Borisas Kagarlickis. Tahriras Volstryte
politika

 

mes esame 99 procentai      Jungtinės Valstijos perėmė arabų revoliucijų estafetę. Taip bent skelbia jauni aktyvistai, bandantys paversti Volstrytą ir Manheteno parkus amerikietišku Kairo Tahriro aikštės atitikmeniu. Kaip pasakė vienas iš judėjimo dalyvių: „Jeigu gali egiptiečiai, kodėl negalime mes?“.

 

Svarbu, kad arabų pavasaris tapo savotišku veiksmų „modeliu“ Izraelio, o paskui Europos ir JAV jaunimui. Mes stebime galingą kultūrinį virsmą. Anksčiau kultūriniai ir politiniai modeliai buvo „eksportuojami“ iš Vakarų į Rytus ir iš Šiaurės į Pietus. Šį kartą viskas klostosi priešingai.

 

Žinoma, būtų ne visai teisinga neigti antikolonijinių išsilaisvinimo judėjimų įtaką Vakarų jaunimui 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Galima prisiminti ir to meto visuotinį Sorbonos ir Berklio studentų susižavėjimą maoizmu. Bet ar tai buvo veiksmų vadovas, ar tik išsilavinusio jauno radikalo kultūrinis bagažas? Europietiškas maoizmas buvo kultūros reiškinys, jis nenumatė konkrečių elgesio ir taktikos modelių. Daug rimčiau į Mao palikimą pasižiūrėjo afroamerikiečiai iš „Juodųjų panterų“ grupuotės. Bet visos Amerikos mastu tai visgi buvo marginalus politinis judėjimas.

 

Šiandien, priešingai, mes matome visiškai konkretų bandymą pakartoti arabų šalių patirtį Vakarų sąlygomis. Iš pradžių – Madridas, dabar – Niujorkas ir kiti Amerikos miestai. Tiesa, norėdami likti iki galo sąžiningi, turėtume pripažinti, kad vis dėlto kalbame apie „reeksportą“. Iš pradžių vakarietiški elgesio pavyzdžiai (ypač prancūziška masinių protestų patirtis) įtakojo arabus, vėliau jau arabų revoliucijų sėkmė prisidėjo prie naujų judėjimų Vakaruose.

 

Judėjimas „Okupuok Volstrytą“, prasidėjęs kelių šimtų Niujorko studentų akcija, per kelias savaites virto svarbiausiu JAV politinio gyvenimo faktu. Niujorko protestas darosi masinis, daugiatūkstantinis. Kitų Jungtinių Valstijų miestų verslo centruose kilo analogiškos iniciatyvos. Profsąjungos surengė solidarumo maršą Niujorke. Tūkstančiai darbininkų ir tarnautojų, eidami pro palapinių miestelį skandavo „Banks are bailed out, we are sold out!“ („Bankus išpirko, mus pardavė!”).

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Dauguma protestuotojų anksčiau nedalyvavo jokiuose politiniuose judėjimuose. Krizė politizavo naująją amerikiečių kartą, kuriai estafetę gali perduoti vis dar jauni Sietlo veteranai. Valdžia leido trilijonus dolerių verslui paremti, bet nepajėgė įveikti krizės. Bankų gelbėjimo politika tik prailgino krizę ir padarė ją skausmingesne. Visi mato, kad vykdoma politika ne tik neteisinga, bet ir neefektyvi. Susiklostė paradoksali padėtis – tiesioginiai buržuazijos, reikalaujančios „paremti verslą“,interesai prieštarauja teorinei sistemos logikai.

 

Volstrytą okupuoja žmonės, kurie prieš tris metus balsavo už Obamą (o jei ir nebalsavo, tai tik todėl, kad tuo metu dar nebuvo reikiamo amžiaus). Šiandien jie nusivylę, bet tas nusivylimas sukėlė ne apatiją ir demobilizaciją, o protestą ir veiksmą. Obama negali sau leisti konfrontacijos su protestuotojais. Jo socialinė bazė ir taip traukiasi kaip šagrenės oda. Bet jis negali ir patenkinti jų reikalavimų. Tai reikštų esminę visos ekonominės politikos peržiūrą, posūkį nuo finansinio kapitalo į realų ūkio sektorių, nesistemingų „socialinių programų“ pakeitimą sisteminėmis socialinės valstybės kūrimo priemonėmis.

 

Praeityje spaudimas iš apačios neretai priversdavo atlikti politikos korekcijas. 1936 metais F. D. Rooseveltas sureagavo į darbininkų protestus, pasukdamas kairėn administracijos kursą. Bet neverta to tikėtis iš Obamos. Per praėjusius trejus metus jis jau akivaizdžiai pasirodė esąs anaiptol ne „šiandienos Ruzveltas“. Jis neturi nei politinių, nei moralinių išteklių, kad galėtų surizikuoti staigiam posūkiui. Atrodo, Obama apskritai bijosi rizikos rinkdamasis kompromisus su elitu, kuris tuo naudojasi, kad pašalintų visa, kas pažangu ir nauja jo siūlymuose. Praėję treji metai iššvaistyti nevykusiai. Kongrese jau dominuoja respublikonai.

 

Valdžios pasikeitimas esamos sistemos rėmuose irgi nežada nieko gero. Obamą pakeisti gali tik kas nors iš dešiniųjų. Demokratai nesiryžta būti nors kiek nuoseklūs, o respublikonų partija kasdien darosi vis radikalesnė slinkdama dešinėn.

 

Paradoksalu, kad net šis pokytis vyksta spaudžiant iš apačios ir atspindi savotišką demokratinį apačių maištą. Tik ne progresyvių ir išsilavinusių, o tamsių ir konservatyvių. Tokia yra „Arbatos partijos judėjimo” („Tea Party Movement”) esmė. Žmonės, nežinantys jokios istorijos, tik Amerikos revoliucijos mitą, semiasi iš jo politinio įkvėpimo ir prisimena XVII amžiaus „Bostono arbatėlę”, kada amerikiečiai kolonistai mėtė į jūrą dėžes su arbata, įvežta britų Ostindijos kompanijos. Dabar priešu laikomas ne Anglijos karalius, o federalinis centras. „Arbatos partijos judėjimo” šalininkai – mažai išsilavinę, prietarų kupini žmonės, bet nepraradę sveikos nuovokos. Nė kiek ne prasčiau už vaikinus iš Niujorko jie jaučia, kad šalyje kažkas negerai. Jie įkūnija tokį pat nepasitikėjimą valdžia, kaip ir Niujorko radikalai. Iš esmės mes matome Amerikos politinio modelio ir pasitikėjimo sistema krizę.

 

Žmonės nori demokratijos. Jie supranta, kad formalios pilietinės laisvės negarantuoja praktinės galimybės dalyvauti šalies valdyme. Teisė balsuoti nesuteikia pagrindo tikėtis, kad tavo balsas bus išgirstas. Amerikoje, kaip ir Egipte bei Libijoje, mes stebime, kaip žmonės atmeta esamas politines institucijas. Šis procesas plinta įvairiose pasaulio dalyse. Neaplenks jis ir mūsų kraštų.

 

www.rabkor.ru vertė E.B.

2011 10 13