Slavojaus Žižeko kalba „Okupuok Volstrytą“ judėjimo dalyviams
politika

 

slavoj zizek occupy wall streetMus vadina lūzeriais, tačiau tikrieji lūzeriai štai ten – Volstryte. Juos išgelbėjo milijardais mūsų pinigų. Mus vadina socialistais, tačiau čia visada buvo socializmas, bet tik turtingiesiems. Jie sako, kad mes negerbiame privačios nuosavybės, tačiau 2008 m. prasidėjusi finansinė krizė sunaikino kur kas daugiau privačios nuosavybės, beje, sukurtos sunkiu darbu, negu mes galėtume sunaikinti darbuodamiesi dieną ir naktį ištisomis savaitėmis. Jie sako, kad mes esame svajotojai, tačiau tikrieji svajotojai yra tie, kurie mano, kad dabartinė padėtis gali tęstis amžinai. Mes nemiegame – mes bundame iš sapno, virtusio nakties košmaru.

 

Mes nieko nenaikiname. Mes tik stebime, kaip sistema pati save griauna. Mes žinome klasikinę animacinio filmo sceną: katinas skuodžia skardžio link, perkerta jo kraštą ir toliau sau skuodžia nežinodamas, kad po jo kojomis nebėra žemės. Jis tą supranta tik pažvelgęs žemyn ir tada ima kristi. Kaip tik tai čia ir vyksta, todėl Volstryto vaikinams mes sakome: „Ei, pažvelkite žemyn!“

 

Nuo 2011 m. balandžio vidurio Kinijos vyriausybė uždraudė vaizduoti alternatyvią realybę ar laiko keliones televizijoje, filmuose ir romanuose. Tai geras požymis, parodantis, kad kinai vis dėlto svajoja apie alternatyvią realybę, todėl šias svajones reikia uždrausti. O čia netgi nereikia jokių draudimų – dominuojanti sistema sugniuždė mumyse patį gebėjimą svajoti. Kokius filmus mes nuolat žiūrime? Mums lengviau įsivaizduoti pasaulio pabaigą – tarkime, nukritusį meteoritą, kuris sunaikina viską, kas gyva, – o ne kapitalizmo krachą.

 

Tad ką mes čia veikiame? Leiskite papasakoti seną ir puikų komunistinių laikų anekdotą. Vaikiną iš Rytų Vokietijos pasiunčia dirbti į Sibirą. Jis žino, kad laiškus tikrins cenzoriai, todėl sako savo bičiuliams: „Susitarkime dėl slapto kodo. Jei mano laiškai bus parašyti mėlynu rašalu, vadinasi, aš rašau tiesą, o jeigu raudonu – meluoju“. Po mėnesio jo bičiuliai gauna laišką: „Čia viskas nuostabu. Parduotuvėse pilna kokybiškų produktų. Kino teatruose rodo vakarietiškus filmus. Butai erdvūs ir prabangūs. Vienintelis dalykas, kurio neįmanoma gauti, yra raudonas rašalas.“

 

Šis anekdotas – apie mus, apie mūsų gyvenimą. Mes galime naudotis visomis laisvėmis, kokių tik panorėsime, tačiau neturime raudono rašalo – kalbos, gebančios papasakoti apie mūsų nelaisvę. Apie laisvę mus moko kalbėti karo prieš terorizmą kalba, kuri pati falsifikuoja laisvę. Todėl mes ir susirinkome čia – kad visi gautume raudono rašalo.

 

Tačiau mums gresia ir tam tikras pavojus. Neįsimylėkime savęs. Mes nuostabiai leidžiame laiką, tačiau atminkime, kad karnavalai greitai baigiasi. O kas bus rytoj, kada grįšime prie įprasto gyvenimo ritmo? Ar įvyks kokie nors pokyčiai? Aš nenoriu, kad čia praleistas dienas paskui prisimintume „Ak, buvome jauni ir mus buvo gera!“.

 

Atminkime pagrindinę savo žinią: „Mums leidžiama mąstyti apie alternatyvą“. Gyvename ne pačiame geriausiame pasaulyje, ir mūsų laukia ilgas kelias. Mums iškils iš tikro sunkūs uždaviniai. Mes žinome, ko nenorime, bet ar žinome, ko mes norime? Kokia visuomenės santvarka galės pakeisti kapitalizmą? Problema slypi ne korupcijoje ir ne godume. Problema yra pati sistema. Ji pati gimdo korupciją.

 

Saugokitės ne tik priešų, bet ir netikrų draugų, kurie siekia nukenksminti mūsų protestą. Jūs geriate kavą be kofeino, alų be alkoholio ir ledus be riebalų – lygiai taip pat jie pasistengs, kad jūsų protestas taptų nepavojingas lyg kava be kofeino.

 

Susirinkome čia dėl to, kad mums įgriso pasaulis, kuriame vidinis komfortas pajaučiamas atidavus perdirbti „Coca-Cola“ skardinę, išleidus keletą dolerių labdarai arba nusipirkus „Starbucks“ kavos žinant, kad 1 proc. kainos nukeliaus badaujantiems Trečiojo pasaulio vaikams. Samdome subrangovus darbe, patikime dalį meilės reikalų vedybų agentūroms ir leidžiame kitiems pasisavinti savo politinę veiklą. Na jau ne – grąžinkite viską atgal!

 

Nesame komunistai, jei komunizmą suprasime kaip 1990 m. žlugusią sistemą. Atminkime, kad tie komunistai tapo gana vykusiais ir negailestingais kapitalistais. Šiuolaikinis Kinijos kapitalizmas netgi dinamiškesnis nei Amerikos – ir jam nereikalinga jokia demokratija. Tad jei kritikuojate kapitalizmą, neleiskite niekam savęs šantažuoti, neva tada pasisakote prieš demokratiją. Kapitalizmo ir demokratijos santuoka jau nutraukta.

 

Pokyčiai galimi, tačiau kas šiandien įmanoma? Apie ką kalba žiniasklaida? Atrodo, kad technologijų ir sekso srityse įmanoma viskas. Galite nuskristi į Mėnulį, biogenetikos dėka tapti nemirtingi, galite mylėtis su gyvūnais ir su kuo tik norite. Tačiau pažvelkite į mūsų visuomenę, į mūsų ekonomiką – čia praktiškai negalima nieko.

 

Norite truputį padidinti mokesčius turtingiesiems, tačiau jums sako, kad tai neįmanoma. Norite, kad būtų geriau finansuojama sveikatos apsauga, tačiau jums sako „Negalima, nes tai bus totalitarinė valstybė“. Kažkas ne taip pasaulyje, kuriame jums žada nemirtingumą ir tuo pat metu negali skirti truputį daugiau pinigų sveikatos apsaugai.

 

Galbūt mums reiktų tuojau pat apsispręsti dėl prioritetų. Mes nenorime aukštesnių gyvenimo standartų. Mes norime geresnio gyvenimo. Vienintelis dalykas, dėl ko mus galima vadinti komunistais, – mes rūpinamės tuo, kas bendra. Tuo, kas bendra gamtoje, privatizuotoje intelektualinėje nuosavybėje, biogenetikoje. Turime kovoti dėl to ir tik dėl to. Ankstesnis komunizmas patyrė krachą, tačiau bendro gyvenimo problemos išliko.

 

Jie sako, kad mes nesame amerikiečiai. Tačiau vertėtų kai ką priminti fundamentalistams ir konservatoriams, laikantiems save tikraisiais amerikiečiais. Kas yra krikščionybė? Šventoji dvasia. O kas yra šventoji dvasia? Egalitarinė tikinčiųjų bendruomenė, susieta tarpusavio meile. Ji naudojasi sava laisve ir sava atsakomybe už šią laisvę. Šia prasme šventoji dvasia plevena čia, tarp mūsų. O štai ten – pagonys, dievinantys savo šlykščius stabus.

 

Viskas, ko mums reikia, yra kantrybė. Bijau vienintelio dalyko – kad mes tiesiog išsiskirstysime po namus, o vėliau susitiksime tik kartą metuose norėdami išgerti alaus ir nostalgiškai prisiminti „kaip tada buvo šaunu!“ Pažadėkime sau, kad to nebus. Žinome, kad žmonės dažnai nori to, ko iš tikrųjų nenori. Nebijokime norėti to, ko iš tikrųjų norime.

 

Niujorkas, Laisvės skveras, 2011 m. spalio 9 d.

 

http://carlygsdrafts.wordpress.com vertė N.K.

2011 10 15

 

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.