Vlad Tupikin. Patriotizmas tik apgautiesiems ir idiotams
politika

 

patrioto kelnaitesKiek gyvenu, vis nesuuodžiu, kas yra patriotizmas ir kuo jis taip vertingas, kodėl frazės „Tai nepatriotiška“, „Kur tavo patriotizmas?“ yra protingesnės ir turiningesnės už posakius „Tai ne zooparkiška“ arba „Kur tavo akvariumizmas?“.

 

Žodis „patriotizmas“ buvo brukamas į mano ausis dar vaikystėje, dažniausiai ne vienas, o junginyje su žodžiu „tarybinis” – „tarybinis patriotizmas“. Jis buvo vartojamas kartu su kitais žodžių junginiais, panašiais į „Šlovė TSKP!“, todėl iš anksto atrodė perdėm melagingas ir dirbtinis. „Šlovė TSKP! “ jau senai nužengė praeitin, o „patriotizmas“ dar gyvas kaip džiūvėsis mauzoliejuje, kuris „ir šiandien gyvesnis už visus gyvuosius“. Kiekvieną rudenį ir pavasarį patriotizmas Rusijoje tampa masinių spekuliacijų objektu, pretekstu demonstruoti veidmainystę ar proto stoką, o dažnai – ir viena, ir kita.

 

Kas yra patriotizmas? Meilė tėvynei? Kodėl tada tiesiai to nesakyti? Kas čia tokio sudėtingo? Kiekvienas žmogus, kur nors gimęs ir tame „kur nors“praleidęs vaikystę bei jaunystę, pripranta prie jį supančios aplinkos ir pamažu atranda joje teigiamas puses.

 

Mano tėvynė – Maskva, čia gimė mano tėvai, mano broliai ir seserys, daugelis mano draugų ir draugių. Kas joje gero? Vaikystėje man patiko Raudonoji aikštė (pastatyta italų; būdamas jau pusamžis patekau į Florenciją ir pasižvalgęs įsitikinau, kad vadovėliai nemelavo – iš tikro tipiška italų architektūra). Mėgau berželius (paaugęs įsitikinau, kad lygiai tokie pat baltakamieniai medžiai auga Baltarusijoje, Lenkijoje ir netgi Vokietijoje – iki šiol pamenu, kaip šaltą balandžio dieną kartu su draugu Tioma žingsniavome pamirštais Vakarų Berlyno bėgiais, atsiremiančiais į sieną, apaugusiais žole, krūmais ir, žinoma, beržais, tipiškais vokiškais medžiais). Mėgau Maskvos pakraščių gatvių tylą ir erdvumą, jų gaivų vėją ir paukščių giesmes, kurie visur girdėjosi (prasidėjęs XXI amžius iš viso to nepaliko nieko – nei gaivumo, nei erdvės, dabar ji tankiai prismaigstyta dangoraižių ir molų, nei paukščių giesmių, tik automobilių gausmas).

 

Ar mėgstu Maskvą? Taip, man patinka kai kurie jos pastatai, kai kurios jos gatvių atkarpėlės, kai kurie kabakai (jų, beje, amžius neilgas). Man ir toliau patinka Raudonoji aikštė... Bet ar tai reiškia, kad aš nemėgstu kitų miestų, kuriuos pažinau per gyvenimą (Pertogradą, Kijevą, Minską, Berlyną, Paryžių, Hamburgą)? O gal mano meilė Maskvai išskirtinė? Ne, ji niekuo neypatinga. Kituose miestuose irgi stovi namai, driekiasi gatvių atkarpos ir plyti aikštės, kurios man patinka. Ir visur, tikrai visur, oras gaivesnis nei Maskvoje, o Kijeve, Minske ir Berlyne – erdvės kur kas daugiau.

 

Galbūt aš turiu mylėti tėvynę (Maskvą) už jos ypatingą istoriją? Turiu didžiuotis protėviais ir jų pasiekimais? Ką tokio didaus turime? Seną ceremonijų vietą Raudononoje aikštėje („Lobnoje miesto”), kur nužudė nesuskaičiuojamą galybę žmonių, arba neišsiskiriantį namą Varsonovjevo skersgatvyje –baisiuosius „Lubiankos požemius“, kur nužudė dar didesnę nesuskaičiuojamą galybę žmonių. Ar mėgti Maskvą dėl to, kad joje ligoton Ivano IV-ojo galvon šovė opričninos idėja, arba labiau dėl to, kad būtent iš Maskvos jis išvyko į savo Šiaurės žygį, kad uždusintų paskutines rusiškos laisvės atramas – Naugardą ir Pskovą, išskerstų ir pakištų Volchovo ledu paskutiniuosius laisvus rusus – naugardiečius?

 

Žinoma, kaip anarchistas aš galiu didžiuotis tuo, kad nameб kuriame dabar įsikūrusi neegzistuojančios valstybės Palestinos atstovybė, kažkada gimė anarchistas Piotras Aleksejevičius Kropotkinas, bet aš per daug gerai žinau, kad laisvėn kviečiančios idėjos jam į galvą ateidavo keliaujant raitam po Altajų, o ne dvokiančiuose Maskvos skersgatviuose, kur vergai gyveno šalia ponų, ir kur atrodė, kad niekada niekas nepasikeis.

 

Be to, man atrodo labia bjauri ir tolima idėja didžiuotis kitais žmonėmis, kurių nepažįsti ir prie kurių gyvenimo nė trupinėlio neprisidėjai, tiesiog vien dėl to, kad tu ir jie buvote iš to paties miesto arba laikėtės tų pačių pažiūrų bei įsitikinimų. Aiškiau, kai didžiuojamasi asmeniškai išauklėtais vaikais arba mokiniais, bet didžiuotis pirmtakais... Tai absurdiška ir itin nelogiška.

 

Meilę tėvynei dar galima paaiškinti įpročiais, žinių apie kitus miestus ir šalis trūkumu (arba visišku jų nebuvimu), tačiau jos, tos meilės, susiaurinimas iki abstrakčios „patriotizmo“ savokos visiškai nesuvokiamas.

 

Apie „patriotizmą“ pirmoji kažkodėl pradeda kalbėti valdžia – valstybinė ar ekonominė. Ji pradeda kalbėti dažniausiai tada, kai rengiasi apgauti (šį faktą pastebėjo dar Saltykovas Ščedrinas, didis rusų rašytojas, mestelėjęs frazę „Prie patriotizmo patraukė – turbūt apsivogė”). „Patriotizmas” visada reikalingas, kai reikia išsisukti nuo atsakomybės už karo nusikaltimus arba nusikaltimus piliečių laisvei arba už nusikaltimus savo žemiečių kišenėms.

 

Nenuostabu, kad pastaraisiais metais „patriotiškų“ kalbų vis daugėja: kuo blogesnė ir beviltiškesnė ekonominė mūsų žmonių padėtis, kuo mažiau jie laisvi, kuo daugiau laiko turi skirti darbui arba jo paieškoms, kuo daugiau pinigų turi mokėti už maistą, būstą, transportą, drabužius – tuo dažniau mums kalba apie „patriotizmą“, apie protėvių didybę, apie priešus, kurių apsuptyje atsirado mūsų šalis, jau seniai nebe respublika. Akivaizdžiai apsivogę kiša mums patriotizmo fetišą ne tik vietoje teisingų atsakymų, bet ir tam, kad nekiltų jokių klausimų, kad kaip „du kart du – keturi“ mes iš karto prisimintume apie kitų tautybių, kitos odos spalvos, kitur gyvenančius „priešus”. Šį fetišą mums grūda tie, kurie veržiasi į valdžią, arba tie, kurie jau yra valdžioje, nieko dorai nepaaiškindami, nieko nekurdami, nieko gero nedarydami žmonėms.

 

Juo labiau stebina, kad šiuo melu paperkami netgi kai kurie kairiųjų pažiūrų žmonės. Stebina ne todėl, kad kairieji pamiršta taisyklę „Proletarai neturi tėvynės“, o kad pasiduoda įprastam melui, kuriam jau ne vienas šimtmetis: kai tik pakvimpa viršpelniais, masės visada siunčiamos į mūšį už valdančiųjų interesus su „patriotizmo“vėliava. Nesvarbu, ar patriotizmas rusiškas, ar ukrainietiškas, ar vokiškas, ar tarybinis.

 

Pastarasis patriotizmas itin šlykštus: juo buvo maskuojami aiškūs sovietinės nomenklatūros – pasibjaurėtino viešpataujančio sluoksnio – klasiniai interesai. Ši nomeklatūra net karų ir masinio bado metais visada rijo kiek telpa, gaudavo produktų rinkinius ir „juodą algą“ vokeliuose, daug kartų viršijančią tą, kuri užrašyta buhalteriniuose žiniaraščiuose.

 

Iš tikro, visiems žmonėms, nenorintiems, kad juos apgautų, seniai laikas suvokti: ten, kur taria žodį „patriotizmas“, tiesiog nori pridengti akyse blizgantį ir seilėmis varvantį egoistinį klasinį norą – „trokštu kuo daugiau pavogti“.

 

Su tėvynės meile tai neturi nieko bendra. Aš myliu savo tėvynę (ji kažkur prie žiedinės metro linijos, nors ten stovėjęs namas jau senai nugriautas), o dar tiksliau – aš mėgstu vidutinio klimato juostos gamtą (taip taip, tuos pačius beržus), savo draugus ir drauges, kai kurie iš jų rusai, kai kurie ukrainiečiai, kai kurie baškirai, baltarusiai, žydai, lenkai arba vokiečiai. Aš mėgstu linksmybes ir šmaikščius žmones (ir labai džiaugiuosi, kai jų pokštus ir juoką man perteikia vertėjai iš kalbų, kurių aš, deja, nemoku), bet aš nemėgstu godžių apgavikų ir kraujasiurbių, mojuojančių „patriotizmo“, „nacionalinių interesų“ arba „valstybinės svarbos reikalų“ vėzdu.

 

Gimęs TSRS, aš visgi šiek tiek paaugau, pakeliavau ir apsitryniau, tad dabar suvokiu, kad mūsų tėvynė – visa žmonija. Ir jums linkiu tą suprasti. Kuo greičiau, tuo geriau.

 

2011 m. lapkričio 3 d.

Šis straipsnis skirtas eilinei rusų nacijos „Liaudies vienybės dienai“, švenčiamai lapkričio 4 d.

 

http://tupikin.livejournal.com vertė Evaldas Balčiūnas

2011 11 04