Jeffrey Sommers, Arūnas Juška, Michael Hudson. Netikri „Baltijos tigrų“ taupymo pranašai
politika

baltijos tigrai lavonai 0Baltijos valstybės surado naują būdą, kaip sumažinti nedarbą ir socialinių paslaugų biudžetą, – emigraciją. Jeigu pakankamai darbingo amžiaus žmonių, ieškodami darbo, išvažiuos į užsienį, tiek nedarbas, tiek socialinių paslaugų biudžetas sumažės.

 

Ši paprasta matematika atskleidžia, kokiai algebrai šiandien pritaria griežto taupymo šalininkai – Graikija, Ispanija ir Italija turi sekti „Naujuoju Baltijos stebuklo“ pavyzdžiu. Vis dėlto realybėje tai yra darbo užmokesčio sumažinimu grįstas ekonominio susitraukimo modelis. Latvijos atveju taip nutiko apie 30 procentų Latvijos valstybinio sektoriaus darbuotojų (pavadinta kaip „vidinė devalvacija“). Turint galvoje, kad neprogresiniai mokesčiai darbui Latvijoje išaugo iki 59 procentų (tuo metu nuosavybės mokestis yra vos 1 procentas), tai iš tiesų būtų sunku pristatyti kaip sėkmės istoriją.

 

Tačiau girdimos tik liaupsės iš neoliberalių lobistų, kurių veikla deindustrializavo ir nusiaubė Baltijos šalių – Lietuvos ir Latvijos – ekonomikas, palikdama jas nualintas skolų ir nekonkurencingas. Tarsi jų nekilnojamojo turto kainų burbulo sprogimas, po kurio svarbiausia infrastruktūra atsidūrė kleptokratų rankose, būtų tikra laisvosios rinkos sėkmės istorija. Ką tuomet reiškia neoliberali „laisvoji rinka”?

 

Po pusę amžiaus trukusios kovos už nepriklausomybę Baltijos valstybės atsirado pasaulyje, kuriame neoliberali politika buvo globali mada ir kur nuo pat pradžių aprangos kodą diktavo ir veidų kontrolę vykdė tarptautinės finansinės institucijos. Dvidešimt neoliberalios politikos metų po to, kai buvo išsivaduota iš sovietinio valdymo, paliko Baltijos šalyse netvarką. Iki 2008 metų pasaulinės ekonomikos krizės pirmavusius „Baltijos tigrus“ finansinė spauda liaupsino už pareigingą bankininkų taisyklių įgyvendinimą.

 

Dabar, kai audra Baltijos šalyse nurimo, Andersas Aslundas ir kiti apologetai dar kartą imasi to paties, mat jie skatina šį Baltijos šalių modelį. Naujausias tokio pobūdžio A. Aslundo darbas – Peterseno instituto finansuojama jo knyga apie Latvijos „nepaprastąjį“ ekonomikos išėjimą iš recesijos. Vienintelis dalykas, kurio jis nesugebėjo paminėti, kad rekordiškai daug latvių balsavo kojomis. Latvius jaudino tai, kad iš šalies per mėnesį išvyksta maždaug 1 procentas šalies gyventojų, o tai prilygsta Biblijoje minimam mastui. Iš tiesų, Latvijos surašymo specialistai pasibaisėjo supratę, kad per laikotarpį nuo 2001 iki 2011 metų šalies gyventojų skaičius sumažėjo nuo 2,3 iki 1,9 milijono.

 

Situacija panaši ar netgi blogesnė ir Lietuvoje, kur masinė migracija į užsienį, kurią sukėlė 2008 metų pasaulinė ekonominė recesija ir nekilnojamojo turto burbulo sprogimas, dabar kelia grėsmę šios nacionalinės valstybės gyvybingumui ateityje.

 

Kai ekonominė krizė sustiprėjo, nedarbas nuo palyginti žemo 4,1 proc. lygio 2007 metais išaugo iki 18,3 proc. antrame 2010 metų ketvirtyje, iš paskos didėjo ir emigracija: 2007 metais – 26 600, o 2010 metais – 83 200 žmonių. Tai buvo aukščiausio lygio emigracija nuo 1945 metų, kurią galima palyginti tik su sparčiu šalies gyventojų skaičiaus mažėjimu per Antrąjį pasaulinį karą. Nuo nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais iš maždaug 3,7 mln. šalies gyventojų šalį paliko 615 tūkstančių. Trys ketvirtadaliai jų buvo jauni žmonės (iki 35 metų), dauguma jų išsilavinę ir turėję darbus Lietuvoje. Iki 2008 metų emigracijos iš Lietuvos lygis tapo didžiausiu tarp ES šalių (2,3 žmogaus tūkstančiui gyventojų) ir dvigubai pranoko antroje vietoje atsidūrusią Latviją (1,1 žmogaus tūkstančiui gyventojų).

 

Prognozės 2008-2035 m. laikotarpiui numato dar 10,9 procento demografinį smukimą. Tai vienas didžiausių rodiklių ES (po to seka Bulgarija ir Latvija). 2011 metų gyventojų surašymas, atrodo, tikrai patvirtina šias niūrias prognozes. Akivaizdu, kad ankstesni demografijos specialistų spėjimai buvo pernelyg optimistiniai (naujausi pateikti 2010 metais) – Lietuvos gyventojų skaičius buvo pervertintas apie 200 tūkstančių. Vietoj manytų 3,24 milijonų per 2011 surašymą paaiškėjo, kad Lietuvos gyventojų skaičius vos truputį viršija 3 milijonus (3,054 mln.).

 

Šie niūrūs skaičiai perša mintį, kad šios nedidelės Baltijos šalys pamažu miršta. Ironiška, tačiau tai vyksta XX amžiuje pergyvenus du pasaulinius karus, dvi okupacijas ir keletą ekonominių krachų. Iš tiesų, sovietinės okupacijos pabaigoje latviai ir lietuviai pildė savo gretas natūralios reprodukcijos keliu. Šiandien, priešingai, jų emigracijos mastai ir žemi gimstamumo rodikliai, kartu paėmus, sukūrė demografinę katastrofą.

 

Bet grįžkime prie Anderso Aslundo, desperatiškai mėginančio atgauti savo reputaciją po katastrofiškų klaidų, išplaukusių iš jo patarimų politikos klausimai paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje buvusioje SSSR. Kaip tik šią savaitę, pirmadienį, A. Aslundas kūrė rapsodijas apie griežto Lietuvos taupymo rėžimo sėkmę „EU Observer“. Jo straipsnyje, kur optimistišku Josifo Stalino garsiosios kalbos „Sėkmės svaigulys“ tonu vardijama keistoka statistika iš serijos „penkmečio planas pasiektas per ketverius metus“, įrodinėjama, kad šalis ir jos ekonomika yra geresnės formos nei kada nors anksčiau.

 

Pažvelkime į jo paties žodžiais svarbiausią argumentą – „įspūdingą“ Lietuvos ekonomikos išėjimą iš recesijos. A. Aslundas praneša, kad stiprūs vaistai ir laisvoji rinka padėjo Baltijos tigrui sugrįžti. Dėl neišmanymo ar tyčia, manykime, kad tai pirmas variantas, A. Aslundas faktus supranta neteisingai. Jis teisingai aiškina, kad Baltijos tigro ekonomika 2009 metais smuko 14,7 procento (nors nesugeba paminėti 2008 ir 2010 metų nuosmukių). Tačiau jis įrodinėja, kad šių metų dabar analizuojamas augimas siekia 6,6 procento, taip leisdamas suprasti, kad ši neoliberali šalis nėra ekonominės pragaišties kelyje.

 

Kažkam tai gal ir gali skambėti įspūdingai, tačiau A. Aslundas ignoruoja tai, kad vos praėjusią savaitę didelis Lietuvos bankas „Snoras“ pateikė Lietuvai (ir Latvijai) sprogstantį cigarą, kuris nušluos didžiąją šių metų Lietuvos ekonominio augimo dalį. Dar daugiau, net jeigu tai ir buvo ekonominio augimo atsigavimas, TVF vertinimais jo tempas liks vangus – geriausiu atveju prireiks dešimtmečio ar dar daugiau iki recesijos buvusiam ekonominio aktyvumo lygiui atgauti.

 

Taigi, pasak TVF prognozių, iki 2015 metų Lietuvos BVP, matuojant JAV doleriais, buvo prognozuojamas 12 procentų mažesnis (skaičiuojant dabartinėmis kainomis) lyginant su 2008 metais, nedarbo lygis – 8,5 procento.

 

Galiausiai, mes turime palyginti anemiškas TVF ekonominio augimo prognozes artimiausiems 6-8 metams su pražūtingomis vidaus devalvacijos politikos socialinėmis pasekmėmis. Nepamirškime, kad Lietuva beveik patrigubino nedarbo lygį nuo 5,8 procento 2008 metais iki 17,8 procento 2010 metais. Nors 2011 metais nedarbas sumažėjo iki 15,6 procento, tai nutiko ne tiek dėl naujų darbo vietų sukūrimo, kiek dėl masinės emigracijos iš Lietuvos.

 

Viešojo sektoriaus darbo užmokestis sumažintas 20-30 procentų, o pensijos – iki 11 procentų, kas kartu su augančiu nedarbu atvedė prie dramatiško skurdo augimo. Jeigu 2008 metais skurde gyveno 420 tūkstančių žmonių, arba 12,7 procento šalies gyventojų, tai 2009 metais skurdo lygis išaugo iki 20,6 procento. Nors 2010 metais užfiksuotas 0,4 procento skurstančiųjų skaičiaus sumažėjimas (iki 670 tūkstančių), tai daugiausiai nulėmė skurdo lygio matavimo pasikeitimai. Įvairios gyvenimo kokybės ir gerovės priemonės toliau prastėjo – tai rodo gilaus pesimizmo paplitimas, socialinio solidarumo ir pasitikėjimo netekimas bei visuomenės atomizavimas.

 

Itin dideli tokios politikos socialiniai ir demografiniai kaštai verčia abejoti nuoseklia ekonominio augimo ateitimi minėtame regione. Investicijos į švietimą, infrastruktūrą ir viešąsias paslaugas – tai yra išankstinės žiniomis paremtos ir didesniu produktyvumu grįstos ekonominės plėtros sąlygos – buvo žymiai sumažintos, o protų nutekėjimas toliau intensyvėjo. Nors premjeras Andrius Kubilius reklamavo savo administracijos ekonominės plėtros strategiją, pagrįstą žiniomis bei inovacijomis, jo vyriausybės įgyvendintos griežto taupymo priemonės nukreipė Lietuvą „prastu keliu“, kuriame ekonomikos plėtra grįsta žemais atlyginimų ir darbo sąlygų standartais.

 

Nuotaika čia prasta. Lietuviai spėriai emigruoja ir (kaip ir broliškoje Latvijoje) tai yra daugiausia talentingi, išsilavinę reprodukcinio amžiaus žmonės. Iš tikrųjų, Lietuvos (kaip ir Latvijos) naujausias gyventojų surašymas rodo, kad žmonės bėga iš šalies. Čia vyrauja juokas pro ašaras. Neseniai lietuvių pora pasakojo šio straipsnio autoriams: vyras sako žmonai „turime grįžti į Norvegiją dirbti konservų fabrike, ten gali palikti tūkstantį eurų ant žemės, o po metų grįžęs juos ten pat rasi“, o žmona atsako „baik tu, ten pernelyg daug lietuvių“. Jie neprarado humoro jausmo, tačiau nevilties jausmas auga.

 

Šie žmonės nusipelnė daugiau nei dar vienos jiems primestos nevykusios ideologijos. Tikėkimės, kad jie išsilaisvins iš ideologų eksperimentų ir nebus pėstininkais jų žaidime. O likusiai Europai mes patariame neprarasti budrumo. Stalino sentencija „Nėra žmogaus, nėra problemos“ nėra ekonominės krizės sprendimo būdas. Didesnių pietų Europos valstybių eutanazija taikant milžiniškos emigracijos metodą būtų nepageidaujama ir neįmanoma. Kur tie žmonės eitų?

 

www.counterpunch.org vertė delfi.lt

2011 12 06

 

baltijos tigrai lavonai