Vitalijus Balkus. Lagerio ilgesys
politika

lagerio ilgesysLietuviai ilgisi lagerio. Ilgisi, nors mėgsta vartoti nuvalkiotą žodelį „demokratija“ ir kartais net nuoširdžiai teigia, kad šios valdymo formos neva nekeistų į jokią kitą. Gerbiamieji, drįstų teigti, kad mūsų bendrapiliečių prieraišumas demokratijos principams tėra iliuzija.

 

Istorinė patirtis byloja – Lietuvoje sąlyginės laisvės laikotarpiai buvo trumpalaikiai, o tarp jų karaliavo diktatūros. O kas svarbu piliečiui, gyvenančiam pastarosios sąlygomis? Geidžiamiausias dalykas – kad naktį nepasibelstų į duris niūrūs vyrukai ir neišvežtu į ilgą, o gal ir paskutinę kelionę. O kad taip neįvyktų, tiko ir nuolankus tylėjimas, ir audringas palaikymas, ir pagalba išaiškinant tuos, kurie tylėti nenori. Galite mane kaltinti, kad pernelyg sutirštinu spalvas, tačiau kažkas net 1939 m. rašė skundus NKVD, vėliau kažkas šaudė Panerių miške, dar vėliau kažkas stebėjo, ar kaimynas neneša į mišką maisto.

 

Tiesa, šiandien visai nenorėčiau kalbėti apie praeitį. Gerokai įdomiau palyginti, kaip gyvena tų šalių piliečiai, kurie nėra susidūrę su kraštutinėmis diktatūros formomis. Aš ir pats esu perestrojkos vaikas, savo akimis matęs tik menką dalį aksominio tarybinio autoritarizmo, kuris jau toli gražu neprilygo iš senelių pasakojimų žinomo stalinizmo ar vokiečių okupacijos laikotarpių baisumams. Man tik teko žygiuoti su gėlėmis prie bronzinio Lenino ir tuo pat metu išmokti kelis anekdotus, kuriuos pasakojo vienas kitam pakuždomis, tačiau pasakojo visi – ir maži, ir dideli.

 

Pripažinkime – sistema nėra laisva, jei piliečiai nėra laisvi pasakyti, ką galvoja, negali pareikšti savo nepasitenkinimo valdžia, negali susirinkti be valdžios leidimo, negali tvarkytis savo asmeninio gyvenimo, nes tam trukdo patys įvairiausi valdžios reglamentai. Pavadinkime tai švelnesnio režimo įstaiga, kurį apima ne tam tikrą plotą, aptverta aukšta tvora, o visą valstybę.

 

1990-jų pradžia, kuomet senoji sistema buvo pasmerkta, išjuokta ir galiausia išardyta, o naujoji dar neapaugo stagnuojančioms valstybėms būdingais atributais, buvo tas trumpas laikotarpis, kuomet piliečiai iš tiesų galėjo nebijoti „niūrių vyrukų“. Juos tuomet, tiesa, pakeitė „treninguoti vyrukai“, tačiau žodžio ir nuomonės laisves aš vertinu labiau nei turtines, tad priverstas rinktis iš dviejų blogybių, rinkčiausi treninguotuosius, o ne kostiumuotuosius.

 

Lietuva – ne Rusija, tad pas mus netenka išgirsti posakio „Būtų Stalinas – būtų tvarka“, tačiau taip yra greičiausiai vien dėl to, kad Stalino vardo minėjimas dėl jau minėtų istorinių aplinkybių būtų neįmanomas. Užtat nuolatos girdime, kad visos blogybės kyla dėl „pernelyg didelės laisvės“, kad „reikia griežtesnės tvarkos“. Girdime vis dažnesnius raginimus drausti, bausti, griežtinti ir riboti. O valdžia noriai tenkina šiuos pageidavimus. Ir kaip gi netenkins, jei taip ji užsitikrina savo egzistavimą?

 

Palyginkime šiemet vykusių pilietinių protestų motyvaciją arabų šalyse, Vakaruose ir Rytų Europoje. Ko gero, lengviausiai paaiškinamas „arabų pavasaris“, kada mes pamatėme klasikinę revoliucinę situaciją: „Viršūnės – negali, apačios – nenori“. Ilgai ignoruoti daugumos piliečių norai baigėsi kaip ir turėjo baigtis – valdžios nuvertimu. Šios revoliucijos įkvėpė Vakarų Europą bei Ameriką, ir jos piliečiai išėjo reikalauti demokratijos, tačiau ne alternatyvių rinkimų, o valdžios galių perleidimo sau, t.y. tiesioginės demokratijos.

 

Tuo tarpu Rytų Europa tylėjo, ir ši tyla reiškė nesupratimą, kad piliečiai patys gali valdyti valstybę. Lietuviai vis dar mielai išeina su plakatais, reikalaujančiais, kad valdžia jiems ką nors duotų (sąrašas, ką konkrečiai valdžia turėtų duoti, būtų labai ilgas), tuo tarpu amerikiečiai, australai ir Vakarų europiečiai tiesiog sako „Atiduokite mums valdžią“. Tai dėsninga, nes itin daug pilietinių, socialinių ir ekonominių teisių vakariečiai iškovojo dar per garsiuosius XX a. 7-ojo dešimtmečio protestus (šiandien tarp Vakarų šalių politinio elito yra nemažai tų, kurie tuomet patys svaidė akmenis gatvės protestų metu). Taip pat dėsninga, kad naująją XXI a. kartą jau netenkina esama politinė ir ekonominė sistema. Todėl neformalus „Occupy“ judėjimas išvedė žmones į gatves idėjomis, kurios dar visai neseniai buvo būdingos tik kairuoliškoms grupėms.

 

Tuo tarpu mes gyvename įtakojami dviejų pagrindinių iliuzijų. Pirmoji iliuzija yra „gero caro“ mitas, antroji –„tobulo įstatymo“ mitas. Abu šie mitai formuoja apatišką, depolitizuotą, fatalistinių nuotaikų apimtą visuomenę. Na, o tokia visuomenė – tai stagnuojanti visuomenė. Štai čia verta vėl prisiminti vėlyvuosius tarybinius laikus, kuomet esama valdžia nelabai kas tikėjo, tačiau nebuvo ir pernelyg daug jai prieštaraujančių.

 

Apskritai daug kas, kas buvo būdinga vėlyvajam tarybiniam laikotarpiui, puikiai pritaikoma ir šiandienos Lietuvai. Anuomet tikėta visagale Maskva, kuriai buvo skundžiami vietiniai vadovai, dabar tikima Strasbūro teismu ir Briuselio institucijomis. Ir pirmuoju, ir antruoju atveju matome akivaizdų ir besąlygišką sprendimo teisės perleidimą išorinei galingesnei jėgai, neprašant mainais net elementarios šios jėgos kontrolės. Tad lieka tik tikėti, kad ši visagalė jėga bus sąžininga, teisinga ir neklystanti, nes jai suklydus, pasekmės bus nepataisomos vien dėl to, kad nėra mechanizmo klaidą ištaisyti. Na, ir tikėtis, kad neatsiras dominuojanti jėga, galinti pasiskelbti „geru caru“ ir įtvirtinti autoritarizmą.  

 

O juk potencialių „gerų carų“ šiandieninės politikos paraštėse yra pakankamai. Nuo A. Paleckio, flirtuojančio su stalininiu totalitarizmu ir besidžiaugiančio ant kalinių kaulų įvykdyta industrializacija, iki įvairaus kalibro „patriotų“, kurie sveikina vienas kitą su A. Hitlerio gimtadieniu ir mato ateitį „be žydrų, juodų, raudonų ir be taboro čigonų“. O kur dar visas spiečiu tų, kurie nori tapti „tautos tėvais“ bei „tautos motinomis“ ir yra pasiruošę jodinėti violetinės minios arba žydų masonų sąmokslo arkliukais.

 

Juk joks autoritaras, siūlantis piliečiams labai paprastus sprendimus, niekuomet nesutiks su laisvių egzistavimu. Jei jis bus Šarikovas, siūlantis „viską paimti ir padalinti“, jis dalins tik taip, kaip pats mano esą teisinga. Jei jis bus „feldfebelis“, siūlantis gyventi „naujosios tvarkos“ visuomenėje, jis ir atrinks, kas vertas joje gyventi, o ką reikia „perauklėti“. Nekritiškas visuomenės požiūris į savo esamus ir būsimus lyderius galiausiai pagimdo pabaisas.

 

Nepaisydami tokių grėsmių, lietuviai ir toliau nori matyti „gera carą“. Visi per pastaruosius metus iškilę politikos naujokai pernelyg nesivargino dėl aiškios rinkiminės programos. Jie skelbė įvesią tvarką arba rėmėsi vien trivialiai vertintina veikla ES institucijoje (buvo ir tokių, kurie tiesiog linksmino iš televizijos ekranų). Visų jų leitmotyvas buvo tas pats: „Išrinkite mane, nes aš žinau visus atsakymus“. Ir rinkome juos lyg paskutiniai kvailiai...

 

Kitas mitas – „tobulo įstatymo“ mitas – šiandieninius lietuvius veikia dar labiau nei „gero caro“ mitas. Šiandien geras įstatymas yra tas, kuris tariamai leidžia vienu mostu išspręsti problemą, net jei prievarta, reikalinga jam įgyvendinti, bus neadekvačiai didelė. Po kiekvieno rezonansinio įvykio kilus visuomenės nepasitenkinimui, skubama nedelsiant griežtinti baudžiamojo poveikio priemonės arba kriminalizuoti vis naujas veikas. Visa tai primena viduramžių laikus, kuomet minia būdavo pamaloninama vieša vagies egzekucija, o čia pat minioje darbavosi kišenvagiai.

 

Valstybės aparato neefektyvumo dangstymas vis dažniau taikant prievartines priemones ir vis smulkmeniškiau reglamentuojant piliečių elgesį – seniai žinoma priemonė. Didžiausia blogybė slypi ne vieno ar kito įstatymo nelogiškume, o tame, kad siekiant įsiteikti nepatenkintiems piliečiams įstatymai bus taisomi ir toliau, kol visa teisinė sistema pasidarys represinė. Šiandien galiojančiuose ATPK ir BK kodeksuose rasite bausmių ir už „raginimą emigruoti“, ir už „neigimą“, ir dar daug kriminalizuotų veikų, kurios gali tapti puikiu susidorojimo įrankiu susiklosčius tam rikrai politinei konjunktūrai ir atsiradus galimybei jas pernelyg laisvai traktuoti. Savireguliacija visuomenėje, kuomet viena nuomonė nugali kitą atviros konkurencijos dėka, po truputį keičiama normuota nuomone. Kuo dažniau įstatymuose atsiranda aliuzijos į „visuomenės moralę“, „dorovės principus“ ir panašius diskutuotinus dalykus, tuo tvirčiau visuomenėje įsitvirtina įsitikinimas, kad įstatymas yra ne teisingumą užtikrinantis aktas, o vyraujančios pasaulėžiūros diegimo priemonė.

 

Pavojingą nukrypimą nuo pamatuoto teisingumo principo matau net ir akivaizdžiai nusikalstamos veikos vertinime. Daug kas pernelyg džiaugsmingai sutiko neseniai įsigaliojusį „Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą“, o juk jau per pirmąsias jo taikymo dienas paaiškėjo, kad baudžiamojo poveikio priemonės už šio įstatymo nesilaikymą savo gausa ir griežtumu aplenkė sankcijas, taikomas už kur kas pavojingesnes veikas. Patys praktikai, taikydami ši įstatymą taip, kaip iš jų to reikalaujama, prisipažįsta nesą visiškai tikri, ar jis neprieštarauja kitiems teisės aktams. Taigi vėl pastebime faktą, kada teisės aktas sukuriamas vien „gerojo įstatymo“ troškimui patenkinti.

 

Apibendrinę samprotavimus apie „gero caro“ ir „gero įstatymo“ mitus, galime daryti išvadą, kad istorijos ratas vėl apsisuko. Mes vėl esame linkę matyti valdžioje „griežtą, bet teisingą“ vadovą (valdovą), iš kurio net neprašysime atsiskaityti už nuveiktus darbus, nekalbant apie dalies galių delegavimą mums patiems. Mes vėl esame pasirengę sutikti su „paprastais sprendimais“ ir abejotinais įstatymais, jei pastarieji atitinka mūsų suabsoliutintą teisingumo supratimą. Prie viso to pridėkime didelį mūsų norą, kad kas nors išspręstų mūsų pačių materialinės gerovės klausimą – mus pamaitintų, aprengtų ir sušildytų. Kokia visuomenės valdymo forma visa tai galėtų sujungti? Pabandykite atsakyti patys.

 

2011 12 21

 

tautos motina GRYBAUSKAITE

 

Komentarai  

 
+1 # che chekre Y-m-d H:i
Geras montažas...
 
 
-2 # Demokratija - tai apatijaŽygeivis Y-m-d H:i
Mokslininkai: demokratijai reikia apatiškų žmonių

http://kauno.diena.lt/naujienos/uzsienis/mokslininkai-demokratijai-rei kia-apati-ku-zmoniu-396805

Paskelbta 2011-12-19, 11:48
Parengė Birutė Masaitytė

Manoma, kad demokratija geriausiai veikia, kai žmonės rūpinasi tuo, kas vyksta aplinkui, ir žino, kas vyksta.

Tačiau naujas mokslinis tyrimas teigia, kad demokratijai funkcionuoti reikia daug apatiškų ir neinformuotų žmonių.

Tokį teiginį paskelbė Princetono mokslininkas Iainas Couzinas su savo komanda.

Jo teigimu, visiškai informuotas elektoratas valstybę paverstų „šuliniu“ mažų grupelių ar iškiltų riziką, kad valdymas atitektų vienai mažumos grupei.

Jei rinkėjai per daug nesirūpina politiniais reikalais, jie „plaukia“ su dauguma ir tuo, kas populiaru. Taip jie leidžia ir toliau valdyti daugumai bei išlaikyti demokratiją, rašo io9.com.

Mokslininkų iškeltoje teorijoje teigiama, kad funkcionaliai demokratijai užtenka mažumos žmonių, kurie žino apie valstybėje vykstančius reiškinius. Keleto žmonių pakanka, kad valstybė būtų valdoma.

Jei yra per daug žmonių, besirūpinančių tuo, kas vyksta aplink, prasideda disintegracija ir atskiros grupelės pradeda tolti nuo bendros valdymo koncepcijos.
 
 
+1 # 2truth Y-m-d H:i
Zmones tai ne zuvys
 
 
+1 # žygiuojančiampraeivis Y-m-d H:i
Taip, jeigu norima turėti VALSTYBĘ, tuomet reikia krūvos neinformuotų ir apatiškų, pusiau gyvūliškos natūros žmonių (kas Lietuvoje idealiai ir egzistuoja, tik kad ir Lietuvos "lyderiai" ganėtinai apatiški, akli bei neinformuoti, todėl Lietuvos valstybė yra žaibiškai absorbuojama Europos sąjungos ir tampa naujo imperinio monstro provincija), bet jeigu norima turėti laisvą visuomenę, tuomet ji tikrai eis link vis didesnio informuotumo ir centrinės valdžios dezintegracijos ir link save išlaikančių autonominių vienetų (technologija tikrai leis smulkių autonominių vienetų energetinę nepriklausomybę , o maisto išteklių nepriklausomybė jau net dabar įmanoma - ištekliai yra viena esminių autonomijos reikmių, toliau reikia tik sąmoningėjančio žmonių mentaliteto, kuris nuolat seka po to, kuomet žmonės apsirūpina pirminėmis reikmėmis ir nebemato džiaugsmo vien atliekant šabloniškas visuomenės funkcijas bei gaudami dirbtinį pasitenkinimą iš kopimo dirbtiniais hierarchiniais laiptais iliuzijos - ši stadija Lietuvoje nevisai dar pasiekta dėl to, kad ekonominio klestėjimo pas mus nebuvo, vakaruose jau tai iš esmės pasiekta - todėl "occupy" judėjimas ten žymiai progresyvesnis už Lietuvos vietinius protestus, kurių esmė tik reikalauti aukštesnių atlyginimų, mažesnių prekių kainų bei "geresnio vado"). Žmogaus prigimtis yra per daug reikalaujanti asmeninės laisvės ir nepriklausomybė s, kad jis galėtų ilgą laiką būti patenkintas kažkieno primesta valia ir tokia pusiau "apdujusia" būsena (žinoma, nemažai žmonių galbūt tai kol kas tenkina, bet tai nesitęs amžinai, kaip ir nesitęsė žmonių susižavėjimas įvairiais anskčiau egzistavusiais režimais bei kitomis centralizuotomi s santvarkomis).
 
 
-1 # PraeiviuiŽygeivis Y-m-d H:i
Žmonių prigimtis lygiai taip pat reikalauja vienytis į valstybines struktūras.

Pasaulio istorija tai jau įrodė visose vietose, kur tik gyvena žmonės - visur vystymasis vyko ta pačia kryptimi: nuo giminės į gentį, nuo genties - į genčių sąjungą, nuo genčių sąjungos į Tautą ir Valstybę.

Valstybės neigimas atsirado tada, kai valstybės peržengė tautines ribas ir virto daugiatautėmis imperijomis, su visais iš to neišvengiamai kylančiais konfliktais ir žmonių susvetimėjimu.

Kaip tik todėl jau 20 amžiuje pasireiškė labai akivaizdus posūkis į imperijų likvidaciją ir Tautinių Valstybių sukūrimą arba atkūrimą.

O dabar šis procesas plečiasi vis sparčiau.
 
 
+2 # žygiuojančiampraeivis Y-m-d H:i
Esi teisus, kad valstybė yra viena iš visuomeninių vystymosi stadijų ir iš esmės beveik visais atvejais yra prieinama panašaus darinio (pavyzdžiai Kinijos ir Japonijos centralizacijos , viduramžių Europos valstybių centralizacijos , bei neturinčios jokių ryšių su Europa ir Azija inkų valstybės formavimasis), BET VALSTYBĖ NĖRA GALUTINE VISUOMENĖS STADIJA.

Valstybė yra tarpinė stadija tarp gentinės santvarkos ir vėl grįžimo atgal į smulkius autonominius darinius (tik jie skiriasi nuo gentinių žymiai aukštesnių sąmoningumo ir apsirūpinimo laipsniu), tik klausimas kokiu būdu jis vyks. Vienas iš variantų yra dabartinis (kuris ganėtinai tuomet užtruks ir bus ganėtinai skausmingas): valstybės viena po kitos iš esmės savo noru praranda nepriklausomybę vis stambėjančioms megavalstybėms (tokioms kaip Europos sąjunga, JAV, Kinijai, bei Rusijai ir bus einama link vieno pasaulio vyriausybės. Toks variantas gali baigtis ilgoku naujo totalitarizmo laikotarpiu, nes norint visus suvaldyti teks imtis drastiškų kontrolės ir sekimo priemonių. Pati pasaulio kultūra darosi vis labiau monolitine (t.y egzistuoja bendra beveik visų išmokta anglų kalba ir globalinė kultūra, kurios abicentru dabar yra tapęs internetas bei pramogų industrija), tai iš esmės mažins "tautų pavasario" pasikartojimo galimybę (XIX amžiuje tai įvyko tik dėl vis dar didelio kiekio kalbų egzistavimo ir intensyvaus kalbų gaivinimo periodo - lietuvių kalba pvz buvo tikrąja to žodžio prasme atgaivinta XIX amžiuje, net Čiurlionis ir daugelis kitų lietuvių paskatinti lietuvybės judėjimo naujai mokėsi lietuvių kalbos, nes vaikystėje kalbėjo jau lenkiškai). Dabar daug kas pasikeitė. Dabartinis žmonių mentalitetas nebeįžiūri tiek daug skirtumų tarp kokio anglo ir lietuvio, nes auga sąmoningumas, žmonės vis mažiau save suvokia pro tautybės prizmę (nors kultūrinė vis dar egzistuoja, dėl to beveik dauguma lietuvių svajoja gyventi aukštesnės kultūros vakarų šalyse). Bet su sąmoningumu kaip minėjau auga ir asmeninės nepriklausomybė s poreikis, tad valstybėms, net ypatingai totalitarinėms lemta žlugti (anskčiau ar vėliau).
 
 
-1 # praeiviuiŽygeivis Y-m-d H:i
Visų pirma turiu pastebėti, kad tavo samprotavimai apie galimą ateitį kol kas yra grynai teoriniai - realiame gyvenime jie kol kas niekuo nepasitvirtino.

Atvirkščiai - net ir gana "savanoriška" Europos Sąjunga jau akivaizdžiai byra. Ir tai įvyko tuoj pat, kai tik viršnacionalini s "elitas" pabandė įsigalėti.

Taigi, dar kartą paaiškėjo realiame gyvenime, kad bet kokios imperijos nėra gyvybingos, o štai tautinės valstybės įrodė savo gyvybingumą.

Be to, kalbant apie pasaulinius procesus, tai Europa sudaro tik mažą dalį pasaulio - o likusioje pasaulio dalyje dar labai ilgai tęsis tautinių valstybių formavimosi procesas, kuris jau dabar labai intensyviai vyksta.

P.S. Apskritai, visada būtina atsiminti, kad bet kokia teorinė politologinė schema yra verta tik tiek, kiek ji atitinka realų gyvenimą (jau buvusį arba dabar esantį - tai yra pasitvirtino realybėje), o bet kokie visuomeninių ateities formų teoriniai "planavimai", kaip taisyklė, virsta tik eilinėmis utopijomis.
 
 
0 # PapildymasŽygeivis Y-m-d H:i
Praktiškai visos istorinės imperijos iš esmės kūrėsi visų pirma siekiant laisvos prekybos kuo stambesnėse teritorijose (ir taip pat, žinoma, siekiant užvaldyti to meto strateginius resursus).

Tai labai aiškiai matyti įdėmiau panagrinėjus pačių įvairiausių pasaulio imperijų istoriją.

Vėliau prisidėjo dar du ypač svarbūs faktoriai - stambiųjų korporacijų siekis laisvai "judinti" darbo jėgą ir "perkėlinėti" kapitalus.

Tačiau dabar jau akivaizdu, kad tam visai nėra būtina kurti labai sunkiai valdomas ir sutramdomas imperijas bei malšinti jose kylančius neramumus - pakanka ir labai konkrečių tarptautinių susitarimų bei susivienijimų (pvz. tokių, kaip Pasaulinė prekybos organizacija).

Todėl tokie "perlenkimai", kaip gana savanoriška ES, jau irgi akivaizdžiai žlunga, nes nelieka rimtų ekonominių jėgų, kurios tokius darinius norėtų išsaugoti, o jų tolimesnis išlaikymas pernelyg brangiai kainuoja toms pačioms korporacijoms.
 
 
-1 # Ats: PapildymasCha Y-m-d H:i
Cituojamas Žygeivis:
Praktiškai visos istorinės imperijos iš esmės kūrėsi visų pirma siekiant laisvos prekybos kuo stambesnėse teritorijose (ir taip pat, žinoma, siekiant užvaldyti to meto strateginius resursus)...

Na ir kvailas esi marširuotojau DDD galėtum būti kokios Maldeikienės mokinys ir net Laisvos rinkos institutas tave priimtų agitatorium. Musiau soviewtinėj KGB kalvėje - žinijos draugijoje moklus krimta ;)
 
 
0 # Cha-uiŽygeivis Y-m-d H:i
Jei nebūtum visiškas bemokslis, žinotum, kad praktiškai visų istorijoje žinomų imperijų kūrimas buvo finansuojamos visų pirma pirklių, kurie apmokėdavo armijų sukūrimui ir apginklavimui būtinas išlaidas.

Tiesa šis faktas nėra labai plačiai garsinamas "liaudžiai" mokyklinėse istorijos programose (dėl suprantamų priežasčių :)), bet jau seniai išaiškintas ir puikiai žinomas specialistams.
 
 
0 # Ats: Cha-uiCha Y-m-d H:i
Cituojamas Žygeivis:
Jei nebūtum visiškas bemokslis, žinotum, kad praktiškai visų istorijoje žinomų imperijų kūrimas buvo finansuojamos visų pirma pirklių, kurie apmokėdavo armijų sukūrimui ir apginklavimui būtinas išlaidas.

Jei nebūtum visiškas idijotas senai suprastum kad Valdžia (tavo giriama imperija) visada sukuria instrumentus valdžiai atgaminti - pinigus/prekybą ir tai darančius žmones - pirklius. Autoritetą (religiją ar nacionalizmą ar kokią to kombinaciją ir žmones tai darančius - kunigus, ar politdarbuotoju s - tokius kaip tu...
Ir kariuomenę brutualią jėgą - priverčiančią paklusti tuos kurie nesiduoda manipuliuojami
Na ir žinoma dar visokie biurokratai padedantys valdantiesiems tampyti virvutes.
Anarchizmas yra ta minties srovė kuri visus juos siučia nachui (ir dave fašisstėli nedakruštas - su visu tavo mokslu įgytu Saugumo kontroliuojamoj e kontoroje. Taip kad eik eik ir eik ... Žygiuok
 
 
-1 # ChachuiŽygeivis Y-m-d H:i
# Ats: Cha-ui — Cha 2011-12-24 09:43
ta minties srovė kuri visus juos siučia nachui (ir dave fašisstėli nedakruštas
-----------------------

Yra toks terminas "moskalizmas". :)

Taigi, "moskaliais" gali būti bet kurios tautybės asmuo - tame tarpe ir lietuvis.

Kaip atskirti "moskalį" - labai paprastai - pagal jo kalbą.

Pateiksiu citatą rusiškai, kad neiškraipyčiau originalaus teksto:

"Москали разговаривают матюками, а не просто ругаются с ними, как обычные люди.

Каждым словом в разговоре они вступают в неестественную половую связь со своими собеседниками и их родственниками, а также с деревьями, машинами, странами, мыслями, большими философами и животными, которые случайно пробегают рядом.

Иногда складывается впечатления, что видят они не глазами, а гениталиями.

Их речь - это, по сути, изнасилование мозга, нахрапистое, насильническое, навязчивое превращение мира в пенисы и вагины."
 
 
+1 # eikite eikiteCha Y-m-d H:i
Cituojamas Žygeivis:

Yra toks terminas "moskalizmas". :)

Yra toks darbas - provokatorius politdarbuotoja s. jį dirbantys paprastai savigarbos neturi. ir netgi pasiūsti toliau stengiasi bendrauti ir peršasi į draugus DDD
 
 
-1 # žygiuojančiampraeivis Y-m-d H:i
Cituojamas Žygeivis:

Atvirkščiai - net ir gana "savanoriška" Europos Sąjunga jau akivaizdžiai byra. Ir tai įvyko tuoj pat, kai tik viršnacionalinis "elitas" pabandė įsigalėti.

Taigi, dar kartą paaiškėjo realiame gyvenime, kad bet kokios imperijos nėra gyvybingos, o štai tautinės valstybės įrodė savo gyvybingumą.

Paimkime pavyzdžiu dabar egzistuojančią valstybę Prancūziją. Tautybė "prancūzas" yra akivaizdus įrodymas, kad tavo peikiamos "imperijos" šiais laikais būtent ir suformuoja tautybes. Prancūzijos teritorijoje dar neseniai egzistavo galybė keltiškų ir germanų tautų (kurios tokio dalyko kaip tautybė "prancūzas" gyvenime nebuvo girdėjusios) ir kurios tarpusavyje nejautė bendrystės (taip kaip bendrystės nejaučia lenkas su rusu, nors jų tiek genetinės, tiek kalbinės šaknys yra bendrai slaviškos). Šios tautos pateko Romos imperijos metu po jos jungu, ten pradėjo lėtai plisti lotynų kalba, bet paprasti žmonės dar nebuvo pradėję masiškai ja kalbėti. Vėliau prasidėjo tautų kraustymasis, kuris atnešė didelę gausybę germaniškai kalbančių genčių į tą teritoriją (iki pat šiaurės Italijos), bet įsitvirtinus Frankų Imperijai (kuri kilo iš germaniškai kalbančių frankų genčių susivienijimo ir kurios galios centras apėmė dabartinės prancūzijos teritoriją), lotynų kalba mokyklų, imperijos administracijos ir krikščionybės būdu išplito po visą teritoriją ir jau X-XI a. joje beveik nebebuvo šnekančių germaniškai, Vokietiją nuo romanizacijos išgelbėjo tas faktas, kad Frankų imperija suskilo į kelias dalis. Susiformavo naujos tautos vietinių valstybių pagrindu (atkreipk dėmesį, kad ne tautybės formavo tautas, o sukurtos valstybės formavo tautų identitetą) gaskonai, provancai, burgundai, bretonai ir t.t., kurios savęs nelaikė dar prancūzais. Vėliau sekė centralizacijos laikotarpis (ypač suklestėjęs po Liudviko XIV valdymo), jis palengva ir pradėjo kurti "prancūzo identitetą", bet tik po 1789 revoliucijos ir vėliau sekusių įvykių iki galo susiformavo vieningu prancūzų dialektu (kuris savo ruožtu kilusi iš lotynų kalbos) kalbanti tauta, kurios vieningumą paskatino reformos sunaikinusios visus prancūzų kalbos dialektus (masiškai buvo baudžiama už nebendrinės kalbos vartojimą, naikinami bretoniški gatvių pavadinimai ir t.t.). Jau pirmo pasaulinio karo metu prancūzai guldė galvas už savo tautą, trokšdami jai vietos po saule (nors jų tauta yra visiškai dirbtinis ir nesenas darinys). Dar dabar Prancūzija vokiečių kalboje vadinasi (Frankreich - išvertus reiškia "frankų imperija"), šis pavyzdys aiškiai ir parodo kaip imperijos ir valstybės suformuoja tautybes teritoriniu, politiniu ir kalbiniu pagrindu. Nėra ko tomis tautybėmis žavėtis, jos tėra lingvistinė struktūra. Kaip nyksta tautos ir yra asimiliuojamos stambesnių tautų (arba iš jų sukuriamos išvis naujos tautos valstybės pagrindu), taip ir išnyks ir valstybės, kuomet dirbtinių skirtumų tiesiog nebebus (visi šnekės ta pačia kalba ir turės panašią kultūrą).
 
 
-1 # excuse my french, o vis dėlto+ Y-m-d H:i
Ne, bet draugai antinacionalini ai nihilistai nesiliauja mane stebinę. Ypač kai ima svaidytis pareiškimais, esą tauta tėra lingvistinė struktūra, ir kai "visi šnekės ta pačia kalba", tai visi bus tokie pat kosmopolitai kaip koks Abramovičius (neįmanoma suvokti kodėl, bet nihilistai paprastai būna įsitikinę, kad tokiu atveju jie visi bus true anarchistai). Galėčiau pastebėti, kad nėra jokių požymių, leidžiančių spėti, neva prancūzai ir vokiečiai darosi nusiteikę atsisakyti savo kalbų - jau nekalbant apie kinus, arabus ar dar kokius nors turkus. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiau yra kai kas kita.

Pirma, bretonų kalba sparčiai nyko visą 20 amžių ir šiuo metu jau, galima sakyti, yra viena koja kape. To paties niekaip negalima pasakyti apie (įvairaus radikalumo) bretonų nacionalizmą, kuris visą tą laiką išgyveno gana stabilų renesansą ir mirti artimiausiu metu tikrai nesiruošia.

Antra, airių kalba dar 19 amžiuje išnyko beveik visoje Airijos teritorijoje, tačiau airiai kažkodėl nepradėjo laikyti savęs anglais ir savo valstybę atkūrė jau kalbėdami beveik vien tik angliškai. Po to, ir toliau kalbėdami beveik vien tik angliškai, jie ėmėsi vis dar nesibaigiančios kovos už savo valstybės išplėtimą į visą Airijos teritoriją. Ir toje šimtametėje kovoje prieš angliškai kalbančią Angliją angliškai kalbantys airiai parodė tokį fanatizmą, pasiaukojimą ir valios jėgą, kad jei kažką panašaus kada nors būtų parodę visokie "true anarchistai", tai... Ech, tuščios svajonės.

Bet gal toks bjaurus nacionalizmas ir nenoras tapti dideliais ir civilizuotais anglais būdingas tik visokiems mažiems ir laukiniams airiams, bretonams bei kitokiems irokėzams, o jau tos didžiosios civilizuotos tautos tai darniai žengia true kosmopolitinio anarchizmo keliu? Kurgi ne. Minėti prancūzai atkakliai nenori kalbėti nei angliškai, nei arabiškai; o tai, kad visokie arabai, turkai ir afrikiečiai mielai kalba prancūziškai, nė trupučio nepadidina jų prancūziškumo minėtų prancūzų akyse. Rasistinis ir ksenofobinis FN mūsų dienomis išgyvena dar neregėtą pakilimą. Vienok.
 
 
-1 # ŽygiuojančiamŽygeivis Y-m-d H:i
Papildydamas aukščiau esančiame atsakyme pateiktus labai konkrečius pavyzdžius, paaiškinsiu, kad tavo esminė metodologinė klaida tame, kad tu nesuvoki, kas yra bet kurios tautos esmė - tai toli gražu ne kalba, religija, bendra teritorija, odos spalva ar dar koks nors panašus požymis.

Nes yra daugybė skirtingų tautų, kuriose šie požymiai yra tie patys, tačiau kiekviena iš jų laiko save atskira tauta.

Kiekvienos tautos esmė yra tą tautą sudarančių žmonių bendra grupinė tautinė savimonė.

Kodėl taip yra ir kaip ta bendra tautinė savimonė susiformuoja - tai jau gana sudėtinga problema ir norint ją išsiaiškinti, būtina nagrinėti daugybę įvairiausių istorinių aplinkybių, kurios dažnai yra savitos kiekvienai tautai.

Beje, šiuo metu niekas net nėra suskaičiavęs kiek tų tautų dabar pasaulyje yra - kalbininkai skaičiuoja tik kalbas ir tų kalbų tarmes, o tautinės savimonės klausimai yra "nepastebimi", visų pirma taip vadinamame "trečiajame pasaulyje", kur dabar vykta labai intensyvūs daugybės tautų formavimosi (ir iš atskirų genčių bei giminių, ir kitais pagrindais) procesai.

Bet kuriuo atveju neabejotinas faktas tas, kad žmonijos istorijoje daugybė tautų ir išnykdavo, ir, be abejo, susiformuodavo įvairios naujos - tai yra nesibaigiantis istorinis procesas.

Tačiau visai niekas nerodo, kad pasaulio tautos lipdytųsi į kažkokį akivaizdų "bendrą gumulą".

Atvirkščiai, matyti labai akivaizdus tautinės (nacionalinės) savimonės augimas visame pasaulyje pačiose įvairiausiose bendruomenėse.
 
 
-1 # Ats: Vitalijus Balkus. Lagerio ilgesysGonzagas Y-m-d H:i
Eiline jau 20 metu girdėta liberal-demogog ija.
 
 
0 # PraeiviuiŽygeivis Y-m-d H:i
Atsiprašau, mano aukščiau pateiktas atsakymas skirtas Praeiviui. :)