Petras Dargis. Ko jiems užkliuvo kapitalizmas?
politika

Lietuva privati-valda 0Metų pabaigai – solidi tarptautinė apklausa, kuri parodė, kad Lietuvos žmonės nusivylė kapitalizmu, demokratija ir nepriklausomybės metais įvykusiais jų gyvenimo pokyčiais. O kaip mūsų žmonės vertina savo pačių nusivylimą? Amerikiečių tyrimų centras „Pew Research Center” ką tik paskelbė duomenis vienos apklausos, kurią atliko kovo ir balandžio mėnesiais, apklausdamas 750 Lietuvos žmonių. Štai piliečių nuosprendis šalies politinei sistemai: per 20 nepriklausomybės metų ji pasitarnavo politikams ir verslo savininkams, bet ne paprastiems žmonėms.

 

Tokia pat apklausa buvo atlikta Rusijoje bei Ukrainoje, ten aptiktas dar didesnis nusivylimas demokratija ir rinkos ekonomika. Ši apklausa buvo atlikta ir 1991 metais, pakartota 2009-aisiais. Pasirodo, pasitikėjimas kapitalizmu ir demokratoja visą laiką mažėjo. Prieš 20 metų rinkos ekonomikos atsiradimą Lietuvoje palaikė 76 proc. Lietuvos gyventojų, 2009-aisiais – 50 proc., o šiemet palaikančių rinkos ekonomiką jau liko mažiau nei pusė – tik 45 procentai. Panašiai mažėjo ir parama daugiapartinei sistemai – nuo 72 proc. 1991 metais iki 55 proc. 2009-aisiais ir 52 procentų šiemet.

 

Oficialiuosius valdžios ideologus toks žmonių nusivylimas savo valdžia ir jos teikiama demokratija labai suerzino, savo komentaruose jie jau spėjo Rytų Europos visuomenę apkaltinti „nesupratimu”, „nežinojimu” ir „nesugebėjimu prisitaikyti”. Tačiau mes siūlome pasiklausti ne valdžios ruporų, bet pačių vertintojų ir paieškoti natūralesnių nusivylimo priežasčių. Ką mūsų žmonės sako apie savo pačių nuosprendį kapitalizmui?

 

Bene svarbiausią nusivylimo priežastį galime rasti tarp apklausos rezultatų. Lietuvos gyventojų nuomone, permainos per pastaruosius du dešimtmečius labiausiai į naudą išėjo politikams (juos išskyrė 91 proc.) ir verslo savininkams (78 proc.), bet ne paprastiems žmonėms (20 proc.). Ar reikia geresnio atsakymo?

 

Labai panašiai situaciją vertino mano pakalbinti paprasti žmonės. Štai keletas, mano manymu, taikliausių pastebėjimų: „Su ašaromis akyse ėjome į Baltijos kelią, drožėme į Pažadėtąją Lietuvą, o priėjome laukinį kapitalizmą” (Benius). „Jeigu Lietuvoje yra trys skirtingų pavadinimų prekybos centrai, tai dar nereiškia, kad čia veikia konkurencija ir rinkos dėsniai. Rinką gali rasti tik Rietavo turguje ir nudėvėtų skudurų krautuvėse” (Antanas).

 

„Tai ne rinkos, bet monopolijų ekonomika, – sakė ūkininkas Pranciškus. – Lietuvoje gerai tik patiems didžiausiems, o mes, ūkininkai, kaip ir smulkieji verslininkai, esame vis stumiami prie bankroto ribos”. „Monopolinės šilumos ir kitos komunalinės kainos paliko tokios, kad vienas žmogus iš minimalios algos benegali išlaikyti buto. O juk dar ne šalčiai! Pasiekėme tokią ribą, kai monopolijos ėmė reikalauti daugiau, nei mes galim uždirbti. Valgį atidėsim pavasariui, o dantis pakabinsim ant gembės iki kito sezono?” (Andrius).

 

O kodėl mes nuėjome ne į Pažadėtąją Lietuvą, kaip sakė vienas pašnekovas, bet į laukinį monopolijų kapitalizmą? „Mūsų valdžia 20 metų nieko daugiau nedarė, tik kūrė geresnį gyvenimą sau ir savo sėbrams” (Aldona). „Kol mes mitingavom Baltijos kelyje ir gynėme Seimą, jie jau kūrė planus paimti viską į savo rankas, o mus palikti be nieko” (Simas).

 

Nusivylimas daugiapartine sistema yra kur kas daugiau, negu nusivylimas A. Kubiliumi, I. Degutiene ar ankstesniais šalies vadovais. Pažvelgę į nueitą 20 metų laikotarpį, žmonės negali pasakyti, kuri valdžioje buvusi partiją reiškė jų interesus. Buvusią A. Brazausko vyriausybę jie prisimena šiek tiek palankiau už dabartinę A. Kubiliaus (tai rodo ir oficialių apklausų rezultatai), bet ar tai reiškia, kad socialdemokratai „liaudiškesni” už konservatorius? Ne, jokiu būdu! Juk socialdemokrato G. Kirkilo vyriausybė buvusi dar prastesnė už dabartinę konservatorių...

 

„Partijos sukurtos ne ideologiniu, bet verslo grupuočių pagrindu. Tai ne rinkėjų atstovai, bet draugų, švogerių, verslo partnerių gaujos, – apibendrino mokytojas Egidijus. – Koks man skirtumas, kuri oligarchų grupuotė įsigalės Seime?”

 

Ieškodami nusivylimo priežasčių, galime prisiminti vieną labai svarbų šių metų įvykį – visuotinį gyventojų surašymą. Rezultatai dar nėra galutiniai, bet jau aišku – per nepriklausomybės laikotarpį Lietuva sumažėjo 640 tūkstančių žmonių. Ir tas mažėjimas vis didėja! Nuo 1989 iki 2001 metų ji neteko 190 tūkstančių, per pastarąjį dešimtmetį – jau 450 tūkstančių žmonių. Šiurpus paradoksas – lietuviai išsikovojo nepriklausomybę, susikūrė savo valstybę ir nebegali joje išgyventi. Būtų labai keista, jeigu tokioje situacijoje jie dar svaigtų nuo optimizmo.

 

Statistiniai duomenys rodo, kad Lietuvoje vis gilėja praraja tarp turtingųjų saujelės ir skurstančios daugumos. Šiemet verslo pelnas ir kitos kapitalo pajamos jau viršijo darbo pajamas. Kitaip sakant, nedidelis verslo savininkų sluoksnis į savo kišenes jau susižėrė kur kas daugiau, negu uždirbo algos visi jų samdiniai. Su mokesčiais – atvirkščiai: darbo pajamų mokesčiai kelis kartus viršijo kapitalo mokesčius, šis atotrūkis itin padidėjo krizės metais. Žmonės nėra tokie kvaili, kad nematytų – visas sunkmetis suvertas ne ant stambiojo kapitalo, bet ant pačių mažiausių žmogelių pečių. Kaip jie džiaugsis tokiomis permainomis?

 

Mano pašnekovai minėjo ir ką tik įvykusį paslaptingą „Snoro” banko žlugimą, kuris pakirto pasitikėjimą valdžia ir visa finansine sistema. Kur laikyti santaupas, jeigu negali jų patikėti bankui? Jeigu bankas pardavinėja žmonėms neapdraustas obligacijas, ir niekam tai neužkliūva, tai kokio kapitalizmo laikus mes gyvename? Argi tai neprimena istorinės „Sekundės” banko aferos, kai demokratiškai rinktos valdžios akyse buvo nuskurdinta dar daugiau žmonių?

 

Dabar – esminis klausimas: jeigu daugiapartinė demokratija tokia bloga ir neatspindi tautos interesų, tai gal lietuviams jau reikėtų kietos rankos, stipraus Vado? Amerikiečių atlikta apklausa parodė, kad stipraus lyderio labiau ilgisi Rusijos (57 proc.) ir Ukrainos (60 proc.) gyventojai, o lietuvių dauguma (52 proc.) dar vis tiki, kad teigiamų permainų galima pasiekti demokratijos priemonėmis.

 

Kokios tai būtų priemonės? Vienas į užsienį darbams išvykstantis pašnekovas mėgino jas apibūdinti taip: „Dabar išvykstu, bet manau, kad galėsiu grįžti. Anksčiau ar vėliau turės įvykti lūžis. Gal pradės protestuoti čia likęs Lietuvos jaunimas, inteligentija, ims telktis pažangūs, žinomi visuomenei žmonės, kaip Vakaruose susiburs galingi judėjimai, profsąjungos, vyks daugiatūkstantiniai protesto mitingai, kurie įvarys baimės politikams. Gal tada mūsų šalies kursas imtų keistis į socialiai subalansuotą, atsakingą politiką? Mano galva, jeigu panašūs procesai vyksta Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje, tai negi lietuviai kokia avinų tauta? Ne, aš manau, mes ne avinai, ir vis tiek prasidės permainos į gerąją pusę!..”

 

Įdomu tai, kad nuo socialinių ir politinių permainų lietuvių nacionalinė savigarba nukentėjo kur kas mažiau (30 proc.), nei Rusijos (56 proc.) ir Ukrainos ( 61 proc.) gyventojų. Tai galima būtų paaiškinti tuo, kad mūsų šalies žmonės jaučiasi labiau susieti su tam tikrais procesais visoje Europoje. Šių metų įvykiai Graikijoje bei Italijoje keistu būdu net pakuteno lietuvių savimeilę: „Jeigu prie bankroto ribos atsidūrė tokios valstybės, kaip Graikija bei Italija, tai mes tikrai nesame išskirtinė kvailių tauta, – tvirtino man vienas internautas. – Mums nors bankrotas nekvepia!”

 

Mūsų tautiečiai visai neblogai suvokia, kad ekonominė krizė kilo visai ne dėl lietuvių „tingėjimo”, „nesugebėjimo prisitaikyti”, kaip buvo mėginta vienu metu kalti į galvas. Štai kokį nežinomo piliečio pastebėjimą radau internete: „Įvykiai Europoje, arabų pasaulyje ir pačiose JAV rodo, kad pasaulis priėjo ribą, kurios neperžengs, neatlikęs esminių reformų. Pasaulio šalys yra tiek prasiskolinusios, kad skolų jau neįstengs grąžinti. Jos visos kam nors skolingos, bet negali skolų paprasčiausiai nurašyti, nes yra skolingos ne viena kitai, o bankams ir jų susivienijimams. Pasiekta absurdo riba, kai visa Žemė skolinga savo pačių bankams, kurie nekuria jokios vertės, tačiau paskolų procentais sugebėjo primesti savo valią visam pasauliui. Paskolų procentai pavertė visą Žemę bankų skolininke! Aš nemanau, kad šitas absurdas tęsis amžinybę. Esu optimistas ir manau, kad žmonija jau stovi ant didelių permainų slenksčio.”

 

O gal tikrai Lietuva bei visas pasaulis pasiekė ne tik didžiausio nusivylimo, bet ir absurdo ribą? Tai būtų puikus vilties šviesulys dienų ir epochų sandūroje – atsitrenkus dugną, visada ateina metas pakilti.

 

petrasdargis.lt

2011 12 28

 

Lietuva privati-valda