Apie dalbajobus buržujus (2). Aš jus myliu
politika

garsenybiu spektaklio visuomene 0       Kuo skiriasi išsilavinęs žmogus nuo aštuonerias klases baigusio populiariausio visuomenės apžvalgininko? Jis, visų pirma, žino, ką daro. Žino reakciją, kurią sukels jo tekstas, jis turi vertybes, jis turi nuostatas, jis šį tą išmano.

 

Pirmiausia apie ankstesnį tekstą „Apie dalbajobus buržujus”. Buvau dalbajobų apkalbintas, kad rašiau emocionaliai, „ant karšto“. Tekstą mintyse nešiojausi ilgai, galvojau, kaip parašyti, kad per daug nesureikšminčiau žmonių, kurie man yra tuščia vieta.

 

Jie nesuprato – to ir tikėjausi. Jie pamanė, kad siekiau įgelti, įžeisti. Ką įžeisti, vargetos, negi jus? Man gėda, kad aš apie jus rašau. Kad šalia mokslinio straipsnio linksminuosi parodydamas šitai visuomenei, kokioms šiukšlėms jie meldžiasi, kam pataikauja, ką laiko „tiesos balsu“. Nerašysiu apie jokį konkretų žmogų – šis tekstas skirtas reiškiniui. Jokių asmeniškumų.

 

Žvaigždučių – sėkmingų, garsių, įtakingų, mėgstamų žmonių – kultas Lietuvoje gimė iš televizinio farso. Norėčiau rašyti „pastišo“, bet kas gi tai supras…

 

Reiškinys pigus – pigūs žmonės, prasčiokiški grasinimai susidoroti, fašistiniai lozungai, neapykanta anarchistams, viešąsias erdves užimantiems žmonėms, okupuojantiems dėl to, kad dalbajobai nejaučia sąžinės graužaties. Jie nesupranta, koks apgailėtinas jų gyvenimas, gyvenamas kitų sąskaita. Jie nesupranta, kad yra pačios pigiausios kekšės. Bet kuri stoties mergaitė daug geresnė.

 

Reiškinys formavosi pamažu, kartu su facebook, kai kas įsijautė į „išmanančių“ vaidmenį. Reiškinio fone sužibėjo keletas ryškių debilų. Jie „savi“, „kietai“ pavaro, jau kai deda ant visų, ot teisuoliai.

 

Gaila man jūsų. Ranka prie širdies pridedu ir sakau: nejaučiu jums neapykantos ir norėčiau, kad bent šiek tiek, bent truputį susimąstytumėte, ar esate didesni niekšai už mane. Aš toks esu, bet to neslepiu – skaitykit naują mano romaną.

 

Man juokinga, kad reiškinio atstovai nesugeba reflektuoti elementarių dalykų: jie gyvena iš kitų kančių, iš kitų nevilties, jų „kietumas“ – tai bukumas.

 

Jūs apgailėtini. Bet aš jus myliu. Nes man patinka, kad yra dar labiau už mane labiau apgailėtinų žmonių. Mes visi čia nesijaučiam gerai, mes visi nelaimingi, mes visi nepatenkinti. Mielai ir be ironijos susėsčiau prie vieno stalo ir padiskutuočiau, kas teisus: ar tas, kuris nori pasidalinti su visais, ar tas, kuris nesugeba suprasti, kad galvoja tik apie save.

 

Nejuokinkit savo gerovės vizijomis, savo pižoniškais paistalais. Jais patikės idiotai. Surinkit penkiasdešimt daktaro laipsnį turinčių žmonių, ir jie pasakys – kad jūs tarša, nieko verti kvailiai. (Aš taip nemanau.)

 

Bet užteks apie jus kalbėti blogai. Noriu pasakyti ką nors gero. Buvau mokomas, kad reikalingi net naciai, mažas procentas. Sutinku. Jie praskaidrina gyvenimą. Blogai, kai jų per daug – tada katastrofa. Tada siaubo filmas realybėje.

 

Bet viso reiškinio – „dalbajobizmo“ – atstovai nėra blogi žmonės. Jie tiesiog neturi ką daugiau daryti. Jei nusimestų kaukes – būtų sutrypti, sumindyti ir apspjaudyti. Būkite tuo, kuo esate. Blogiau jums jau nebus. Nei tikrų draugų, nei nuoširdžių santykių. Jūs – vieni. Pikti ir paniurę.

 

A, žadėjau pasakyti ką nors gero, taigi manau, kad mes visi turim pritarti Slavojui Žižekui ir iš abiejų pusių žengti taikos ir susitaikymo žingsnį.

 

Atsiprašau, jeigu jus įžeidžiau, atsiprašau, jei įgėliau. Kam gi kitaip rašyti, jei nebūčiau įgėlęs? Nesupratot? O kur tikslas sukelti diskusiją? Parodyti tikrą jūsų veidą? Visuomenė, beje, seniai tai žinojo.

 

Lietuvoje yra labai daug gerų ir nuoširdžių žmonių, jie vis labiau užguiti įžūlių prasimušėlių, ir net tie, kurie kadaise kalbėjo nuoširdžiai, dabar ima veidmainiauti. Atseit, tai kieta. Galim susitikt gatvėje – bet kada. Nebijau. Ko man bijoti? Smurto? Nejuokinkit.

 

Žengiu susitaikymo žingsnį ir dar kartą atsiprašau. Manau, mes visi turėtume susitelkti ties vienu tikslu – kovai prieš tuos, kas mus valdo. Norit jūs to ar ne, bet nebus geriau, jei smigs ekonomika.

 

Nesate jūs, šio reiškinio atstovai, tokie blogi žmonės. O jūs, anarchistai, nenusiriskit iki nacių lygio ir nesiūlykit smurto. Smurtas dar nieko niekur nenuvedė.

 

Tai kas, kad iš šio rašinio visi juoksis. O kai liks vieni, visi pripažins, kad jaučiasi vieniši, nesuprasti, liūdni ir nelaimingi.

 

Mano didžiausia svajonė – kad mes visi rastume tai, kas mus jungia, o ne tai, kas mus skiria. Būtent taip aš suprantu anarchiją. Ir taip suprantu gerumą. Juokitės, cinikai.

 

Pakartosiu: jus myliu. Ir nereikia man iš jūsų jokio gesto. Nei gero, nei blogo. Tik pagalvokit, ar tikrai nesisvaidote neapykanta tik iš pagiežos, kad esate nelaimingi? Man atleistina – aš jaunas ir kvailas. O jūs? Jūs suaugę, protingi. Ir pilni neapykantos. Kas nutiko? Pasidavėt, atsiprašau, parsidavėt sistemai. Ir manote, kad tai juokinga?

 

Juokitės, kad tik būtų linksma. Žvelkite su ironija, išlaikykit ironišką distanciją, neprisileiskit „svetimų“. Bet jūs vis tiek dalyvaujate tame pačiame žaidime. Jūs – dar didesnis aukos nei tie, kurie neturi duonos kąsnio.

 

Šis reiškinys galėtų virsti visai kitokiu. Ir tai priklauso ne nuo anarchistų (nors ir nuo jų), bet daugiausia nuo tų, kurie pila neapykantą visur, kur gali. Sėkmės jums, laimės, meilės, pinigų, sveikatos. Gyvenkit ilgiau už mane ir džiaukitės, būkite laimingi. Aš – ne prieš šį reiškinį, aš už tai, kas jis pasikeistų į kitokį. Į kokį – pamatysim.

 

Dar niekada tiek daug žmonių man nerašė ir nedėkojo, kad pasakiau, jog neapykantos skleidėjai yra žemiausia, kur gali pulti žmogus.

 

Mielieji dalbajobai, jūsų visi nekenčia. Bet ši neapykanta gali keistis. Tačiau jums pakeisti savo gyvenimą yra nepaprastai sunku. Žaviuosi žmonėmis, kurie kovoja prieš sistemą ir daro tai nuoširdžiai, nekeikdami visų iš eilės. Kai kas nusipelno neapykantos, bet ne pasmerkimo myriop. Tai žema.

 

Mokykliška ir primityvu? Galbūt. Jausmai eina iš širdies į širdį. Kaip dainuoja „G&G Sindikatas”: „Ne jiems, o mums, ne dėl jų, dėl mūsų, aš perlaužiu save ir atiduodu tau pusę“. Bandau daryti tą patį.

 

Kai girdžiu tokias dainas, aš tikiu Žmogaus gerumu. Deja, jūs jį žudote. Ir jūsų šypsenos man apgailėtinos. Bet dėl to neimsiu netikėti Žmogaus gerumu. Ir netikiu, kad negalite pasikeisti. Nusiimkite kvailas kaukes. Ir pamatysite, kaip palengvės.

 

Tai tiek. Meilės. Ji niekada nesibaigia.

 

Vilis Normanas


2012 01 05

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti