Apie dalbajobus buržujus (3). Pabaiga, arba Antigonė – Assange‘as – Anarchija
politika

burzujai      Kaip ir visi geri dalykai, taip ir ši epopėja turi baigtis, nors pasaką, kaip ir televizijos programą, visada galima tęsti be galo. Bet geri dalykai trunka trumpai, o šūdai – amžini kaip konservatoriai ir trunka ištisą parą. Kadangi „iš profesijos“ esu diskursinėtojas vėjams, tai tikrai perspjaučiau Marxą su Engelsu ir buržujų klausimu prirašyčiau daugiau, bet tiesiog neturiu tiek ūpo, kiek minėti dykinėtojai.

 

      Be to, nemanau, kad diskusijos objektas yra labai svarbus. Taip, tai problema, rimta problema, bet yra rimtesnių. Atrankos principas, deja, nenaudingas mano tekstų fanams, tarp kurių du didžiausi ir garsiausi yra Andrius Užkalnis ir Algis Ramanauskas (Sulėtintu Mąstymu). Pirmasis turbūt taip nuobodžiai gyvena, kad vienintelis išsigelbėjimas nuo impotencijos yra internetas ir bet ko skaitymas, antrasis yra toks pats ir dar nenuovokus (ar lėtas), tad aklai pasikliauja pirmuoju.

 

      Pasinaudokime garsiai vardais, kurie vieninteliai bus aptarinėjami a posteriori, ir dar kartą grįžkime prie problemos, tik šį kartą – kaip mane pamokė vienas bičiulis – giliau analizuojant, kodėl apskritai atsirado buržujai ir kodėl jie yra tokie nenuovokūs, kad tuo net didžiuojasi? Kodėl šiukšlės yra kultas? (Neseniai buvau sąvartyne – nemanau, kad kas nors tuo didžiuotųsi, nors man patinka ten tvyranti betvarkė.)

 

      Juk yra nuovokių buržujų (skaityti F. Beigbederį). Šis buržujus baigė politikos mokslus, o mano tekstų fanai nebaigė nieko, todėl jis pri(si)pažįsta, kad kapitalizmas dar nė vieno nepadarė laimingu. Biopolitika, kurią Lietuvoje įkūnija konservatoriai, motina Saulė ir „Algis Greitai“ yra viso labo apynasris, uždėtas siekiant vienintelio tikslo: kad nesikeistų santykis tarp tų, kurie sprendžia, kas yra kas.

 

      Grįžkime į pradžią (kaip juokinga sakyti: prie Marxo ir Engelso). Ieškodamas šių veikėjų knygų dažniausias girdėdavau: išmečiau, sudeginau, seniai atsikračiau. Kas dabar supras, kad Sovietų Sąjunga ir minėti autoriai turi tiek pat bendro kiek, tarkim, anarchija ir anarchija pagal R. Valatką?

 

      Pasakysiu, nors jaučiu, kad ne visi įsikirs: paėmus kelias Marxo ir Engelso mintis, galima sukurti ką tik nori. Pragarą ar rojų – tik fantazijos klausimas. Galima teigti, kad Marxas su Engelsu kalti dėl vieno totalitarizmo atsiradimo, nes norėjo galią atiduoti liaudžiai. Ar ji buvo atiduota liaudžiai? Galima kaltinti Nietzschę, kad buvo sukurtas kitas totalitarizmas, nes jis galią siūlė panaudoti antžmogio gimimui. Ir – oi – kiek antžmogių gimė, visa arijų rasė, bet nelabai kas įsiskaitė į Zaratustrą, nes joje pavaldumas fiureriui prieštarauja pačiai antžmogio idėjai.

 

      Filosofija tuo ir nuostabi, kad nėra nieko, kuo ji nebūtų, ir visko, kuo ji būtų. Anarchija gali reikšti chaosą ir betvarkę, jei esi istorikas ir žodžius supranti pažodžiui, o gali reikšti valdžios nebuvimą. Baisu? Tuoj pasiaiškinsime, kodėl tai taip baisiai skamba, kai subyra hėgeliška Pono ir Vergo dialektika.

 

      Mums rūpi buržujai, todėl pasinaudokime tuo, ką Marxas su Engelsu sakė kritikuodami Hegelį. Jie pirmieji istorijoje įžvelgė ideologiją (kas iš pradžių tebuvo mokslas apie idėjas) kaip apgaulę, camera obscura, apverstą pasaulį. Įžvelgė kur? Pirmiausia hėgelizme, po to buržujizme ir kapitalizme. Kadangi susieti šiuos dalykus logiškai niekaip neįmanoma, jie sugalvojo, kad dėl visko kalta istorija, nes istorija apima viską. Taip gimė istorinis materializmas, kurio idėja tokia: buržujai išnaudoja proletariatą, nes tokia jau ta istorija, dėl kurios vis tiek kaltas ir Hegelis, aiškinęs, kad pasaulis eina teisingu keliu. O kelias, kaip patys matot, ne Hegeliu klotas.
 
      Hegeliui kaip tikram buržujui atrodė, kad viskas yra O.K. – dvasia veržiasi į tobulybę. Kuo daugiau nesąmonių, tuo greičiau pasidės dvasinis-masinis orgazmas. Sunku jį kritikuoti, nes jis pats prisipažino, kad nesuprato, ką rašo. Todėl palikime jį ramybėje.

 

      Marxas su Engelsu suprato, kad Pono ir Vergo santykiai yra tokie ne dėl to, kad „Dievas taip norėjo“, o dėl to, kad vienas žmogus sugeba pavergti kitą. Visai nesvarbu, kaip ir kuo – religija, tikėjimu, gamybiniais santykiais. Iš principo istorija tikrai nedėkinga, nes visa istorija – tai Pono pergalė prieš Vergą. Tačiau nei Marxas, nei Engelsas nesuprato, kad Ponas su Vergu nuolat keičiasi vietomis. Vienu istoriniu metu išnaudoja vieni, kitu – kiti. Visa tai irgi tik fantazijos klausimas.

 

      Tačiau šiandien, labai postmoderniame amžiuje, jau reikia kalbėti tik apie gamybinius santykius ir apie tai, kaip buržujizmas tapo vertybe. Šioje vietoje tenka peršokti į priekį ir nepaaiškinti, kad buržujizmo pradžia buvo susijusi ne su gamybiniais santykiais, o su religija. Bet tai nėra esminga. Esminga tai, kad visi dievai galiausiai pakeičiami aukso veršiais, kuriems netrukus ima melstis visi žmogaus teisių ir konstitucijų gynėjai.

 

      Įdėmiai skaitydamas (jei nesi sulėtinto mąstymo) Markso ir Engelso buržujizmo kritiką, joje regi pačią tikriausią prievartos kritiką. Būti Ponu reiškia ne šiaip sau „daryti sau kapitaliuką ir kiekvienam už tai duoti po stikliuką“. Būti Ponu reiškia, kad tu esi vergas ir tau belieka tik stikliukas, nes aš esu Ponas ir darau kapitaliuką. Nebūtų Pono – nebūtų Vergo.

 

      Jaučiu, kad mano tekstų fanai vis tiek neįsikirs. Reikia plataus akiračio, kad suvestum į vieną prekybcentrio patogumus, grožį, mažas kainas ir B.O.M.Ž.Ą. šalia prekybcentrio. Nepadės mums ir Foucault, nei teiginys, kad prekybcentris sukuria B.O.M.Ž.Ą. Buržujai atsakys: bet ir B.O.M.Ž.A.S. gali būti buržujus. Geras argumentas. Blogai, kad nei Marxas, nei Engelsas nepripažino vieno esminio dalyko: žmonės pavergiami dėl to, kad vieni yra pranašesni už kitus. Dažnai dėl įgimtų savybių, bet vis dažniau (nes vis toliau į lankas) dėl to, kuo gimė. Gimei buržujaus sūneliui – tikras postmodernizmas – anything goes! Pamiršk žmogaus teises, prisimink N. Venckienę ir Jungtines Amerikos Valstijas. Svajonės pildosi, kai kišenės pilnos.

 

      Žmogaus pavergimas ir išnaudojimas (pažeidžiant visas teises, visas konstitucijas) yra įmanomas tik dėl to, kad nėra jokios alternatyvos. Kam? Aukso veršiukui. Galima tai suvesti į galią. Bet tai – plati abstrakcija. Kam jos reikia, kai visi puikiai žinom: yra kapitaliuko – daryk ką nori. Visi įstatymai bus palankūs, visada būsi saugus ir nekamuos egzistencinis nerimas, nors jis ir turėtų kamuoti, nes iš principo yra „beobjektis“.

 

      Likimo ironija ir baisi marksizmo klaida – matyti tik vieną pasaulio pusę: materiją. Santykis tarp Pono ir Vergo – tai jau Lacano interpretacija per mano mąstymo prizmę – yra ne istorinis, o psichologinis determinantas. Kadangi visi jaučia egzistencinį nerimą – Kierkegaardas tikriausiai buvo teisus, nes tokia jau ta būtis (neužtikrinta niekada), – šis nerimas slopinamas ne medikamentais, o geismo tenkinimu. Ko geidžia žmogus? Galios. Visi nori būti galingi, o interneto amžiuje tai ypač aktualu – kuo „kietesnis“ dalbajobas esi, tuo galingesnis jautiesi. Kai kas nors į tavo pyktį atsako gera valia, neturi ką pasakyti, nes tai nesuteiks „galios prieš kitą“.

 

      Galios siekis yra ne tik būdas numalšinti geismus bei įgimtus negalavimus, bet ir fantazijos trūkumas. Kai jos ima stigti, aišku, kad kažkur sutriko šarmų ir rūgščių pusiausvyra. Laimingi žmonės nesiekia galios – jiems užtenka to, kad gyvena idėja (skaityti apie Rosą Luxemburg kalėjime).

 

      Bet Ponas yra tas, kuris nori įkūnyti Įstatymą. Raskite du skirtumus tarp Sofoklio „Antigonės” personažo Kreonto ir Algio Greitai? Nėra nė vieno. Abiems atrodo, kad tas, kas negerbia Įstatymo, turi būti (nesikeiksiu) sunaikintas. Kas yra tas Įstatymas ir pagaliau – koks, po velnių, apskritai ryšys tarp buržuajizmo ir Įstatymo? Paaiškinsiu: jeigu Sofoklio laikais Įstatymas buvo žmonių sugalvota nesąmonė, tai šiais laikais jis yra tiesioginė gamybinių santykių išraiška. Tarkim, kodėl nekyla minimalus darbo užmokestis? Nes tada Užkalnis brangiau mokės už mėsytę. O tai, pripažinkim, būtų žmogaus teisių pažeidimas. Neprisimenu, pagal kurį straipsnį, bet spėsiu: tai žmogaus teisė pažeisti kito žmogaus teisę prisidengiant žmogaus teise. Atspėjau?

 

      Skaitome toliau Sofoklį. Kai Antigonė nepaklūsta Kreontui ir palaidoja savo brolį, kurio buvo nevalia laidoti, ji pasielgia kaip anarchistė par excellence. Priešingai nei interpretuoja kai kurie sulėtinto mąstymo atstovai, Antigonė nėra vedina vidinių paskatų, dievų įsakymų ar žmonių palankumo priežasčių. Ji tai padaro „laisva valia“. Priežastys gali būti įvairios, jų gali nė nebūti. Antigonė tuo ir žavi, kad elgiasi kaip tikra romantinė herojė – nesuprasi, kokių tikslų vedina.

 

      Buržujus-Kreontas-Įstatymas-Algis Greitai-Užkalnis neatleidžia, nes jei atleis – nutiks baisus dalykas: kiltų neramumai. Įstatymas būtų nušvilptas, žmonės išsilaisvintų ir visi laimingai gyventų. Ne, taip negali būti. Sušaudyt anarchistus! Kaip gi gali žmonės gyventi be Pono, jeigu taip buvo tik žmonijos priešaušrio bandose? Kaip gi jie gali patys nuspręsti savo likimą, jeigu yra Kubilas, kuris sugadina net ir vienintelį skanų medaus šaukštelį?

 

      Neapsimeskime, kad nesuprantame: žaidimas tikrai istorinis. Jį keisti – tai drąsių asandžų uždavinys. Iki „WikiLeaks“ buvo neįsivaizduojama, kad įmanomas slaptos informacijos viešumas. Neva kils baisus pavojus saugumui. Kai kas net dabar sumąsto, jog kažkam kažkas blogo nutiko. Nenutiko NIEKO blogo. Buržujai išsigando ir dabar kurpia interneto suvaldymo planus, nes kažkas pasakė: „Karaliaus subinė nuoga, tuoj ir priekis pasimatys!”.
 
      Sugriovus Pono ir Vergo santykius vergui nenutiks nieko blogo. Jam bet kokia griūtis – sveikintinas dalykas. Štai kodėl taip niršta pigiaškos iš TV. Supraskit, prarasti potenciją – tai labai baisus dalykas. Staiga ėmus keisti gamybinius santykius (tarkime, taukšt – minimalus atlyginimas padvigubėja!), mūsų numyluoti ir nuvalkioti personažai iš karto neteks mažiausiai pusės pajamų. Jie sakys: čia ne statybose arti, ne prekybcentry prie kasos sėdėti, čia rimtas darbas – prostitucija. Sutinku: ir šlykštu, ir purvina, bet kaip mums skirstyti pinigus, galime nuspręsti patys, jeigu... čia būtų demokratija. LIAUDIES VALDŽIA.

 

     Liaudies valdžia yra tai, apie ką svaigo Marxas su Engelsu, tik jie tą liaudies valdžią matė iš kitos pusės. Nėra jokio skirtumo, kas dirbs vadybininku, svarbu, kad bus Įstatymas. Na, to jie nesuprato ir nesupras, nebent Hegelis buvo teisus ir absoliuti dvasia tars paskutinį žodį.

 

      Žodis „demokratija“ gali būti suvokiamas kaip antipodas anarchijai, bet jei anarchizmas pretenduoja perspjauti liaudį, tuomet belieka susinaikinti pačiam. Proletariatas neturi užimti valdžios (tai kvailystė), neturi įsigalėti valdžios nebuvimas (taip nebūna), Įstatymas turi būti kuriamas ne buržujų, o visų. Tuomet ir kils klausimas – reikia kapitalizmo ar nereikia? Kils visi įmanomi klausimai, ir į juos bus atsakyta – garantuoju – absoliučiai kitaip, nei yra atsakoma.

 

      Bet nepamirškime – žmogus yra metafizinė būtybė (Schopenhaueris), jį nuolatos ėda egzistencinis nerimas, jis retai pasiekia tokį sąmoningumo lygį, kad nesimelstų aukso veršiui bei visoms jo inkarnacijoms. Kadangi nebendravo su žmonėmis, Schopenhaueris pastebėjo, kad gyvūnai yra ramūs, nes jų nekamuoja metafiziniai klausimai. Jie sotūs ir tuo patenkinti.

 

      Argi nenorėtumėte būti metafizinių klausimu nekeliančiais gyvūnais? Argi jums nesinori po darbo pažiūrėti linksmą televizijos laidą ir nekvaršinti sau galvos, nes vis tiek nieko nepakeisi? Kam ta anarchija? Reikia dirbti, visko turėti, aprūpinti šeimą ir toliau žiūrėti TV. Kam tos pastangos, kam tas įkarštis?

 

      Dabar ypač aktualus buržujų suklestėjimo laikotarpis – jie nori vis daugiau galios, nes jaučia, kad tvenkiasi anoniminiai ir neanoniminiai jų priešai, kurie supranta, kad nuėję į darbą jie dirbs suknistam buržujui, bet ne sau.

 

      „Antigonė” ir „WikiLeaks” nėra du anarchijos pavyzdžiai, kurie iš pažiūros niekaip nesisieja. Juos jungia laisvės idėja. Kai kiekvienas proletaras, žiūrintis debilišką TV, supras, kad visą dieną dirbto dėl supisto buržujaus, kurio snukį mato ekrane, pasaulis apsivers ir vaizdas pasikeis. Iliuzija? Utopija? Vaizduotės ir fantazijos klausimas. Kuo daugiau antingonių ir asandžų rasis, tuo sunkiau bus suvaldyti ir masinį sąmoningumo proveržį. Nepamirškit, kaip baigėsi Antigonės tragedija. Ne Kreontas ją laimėjo. Ne buržujai laimės ir šį karą.
      
      Pabaigai – pagiriamasis žodis buržujams. Sutinku, kad jūs tikrai geri ir dori žmonės. Neabejoju, kad gyvenime nesate padarė nė šimtosios dalies nuodėmių, kurias esu padaręs AŠ. Jūs nematote ryšio tarp savo veiklos ir to, kur ji veda. Bet užtikrinu – už gerą bus atsilyginta geru.


      
      Žingtelk į priekį: mes girdėjome,
      Kad esi geras žmogus.
      Tu esi nepaperkamas, bet žaibas,
      Trenkiantis namą, taip pat
      Negali būti papirktas.
      Tu laikaisi savo žodžio.
      Bet koks buvo tavo žodis?
      Tu esi sąžiningas, reiški savo nuomonę.
      Kokią nuomonę?
      Tu esi drąsus.
      Bet prieš ką?
      Tu esi išmintingas.
      Kam?
      Tu nesirūpini savo asmenine nauda.
      Kieno nauda tuomet rūpiniesi?
      Esi geras draugas.
      Ar tu taip pat esi gerų žmonių geras draugas?
      
      Išklausyk tuomet mus: mes žinome,
      Kad esi mūsų priešas. Štai kodėl dabar mes
      Pastatysime tave prie sienos. Bet atsižvelgdami į tavo
      Pasiekimus ir gerąsias savybes
      Mes pastatysime tave prie geros sienos ir nušausime tave
      Panaudoję gerą kulką ir gerą šautuvą, ir palaidosime tave
      Kasdami geru kastuvu geroje žemėje.
      
      B. Brecht „Apklausiant gėrį“
      

      Vilis Normanas
      2012 01 19

      proletaras

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti