|
Zoknių pramoninis parkas kaip skiepai nuo biurokratizmo, patriotizmo ir militarizmo |
politika |
Kąsnis geras, nes šalia Zoknių gyvenvietės buvo ir lėktuvų remonto gamyka. Joje kariškai dar perestroikos laikais pradėjo sukti visokius verslus, gaminti plataus vartojimo prekes. Taip ir kilo idėja paversti šias teritorijas pramonine zona. Projektų būta visokių, net itin fantastinių. Vienas miesto meras žadėjo čia atidaryti kosmodromą, vėliau jis ruošėsi remontuoti „Boeing” lėktuvus. Tačiau lėktuvų remonto gamykla sunyko. Jos bazėje dabar gaminami smulkūs metalo gaminiai. Jos teritorijoje įsikūrė ir kvapais kaimynus piktinanti odų gamykla. Kiek toliau – PET ruošinius gaminanti įmonėlė. Tiek tos veikiančios pramonės didžiulėje, tūkstančius hektarų užimančioje teritorijoje. Į ją miestas investavo kelis šimtus milijonų litų. Jei paklausite įmonių vadovų ir savininkų – ką jie gavo iš didžiulių investicijų, greičiausiai liksite nesuprastas, nes jie naudojasi dar sovietiniais laikais pastatytais pastatais bei infrastruktūra. Civiliai šios teritorijos plėtotojai turėjo nuolatinius konkurentus – kariškius. Kam Lietuvos kariuomenei tokia didelė teritorija miesto pašonėje, neaišku buvo nuo pat pradžių. Kariuomenei neužteko karių net jos apsaugai. Vogė viską – statybines medžiagas, kabelių varį, visokius metalus. Žemės gelmės buvusioje aerouosto teritorijoje, pasirodo, buvo turtingos per metų metus įsigėrusio kuro. Žmonės kasė duobes ir sėmė. Būtą ir nelaimių. Įkritęs į duobę žuvo pievų gaisrą ten gesinęs ugniagesys. Istorijų buvo daug ir įvairių, o rezultatai štai kokie. Lietuvos kariškai į aerodromą perkėlė savo bazę, į ją pasikvietė ir užsienio sąjungininkus. Apeidami Lietuvos konstituciją, nuolatinę užsienio kariuomenės dislokaciją Lietuvos teritorijoje pavadino oro policijos misija. Visą likusią teritoriją, ypač tas vietas, kurios užterštos, atidavė miestui. Miesto valdžia paburbėjo, bet sutiko. Pamenu, turto valdymo skyriaus vedėjęs, aplankęs perduodamus objektus, vis bėdavojosi, kad taip nugyvento turto dar nėra matęs. Vis dėlto valdžia turtą perėmė ir ėmėsi jį „plėtoti“. Šalia karinio aerouosto ten visada veikė civilinis. Nesvarbu, kad per metus lėktuvų priimdavo mažiau nei ant vienos rankos pirštų, bet jis veikė. Nuolat dotuojamas miesto ir žadinantis viltis, kad kada nors vietoje nuostolių jis ims nešti miestui pelną. Iš pradžių ten žadėta įkurti laisvąją ekonominę zoną. Tai kainavo kelis šimtus milijonų. Paskui šis projektas žlugo – lyg ir dėl to, kad jo plėtrai priešinosi kariškiai. Po kelių metų jis atgimė kaip pramoninis parkas, tačiau ir ši idėja, investavus milijonus, miestui pasirodė nepakeliama našta. Antrajam pramoninio parko etapui numatyta investuoti 32,5 mln. litų, miestui reiktų surasti 1,6 mln., bet miesto valdžia šią naštą siūlo prisiimti ūkio ministerijai. Šiandien kalbama apie šio projekto rinkodarą. Neapčiuopiamai reklamos kampanijai planuojama išleisti daugiau nei 560 tūkst. litų, iš kurių miesto galvos nori skolintis 50 tūkst. Projektas rimtas ir labai reikalingas finansinės sausros iškankintiems valdininkams. Ar to reikia miestiečiams – sudėtingas klausimas. Žmonės kalba įvairiai, bet retas kuris yra šiose vietose buvęs. Nusprendžiau pasivaikščioti su fotoaparatu ir prisidėti prie pramonės parko populiarinimo. Į milijonus nepretenduoju, bet tikiuosi, kad mano nufotografuoti vaizdai padės suvokti, kas tai yra. Jei miesto valdžia nusprendė, kad reikalinga rinkodara, – keliaukime. Griuvėsiai prasideda vos perėjus į kitą Radviliškio gatvės pusę, nors čia, ypač prie Kairaičio gatvės, sovietiniai pastatai dar ne visiškai sunykę. Matosi ir naujų darbų, sakysim, lietaus kanalizacija su šviežiai pavogtu metaliniu dangčiu.
Eidamas toliau užtinku lentą, skelbiančią, kad čia kažkokie „mes“ kuria Lietuvos ateitį. Kokia ji – spręsti nesiimu. Už lentos – tvora ir dar nuo sovietų likę lėktuvų angarai. Tai Šiaulių aerouostas... Į ką investuoti tie milijonai, nepamačiau. Gal sutrukdė sniegas... Nors jei ne jis – griuvėsiai matytųsi dar aiškiau. Noriu paėjėti kiek toliau už aerouosto. Pročiūnų miškelyje turėtų būti masinė kapavietė. Antrojo pasaulinio karo metais naciai ir jų tarnai ten šaudė Šiaulių kalėjimo kalinius, žydų bendruomenės įkaitus. Po karo ten rasti 732 žmonių palaikai. Apie pusė jų – žydai. Kiti – sugauti karo belaisviai, nacių valdžiai nusikaltę šiauliečiai. Kai kuriuos po karo atpažino ir perlaidojo giminaičiai. Kapavietė pakliuvo į karinių dalinių teritoriją ir iki šiol nebuvo tvarkoma. Pasuku jos link. Sutinku dviratį apžergusį vietinį kaubojų. Šalta, kokie dešimt laipsnių. O jis ant dviračio. Vienoje rankoje – kastuvas, kitoje – kabelio galas. Dar ne visą sovietų varį iškasė, pagalvoju, ir pasiklausiu, ar gerai einu. Atrodo, nepaklydau. Už aerouosto vartų griuvėsių dar daugiau. Duobės atviros. Laimė, žmonės šalia negyvena. Prisimenu pagyrūnišką lentą ir pagalvoju – geriau jau jūs nekurtumėt Lietuvos ateities. Liūdnai ji atrodo.
Žiūrėdamas į griuvėsius prisiminiau tarybinių laikų anekdotą, kaip sovietai sustabdė ginklavimosi varžybas. Apie 1980 metus amerikiečiai sugalvojo neutroninę bombą, kurios užtaisas galėjo sunaikinti visa, kas gyva, Priešai būtų žuvę, o jų turtai liktų. Bet sovietai turėjo dar baisesnį ginklą – kariuomenės praporčikus. Dėl jų veiklos irgi dingdavo turtas, o žmonės likdavo... Taip, Lietuvos kariuomenė žymiai sustiprino griaunamąją praporščikų jėgą. Lietuvos kariuomenė – stipri ir galinga. Žvelgdamas į griuvėsius imi galvoti – gal ir gerai, kad veiksmingiausią kariuomenės dalį biurokratai laiko toli nuo Lietuvos, kitaip. sugriautų viską.
Evaldas Balčiūnas 2012 02 13 Tags: |
Komentarai