Donatas Paulauskas. Kovo 11 d. maršas – oficialiosios politikos grimasa
politika

fasizmui ne policija     Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną sostinėje vėl buvo surengtas neonacistinių, fašistinių ir radikaliai nacionalistinių jėgų maršas. Nors šios jėgos save lyriškai vadina „patriotiniu jaunimu“, tiek sąžininga spauda, tiek sąžiningi asmenys, žinantys istoriją ir turintys bent šiokius tokius intelektualinius bei analitinius gebėjimus, kurių dar neaptemdė neapykanta, kasmetinius maršus laiko neonacizmo ar bent fašizmo apraiška.


     Tuo metu maršo organizatoriai, neneigdami, kad žygiuoja ir XX a. žiauriausių ideologijų šalininkai, taip pat lyriškai priduria, kad tarp jų marširuoja ir įvairiausių pažiūrų „tautininkai“.

     Bet kas toji palyda, jei ne paslaugūs neonacių bendrininkai, žygiuojantys po jų vėliava „Už gimtąją Lietuvą, rasę ir tautą“? Kurie žmonės, nepritariantys neonacizmui ir fašizmui, mielai žygiuos kartu su šių kraupių ideologijų šalininkais ir tokiu būdu leis save tapatinti su jais? Tokių nerasime, nes tai nesuderinama nei su sąžine, nei su logika, tad visiems maršo dalyviams vienokia ar kitokia forma minėtos idėjos nesvetimos, o daug kam – itin artimos. Taip, greičiausiai tas simpatizavimas nevienodas – parankiai susiklosčiusioje situacijoje vieni atliktų vadų, kiti – paklusnių funkcionierių vaidmenį, bet nė vienas, matyt, nesuabejotų krypties į kraštutinę dešinę teisingumu.

     Kaip ir neabejoja dabar. Juk ką reiškia tokie jų idėjinių vadukų pareiškimai kaip „būtina išvalyti Seimą nuo kosmopolitinių partijų“ arba „reikia perskirti šiandien visiškai aiškiai Lietuvos visuomenę – į dalį tų, kurie nori gyventi Lietuvoje, ir dalį tų, kuriems ant Lietuvos nusispjaut“, jei ne agitavimą smurtiniam perversmui („politinių valymų“ metafora turi nedviprasmišką istorinę reikšmę) ir piliečių išrūšiavimą pagal „tautos priešo“ kriterijų? Ką reiškia atviru tekstu neonacių viešai deklaruojami grasinimai „šiurpiu scenarijumi“, kai atėjus tinkamam laikui bus prisimintas kiekvienas, kuris jiems priešinosi? Ką reiškia internete kaupiami sąrašai žmonių, pasirašiusių peticijas prieš neonacizmą? Kiek ir kokių dar užuominų reikia, kad būtų suvokta ir visais lygiais atitinkamai sureaguota į tokius fašistinės ir nacistinės kilmės pareiškimus?

     Kiek laiko truks, kol bus pagaliau viešai ir plačiai bent paklausta – kokios politikos leido susiformuoti tokiems judėjimams? Kokios politikos leidžia jiems gyvuoti, palaiko juos? Viena iš politikų, lemiančių minėtų judėjimų atsiradimą ir išsilaikymą, gali būti suformuluota taip: Kovo 11 d. maršas – tai galutinė dešiniosios politikos aspiracija, tikslas, link kurio judama, kuris nuosekliai pasiekiamas išlaikant dešiniąją politinę kryptį.

     fasizmui ne skinai

     Tai, kokiu lygiu ir kokia legitimacija nešinas šis maršas vyksta, yra nuoseklus įvairių šiandienos dešiniųjų politinių praktikų rezultatas. Siekis įtvirtinti šeimą santuokos pagrindu, negatyvus politinis diskursas neheteroseksualių asmenų atžvilgiu, buldozerinė politika tautinių mažumų atžvilgiu, arši biopolitika pagalbinio apvaisinimo, abortų klausimais, valstybės legitimacinės praktikos suteikiant leidimus tokiems maršams miesto centre, ignoruojama neonacių kariuomenėje problema – argi šios politinės praktikos nepakloja tvirtų pamatų kraštutinių dešiniųjų judėjimams?

     Oficialioji politika įteisina neonacių nešamus lozungus savo praktikomis ir sufleruoja kitus veiksmus – be palaikymo galios centruose tokie maršai miesto centre negalėtų egzistuoti. Iš esmės visa, ką deklaruoja neonacių, kraštutinių nacionalistų maršai, yra atkartota ir radikalizuota oficialiosios politikos versija. Ksenofobinis ir rasistinis šūkis „Lietuva – lietuviams“ yra atgarsiai oficialiosios politikos lenkų mažumų atžvilgiu (t. y. gatvių pavadinimų, originalios pavardžių rašybos pasuose, švietimo politika), imigracijos atžvilgiu (t.y. neperkeliamos ES direktyvos, Seime jos palydimos ksenofobinėmis ir homofobinėmis replikomis), romų atžvilgiu (pateisinamas brutalus iškeldinimas, romai kaip etninė grupė stereotipizuojami) ir t. t.

     Nė viena iš anksčiau minėtų oficialiųjų politikų neprieštarauja neonacių ir kraštutinių nacionalistų vizijai – kaip tik, atrodo, suteikia „teisėtą“ pagrindą tą viziją įgyvendinti, nes jų keliami „lozungai“ formuluojami ir valstybiniu lygiu – oficialioji politika brėžia kryptį, o kraštutinių dešiniųjų judėjimai seka ja ir mėgina išbandyti, kaip toli galima nueiti.

     O eiti jie pasiryžę toli: „Šiandien – gatvė, rytoj – Seimas“ skelbia vienas jų plakatas. Tai, kad atviru tekstu kalbama apie perversmą, valymus ir kraupius scenarijus, reiškia, kad mes, norėdami užkirsti kelią šiems judėjimams, vėluojame.

     Tik šiais metais nevyriausybininkų jėgomis buvo surengtos alternatyvios eitynės ir šventė „Švęskime laisvę“, kurios originali pirminė idėja buvo aiškus politinis ir pilietinis pareiškimas, kad neonacių, fašistų, nacionalistų maršas yra netoleruotinas. Nors idėja surengti patį renginį pagirtina, tačiau jis gerokai nutolo nuo pirminės idėjos ir galiausiai virto beveidžiu.

     Prieš renginį buvo paskelbta, kad organizatoriai kviečia nenaudoti šios dienos jokios politinės ideologijos skleidimui ir ateiti pasipuošus tik trispalvėmis. Tačiau ką reiškia ši „neideologinė“ ir „depolitizuota“ pozicija tokių kraupių ideologijų kaip neonacizmas, fašizmas, rasizmas, nacionalizmas akivaizdoje? Naiviai tikintis pabėgti nuo ideologijos ir politikos („nepolitikuoti“), lyg pats išėjimas į gatves su trispalvėmis jau nebūtų politika, klystama atsisakant formuluoti aiškią ir tvirtą žinutę.

     fasizmui ne bielskis

     Sprendimas kraštutinių dešiniųjų jėgų akivaizdoje švęsti kovo 11 d. su trispalvėmis be jokios politinės žinios šalia esančios grėsmės atžvilgiu yra mažų mažiausiai dviprasmiškas ir įžūlus bei nemažiau politiškas ir ideologiškas. Tie ir tos, kurie blokavo maršą rizikuodami savo saugumu, kurie išėjo prieš eiseną su plakatais, buvo kritinė masė, išdrįsusi suformuoti aiškią ir drąsią politinę žinutę, be kurios joks pasipriešinimas neįmanomas, tad „Švęskime laisvę“ renginyje jo nebuvo nė kvapo.

     Juk mažiausiai, kas gali padėti kovoje su šiomis jėgomis – tai fetišizuota valstybės (kaip aparato) idėja, simbolizuojama tiktai trispalvėmis ir kitais tautiniais simboliais, o juk būtent į tokią idėją, kuri neturi nieko bendro su nei su laisve, nei su pasipriešinimu, buvo iškeistas daugialypis politiškumas. Ši idėja negali solidarizuoti kovojančių prieš dešinįjį radikalizmą, nes ji solidarizuoja to radikalizmo šalininkus, kurie siekia sudaiktinti valstybę, matydami joje tik struktūrą, taisyklingai save reprodukuojantį aparatą, joje nėra žmonių, piliečių, kuriančių bendruomenes, viskas sutelkiama į reguliuojamą kilmės, rūšies reprodukciją.

     Švęsti laisvę (sic!) nereiškia tautinės ar apskritai kokios nors vienos vėliavos įsikabinimo. Priešingai – tokią dieną turi išeiti daugybė įvairiausių vėliavų, reprezentuojančių įvairius socialinius judėjimus, kuriančius tą laisvę, įrodančius tą laisvę – feminizmo, LGBTQ, anarchistų, žaliųjų, intelektualinių judėjimų, nevyriausybinių organizacijų ir t. t. Kovą su dešiniuoju radikalizmu galima kovoti ne tik negatyviai kritikuojant ir pasipriešinant, bet ir pozityviai – solidarios pilietinės visuomenės pagrindu kuriant laisvę, kaip tą daro socialiniai judėjimai, griežtai oficialiosios ideologijos ir politikos nustumti į paraštę.

     2012 03 16

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti