Vorų stiklainio kronikos (2): Ką bendro turi šviesoforas ir „prigimtinės elito teisės“?
politika

tautinis sviesoforas     Prigimtinės elito teisės? Šių teisių sąvado nerasite jokiame rašytiniame šaltinyje, bet nebandykite teigti, kad jų nėra. Vyriausybės, diktatoriai, valstybės bei santvarkos atsiranda ir žlunga palaidodamos kalnus popierinių įstatymų, tačiau kas palaidos tai, ko nepripažįsta net tie, kurie tuo naudojasi?

     Pirmoji elito teisė – valdyti visa, kas gyva. Ir dvikojis, ir keturkojis padaras, atsidūręs feodalo „globoje“, tapdavo nuosavybe ir įrankiu, kuris privalėjo nešti valdovui gerybes ar patenkinti jo įgeidžius. Dėl to, jei prisireikdavo, būdavo paaukojama jo gyvybė.

     Sakysite, kad paskutinių feodalų kaulai supuvo dar prieš du šimtmečius? Bet ar tikrai neprivilegijuotas XXI a. dvikojis padaras, dar vadinamas „žmogiškųjų ištekliu dalimi“ ir „darbo jėga“, diena iš dienos klusniai velkantis savo kūną į kompanijos biurą, yra laisvesnis nei XVIII a. valstietis? Ar tikrai jis turi pakankamai galimybių apskritai kam nors nedirbti? Neturi, kaip neturėjo ir anuometinis valstietis baudžiauninkas.

     Kalbame ne vien apie įstatymus ar įvarius „verslumo skatinimus“, o apie nematomą „elito teisę“, kurios viena pamatinių tiesų skelbia: „Nugalėtojų niekas neteisia“. Jei masės klusniai pripažįsta, kad pagrindinis gerovės rodiklis – pinigai ir jų ekvivalentai, tuomet nugalėtoju pripažįstamas tas, kuris turi jų daugiau nei kiti. Jei opinija suformuota taip, kad bet kokiomis priemonėmis praturtėjęs individas a-prori laikytinas pagarbos objektu, tada nepadės jokie įstatymai. Nepraturtėję automatiškai bus laikomi kvailiais, nebent jie turėtų šandų ir stengtųsi tapti „sėkmingais“ visuomenės akyse.

     Kad palyginimas su feodalizmo laikais būtų aiškesnis, priminsiu ir keturkojus padarus, kurių naikinimas vien dėl pramogos buvo privalomas veiksmas, įrodantis priklausomybę elitui. Pažiūrėkite į girtų sadistų gaujas, šiandien lakstančias su ginklais po miškus, ir, ko gero, toliau aiškinti nieko nebereikės.

     Antroji elito teisė, tiesiogiai kylanti iš pirmosios, – būti aptarnautiems. Mums teigiama, kad yra tam tikros pareigybės, kurias užimantis negali savomis kojomis minkyti kelio purvo, valgyti paprasto maisto ir gyventi ten, kur gyveno iki tapęs „pateptuoju“. Ar patalpinus subinę tam tikrame kabinete, po ja turi atsidurti kas nors daugiau nei taburetė, o jai vežioti jau netinka vidutinio piliečio turima transporto priemonė? Tačiau minia šiandien pasiruošusi valandų valandas stebėti, kaip elitiniai kūnai, įvilkti į elitinius rūbus, kemša elitinį maistą. Ji pamiršta, kad viskas galiausia virs įprastu šūdu, kuris netaps elitiniu net nuleistas paauksuotame unitaze.

     Ne per seniausiai vienas iš jaunųjų valstybininkų bandė įrodyti, kad mes patys tvirkiname valdžią suteikdami jai privilegijas. Melas. Visiškas melas. Privilegijų politiniam elitui piliečiai nesuteikia, politinis elitas pats pasiima ko jam reikia pasinaudodamas tuo, kad dauguma piliečių pripažįsta elito teises. Viršininkas yra dievas, tėvas ir globėjas viename asmenyje. Štai kokia nuostata slypi paklusnios minios galvoje. Ir ji nekinta nuo to, ar viršininkas raudonas, rudas, ar trispalvis su taškiukais.

     Trečioji elito teisė – būti teisiamam savų. Prisimenate bajorų teismus? Jų neliko tik dėl to, kad neliko tų, kurie vadintųsi bajorais. O elito teisė į elito teimą liko. Garbės, etikos ir dar kokio žinybinio šariato komisijos šiandien tiesiog klesti. Kol reikalas neapsisuks savųjų rate, paklusti žemiško teisingumo valiai išrinktajam nevalia.

     Galite paklausti – ką bendro su tuo, kas parašyta, turi šviesoforai? Viskas paprasta. Kai elito atstovas, gavęs „jo statusą atitinkančią“ mašiną, baigia savo kelionę prisitrynęs prie eilinio piliečio transporto priemonės užpakalio ir simboliškai nuverčia šviesoforą – po to jo niekas vidury nakties neišverčia iš lovos. Žali žmogeliukai neužspaudžia kampe ir nebando paspartinti tyrimą draugiškai daužydami per inkstus atmintį gerinančia priemone. Kitąryt jis jau gauna elitinį patarnavimą elitinėje ligoninėje, į kurią patenkama ilgai išlaukus arba gerai sumokėjus. Ir išrinktojo statusą jis praras tik tuomet, kai savų teismas leis tą padaryti.

     Taigi, gerbiamieji, nevartykite šviesoforų, kol neturite elito teisių. Irgi atsidursite ligoninėje, bet kitaip. Lengvai pabendravę su žaliais žmogeliukais, į ją pateksite lengvos komos būsenoje.

     Vitalijus Balkus

     2012 03 22