Brell, švieski man, Brell! Kaip Visagino AE pasitarnaus Rusijai
politika

brell     BRELL – tai posovietinė energetinė sąjunga, kurioje Lietuva šiemet pradėjo skaičiuoti antrąjį narystės dešimtmetį. Tiesa, teisininkai galėtų paaiškinit, kad tai – viso labo penkių posovietinių šalių energetikos įmonių tarpžinybinis susitarimas, o ne posovietinė sąjunga, kokias draudžia Lietuvos Konstitucija. Tačiau gyvename laikais, kai energetika iš aukštų tribūnų įvardijama kaip geopolitikos sinonimas.

    

     Tai yra, tas, kas valdo energetikos sistemas, diktuoja ir politiką. Kitaip tariant, iš pirmo žvilgsnio techninis susitarimas turi aiškias politines tarptautines pasekmes, kurios plačiajai Lietuvos visuomenei per pastarąjį dešimtmetį kažkodėl net nėra kaip nors išsamiau paaiškintos.

    

     Baltarusija, Rusija, Estija, Latvija ir Lietuva (sutrumpintai – BRELL) pagal šią 2001-ųjų metų (kai apsisprendė prisijungti ir Lietuva) sutartį laisva valia administraciškai suvienija savo elektros perdavimo tinklus. Techniškai šie tinklai seniai sujungti aukštavoltėmis perdavimo linijomis – dar nuo sovietinių laikų.

    

     Kad būtų aiškiau: perdavimo tinklai – tai tie laidai ant didžiulių geležinių stulpų, kuriais kelių šimtų tūkstančių voltų įtampos elektros srovė kerta Lietuvą skersai ir išilgai, ateidama iš kažkur, Rusijoje ir nukeliaudama į kažkur Rusijoje, pakeliui surinkdama, pernešdama bei paskirstydama ir Lietuvoje pagaminamą elektros energiją. Tuos laidus ir stulpus, kurie yra Lietuvos teritorijoje, prižiūri, remontuoja ir į juos investuoja valstybinė akcinė bendrovė „Litgrid”, tačiau visus sprendimus, susijusius su tais laidais tekančiais milžiniškais elektros energijos kiekiais, priima toli gražu ne pati Lietuva, o Maskva.

    

     Pagal BRELL sutartį, pasirašiusios šalys iš Rusijos, Baltarusijos ir trijų Baltijos valstybių elektros energetikos sistemų suformavo elektros žiedą. Tai reiškia įsipareigojimą, jog visų penkių šalių aukštavolčiai (330 kV, 500 kV ir 750 kV) elektros perdavimo tinklai veiks visiškai sinchroniškai, kaip viena sistema.

    

     Labai svarbu, jog šalys įsipareigoja nesiimti jokių veiksmų, kurie galėtų sukelti žalą ar nuostolių kitoms Žiedo narėms. Ne mažiau svarbu, jog šalys įsipareigoja teikti viena kitai elektros tranzito paslaugas, išnaudojant kiekvienos turimas technines galimybes.

    

     Sutartyje numatyta, jog „administraciškai” visai sistemai vadovauja Rusija, o likusių šalių elektros perdavimo tinklus valdančios bendrovės turi viską derinti su Maskva bei tarpusavyje. Privalomas derinimas apima detalius techninius režimus ir perduodamos elektros kiekius, pradedant valandinėmis, dienos, mėnesio ir baigiant metinėmis apimtimis. Pagal Maskvos nurodymą likusios keturios šalys taip pat privalo pakoreguoti savo elektros tinklų dažnį – techninį parametrą, be kurio būtų neįmanomas sinchroninis veikimas.

    

     BRELL sutartis pasirašyta penkiais egzemplioriais, turinčiais vienodą galią. Visi šie egzemplioriai yra tik rusų kalba (tai yra, lietuviškas oficialus dokumentas neegzistuoja. Rusišką originalą galima rasti www.so-ups.ru). Rusų kalba – pagrindinė BRELL sąjungos narių oficiali bendravimo kalba susitikimuose. Tik neseniai sutartis papildyta pataisomis, pagal kurias darbiniame bendravime gali būti vartojama ir anglų kalba.

    

     Per BRELL elektros žiedą Lietuvos elektros energijos sistema techniškai yra visiškai priklausoma, pilnai integruota ir sinchronizuota (šis techninis žodis yra pats svarbiausias energetikos politikoje) su Rusijos elektros energijos sistema, o administraciškai (galima sakyti – politiškai) yra valdoma iš Maskvos.

    

     Kai kurių Lietuvos politikų kalbos apie tuoj tuoj įvyksiantį proveržį ir išsivadavimą iš Rusijos elektros žiedo, prisijungiant ir sinchronizuojantis su kontinentinės Europos tinklais, kol kas lieka tik propagandiniu triuku, skirtu lengvatikiams. Lietuvoje nevyksta jokie darbai ir į Vakarus netiesiamos jokios aukštavoltės linijos, kurių vienintelių pagalba būtų įmanoma bent jau teoriškai, sinchronizuoti Lietuvos elektros energijos sistemą su Vakarų Europos tinklais.

    

     O garsieji elektros tiltai į Švediją ir Lenkiją? Argi ne juos turi omenyje Lietuvos politikai, žadantys energetinę nepriklausomybę? Geriau paklausykime, ką kalba atsakingi pareigūnai, tikrai išmanantys Lietuvos strateginius projektus. Vienas tokių – AB „Litgrid” vadovas Virgilijus Poderys. Savo institucijos tinklapio videopranešime generalinis direktorius kiekvienam žmogui suprantamai paaiškina šių projektų esmę (citata pateikiama patrumpinta, neiškreipiant esmės, visas pasisakymas yra www.litgrid.eu):

    

     „Vykdome du strateginius projektus: tai elektros tiltas į Švediją ir elektros tiltas į Lenkiją. Tiltas į Švediją – tai yra povandeninis kabelis, tiesiamas jūros dugnu. (…) Pati paskirtis, kam reikalingas šitas tiltas – kad būtume sujungti su Skandinavijos rinka. (…) Kitas elektros tiltas yra į Lenkiją, iš Alytaus į Elką. (…) Šis tiltas, skirtingai nuo „Nordbalto”, yra oro linija. Kas dar paminėtina, – kad mes būsime sujungti ir su Lenkija, ir su Švedija per nuolatinės srovės jungtis. O tai reiškia, kad mes vis dar būsime sinchronizuoti su Rytų kaimynu, bet dar ne su Vakarų. Sinchronizuoti – tai reiškia, kad mūsų sistemos valdymas vistiek dar bus..., tai yra sistema bus valdoma taip, kaip valdoma Rusijoje.“

     energetikos ziedas brell

    

     Galiojant BRELL sutarčiai, už mūsų bei Europos Sąjungos pinigus pastatytomis jungtimis netrukdomai galės naudotis ir Rusija savo elektros eksportui į Vakarus, nes Lietuva sutartyje įsipareigoja suteikti Rusijai elektros tranzito prieigą. Kadangi apie BRELL sutarties nutraukimą šalies visuomenė iš Lietuvą valdančių politikų kol kas nieko negirdėjo, greičiausiai bus taip, kaip Maskva nurodys.

    

     O jeigu prisiskoliname pinigų ir greitai greitai pasistatome Visagino atominę? Ko gero, tikrai užsitikrintume bent jau dalinę energetinę nepriklausomybę? Deja. Nepriklausomybė – nedaloma, o Rusija seniai suka galvą, kaip čia užkišus savo energetinės sistemos skylę, kuri atsirado sustabdžius Ignalinos AE.

    

     Kad sėkminga atominės elektrinės veikla Lietuvoje yra labai svarbi visam Rusijos Šiaurės vakarų kraštui, rodo ir vidinės Vieningosios Rusijos energetinės sistemos operatoriaus naujienos. Viename iš spaudos pranešimų (www.soups.ru) šios Rusijos valstybinės įmonės Šiaurės vakarų krašto dispečerinės vadovas V. Sinianskis teigia, jog 2009-2010 metų rudens ir žiemos sezonas buvo vienas sunkiausių pastaraisiais metais. Buvo dvi rimtos problemos Šiaurės vakarų krašte – tai Ignalinos AE veiklos sustabdymas Lietuvoje ir vienos aukštavoltės linijos iš Smolensko AE į Baltarusiją gedimas. Tiesa, Ignalinos uždarymo incidentui Šiaurės vakarų krašto energetikai rengėsi iš anksto: perskaičiavo vieningojo elektros žiedo energetinių apkrovų parametrus, įvertino galimas Ignalinos AE uždarymo sukeltas sistemos nestabilumo pasekmes ir net surengė avarinės situacijos pratybas personalui.

    

     Akivaizdu, jog atominė elektrinė Lietuvoje buvo labai svarbi Rusijai. O dabar įsivaizduokime, jog burtų lazdele pamojus Ignalinoje (ar Visagine) vėl ima veikti galingas branduolinės elektros energijos generavimo taškas. Rusijos požiūriu – puiku! Visagino AE generuojama galia labai reikšmingai sustiprina Vieningąją Rusijos energetinę sistemą (BRELL sutartis ir technologinis Lietuvos elektros perdavimo linijų pririšimas prie Rusijos tai garantuoja). Jeigu Rusija pasistato AE Kaliningrade, sistemos pajėgumas dar padidėja, atsiveria dar geresnės galimybės Rusijai eksportuoti savo elektros energiją į Vakarus (pasinaudojant Lietuvos įsipareigojimu pagal BRELL suteikti tranzitą per jungtį į Švediją arba nusitiesus atskirą nepriklausomą elektros jungtį, pvz., iš Kaliningrado į Lenkiją, arba sustiprinus jau esamas Rusijos vieningos sistemos jungtis su ES šalimis bei Norvegija).

    

     Negana to, Rusija įgauna ir stiprų technologinį instrumentą įtakoti Lietuvos politikos sprendimus. Kaip? Labai paprastai. Visagino atominė elektrinė tiesiog negalės funkcionuoti, jeigu neturės vadinamojo „momentinio galios rezervo“, tai yra galimybės per kelias sekundes (taip, sekundes!) kur nors padėti šiuo momentu perteklinį elektros energijos kiekį (kaip nors „prisukti“ branduolinio generatoriaus, kad gamintų mažiauenergijo, kai jos nereikia – neįmanoma). Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė netinka: ji sureaguoja per lėtai ir yra skirta vėlesniam perteklinės energijos kaupimui. Momentinį rezervą gali ir nori garantuoti… Rusija! Juk Lietuva yra galingomis perdavimo linijomis integruota į Vieningąją Rusijos energetinę sistemą, o BRELL elektros žiedas ir yra tas sekundinis rezervuaras, kuriuo vieninteliu galės naudotis Visagino AE. Bet automatiškai momentinio rezervo Visagino AE niekas neduos. Leidimą pagal BRELL sutartį turės išduoti… Maskva!

    

     O jei neišduos, o jei ko nors pareikalaus visai „iš kitos operos“? Kas gali paneigti galimybę? Blogiausia, kad jau veikiančios elektrinės nesustabdysi, todėl greičiausiai teks paklusti Maskvos valiai, kokia ji bebūtų. Bet tai jau nerimą keliantys nacionalinio saugumo klausimai, kuriuos paprastai svarsto Valstybės gynimo taryba uždaruose posėdžiuose.

    

     O gal galime atsijungti nuo Rusijos elektros žiedo, prisijungti prie kontinentinės Europos tinklų ir iš jų gauti taip reikalingą momentinį galios rezervą? Gal. Kol kas AB „Litgrid” vadovas savo tinklapyje apie jokius tokio pobūdžio strateginius projektus nekalba. Nekalba, nes jokių konkrečių planų, išskyrus abstrakčias deklaracijas, iš aukštesnės politinės vadovybės ir nėra gavęs.

    

     O gal politiniam elitui pats metas prisiminti Konstituciją ir tiesiog atsiklausti Lietuvos žmonių, prieš priimant visai tautai artimiausiems šimtmečiams gyvybiškai svarbius sprendimus?

    

     Linas Balsys

     Žaliosios politikos instituto prezidentas

     www.zmonessprendzia.lt
     2012 03 28