Vilis Normanas. Kodėl patriotai yra idiotai?
politika

patriotai idiotai     R. Čekutis – prastai pagarsėjęs ultradešinysis radikalas – neseniai visiems paaiškino savo ideologinių nuostatų priežastis: „Aš esu bene laimingiausias žmogus pasaulyje, todėl noriu, kad ir kiti tokie būtų – laisvi ir maksimaliai padorūs. Dabar matau, kad kelių šimtų, pastatytų prie sienos, gali ir nepakakti... Nieko tokio, kitiems suveiks bent prevenciškai – „įsisavinant“ eilines ES pašalpas ar „paramą“ drebės ir prakaituos rankelės...“.

    

     Nesunku suvokti šios laimės priežastis, jei priminsime Lao Dzi: „Palaiminti idiotai, jie yra laimingiausi žmonės pasaulyje“. Tačiau ši mintis nepaaiškina, kodėl „bene laimingiausias žmogus pasaulyje“ trokšta to, ką K. R. Popperis pavadintų „prievartiniu varymu į laimę“ ir dar „maksimalią moralę“.

    

     Ar tikrai tai troškimas dalintis tuo, ko pats turi tiek, kad „beveik“ Nirvana? Kiekvienas pranašas – nuo Platono iki J. Stalino – turėjo du esminius dalykus: tobulą valstybės sampratą ir maksimalią moralę (Platono Magnezija turėjo būti grįsta pačiu aukščiausiu gėrio idealu, kaip ir Trečiasis Reichas ar Sovietų Sąjunga). Pasaulyje niekuomet nebuvo sukurta nė viena totalitarinė valstybė, kurios architektai nebūtų savęs laikę antžmogiais.

    

     Iš esmės galime teigti, kad bet kokio totalitarizmo šaknys jau slypi Platono filosofijoje, kur svarbiausi du momentai: politinė ir moralinė idėja, iš kurios sudeda Aukščiausio Gėrio idėja. Ši idėja, kuri negali būti kvestionuojama (įsivaizduokite, ar kas nors drįstų kvestionuoti Lietuvos idėją?) paslepia tai, kas svarbiausia: tikrąsias totalitarizmo priežastis.

    

     Platonui atrodė, kad visi žmonės yra paklydę (pirmiausia – moraliai) ir dėl to mato tik šešėlius, nesugebėdami išvysti tikrovės, kad tikrovė yra negrįžtamai prarasta, nes žmonės nesiekia Gėrio, nes žmonės, išskyrus Platoną, nėra maksimaliai moralūs. Taigi, Platonas nusprendė, kad visus, kurie nesiekia Gėrio, reikia išžudyti. Taip vėliau nusprendė ir visi kiti idiotai. Atsiprašau, beveik laimingiausi žmonės pasaulyje.

    

     Moralė, kuri paprastai nuvertinama kaip reliatyvi (ar subjektyvi) idėja, yra pagrindas bet kokiam amoralumui. Bet iki F. Nietzches niekas nebūtų drįsęs taip mąstyti; tikrasis bet kokios ideologijos pamatas yra jos neginčijamas akivaizdumas. Vos tik imama abejoti, kas svarbiau – žmogus ar valstybė? – ideologinis „mes krūtine apginsim Leningradą!”pamatas subyra. Nustembame, nes dėl to neateina pranašauta apokalipsė, priešingai – jaučiatės daug laimingesni, kad nusikratėme mums primesto ir mus prievartavusio fantomo. Trumpas tikrovės blyksnis nepaprastai ryškus: už jo nieko daugiau nėra.

    

     Tokie praregėjimai, kuriuos patirdavo tik didžiausi žmonijos protai, dabar nėra jokia staigmena: poststruktūralizmo ir postmodernizmo filosofai seniai visas amžinąsias gėrio ir tobulos moralės idėjas išmetė į šiukšlyną, kaip niekam nereikalingas atgyvenas. Tačiau kodėl – tai pagrįstas klausimas – jos vis dar kuo puikiausiai dera prie mylimos Lietuvos peizažo? Kodėl neapykanta vemiantys patriotai turi milžinišką pasisekimą ir net valdantieji nedrįsta mesti iššūkio?

    

     Atsakymai daug paprastesni nei gali atrodyti, nes visus juos galime rasti dar Antikos filosofijoje, nors tikriausiai ir pirmykščių žmonių bendruomenės ne ką tesiskyrė nuo šiandieninės Lietuvos.

    

     Tikėjimas, kad anapus „čia ir dabar“ egzistuojančios jutiminės ir diskursyvios realybės, yra dar „kažkas“, kad yra prarasta tikrovė, kurią galime pasiekti tik per dievus ir demonus (maksimaliai moraliai), būdingas visoms žmonijos epochoms, ne mažiau ir mūsų gyvenamajai. Postmodernizmo filosofai kalbėjo įtikinamai, bet per daug sudėtingai, kad keturias klases baigę patriotai juos suprastų. Dabar tai net neatrodo aktualu – kvailį gali įtikinti viskuo, tik ne jo kvailumu.

    

     Nors skirtingos epochos skirtingai pavadino prarastą tikrovę – haliucinacijos variavo nuo Gėrio, Dievo, Proto, Nacijos, Proletariato iki Demokratijos, – bet logika liko ta pati: jei tai pasieksiu, būsiu išganytas, nors esu beveik laimingiausias žmogus pasaulyje. Praradimas – taip manė daugelis filosofų – iš esmės žymi žmogišką egzistenciją, yra jos pamatas, todėl žmogus niekuomet negali būti net beveik laimingas. Jam visuomet ko nors trūksta, ir vos tik jis nustoja bėgęs nuo savirefleksijos, jį užgriūna egzistencinis nerimas – beobjektis ir dėl to neįveikiamas.

     patriotai idiotai 2

     Kuo esi didesnis idiotas – tuo geriau, nes tuo mažiau reflektuoji ir suvoki, kas vyksta. Gyveni panašiai kaip gyvulys, bet vis tiek turi kažką veikti, todėl nusprendi, kad reikia padaryti visus laimingus ir maksimaliai moralius (panašius į save).

     Jeigu iš patrioto širdies išrausime meilę tėvynei: tobulos valstybės ir maksimalios moralės idėjas, jį nužudysime. Pasakyti patriotui, kad, žinai, ta valstybė, kurią tu taip myli, žvelgiant pasauliniu mastu yra tiesiog apgailėtina, arba, kad moralė rūpi tik tiems, kas nesugeba patirti malonumo, reikštų sudraskyti tokiam žmogui širdį.

     Idėjos, kuriomis bandoma paslėpti savo egzistencijos skurdumą, niekuomet nepatiriamą malonumą ir daugelį kitų traumų, proporcingos ne laimės kiekiui, o jos nebuvimui. Kuo mažiau laimės jaučia žmogus, tuo stipriau jam norisi visus varyti į laimę ir maksimalią moralę.

     Psichoanalitikai tokius žmones gydo bandydami išsiaiškinti, kokia vaikystės trauma privertė ieškoti nepatiriamos fantazijos, užpildančios „praradimą“ fantazminiu turiniu. Paprastai visi beveik laimingiausi žmonės pasaulyje nesugeba užmegzti jokių tvirtų santykių su kitais žmonėmis. Jų „didingos“ idėjos kyla iš kasdienėje realybėje jaučiamos klaikios tuštumos.

     Ideologinės fantazijos – tauta, gėris, moralė, dorovė – niekaip nepatiriamos, bet būtent dėl to tie, kas nesugeba jausti patirtinio malonumo, taip jomis žavisi: kas gali būti maloniau impotentui už mintį, kad galima kam nors uždrausti mylėtis? Laimingi žmonės nesikiša į kitų žmonių gyvenimą, nes tai tik labai išimtinais atvejais gali suteikti laimę. Ir absoliučiais visais atvejais suteikia pasitenkinimą tiems, kas yra nelaimingi.

     Štai kodėl tokios nepopuliarios yra laisvės ar lygybės idėjos – jomis negalima nieko priversti neužsiiminėti seksu. Galima tik paskatinti.

     Todėl absurdiška, kuomet bandoma rasti „gili“ patriotizmo prasmė. Jos nėra. Galima tik užjausti visus nelaimėlius, kurie „myli“ savo kraštą. Ką jūs mylite, idiotai? Papročius? O kur jie yra? Kaip galėčiau juos patirti? Niekaip. Niekaip nepatirsi nei papročių, nei tradicijų, o nuo „Kukučio baladžių“ apsivemsi, kaip ir nuo kitų tautiškumo simbolių, kurie prilipdomi prie iš principo nesveikos idėjos apie vienybę: pats tautiškumas žymi skaidymą, supriešinimą, jame niekas nevienija.

     Aišku, sutikite, kad joks patriotas neatsisakys meilės, net jei suvoks, kad myli Idėją, lygiai tokią pačią, kaip Platonas, Hitleris ar J. Stalinas.

     Ne, jeigu žmonės taip lengvai sugebėtų suvokti juos valdančias ideologijas, žemėje kas dešimt metų vyktų pasaulinės revoliucijos. Tėvai vaikams perduoda tą patį jų laimę sugriovusį ideologinį bagažą, jie nori, kad vaikučiai ir toliau būtų kompleksuoti ir nevykę tėvynės mylėtojai. Nes „net paukštis į savo lizdą nešika“. Kaip negražu būtų suvokti, kad pats lizdas yra šūdų krūva.

     Neapykanta, kuri, kaip teigiama, gimsta iš „meilės tėvynei“, nėra „atsiradusi iš meilės tėvynei“. Ta neapykanta jau seniai seniai glūdi kiekvieno patrioto širdelėje ir laukia, kada galės pradėt lietis. Kada atsiras „objektas“ egzistenciniam nerimui, kada bus galima ką nors kaltinti dėl tikrovės praradimo.

     Kiekvienu totalitarizmo atveju būdavo surastas kaltasis. Ir būdavo teigiama, kad būtent „Jis“ trukdo planui Žemę paversti rojumi. Visi jie buvo naikinami, bet laimės nė truputį nepadaugėjo.

     Kiekvienas isteriškas tėvynės garbinimas turėtų būti priskirtas psichikos sutrikimams ir gydomas kaip visos kitos psichinės ligos – tokios, kaip paranoja ar šizofrenija. Šios schemos paprastumas neturėtų klaidinti – nors schema paprasta, bet ją suvokiančių yra labai mažai.

     Lietuvos filosofijoje jokių poststruktūralizmo ar postmodernizmo ženklų nematyti. Didžioji dalis filosofų – patriotai. Jiems egzistuoja ir Gėris, ir Tiesa, ir Šviesa, ir t.t.t.t.t.

     Kaip jie tai patiria? Ogi paprastai – nekęsdami laisvų žmonių. Jų Gėris ir Tiesa – tai neapykanta tiems, kurie neturi jokių fantomų, paslepiančių paprastą gyvenimą. Ne kažin kas turėti tik tiek, kiek matai, jauti ir girdi. Bet daugiau nieko nėra. Visa metafizika – tai ligonių paistalai, bandant pabėgti nuo ankstesnio sakinio TIESOS.

     2012 04 14