Vitalijus Balkus. Suprojektuota sugesti
politika

gedimai     Kodėl jūsų televizorius sugedo vos tik pasibaigė garantijos laikas, o nedidelis automobilio remontas virto tapo skaudžiu smūgiu piniginei? Kodėl spausdintuvas staiga nustojo spausdinti, o iš parduotuvių dingo filtrai prieš penkerius metus pirktam kavos aparatui? Apsupti vis sudėtingesnės įrangos, mes vis dažniau susiduriame su nemaloniomis problemomis.

     Tai, ką iki šiol buvo įmanoma pataisyti pasitelkus vidurinėje mokykloje įgytas fizikos žinias ir apsiginklavus paprasčiausiu lituokliu, šiandien „neįkandama“ net serviso meistrams. Kartais mes su nostalgija prisimename močiutės šaldytuvą, kuris burzgė kampe metų metus ir nereikalavo nei remonto, nei ypatingos priežiūros.

     Teisingai: kuo sudėtingesnę techniką naudojame – tuo didesnė gedimo tikimybė. Ir, kaip byloja vienas dėsnis, – gaminio patikimumas atvirkščiai proporcingas jį sudarančių detalių skaičiui. Kita vertus, mūsų batai vis dar liko batais ir netapo egzoskeleto dalimi, tačiau ir jie mums tarnauja vis trumpiau.

     Pirmą kartą išgirdęs apie užprogramuotą (planuotą) gaminių senėjimą (nusidėvėjimą), pirmiausia priskyriau jį sąmokslo teorijų kategorijai. Pernelyg jau keistai atrodė gamintojo noras sąmoningai trumpinti prekės tarnavimo laiką ir taip rizikuoti savo reputacija. Net šiandien nepulčiau aklai nurašyti visus nepaaiškinamus gedimus piktiems gamintojo kėslams, todėl, kalbėdamas apie konkrečius pavyzdžius, remiuosi tik tais atvejais, kuomet gamintojas buvo sučiuptas „už rankos“.

     Pats „užprogramuoto senėjimo” terminas atsirado (tiksliau – įgavo aiškią reikšmę) 1932 m. JAV Didžiosios depresijos metu. Nekilnojamo turto magnatas Bernardas Londonas savo darbe „Depresijos pabaiga per planuotą senėjimą“ teigė, kad valstybė turi imtis reguliuotojos vaidmens – įvesti prekių eksploatacijos terminą ir, šiam pasibaigus, užtikrinti prekių paėmimą iš vartotojų, kad jie pirktu naujas prekes. Taip, anot jo, būtų skatinama gamyba, kuriamos naujos ir išsaugomos esamos darbo vietos. Pati idėja nebuvo tokia jau nauja. Dar 1928 m. JAV reklamos specialistams skirtas žurnalas rašė „Amžina prekė – katastrofa ekonomikai“.

     Neatsitiktinai prekės galiojimo laiko įtaka ekonomikai pradėta narinėti XX a. pradžioje. Konvejerinio darbo atsiradimas ir didėjanti pigi masinė gamyba leido žymiai padidinti prekių prieinamumą. Pradėjo formuotis tai, ką šiandien vadiname vartojimo ekonomika. Ši ekonomika, paremta vis didėjančiu vartojimu, nebegali funkcionuoti, jei dėl vienų ar kitų priežasčių vartojimas ima mažėti.

     Su masiniu vartojimu susijusi ir vadinamojo finansinio sektoriaus plėtra. Augimo prognozės, paremtos nekvescionuotinu teiginiu apie neišvengiamą vartojimo didėjimą, ilgainiui tapo neginčijama taisykle. Ir jokios vėlesnės krizės šios nuostatos nebepakeitė. Tiesa, jei 4-ajame dešimtmetyje nuolatinio augimo strategijos rėmėjai buvo stambūs pramonininkai, tai šių dienų JAV vyriausybę spaudžia ir nuolatinio augimo sąlygas užtikrinti reikalauja finansinis sektorius. 4-ajame dešimtmetyje realaus ir finansinio sektoriaus santykis sudarė 80/20 proc., šiandien jis pasikeitė iki atvirkštinio 20/80 proc. santykio.

     Nors Bernardas Londonas turėjo daug gerų pažinčių ir nemenkų finansinių ištekliu, jam taip ir nepavyko paversti savo idėjų įstatymu. Vis dėlto šios idėjos niekur nedingo, o baimė, kad gamintojo prekė bus pernelyg ilgai vartojama, – išliko. Drįsčiau teigti, kad, nepriklausomai nuo to, ar šiam procesui būtų suteiktas koks nors pavadinimas, ar ne, jis vis tiek vyktų savaime.

     Su planuotu senėjimu mes susiduriame kur kas dažniau nei mums atrodo. Kartais tai visiškai natūralus technologijų tobulėjimo procesas, kuomet senoji technologija tampa nepatraukli vartotojui, o susijusios įrangos gamintojai savo gaminius orientuoja vien į naujos technologijos produktus. Tai galime matyti iš garso įrašymo technikos raidos, kuomet ritinines juostas pakeitė kasetės, pastarąsias – CD, o vėliau – ir DVD laikmenos. Atitinkamai keitėsi ir grotuvų funkcinės savybės. Šis funkcinis senėjimas šio straipsnio kontekste mums nėra įdomus. Daug įdomesnės kitos dvi suplanuoto senėjimo rūšys – sisteminis ir estetinis senėjimas.

     Išmokti naudotis estetiniu senėjimu būtina dizaineriams ir rinkodarininkams, kad priverstų vartotoją nusipirkti daiktą vien todėl, kad senasis tapo nemadingas. Technologijos keičiasi ilgus metus, o kartais ir dešimtmečius, tuo tarpu vartotojui būtina pateikti naujoves. Pastebėta: kuo neatsakingesnis potencialus vartotojas – tuo daugiau atsiranda prekės modifikacijų ir tuo jos dažnesnės. Geras pavyzdys – vaikams skirtos prekės. Estetinis suplanuotas senėjimas yra vienas perteklinio vartojimo variklių, tačiau jis iš esmės nėra nesąžiningas vartotojo atžvilgiu. Jei jus po reklamos peržiūros išmetėte gerą, dar veikiantį daiktą ir nusipirkote šlamštą – kalta ne reklama, o jūs patys.

    

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.


     Visai kas kita – sisteminis senėjimas. Štai dabar mes pagaliau iškeliame svarbiausią klausimą: kodėl kai kurie gaminiai genda nepaaiškinamai greitai ir nepataisomai?

     Suplanuotas sisteminis senėjimas pastebimas tada, kai gamintojas sąmoningai sutrumpina gaminių tarnavimo laiką arba tyčia atima senesnių gaminių remonto galimybę. Sisteminio senėjimo idėją buvo bandoma atmesti dar 6-ajame dešimtmetyje. To meto kritikai teigė, kad laisvosios rinkos sąlygomis veikiantis gamintojas negali mažinti savo prekių patikimumo neprarasdamas rinkos, todėl planuoto sisteminio senėjimo procesas neįmanomas.

     Su tuo sunku būtų nesutikti, jei gamintojas iš tiesų veiktų utopinės laisvosios rinkos sąlygomis, tačiau oligopolinėje ir monopolinėje rinkoje viskas vyksta atvirkščiai. Pasirinkimo neturintis vartotojas privalo rinktis tam tikros korporacijos produktus, o korporacija siekia priversti vartotoją kuo dažniau į ją sugrįžti. Tam tinka ne tik pagrindinio gaminio keitimas bet ir būtinybė pirkti brangius priedus, atlikti brangų einamąjį servisą , ar diegti mokamus atnaujinimus.

     Galite sakyti, kad vartotojas negyvena oligopolijos sąlygomis ir kad vieno gamintojo gaminį jis gali pakeisti kitu. Gali, tačiau šių dienų vartotoją veikia veiksnys, kuris prieš 50 metų nebuvo toks ryškus. Tai prekės ženklo trauka. Mus veikia ne tik jis, bet ir visa rinkodaros visuma. Rinkodarininkai populiarina prekės ženklą paversdami jį madingu, gamintojo dizaineriai kuria produktus vadovaudamiesi estetinio senėjimo taisykle, o inžinieriai nesidrovi naudoti sisteminį senėjimą.

     Viena garsiausių bylų buvo laimėta prieš kompaniją „Apple“, kurios išmaniųjų telefonų akumuliatoriai keistai sugesdavo maždaug po 18 mėn. Tuomet kompanija teismo sprendimu buvo priversta prailginti garantinio aptarnavimo laiką ir pakeisti akumuliatorius. Besinaudojantieji internetu nesunkiai gali surasti virtualias bendruomenės, kurių nariai nuolatos dalijasi informacija apie atrastus sistemino senėjimo faktus ir ieško būdų, kaop pašalinti gudriai paspęstus spąstus. Vienas populiaraus pigaus rašalinio spausdintuvo gamintojas įmontavo kopijų skaičiuoklę, kuri po tam tikro kopijų skaičiaus tiesiog jį sugadina .Garsaus japonų gamintojo televizorius sukurtas taip, kad veiktu 10000 val., o tada įvyksta nepašalinamas gedimas. Negi visą tai tik mitai?

     Teisinis reguliavimas, be abejo, yra. Daugelio šalių teisės aktai numato atsakomybę už nekokybiškas prekes, tačiau iš ES šalių tik Didžiojoje Britanijoje sisteminis suplanuotas senėjimas laikomas įstatymo pažeidimu ir tokie atvejai tiriami įvardyjant pačią priežastį. Ko gero, mes visi suprantame, kad yra skirtumas tarp šiaip prastos prekės ir prekės, kurios gamintojas sąmoningai mus mulkina. Kol neišdrįsime garsiai pasakyti, kad sisteminis planuotas senėjimas yra vartotojų teisių pažeidimo kategorija, tol būsime priversti savo pinigais remti nesąžiningus gamintojus.

 

     2012 04 16

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti