Romas Zabarauskas. „Violetinė revoliucija“ – lietuviška pasaulinių protestų prieš kapitalizmą versija?
politika

kedofilai     Iš pirmo žvilgsnio galime surasti daugybę formalių „violetinės revoliucijos“ panašumų su pasauliniais judėjimais prieš kapitalizmą, tokių kaip „Arabų pavasaris“, „Democracia Real“ ir „Užimk Volstrytą“. Visi šie judėjimai yra populiariosios kultūros fenomenas, t.y. judėjimai yra organizuojami, visų pirma, pačių žmonių, o ne politinių partijų ar organizacijų (tiesa, galima prieštarauti, kad Kedžio palaikytojų judėjimas yra finansuojamas ir manipuliuojamas kelių asmenų, bet kaip ir mergaitės „užverbavimas“, tokia nuomonė kol kas nėra įrodyta).

 

     Judėjimų dalyviai naudojasi šiuolaikinių interneto technologijų teikiama greitos ir efektyvios komunikacijos galimybe. Drąsiaus Kedžio puslapis „Facebook“ socialiniame tinkle turi per 44.000 gerbėjų („STOP pedofilijai Lietuvoje“ – šiek tiek mažiau: 38.000), kurie dalinasi naujienomis, kviečia į protestus Lietuvoje ir užsienyje. Lygiai kaip „Užimk Volstritą“ judėjime JAV, svarbus viešos erdvės užėmimo momentas: Drąsiaus Kedžio šalininkai nuolat budi prie Kedžio sesers Venckienės namo Garliavoje, neleisdami Kedžio dukros perduoti jos motinai Laimai Stankūnaitei.

     Gal sutampa ne tik formalūs, bet ir ideologiniai motyvai? Nors „Democracia Real“ ir „Užimk Volstrytą“ judėjimai atsisako suformuoti konkrečius reikalavimus, šiuos judėjimus vienija nepasitenkinimas esama politine sistema, kurioje valdantieji tarnauja korporacijų ir bankų interesams. Bankai kaltinami spekuliacijomis, kurios sukėlė finansinę krizę – tuo tarpu valdžia vietoj bausmių ar apribojimų išpirkinėja tuos pačius bankus mokesčių mokėtojų pinigais. Tai tik vienas, dažnai akcentuojamas motyvas, tačiau šie judėjimai apskritai kritikuoja neoliberalistinę sistemą, ir stengiasi atskleisti įvairius šios sistemos nusikaltimus, pradedant JAV karinėmis ekspansijomis ir baigiant „Apple“ korporacijos naudojimusi Kinijos vaikų darbu.

     Ar prie tokių idėjų tinka „violetinė revoliucija“? Ir taip, ir ne. Kedžio šalininkai iš tiesų aiškiai protestuoja prieš teisinę (ir, netiesiogiai, politinę) korupciją ir impotenciją. Kai kurie protestuotojai tiesiai formuluoja savo idėjas kaip sisteminę kritiką. Štai susikūrusi „Drąsiaus kelio“ politinė partija savo 2012 sausio 30-os dienos pranešime teigia, kad „partijos ideologija – tai alternatyva Lietuvoje paplitusiam neoliberalizmui, kuris iš esmės remia daugumai piliečių žalingos monopolinio kapitalizmo sistemos įgyvendinimą“.

     Tačiau politinės partijos suformavimas ir siekis patekti į „didžiąją politiką“ juk reiškia, kad pats judėjimas taptų kapitalistinės sistemos dalimi? Vis dėlto manau, kad būtų supaprastinta padaryti išvadą, kad ši partija sužlugdė kritinę „violetinės revoliucijos“ potenciją. Visų pirma todėl, kad nepanašu, kad partija turi gausų judėjimo narių palaikymą – socialiniame tinkle „Facebook“ partija kol kas turi tik per pusantro tūkstančio narių.

     Vis dėlto šios partijos tiesų pasisakymą galima interpretuoti kaip ženklą, kad antikapitalistinės idėjos Garliavos protestuotojų tarpe – ne atsitiktinės. Ir dėl šios priežasties neteisinga ignoruoti tokią žmonių valią, lygiagrečiai formuluojant neoliberalistinę kritiką vien akademiniais kontekstais ar tekstais, tarsi tai būtų vien elitinė diskusija. Ignoruodami Kedžio šalininkų kritinę potenciją, intelektualai nesuteikia šiuo metu taip reikiamos paramos, patarimų, istorinės perspektyvos. Galų gale, skubiai reikalingi saugikliai, kad judėjimas nebūtų panaudotas konkrečių politikų karjeros tikslais arba diskriminacijai skirtingų socialinių grupių, tokių kaip išsiskyrusios moterys ar dažnai su pedofilija neteisingai siejami gėjai.

     Sąmokslo teorijos

     Kedžio šalininkų pagrindinė problema yra ta, kad dauguma judėjimo dalyvių remiasi... sąmokslo teorija. Kedžio epopėja aiškinama maždaug taip: Lietuvoje egzistuoja įtakingas pedofilų klanas, kurį remia tiek įvairios politinės grupės, tiek korumpuota teisėsauga. Drąsius Kedys, nesulaukęs teisinės pagalbos, pats įvykdė teisingumą, nušaudamas teisėją Joną Furmanavičių ir Stankūnaitės sesę Violetą Naruševičienę, įtariamą sąvadavimo bendrininkę. Galų gale „klanas“ pašalino „saviškį“ – Andrių Ūsą, kad šis neatskleistų tiesos – ir, žinoma, patį Drąsių Kedį. Dabar norima prievarta grąžinti Kedžio dukrą Stankūnaitei ir ją „užverbuoti“ ar net parversti beprote, kad pagaliau vėl atvertus garsiąją pedofilijos bylą neišaiškėtų likę „klano“ nariai.

     Tačiau Kedžio kritikai dažniausiai taip pat remiasi sąmokslo teorija! Jie aiškina istoriją maždaug taip: Drąsius Kedys buvo liguistai pavydus vyras. Kai per radiją išgirdo, kad jo buvusi žmona Stankūnaitė ieško turtingų vyrų paramos (Stakūnaitė vėliau teigė, kad tai buvo jos su draugėmis sumanytas pokštas), Drąsius Kedys įsiuto, ir iš mamos atėmė mergaitę (kuria anksčiau nesirūpino). Galiausiai Stankūnaitė su Andriaus Ūso pagalba laimėjo prieš jį bylą ir susigrąžino dukrą. Tada Kedys sumanė „pedofilijos sąmokslą“ norėdamas atkeršyti Stankūnaitei ir Ūsui; čia taip pat įsipainiojo Kedžio sesers, teisėjos Venckienės interesai, kuri norėjo susidoroti su savo kolega Jonu Furmanavičiumi. Kartu su broliu Venckienė užverbavo mergaitę paliudyti, kad minėti asmenys ją tvirkino. Galiausiai dabar stengiamasi žūtbūtinai išlaikyti mergaitę pas Kedžius, kad ši nebūtų „atverbuota“ ir neatskleistų tiesos.

     Abi šios versijos, mano manymu, yra neįtikėtinos. Žinoma, Kedžio istorija bet kokiu atveju yra išties ypatinga ir kažin ar kada sulauksime „paprasto“ jos išaiškinimo. Bet problematiška, kad abi šios teorijos remiasi fantazija ir emocijomis, o ne konkrečiais faktais. Tiek viena, tiek kita teorija negali faktais įrodyti visų istorijos detalių.

     Vis dėlto kodėl tokiu atveju nepasmerkiu Kedžio šalininkų? Nes pritariu jų norui, kad prieš atiduodant Kedžio dukrą Stankūnaitei, būtų ištirta „pedofilijos byla“. Tai, kad toks tyrimas nebuvo įvykdytas dar tada, kai Drąsius Kedys buvo gyvas ir atvirai grasino nušausiąs įtariamuosius, iš tiesų kelia nuostabą. „Pedofilijos byla“ Andriui Ūsui pernai gruodį buvo atidėta iki šių metų vasario tiek Ūso našlės, tiek pačių Venckų prašymu, bet vasarį byla vėl atidėta iki balandžio. Kodėl? Juk ignoruodami rezonansinę istoriją, teisėsaugininkai ir kitos atsakingos institucijos tik kursto ugnį ir skatina abiejų sąmokslo teorijų šalininkų fantaziją.

     Vietoj išvadų

     Neturiu atsakymų: nežinau jokio trečio, faktais paremto Kedžio epopėjos paaiškinimo. Nepritariu Kedžio šalininkų „pedofilų klano“ versijai, kol tai nebus įrodyta konkrečiais faktais. Todėl linkiu „violetinės revoliucijos“ dalyviams „neužsiciklinti“ ant šios „tiesos“ ir visų pirma remti savo judėjimą reikalavimu iš pradžių ištirti įtarimus ne tik Ūsui, bet ir Stankūnaitei, ir tik tada svarstyti Kedžio dukros likimą.

     Taip pat siūlau ir toliau vystyti neoliberalistinės sistemos kritiką, tačiau nepalaikyti konkrečių politinių partijų ir politinių veikėjų, kurie bandys pasinaudoti žmonių patiklumu. Kviečiu verčiau domėtis ir sieti savo poziciją su istoriniais ir pasauliniais protesto judėjimais. Čia galėtų padėti Lietuvos akademikai ir intelektualai; deja, kol kas teko skaityti tik Naujosios Kairės 95 judėjimo įkūrėjo Andriaus Bielskio bandymą pažvelgti į Kedžio istoriją klasikinio liberalizmo kontekste.

     Padėkime „violetinei revoliucijai“ transformuotis į šiuolaikišką judėjimą už tolerantišką visuomenę, kurioje valdžia būtų žmonių, o ne korporacijų, bankų ir korumpuotų politikų rankose. Misija neįmanoma? Gal, bet kaip sakė situacionistai: būkime realistai, reikalaukime neįmanomo!

     2012 04 25

     

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.