Donatas Paulauskas. Visų aukštųjų mokyklų studentai, vienykitės!
politika

donatas-paulauskas     Šis teksto antraštei panaudotas panašus šūkis aidi jau labai seniai. Stilistine figūra tapusiu marksistinio darbininkų judėjimo šūkiu „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ K. Marxas ir F. Engelsas 1848 m. užbaigė „Komunistų partijos manifestą“. Tačiau ši paralelė tarp proletaro ir studento, kurią sukuria dviejų šūkių susiliejimas, nėra tiktai retorinė ir stilistinė. Ji apčiuopiama ir įtikinama keliais požiūriais.

     Bendras vardiklis

    

     Studentai šiandien neturi to bendro vardiklio, kurio pagrindu galėtų jungtis ir atpažinti savo interesus. Jeigu jie ir jaučiasi esą studentijos dalis, tai tik labai paviršutinišku liberaliu būdu – kaip inertiška universiteto klientūra. Nors tikriausiai ir tai studentams svetima – bendrumą jie pajaučia tik grūsdamiesi kartu su savo kolegomis rytiniuose ir popietiniuose autobusuose.

     Tačiau už šių žodžių tikrai neslypi projektas, kurio centre – neskaidoma kolektyvinė studentija, surišta bendrų vertybių, idėjų ar tikslų, nes studijų procesas, specialybės, aukštosios mokyklos neveikia ir neturėtų veikti unifikuojančiai. Šie aspektai neišvengiamai kuria tam tikras individualybes tarp pačių studentų ir tarp skirtingų studentų bendrijų. Bendrumas, apie kurį kalbu, neprivalo ir niekada neapims visų studentų, bet jis neišvengiamai turėtų būti rišamasis kritinės masės elementas, kuris, neatmestina ir tikėtina, patrauktų likusiuosius.

     Kas nors pasiūlytų kalbėti paprasčiau ir manytų palengvinęs užduotį, sakydamas, kad kalba turėtų eiti apie studento tapatybę, apie socialinę rolę ir su ja susijusias ar iš jos išplaukiančias pareigas bei taisykles.

     Suabejočiau, ar tuo rėmėsi ir taip save suprato 1968 m. bene didžiausius streikus sukėlusieji studentai. Jų aktyvus bendrumas atsirado ne tiek iš bendrų idėjinių prielaidų (įvairių kairiųjų judėjimų, kurie buvo aktualūs tarp to meto jaunųjų akademikų), kaip dažnai manoma, kiek iš juos konsolidavusių patirtų ir atpažintų materialinių sąlygų. Tik po to sekė idėjinės prielaidos.

     Tad realiau kalbėti apie bendrą interesą, į kurį įstumia materialinės sąlygos, negu bendrą tapatybę. Bendras interesas gali kisti, transformuotis, plėstis, tobulėti ir... nutrūkti. Tačiau tik bendro intereso siekime galimas organinis solidarumas, nes čia pripažįstamas kiekvieno skirtingumas. Kitaip negu tapatybės atveju, kai tarpusavio ryšį galėtų palaikyti tik mechaninio solidarumo saitai, inertiškai vilkdami su savimi privalomus socialinius vaidmenis.

     Kliaujantis šia perskyra, reiktų pabrėžti, kad šiandienos studentams trūksta bendro intereso artikuliacijos, kurios pagrindu būtų galima telktis. Mechaninė tapatybė, skirtingai negu tikimasi, nesuteikia telkimosi pagrindo, nes veikia nuskausminančiai – „solidarizuoja“ pačiu tapatinimosi aktu.

     Studentams trūksta tikrojo solidarumo, kuris šiandien suskaldytas konkurencijos, lenktyniavimo, rinkos santykiais pakeistų socialinių ryšių, susvetimėjusios aplinkos. Studentas šiandien gali tapatintis tik su kliento vaidmeniu. Klausimas „Ar esi lojalus universiteto klientas?“ studentų apklausos anketoje pripažįstamas korektišku.

     Tam, kad būtų suvoktas bendras interesas, šiuo atveju reikia tam tikro „spyrio“ iš materialinių sąlygų, reikia atpažinti jas. Kasmet pusė stojančiųjų priversti mokėti visą savo studijų kainą ir skolintis iš bankų tūkstantines sumas. Jaunimo nedarbas 2011 m. siekė 32,9 proc. (ES vidurkis 22,1 proc.), tad ir užsidirbti bei taip prisidėti prie studijų įmokų tampa sunkiai įveikiama užduotimi. Nors net 41 proc. studento biudžeto sudaro mokestis už mokslą.

     Gini indeksas, kuriuo nustatytas pajamų pasiskirstymo netolygumas tarp studentų, Lietuvoje 2011 m. siekė 42 (Eurostudent IV, 2011) ir buvo didesnis už visos šalies pajamų pasiskirstymo tendenciją: 36,9 (Eurostat, 2011). Susidurianti su tokiais sunkumais, ši socialinė grupė tampa pažeidžiama.

     Tai didina ir emigraciją, bet savaime emigracija nėra problema. Problema tai tampa identifikuojant, kokios socialinės grupės, dėl kokių priežasčių išvyksta ir su kuo susiduria išvykusios. Juk dažniausiai emigruojantis jaunimas, ieškodamas darbo, išvyksta dirbti nekvalifikuotų darbų ir kitoje šalyje sudaro tankų prekariato sluoksnį.

     Prekariato, kuris, priverstas rinktis nelegalius, nekvalifikuotus, socialinių garantijų negarantuojančius ir išnaudojimo santykiais grįstus darbus, tampa nesaugus ir pažeidžiamas. Tad kodėl nekalbama apie skurdą tarp studentų? Apie materialias sąlygas, socialinę politiką, kurios sistemingai kuria skurdą?

     Skurdas dažnai plika akimi nepastebimas, jis slepiamas, dangstomas, nes žeidžia orumą. Skurdas nesutelkia studentų – jis juos skaldo ir atskiria. Šiandien dažnas studentas negali nusipirkti net knygos, nes kitaip jam tektų pakloti dviejų dienų maistui skirtas išlaidas. Skurdžios materialinės sąlygos lemia ir studijų stabdymą.

     Kas nors į tai atsakys: kažkam tiesiog nepasisekė. Švietimo ir mokslo ministras, žvelgiantis į pasaulį per primityvią lyderių ir „lūzerių“ prizmę, pasakys, kad taip jau nutinka – kažkas turi būti lyderiu, o kažkas – „lūzeriu“. O mes būtent ant šios primityvaus pasaulėvaizdžio „banano žievės“ ir paslystame. Savo materialias sąlygas suvokiame ne kaip sistemiškai ir subjektyviai kuriamas ir palaikomas, o kaip nuo niekieno nepriklausantį sėkmės ar nesėkmės dalyką. Jei nepasisekė gimti pasiturinčioje šeimoje, jei nenuskilo praturtėti, jei neturi unikalių gebėjimų – tai ir turėkis, ką turi, skurdžiau! Tau tiesiog nepasisekė, sorry.

     studentu protestas

     Proletariato pozicija

     Tad akivaizdu, kad pirmiausia trūksta sąmoningumo, suvokimo apie savo socialinę padėtį, apie savo socialinės grupės padėtį. Ir čia grįžtame prie pradžioje pristatytos referencijos į proletariatą. Šiandienos proletariatas yra ne tik suvargę nuo išnaudojimo darbininkai; proletariatas yra ne substancija, o pozicija.

     Pozicija, į kurią patenka turintys bendrą interesą panaikinti išnaudojimo, hierarchinius santykius, sukuriamus neproporcingos galios ir skurdo. Ar studentai šiandien neužima šios pozicijos? Ar skurdas ir nelygios galimybės nekuria hierarchijos tarp pačių studentų? Ar nesąlygoja jų gebėjimų ir galimybės įgyti išsilavinimą?

     Juk prastos materialinės sąlygos apkarpo ir galimybę tęsti pobakalaurines studijas, geriau pasiruošti ir kokybiškiau dalyvauti studijų procese (mokytis papildomai, įsigyti reikiamą literatūrą, kuri nepasiekiama bibliotekose). Ar į proletaro poziciją nestumia ilgametis įsipareigojimas bankų paskoloms, „užprogramuotas nedarbas“ bei nuolatinės nekvalifikuoto darbo patirtys?

     Šios sąmoningai suvoktos sąlygos turėtų leisti atsikvošėti ir atrasti bendrus interesus, kurie galėtų vienyti ir organiškai solidarizuoti naują socialinį studentų judėjimą. Ir būtent šia prasme teksto pavadinime iškeltas šūkis „Visų aukštųjų mokyklų studentai, vienykitės!“ yra prasmingas savo referencijomis. Juk tai, kas galėtų išgelbėti iš sisteminio studentų susiskaldymo ir skurdinimo, yra savęs ir savo sąlygų identifikacija – suvokimas savęs proletaro (t.y. bankų išnaudojamojo, studijų kainų skurdinamojo, tik nekvalifikuotam darbui tinkančiojo ir t.t.) pozicijoje; ir vieningumas siekiant bendro intereso ar tikslo. Būtent tam ir kviečia šis šūkis: atpažinti savo bendrumą socialinėse sąlygose ir jų akivaizdoje.

     Pasipriešinimo būdai

     Žinoma, kaip ir kiekvienas politinis šūkis ar credo, šis taip pat turi tam tikro manifestinio įkarščio, bet jo baimintis tikrai nėra dėl ko. To manifestinio įkarščio dar prireiks, nes studentų vieningumas ir sąmoningumas, artikuliuojamas minėtu šūkiu, turi savo tikslą. O tas tikslas, atsakantis į studentų materialias sąlygas, yra pasipriešinimas jas kuriančiai sistemai.

     Čia išsiskiria du pasipriešinimo būdai, kurių šiokias tokias apybraižas jau galima matyti Lietuvoje. Viena strategija, skirta pasipriešinti aukštojo mokslo „surinkinimui“ ir iš to sekančiai neatsakingai socialinei politikai, yra elitistinė. Tai bandymas reformuoti aukštąjį mokslą instituciniu lygmeniu, naujais elitais, revanšistine politika. Tikima, kad pasikeitus politinei ir institucinei valdžiai, pavyks išspręsti esamas problemas.

     Kitas būdas pasipriešinti – susitelkti į judėjimą „iš apačios“, susitelkti į socialiai aktyvius studentų judėjimus, kurie ketintų ne tiesiog reformuoti institucijas ar politikas, bet jas iš esmės pakeisti savo pačių veiksmais ir reikalavimais.

     Kaip nekeista, didesnį pasitikėjimą kelią ne elitai, žaidžiantys politinius žaidimus, besistengdami bet kokia kaina išlaikyti savo galios pozicijas, o – atvirkščiai – kolektyvinio intereso ir kolektyvinio sąmoningumo vedami studentai. Aukštąjį mokslą ir studentiją gali išgelbėti tik patys studentai, sukurdami naujus kolektyvinius judėjimus „iš apačios“.

     Būtent šie judėjimai, o ne konjunktūroje klestinčios „studentų atstovybės“, seniai neturinčios teisėtumo, pasitikėjimo tarp studentų. Ir pirmuoju tokio judėjimo žingsniu laikyčiau reikalavimą panaikinti šias struktūras, neturinčias nieko bendra su studentų atstovavimu, gynimu ar aukštojo mokslo klestėjimo interesais.

     Aukštųjų mokyklų studentų bendruomenės nėra tokios didelės, kad negalėtų atgaivinti tiesioginės demokratijos principų – viena ar kita forma. Šis pirmasis žingsnis, kuriam užtektų kritinės masės, atvertų akis ir, tikėtina, patrauktų tuos, kurie vis dar tiki elitistiniu reformavimo būdu. Taip atsivertų kelias viešai ir atvirai išgirsti bei formuluoti tikruosius studentų interesus.

     2012 04 30

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti