Graikija – stebuklo belaukiant, Lietuva – išeities besidairant
politika

syriza 0     Europa, o tiksliau – jos pinigingieji sluoksniai, su nerimu laukia birželio 17 dienos, kuomet Graikijoje turi įvykti pakartotiniai rinkimai į nacionalinį parlamentą. Akivaizdu, kad šioje šalyje ilgu metus viešpatavusi dvivaldystė baigėsi. Sunku spėti, ar birželio rinkimai suteiks permainų viltį, ar vis dėlto bus įjungti visi mechanizmai, galintys sustabdyti staigų ir net šiek tik netikėtą Graikijos „kairėjimą“.

    

     Kodėl netikėtą? Nes matėme, kaip kapitalizmo krizės ištiktų valstybių piliečiai iki tol dažniausiai rinkdavosi opozicines sistemines partijas, taip tiesiog kerštaudami buvusiai valdžiai. Tačiau turbūt egzistuoja krizės riba, kurią peržengus pribręsta esminių pokyčių būtinybė. Taip ir atsitiko Graikijoje.

    

     Kol liberalioji žiniasklaida savo eterį buvo užpildžiusi Prancūzijos rinkimais, kuriuos „netikėtai“ laimėjo ilgametis partinis biurokratas ir nominalusis socialistas F. Hollande‘as, graikai sudavė rimtą smūgį ne tik liberaliajam Europos bomondui, bet ir sisteminei, o tiksliau – formaliajai „kairei“. Tad kas gi tie stebukladariai ir ko galima tikėtis ateityje?

    

     Radikaliųjų kairiųjų susivienijimas SYRIZA (kelių organizacijų susivienijimas, o ne partija), susibūręs po ortodoksinės stalinistinės Graikijos komunistų partijos (KKE) skilimo 2004 metais, kuomet atsirado būtinybė kurti bendrą alternatyvą ir jau minėtiems KKE stalinistams, ir lietuviškos LSDP analogui Graikijoje – PASOK. Graikai sugebėjo išgydyti didžiausią nesisteminės kairės ligą, kuomet nacionaliniuose parlamentuose kairiuosius atstovaudavo tariamieji „socialdemokratai“ ar „socialistai“.

    

     Šeši didžiausios koalicijos partijos (o tiksliau – organizacijų grupės) SYNASPIZMOS   nariai 2004 m. jau buvo patekę į parlamentą, nors bendras SYRIZA palaikymas siekė vos 3,3 %. Po 3 metų palaikančių buvo jau virš 5% .

    

     Kai žiniasklaida kalba apie šią koaliciją, mes kažkodėl neišgirstame, kokie yra ją sudarančių organizacijų pavadinai. O jie tikrai verti dėmesio, nes turėtų sutraukti žandikaulį ne vienam liberalui ar „beretei“. Pvz., „Atnaujinta ekologinė komunistinė kairė“, „Raudonieji“, „Internacionalinė darbininkų kairė“, „Demokratinis socialinis judėjimas“, „Graikijos ekosocialistai“, „Graikijos komunistinė organizacija“ (KOE) ir t.t.

    

     Apskritai žodis „komunizmas“ Vakaruose nesukelia nesveikos alergijos. Prieš ištariant žodį „komunizmas“ reikia tris kartus apsidairyti tik nedaugelyje valstybių, kurių valdžia globoja buvusius esesininkus, o valdantieji politikai pagarbiai perlaidoja nacių kolaborantus ir žydšaudžius. Kita vertus, ar tikrai komunistinės yra SYRIZA sudarančios organizacijos ir ar jų neatsveria socialistinės bei socialdemokratinės grupės, yra atskiras klausimas.

    

     Ta pati stalinistinė KKE neseniai išplatino SYRIZA smerkiantį pranešimą, kuris mirga tokiais apibūdinimais: „Dalyvauja antikomunistinėje programoje prieš TSRS“, „Oportunistinių jėgų koalicija“, „Svarbiausias jos veiklos tikslas – mažinti KKE įtaką ir silpninti darbininkų judėjimą“. Tai drąsūs stalinistų teiginiai, žinant, kad SYRIZA populiarumas padidėjo nuo 5 iki beveik 17 % ir beveik nepalietė KKE rinkėjų, kurie per kiekvienus rinkimus į urnas ištikimai sumeta 7-8% biuletenių.

    

     Be abejo, rimčiausias nesisteminių kairiųjų smūgis kliuvo „socialistams“ iš PASOK. Kairysis rinkėjas anksčiau buvo priverstas balsuoti už PASOK, nes kita alternatyva buvo ortodoksali ir dogmatiška KKE. Norėtųsi tikėti, kad per pakartotinius rinkimus prie SYRIZA palaikančių prisijungs ir tie, kurie balsavo už sisteminius kairiuosius, kad „balsas nenueitų veltui“.

    

     Atleiskite, jei jums nusibodo skaityti apie kairiojo Graikijos flango politikos peripetijas, bet be jų būtų sunku pradėti kalbą apie mums kur kas aktualesnius dalykus. Jei graikai pakartotų SYRIZA pergalę ar net pagerintų gegužės rinkimų rezultatus – tai būtų naujas postūmis Europos ir tuo pačiu Lietuvos kairiajam judėjimui.

    

     Susidarė padėtis, kuomet įvairių šalių visuomenės pribrendo permainoms. Piliečiai patys išeina į gatves nelaukdami, kol atsiras „vedliai“. „Occupy“ judėjimas Vakarų Europoje parodė milžinišką antikapitalistinių protestų potencialą. Vienoje barikadų pusėje atsidūrė ir radikalus jaunimas, ir socialiai pažeidžiamos bei diskriminuojamos socialinės grupės, ir tie, kurie, priklausydami vadinamajai viduriniajai klasei, kapitalistinės krizės metu suvokė savo pažeidžiamumą ir teisingai suprato, iš kur jiems kyla didžiausias pavojus. Keista, kad šiame protestų sraute neatsirado naujos stiprios kairiosios srovės, tad teigiamas graikų pavyzdys gali paskatinti jos atsiradimą.

    

     Graikija tapo dar vienu įrodymu, kad aštri socialinė kova neišvengiamai nukreipia visuomenę kairiųjų idėjų link. Liberaliosios žiniasklaidos sureikšmintas graikų ultranacionalistų „Auksinės aušros“ patekimas į parlamentą bendrame kairiųjų sėkmes fone atrodo visai nerimtai. Juolab kad nacionalistai ir net ultranacionalistai yra atstovaujami daugelio Europos šalių parlamentuose. Ir mūsų per artėjančius Seimo rinkimus gali laukti kur kas gausesnis neadekvačių patriotų būrys, jei tik jiems pavyks susitarti tarpusavyje.

    

     Lietuvos realijoms SYRIZA patirtis yra labai svarbi. Nesisteminę graikų kairę sudarančios trockistinės, komunistinės ir socialistinės grupės yra kairesnės už nesisteminius Lietuvos kairiuosius. Mūsų sąlygomis, kuomet raudona vėliavos spalva daug kam suprantama kaip neleistinas „komunistavimas“, o žodis „socializmas“ iš karto sukelia nervingus „kairiųjų“ traukulius, tektų kalbėti ne apie radikalią, o apie klasikinę socialdemokratinę platformą. Bet ir tai būtų didelis žingsnis į priekį.

    

     Sisteminė turtingų rėmėjų pinigais savo gerovę sukūrusi ir jiems tarnaujanti Lietuvos „kairė“ pati užsimovė kilpą ant kaklo. Nusimesti šią kilpą ir nuvilti rėmėjus ji jau nebegali, nes jiems reikia išlaikyti ir partinį aparatą, ir turtą, ir reklamos kampanijas (juk reikia mokėti pinigus partinių aktyvistų darbą seniai atliekančioms reklamos agentūroms). Taigi užtenka iš po kojų išmušti elektoralinę kėdutę – ir traukulių ištiktas socdemų lavonėlis pakibs ore.

    

     Kaip matome, atgal besidairantys stalinistai Graikijoje to padaryti nesugebėjo. Nesugebės ne tik jie, bet ir visi tie, kurie ilgisi totalitarizmo – ne tik Graikijoje, bet ir Lietuvoje.

     B.D.

     2012 06 04

    
     syriza 1

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti