Graikija – stebuklo belaukiant, Lietuva – išeities besidairant
politika

syriza 0     Europa, o tiksliau – jos pinigingieji sluoksniai, su nerimu laukia birželio 17 dienos, kuomet Graikijoje turi įvykti pakartotiniai rinkimai į nacionalinį parlamentą. Akivaizdu, kad šioje šalyje ilgu metus viešpatavusi dvivaldystė baigėsi. Sunku spėti, ar birželio rinkimai suteiks permainų viltį, ar vis dėlto bus įjungti visi mechanizmai, galintys sustabdyti staigų ir net šiek tik netikėtą Graikijos „kairėjimą“.

    

     Kodėl netikėtą? Nes matėme, kaip kapitalizmo krizės ištiktų valstybių piliečiai iki tol dažniausiai rinkdavosi opozicines sistemines partijas, taip tiesiog kerštaudami buvusiai valdžiai. Tačiau turbūt egzistuoja krizės riba, kurią peržengus pribręsta esminių pokyčių būtinybė. Taip ir atsitiko Graikijoje.

    

     Kol liberalioji žiniasklaida savo eterį buvo užpildžiusi Prancūzijos rinkimais, kuriuos „netikėtai“ laimėjo ilgametis partinis biurokratas ir nominalusis socialistas F. Hollande‘as, graikai sudavė rimtą smūgį ne tik liberaliajam Europos bomondui, bet ir sisteminei, o tiksliau – formaliajai „kairei“. Tad kas gi tie stebukladariai ir ko galima tikėtis ateityje?

    

     Radikaliųjų kairiųjų susivienijimas SYRIZA (kelių organizacijų susivienijimas, o ne partija), susibūręs po ortodoksinės stalinistinės Graikijos komunistų partijos (KKE) skilimo 2004 metais, kuomet atsirado būtinybė kurti bendrą alternatyvą ir jau minėtiems KKE stalinistams, ir lietuviškos LSDP analogui Graikijoje – PASOK. Graikai sugebėjo išgydyti didžiausią nesisteminės kairės ligą, kuomet nacionaliniuose parlamentuose kairiuosius atstovaudavo tariamieji „socialdemokratai“ ar „socialistai“.

    

     Šeši didžiausios koalicijos partijos (o tiksliau – organizacijų grupės) SYNASPIZMOS   nariai 2004 m. jau buvo patekę į parlamentą, nors bendras SYRIZA palaikymas siekė vos 3,3 %. Po 3 metų palaikančių buvo jau virš 5% .

    

     Kai žiniasklaida kalba apie šią koaliciją, mes kažkodėl neišgirstame, kokie yra ją sudarančių organizacijų pavadinai. O jie tikrai verti dėmesio, nes turėtų sutraukti žandikaulį ne vienam liberalui ar „beretei“. Pvz., „Atnaujinta ekologinė komunistinė kairė“, „Raudonieji“, „Internacionalinė darbininkų kairė“, „Demokratinis socialinis judėjimas“, „Graikijos ekosocialistai“, „Graikijos komunistinė organizacija“ (KOE) ir t.t.

    

     Apskritai žodis „komunizmas“ Vakaruose nesukelia nesveikos alergijos. Prieš ištariant žodį „komunizmas“ reikia tris kartus apsidairyti tik nedaugelyje valstybių, kurių valdžia globoja buvusius esesininkus, o valdantieji politikai pagarbiai perlaidoja nacių kolaborantus ir žydšaudžius. Kita vertus, ar tikrai komunistinės yra SYRIZA sudarančios organizacijos ir ar jų neatsveria socialistinės bei socialdemokratinės grupės, yra atskiras klausimas.

    

     Ta pati stalinistinė KKE neseniai išplatino SYRIZA smerkiantį pranešimą, kuris mirga tokiais apibūdinimais: „Dalyvauja antikomunistinėje programoje prieš TSRS“, „Oportunistinių jėgų koalicija“, „Svarbiausias jos veiklos tikslas – mažinti KKE įtaką ir silpninti darbininkų judėjimą“. Tai drąsūs stalinistų teiginiai, žinant, kad SYRIZA populiarumas padidėjo nuo 5 iki beveik 17 % ir beveik nepalietė KKE rinkėjų, kurie per kiekvienus rinkimus į urnas ištikimai sumeta 7-8% biuletenių.

    

     Be abejo, rimčiausias nesisteminių kairiųjų smūgis kliuvo „socialistams“ iš PASOK. Kairysis rinkėjas anksčiau buvo priverstas balsuoti už PASOK, nes kita alternatyva buvo ortodoksali ir dogmatiška KKE. Norėtųsi tikėti, kad per pakartotinius rinkimus prie SYRIZA palaikančių prisijungs ir tie, kurie balsavo už sisteminius kairiuosius, kad „balsas nenueitų veltui“.

    

     Atleiskite, jei jums nusibodo skaityti apie kairiojo Graikijos flango politikos peripetijas, bet be jų būtų sunku pradėti kalbą apie mums kur kas aktualesnius dalykus. Jei graikai pakartotų SYRIZA pergalę ar net pagerintų gegužės rinkimų rezultatus – tai būtų naujas postūmis Europos ir tuo pačiu Lietuvos kairiajam judėjimui.

    

     Susidarė padėtis, kuomet įvairių šalių visuomenės pribrendo permainoms. Piliečiai patys išeina į gatves nelaukdami, kol atsiras „vedliai“. „Occupy“ judėjimas Vakarų Europoje parodė milžinišką antikapitalistinių protestų potencialą. Vienoje barikadų pusėje atsidūrė ir radikalus jaunimas, ir socialiai pažeidžiamos bei diskriminuojamos socialinės grupės, ir tie, kurie, priklausydami vadinamajai viduriniajai klasei, kapitalistinės krizės metu suvokė savo pažeidžiamumą ir teisingai suprato, iš kur jiems kyla didžiausias pavojus. Keista, kad šiame protestų sraute neatsirado naujos stiprios kairiosios srovės, tad teigiamas graikų pavyzdys gali paskatinti jos atsiradimą.

    

     Graikija tapo dar vienu įrodymu, kad aštri socialinė kova neišvengiamai nukreipia visuomenę kairiųjų idėjų link. Liberaliosios žiniasklaidos sureikšmintas graikų ultranacionalistų „Auksinės aušros“ patekimas į parlamentą bendrame kairiųjų sėkmes fone atrodo visai nerimtai. Juolab kad nacionalistai ir net ultranacionalistai yra atstovaujami daugelio Europos šalių parlamentuose. Ir mūsų per artėjančius Seimo rinkimus gali laukti kur kas gausesnis neadekvačių patriotų būrys, jei tik jiems pavyks susitarti tarpusavyje.

    

     Lietuvos realijoms SYRIZA patirtis yra labai svarbi. Nesisteminę graikų kairę sudarančios trockistinės, komunistinės ir socialistinės grupės yra kairesnės už nesisteminius Lietuvos kairiuosius. Mūsų sąlygomis, kuomet raudona vėliavos spalva daug kam suprantama kaip neleistinas „komunistavimas“, o žodis „socializmas“ iš karto sukelia nervingus „kairiųjų“ traukulius, tektų kalbėti ne apie radikalią, o apie klasikinę socialdemokratinę platformą. Bet ir tai būtų didelis žingsnis į priekį.

    

     Sisteminė turtingų rėmėjų pinigais savo gerovę sukūrusi ir jiems tarnaujanti Lietuvos „kairė“ pati užsimovė kilpą ant kaklo. Nusimesti šią kilpą ir nuvilti rėmėjus ji jau nebegali, nes jiems reikia išlaikyti ir partinį aparatą, ir turtą, ir reklamos kampanijas (juk reikia mokėti pinigus partinių aktyvistų darbą seniai atliekančioms reklamos agentūroms). Taigi užtenka iš po kojų išmušti elektoralinę kėdutę – ir traukulių ištiktas socdemų lavonėlis pakibs ore.

    

     Kaip matome, atgal besidairantys stalinistai Graikijoje to padaryti nesugebėjo. Nesugebės ne tik jie, bet ir visi tie, kurie ilgisi totalitarizmo – ne tik Graikijoje, bet ir Lietuvoje.

     B.D.

     2012 06 04

    
     syriza 1

 

Komentarai  

 
-4 # ATS: Graikija – stebuklo belaukiant, Lietuva – išeities besidairantkriu Y-m-d H:i
Koks skirtumas. Vistiek visos tos partijos nori vieno: nemokėti skolų, dar skolintis, turėti Eurą, netaupyti ir būti valdžioj.
 
 
+2 # For a subtle, thoughtful view from a long-time autonomist activist, see the exchange below.x Y-m-d H:i
The exchange was circulated on the email list of the European Social Forum.

I will try to answer the difficult question you ‘re posing me in the briefest way possible; difficult not in ideological terms, but given the social, political and economic reality taking form in Greece at the moment –but let’s not fool ourselves, it is gradually taking form in the whole European south (and not only).

I will certainly agree with you that one must not wait for the world to change through parliamentarism : “if elections could change the world they would be illegal”. Nevertheless, one who participate in the antagonist movement having as an ultimate goal to overthrow capitalism, should try to interpret election results and the relevant changes in the parliamentary field as a moment integrated in the whole process of social, political and economic transformation; a moment interacting with this transformation but without being its accurate and clear imprint. The case is more about diagonal reflections rather than a mediate mirroring of the transformation in the election results.

The percentage of SYRIZA boosted from 4,9% in 2009 to 16,78% in the May 6th elections and to 20 – 25% (according to polls) 15 days before the June 17th elections. The boost comes as a result of the people’s struggle against memoranda, the troika and the choices of both local and foreign capitalists. This struggle was expressed through a series of general strikes –the most recent of these being the one on February 12th- the demonstrations in Syntagma square and the clashes with riot police during the summer of 2011. But all these forms of struggle had a common and most important shortcoming: the majority of the people that took part in them believed that a huge demonstration would suffice for “bad guys” to leave the country in a helicopter, just as it happened in Argentina. As a result, when after each big demonstration their goal was not fulfilled, people were becoming more and more disappointed. The impressive boost of SYRIZA is an integral part of this process: since we were not able to do it through general strikes and demonstrations, let’s vote for SYRIZA and maybe they will save us… People have not yet realized the need for a lasting struggle which, apart from trying to intercept poverty measures, will also put the foundation for a different form of organization concerning social and productive life through self-management , direct democracy and defending of commons.

SYRIZA itself is a left-wing party similar to IU in Spain, Bloco de Esquerda in Portugal and Die Linke in Germany. Its political program is a left social-democrat ic one which does not question capitalism (and how could a governmental program question capitalism?) but there is no relation whatsoever with the social-liberal politics of other mutant social-democrat ic European parties. Measures proposed by SYRIZA rather bring in mind those of the left-wing governments in Latin America: denunciation of the memorandum, national debt audit, abolition of anti-labor legislation, freezing of the privatization process, bank nationalization , high income and capital taxation, gradual disengagement from NATO, restriction of riot police, increase of the legalization percentage for immigrants, re-negotiation of Dublin II Regulation, etc. Nevertheless, what’s missing from SYRIZA’s program is the element of people’s self-organizati on, of redefining productive activity according to social needs and not profit, a new model of “mild growth”, the activation of “social economy”. All these elements are missing, not in their most revolutionary articulation, but even in their simplest, reformist and embeddable form.

The questions arising are most important: in the context of the present European and international environment, will SYRIZA be able to implement such a program, even more so given the fact that its self-reliance (in case of a victorious outcome) is highly unlikely? Will it be able to actively mobilize people in order for them to support such a program, like Chávez did in Venezuela? Or will it finally become part of a “national unity” government that will simply impose in a “milder” way austerity measures? Will SYRIZA be able not to yield to EU and capital pressures? Will they let it be responsible for dropping the bomb of disorderly bankruptcy and Greece’s exit from Eurozone? Will it be able to harness the “deep state” and its mechanisms which are controlled by PASOK and Nea Dimokratia or will it face an extensive sabotage (a white strike by inland revenue service officers for example, police provocation etc.)?

SYRIZA is facing a lot of difficulties. When a party’s percentage is boosted to 20-25% from just 4,7%, it is not ready to deal with related issues, especially in the context of a crisis. Its members know that, but those that do not know or comprehend this are its hundreds of thousands of new voters who will expect restitution to the pro-2008 condition… And here lies a serious danger: the possibility that these frustrated and possibly not left-conscious at all SYRIZA voters will turn to other “saviors” at the other end of the political scenery, such as neo-nazi Chryssi Avgi (Golden Dawn); in that case, the Greek left will go through very difficult times…

Most probably the best scenario for SYRIZA would be to marginally lose these elections to Nea Dimokratia and to throw them the ball of managing the upcoming bankruptcy. In this case, SYRIZA will be able to prepare for undertaking its role the “next day” which seems that it is not far, given a right-wing government that will be bent over by the people’s struggle against austerity measures, existing and upcoming.

In any case, the key to a door opening to an alternative perspective belongs to the people. Not only as far as the struggle against austerity measures and the overthrow of their political expressers are concerned, but mainly in terms of realizing that it is time for the people to take their life in their hands, to form self-organized structures and direct democratic anti-institutio ns so as to organize social life and production on the basis of an alternative system of values and criteria; and the steps taken in this direction are still very, very infantile…
 
 
+3 # ATS: Graikija – stebuklo belaukiant, Lietuva – išeities besidairantRamūnas Y-m-d H:i
Atkurus Nepriklausomybe , ankstesnei partinei sistemai pakeitus tik pavadinima, finansiskai remiamos "demokratijos" deka i valdzia iskilo Lietuvos „naujojo“ rezimo kurejai. Tarybine partine sistema buvo tokia, kad Auksciausiosios Tarybos nariais gali buti renkami tik partiniai. Lygiai tas pats isliko ir siais laikais. Seimo nariu gali buti renkamas tik partijos (nesvarbu kokios) narys, nesvarbu kokia jo kvalifikacija. Anksciau vadovaujancius postus galejo uzimti tik LKP nariai. Dabar irgi tas pats isliko, ministeriju vadovai, savivaldybes admimistracijos vadovais gali buti tik partijos nariai. Anksciau vyko balsavimas pagal sarasus. dabar irgi tas pats. Anksciau negalejai atsaukti Taybos nario, dabar irgi tas pats isliko. Is esmes dabartine sistema, kaip ir senoji nepriima nepartiniu. - demokratija.eu
 
 
-2 # ATS: Graikija – stebuklo belaukiant, Lietuva – išeities besidairantvvvv Y-m-d H:i
Dabartinėje sistemoje žmonės patys gali pasirinkti kam vadovauti, tie žmonės kurie turi palaikymą. Priešingai nei komunizmo laikais. O šiaip, kuo skiriasi "kapitalizmas" nuo "komunizmo"?
 
 
+1 # demokratijos stebuklasPirmininkas Y-m-d H:i
Oho, gali pasirinkti tikras stebuklas. Tai nekeicia pacios sistemos principo kur hierarchiskai viska diktuoja virsuj esantys asmenis, o visa mase vel ir vel lieka pasipiktinus nes nesupranta, kad galu gale tas pasirinkimas nieko nereiskia, nes pirma visada pasirenkami vos ne tie patys asmenis dazniausiai is dvieju partiju, ir antra pora simta snukiu negali uz visus viska padaryt, leist teisingus istatimus ir t.t. jie ir yra tie poras simtu su savo interesais savo nuoziura, atstovavimas be atsakomybes tai tik iliuzija, jie daro beleka savo nuoziura, o mases pyksta nesuvokia, kad jie tik zmones. Tokia parazitiska demokratija kai visa atsakomybe uzkraunama mazumai, bet ir ta mazuma realiai nusikrato atsakomybes, tada gaunasi, kad del visko kalti visi ir arba nieks nekaltas, vienu zodziu kazkokia metafizika.
 
 
-4 # nuomoneVitkoras Butas Y-m-d H:i
Lietuva Graikija. Vieni pripazinkim visa laika sudu uzsiimineja ir euro pasalpu sakykim paskatinimo lauke. Kiti cia lietuva dirba uz 5 brolius daunus ir vaidina nutekantancius intelektualus. Juokas