Daiva Repečkaitė. TSPMI ir kairiosios idėjos: viešai privati diskusija
politika
Sekmadienis, 15 Liepa 2012 21:49

Tspmi     Vilniaus Universiteto Tarptautinių Santykių ir Politikos Mokslų Institutas (TSPMI) savo idėjinių požiūrių įvairove daugeliui primena JAV politinę sistemą: yra tik dvi pusės, viena „už laisvę“, kita – „už vertybes“. Ar TSPMI gali būti vietos ir trečiai krypčiai – kairiosioms idėjoms?

 

     Kairiųjų idėjų istorija TSPMI nėra vienareikšmiška. Dauguma studentų ir dėstytojų, pripažįstančių turį politinę ar politikos filosofijos poziciją, rikiuo­jasi dešinės spektre, tačiau kairiosios minties požiūris seniai nėra tabu tyrimuose rašto darbuose, diskusi­jose. 2007 m. TSPMI įvyko ir vienas pirmųjų besikuriančio Naujosios kairės 95 (NK95) bendraminčių rato renginių – konferencija apie kairiąsias idėjas Lietuvoje. Su TSPMI susijęs profsąjungų aktyvistas Tomas Tomi­linas, politologė Morta Vidūnaitė, publicistas Mindaugas Kluonis ir būrelis studentų, jei ne „nuo statinės“, tai bent jau socialiniuose tinkluose besidalijančių kairiosios minties šaltiniais ir idėjomis.

 

     Su TSPMI ryšį palaikantys žmonės pripažįsta: kairiosios idėjos TSPMI reiškiamos drąsiau, jų teisė egzis­tuoti labiau pripažįstama. Tačiau, kaip pastebi 1997 m. laidos alumnė politologė Morta Vidūnaitė, „kairiosios idėjos TSPMI vis dar nepopuliarios; netgi susidaro įspūdis, kad jos lai­komos užribinėmis. Labai keista, kad Europoje ir Šiaurės Amerikoje dažniau studentai yra kairieji, o Lietuvoje – atvirkščiai.“ Kairiųjų idėjų padėtį TSPMI apžvelgsiu remdamasi savo ir kitų TSPMI studentų ir absolventų patirtimi.

 

     Truputis asmeniškumų

 

     Kairiąja mintimi pradėjau domėtis studijuodama šiuolaikines poli­tines teorijas. Daugybė dešiniųjų autorių iš privalomosios literatūros sąrašo „mokėjo įtikinti” – jei ne nuginkluojančiais pavyzdžiais, tai bent jau rafinuotomis metaforomis ir parabolėmis, galbūt įkvėpti paties filosofijos tėvo Platono, kuris savo dialoguose sėkmingai lygino politiką su medicina. Kiekviename seminare vis iš naujo įtikinami skirtingais dešiniųjų argumentais, su smalsumu laukėme seminaro apie Karlą Marxą ir iš anksto kiekvieną bendrakursį, turintį geresnius konspektus, vadi­nome buržujumi.

 

     Kai po dešiniųjų autorių seri­jos pagaliau atėjo eilė ir šiam au­toriui, jokių viena ausimi girdėtų sovietinių klišių jame neradau – tik sisteminį visuomenės raidos aiškinimą. Tada pirmą kartą šovė mintis, ar tik nebus vyresnioji karta su vandeniu išpylusi ir kūdikį? Po kelių mėnesių prof. Reinas Raudas pokalbio metu Taline pasakė „Juk ir [Frankfurto mokyklos filosofas Herbertas] Marcuse teigė… – ir, sutikęs buką mano veido išraišką, nusistebėjo, – Neskaitei? Tai kuriuos kairiuosius mąstytojus jūs skaitote per politinės filosofijos paskai­tas?“ Paminėjus Anthony Giddensą, žinomas akademikas pataisė: „Čia ne kairė, o vidurio kelias. Neįmanoma su­prasti šiuolaikinės Europos politinės fi­losofijos be Marcuse.“ Taigi remdamasi prof. Reino Raudo patarimu, Erasmus studijų metu pasinaudojau proga per­skaityti garsiausią Herberto Marcuse‘ės veikalą „Erosas ir civilizacija“, kuriame siejamos K.Marxo ir froidistinės teorijos. Dešiniųjų veikalai, kurių tam tikri teiginiai anksčiau atrodė gana įtikinami, naujų idėjų šviesoje pasirodė esą tik reakcija į visuomenės procesus, arba itin abstrakčių idėjų vediniai, nepermąstantys giliųjų visuomenės sluoksnių ir iš pažiūros nekaltose praktikose slypinčių galios santykių. Kaip vėliau paaiškėjo, iki tol nesutikti atskiri žmonės tuo pat metu irgi skaitė, stebėjosi, klausė.

 

     Netrukus izoliuoti kairieji Lietuvo­je pradėjo vienytis: 2006 m. į Lietuvą grįžęs prof. Andrius Bielskis Santaros-šviesos konferencijoje perskaitė pranešimą apie kairę Lietuvoje, o tai paskatino susipažinti su juo ir ap­tarti galimybę suorganizuoti kairiųjų konferenciją TSPMI. 2007 m. pavasarį įvykusi konferencija leido sujungti ke­lis bendraminčių ratus ir prisistatyti. Vėliau gimė bendraminčių judėjimas NK95. Galbūt dėl to, kad vienas iš kairiųjų vienybės raidos taškų buvo ir TSPMI, galima tikėtis kažkokių pokyčių TSPMI idėjiniame lauke?

 

     Trūksta kritinių apmąstymų

 

     Tačiau pokyčių teks dar palaukti. „Studijuodama TSPMI antrus me­tus pastebiu, jog kairiosios idėjos čia nėra priimtinos nei dėstytojams, nei studentams,“ – pastebi antrakursė Si­mona Bareikytė. Studentės nuomone, konservatyvių pažiūrų dominavimas TSPMI „iš principo nėra blogai, tačiau dažnai atrodo, jog studentai kon­servatyvias idėjas priima nekritiškai, nebando iš kitos pusės pažvelgti į problemas. Tai lemia, jog konserva­tizmas yra priimamas kaip vienintelė „tiesa“.“ „Tokioje aplinkoje yra mažesnė tikimybė, kad bus išsakyta kitokia nuomonė, o tai reiškia, kad bus mažesnės galimybės kritiškai apmąstyti savąją,“ – papildo 2010 m. TSPMI baigusi ir šiuo metu Londone studijuojanti Eugenija Golubova, kuri TSPMI pasigenda galimybės lavinti kritinį mąstymą: dėstytojai to neinicijuoja, laikosi savo ideologijos, prasčiau žino kitos pusės argumentus. Kairiųjų idėjomis besidominti Morta Vidūnaitė vienpusišką TSPMI idėjinį lauką aiškina dešiniųjų profesorių populiarumu ir kairiųjų profesorių trūkumu: „Profesoriai Alvydas Jokubaitis ir Vytautas Radžvilas bu­driai saugo konservatoriškąjį TSPMI bastioną ir tik vienetai studentų drįsta bent už akių kvestionuoti jų intelektualinį autoritetą. Kita vertus, faktas, kad per tiek laiko Institute taip ir neatsirado vyraujantis kairysis filosofas, rodo, kad bijoma konkuren­cijos ir prarasti tą neformalią daugiau moralinio nei intelektinio autoriteto valdžią ir galią studentams.“

 

     M. Vidūnaitė pateikia pavyzdžių, kaip kairiųjų idėjų marginalizavi­mas veikia akademinėje aplinkoje: „Netyčia teko nugirsti būrelio kolegų dėstytojų pokalbį, kuriame kairieji automatiškai įvardijami kaip radi­kalai, kad „jie perlenkia su žmogaus teisėmis“, kad jie nesveiko proto…“. Pasak M. Vidūnaitės, populiarūs profe­soriai paverčia daugumą studentų kon­servatoriais, o štai dešiniojo liberalizmo („laisvarinkininkų“) pozicijas stiprina ir TSPMI vadovybė: „Per TSPMI istoriją ne tik dabartinis Instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas, praktiškai tie­siai atėjęs iš Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI), su kitais liberalių pažiūrų dėstytojais, bet ir anksčiau dirbę dėstytojai įdiegė TSPMI tikrą liberaliąją etiką. Tarp nemažos dalies studentų laisvosios rinkos idėjos vis dar beveik garbinamos, tarsi būtų 10-asis dešimtmetis, o ne XXI-asis amžius.“ „Laisvarinkininkų“ pažiūros nekritiškai laikomos madingomis ir šauniomis. Tačiau, pasak M. Vidūnaitės, liberalizmo sklaida sukelia ir teigiamų pokyčių: nemažai studentų liberalų priėmė vertybinę liberalizmo pusę – žmogaus teises.

 

     Taigi TSPMI vis dar didele dalimi reprodukuojamas „amerikietiškas“ idėjinis laukas – vieni už abstrakčią laisvę, kiti už „tradicines vertybes“. Tuo tarpu europietiška tradicija daug turtingesnė: čia ir socialib­eralai, ir žalieji, ir platus kairės spektras nuo anarchizmo iki socialde­mokratijos. M. Vidūnaitė pastebi, kad per jos dėstymo TSPMI me­tus, susidarė tam tikras kairiųjų studentų kritinis kontingentas, ir viliasi, kad kairieji studentai „ir toliau bus iššūkis vyraujančiam diskursui Institute arba ta sūri druska, be ku­rios jokios mokslinės ar intelektinės diskusijos neturi jokio skonio…“. TSPMI tebestudijuojanti Simona linki bendramoksliams atrasti jiems priimtiniausias idėjas, ugdyti kritinį mąstymą ir savarankiškai susifor­muoti požiūrį į pasaulį.

 

     Šaltinis: postcriptum.lt

 

     2012 07 15

     anarchija.lt

  Daiva Repečkaitė yra TSPMI alumnė ir judėjimo Naujoji kairė 95 narė.
 
Daiva Repeckaite