Vitalijus Balkus. Kas lenda į mūsų lovas
politika

vojerizmas     „Silpnėja protas – stiprėja moralė“. Šis posakis vartotinas kalbant ne tik apie senstantį ir jaunystės „nuodėmes“ užmarštin siunčiantį individą. Jei jau pripažįstame, kad egzistuoja kolektyvinė moralė, pripažinkime ir kolektyvinį protą. Tiksliau – kolektyvinę demenciją.

    

     Vengiau ir ateityje vengsiu kalbėti apie moralę, etiką, padorumą ar nepadorumą bei kitas vojerizmo formas, kurios kamuoja moralės sergėtojus ir verčia juos nuolatos šnipinėti svetimas lovas. Nekalbėsiu jau vien dėl to, kad kalbėdamas nesijausčiau lyg seksualinio mūšio lauke, kuriame privalau prisijungti prie kurio nors bekovojančio būrio. Kad nebūčiau verčiamas turėti savo nuomonę apie homoseksualus, biseksualus, transseksualus bei skirstyti heteroseksualus į „teisingus“, gavusius valstybės ar bažnyčios palaiminimą, ir „neteisingus“ – nematančius būtinybės atsiskaityti aplinkiniams.

    

     O kur dar įsikerojusi naujoji tautinė mitologija, skelbianti, kad aplinkui siautėja baisios pedofilų gaujos? Tokioje situacijoje privalai šauktis „raganų medžioklės“ arba tylėti, kad neįaudrintum isteriškų moralės sergėtojų.

    

     Kalbėti apie moralę – nykus reikalas. Daug įdomiau prisiminti istoriją. Prisiminti, kad neregėtas „visuomenės moralės“ pakilimas buvo pastebimas net ne inkvizicijos, o Stalino teroro laikais. Būtent Stalinas siekė sunorminti asmeninius ir seksualinius piliečių santykius, kurie po 1917 m. revoliucijos Rusijoje buvo laisvesni nei JAV „seksualinės revoliucijos“ laikais. Būtent stagnacijos apimtoje ir griūvančioje TSRS gimė garsusis posakis „Pas mus sekso nėra“. Dėl asmeninės individų erdvės kovėsi ir kunigai, ir „komsorgai“, ir mulos, ir „tradicinių vertybių“ propaguotojai. O šios kovos finale buvo įvestas griežtas valstybinis reguliavimas.

    

     Kol valstybė jauna, o visuomenė dar yra linkusi laužyti senąsias dogmas – mes matome žymiai laisvesnį piliečių seksualinį gyvenimą. Tuo tarpu stagnuojanti ir niekur nejudanti valstybė iš pelėsiais dvokiančios skrynios visada ištraukia teiginius apie „moralės nuosmukį“ kaip visų problemų priežastį. Kiek kartų teko raminti pernelyg įsismarkavusius oponentus! Ar homoseksualas prasčiau dalyvauja visuomeninės gamybos procese? Ar nesusituokusi pora yra mažiau vertinga visuomenės raidai nei turinti popiergalį? Ir apskritai – kas galėtų paneigti, kad komunoje gyvenantys individai, turintys bendrus turtinius, gamybinius ir net intymius santykius, nėra pranašesni už tarpusavyje konkuruojančių monogaminių porų ir atskirų individų visuomenę? Ak, tiesa, tokiai žmonių bendruomenei gali nerūpėti nei valstybė nei valstybe valstybėje vadintina bažnyčia...

    

     Apskritai „nuodėmė“ ir atpildas yra tik religinės dogmos. XXI a. visuomenė geria šiuos per amžius virtus krikščioniškos diktatūros nuodus net nesuprasdama, kad atpildas už „nuodėmes“ daugeliu atvejų tėra kerštas prieš kitaip mąstančius, kitaip besielgiančius, suvokiančius pasaulį kur kas plačiau nei sistematizuota dominuojanti dauguma.

    

     Juk buvo ir yra kultūrų, kurios tiesiog nežino, kas yra nusikaltimas, nes neturi didžiulio „nuodėmių“ sąrašo. Kartą žiūrėjau laidą apie vieną Ramiojo Vandenyno salą, kur prieš 200 metų įvykdyta žmogžudystė prisimenama iki šiol. Ne todėl, kad tai buvo kažkokia išskirtinė baisi žmogžudystė, o todėl, kad jų daugiau nebebuvo. Pasirodo, šioje bendruomenėje, nepaisant kontaktų su „civilizuotu“ pasauliu, nėra nei privačios nuosavybės, nei santuokos instituto, t. y. joje panaikintos dvi pagrindinės priežastys žudyti: turto siekis ir kito asmens „įturtinimas“.

    

     Tuo tarpu mes ir toliau blaškomės vis kitaip reglamentuodami „įturtinimo“ mechanizmą, prie jo prijungdami tariamą „visuomeninę naudą“ (neva siekdami solidarios dviejų asmenų turtinės atsakomybės), priplakdami reveransą dūstančiai bažnyčiai ir perkeldami į civilinę teisę jos normas. Ar ne per daug?

    

     Štai čia išlenda didelis abejonės kirminas. Ar tik tos „nuodėmės“ nėra naudingos komerciškai?. Pažiūrėkite į JAV, kur ortodoksinė konservatyvi valstybės politika netrukdo amerikiečiams tapti didžiausiais pornografijos gamintojais. Paradoksas? Nieko panašaus. Vieni suka verslą iš santuokų organizavimo, kiti – iš visiškai natūraliai atsirandančių „nesantuokinių“ ryšių, treti rodo tokių ryšių detales. Pašalinkime viso to priežastį – asmeninių santykių reguliavimą, ir sunyks milijardų dolerių vertos industrijos.

    

     Bet pasikėsinti į pelną yra nusikaltimas, prieš kurį sumenksta visos „nuodėmės“. Beje, niekam tai pernelyg nerūpi. Kaip nerūpi ir komerciniai karai, svetimo turto pasisavinimas per finansinį sektorių ar kiti dalykai, taip griežtai surašyti krikščioniškuose dogmatuose.

    

     Peršasi akivaizdi išvada. Jei mes norime, kad šis vertikaliai valdomas struktūrizuotas pasaulis pagaliau sudrebėtų – privalome, be viso kito, tapti ir „amoraliais“. Neįtikėtina, tačiau yra net du visiškai skirtingi keliai. Pirmasis – tradicionalistų ir religinių fanatikų taip mylimo santuokos instituto praplėtimas įtraukiant į jį visas įmanomas kolektyvines bendravimo formas. Antrasis – nedalyvavimas šiame institute. Abiem atvejais mes pamatysime šio instituto griūtį.

     2012 07 14

     sovietiniai puritonai


 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti