Apie vadinamąją „Trečiąją poziciją“
politika

trecioji pozicija     Prieš daugiau kaip 20 metų žlugus pasaulinei „realiojo socializmo“ sistemai ir šiandien kapitalizmui atsidūrus ant ekonominio ir ideologinio kracho ribos, ypatingai išpopuliarėjo fenomenas, jo šalininkų vadinamas „Trečiąja pozicija“ (arba „Trečiąja alternatyva“).

 

     „Trečiųjų pozicionierių“ teigimu, jie oponuoja tiek kapitalizmui, tiek komunizmui, nes yra „už kairės ir dešinės politinio spektro ribų“, taigi sunkmečio prislėgtiems ir „realiojo socializmo“ trūkumais nusivylusiems žmonėms tai gali pasirodyti labai patraukli alternatyva. Tačiau ar tikrai „Trečioji pozicija“ yra alternatyva kapitalizmui, ir ar tikrai ji „trečioji“?

     Istorija

     Siekiant atskleisti dabartinį „Trečiosios pozicijos“ pobūdį, visų pirma turime peržvelgti istorinį (nors kaip vėliau pamatysime, jis beveik nesiskiria nuo dabartinio). Turbūt tiksliausia „Trečiosios pozicijos“ tėvyne būtų vadinti Italiją. Tiesa, XX a. pradžios Rusijoje bei kitose valstybėse taip pat buvo šios „pozicijos“ šalininkų (arba bent jau panašių į juos), tačiau pirmą kartą praktikoje tai buvo išbandyta Italijoje. Kalbu būtent apie Benitą Musolinį ir jo fašistus.

Mussolini fasis     Po Pirmojo Pasaulinio Karo Italijoje siautė chaosas, liberalų valdžia buvo silpna ir nebesugebėjo suvaldyti situacijos. Sparčiai augo komunistų įtaka, todėl Vatikanas ir buržuazija, baimindamiesi kairiosios revoliucijos pergalės, parėmė fašistų atėjimą į valdžią, kurie skelbė darbo ir kapitalo taiką (klasių taiką) bei neslėpė priešiškumo komunistams, taigi nebuvo pavojingi nei kapitalizmui, nei bažnyčiai. Nors oficialiai ir oponavo kapitalizmui, tačiau į valdžią atėjęs Musolinis de facto ėmė kurti korporacinio kapitalizmo sistemą. Taigi, pasirodė, kad pirmasis valstybei ėmęs vadovauti „Trečiosios pozicijos“ – fašistų – judėjimas realiai atstovavo ne jokią mistinę „Trečiąją poziciją“, o seną gerą „pirmąją poziciją“, t. y. tą patį kapitalizmą tik dar plius diktatūrą.

     Netrukus kaimyninėje valstybėje susiklostė palanki terpė kitų „Trečiųjų pozicionierių“ sėkmei. Iš Pirmojo psaulinio kro Vokietija išėjo kaip pralaimėtoja. Versalio sutarties sąlygos buvo nepakeliamos: Vokietija prarado 70 tūkstančių kvadratinių kilometrų teritorijos, atimtos kolonijos, uždrausta turėti kariuomenę, uždėtos milžiniškos reparacijos. Pokarinei valdžiai ėmus masiškai spausdinti pinigus, šalyje kilo neregėta infliacija. Negana to, 1929 m. prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė galutinai pribaigė Vokietijos ekonomiką. Tarp žmonių ėmė plisti revanšistinės nuotaikos, tereikėjo nedidelės kibirkšties užkurti naują ugnį.

     Viso to fone iškilo dvi konkuruojančios politinės jėgos – internacionalistiniai komunistai, sugebėję jiems nepalankiomis sąlygomis įgauti labai didelį populiarumą, ir šovinistiniai nacionalsocialistai (naciai) su Hitleriu priešaky, vėlgi žadėję trečiąjį kelią tarp baigiančio sugriūti kapitalizmo ir buržuazijai siaubą keliančio komunizmo. Laimėjo pastarieji – save „antiburžuaziniais“ vadinę naciai, ironiška, paremti buržuazijos, bijojusios komunistų pergalės.

Hitler fasis     Vos naciams atėjus į valdžią, kaip ir Italijos atveju, taip ir Vokietijoje skambius lozungus išstūmė realpolitik – naciai nacionalizavo žydų bei jiems nepalankios buržuazijos turtą, tačiau juos rėmę vidutiniai ir stambieji buržua (pvz.,Krupų šeima) išliko nepaliesti, negana to, būdami nacių „pastogėje“, susikrovė dar didesnį kapitalą. Žinoma, kad naciai bendradarbiavo ir su kitų šalių, pirmiausia JAV buržuazija (netgi žydų tautybės). Kitas nacizmo ir fašizmo įsigalėjimo pasekmes žino kiekvienas.

     Italija ir Vokietija bene žinomiausi XX a. pavyzdžiai, kada skambūs pažadai apie alternatyvą komunizmui ir kapitalizmui, t. y. „Trečiąją poziciją“, buvo išstumti realios politikos, vykdytos „pozicionierių“  jiems atėjus į valdžią, tačiau verta paminėti ir keletą kitų XX a. antros pusės giminingų režimų. Pirmiausia, tai Fransisko Franko Ispanija, taip pat Chuano Perono Argentina, Alfredo Stresnerio Paragvajus, Muammaro al-Gaddafio Libija (plačiau apie Gaddafio ryšius su kapitalistais) ir kiti. Visų šių valstybių diktatoriai skelbė esantys tiek antikomunistai, tiek antikapitalistai, einantys „trečiuoju keliu“, tačiau realiai buvo tik antikomunistai, o antikapitalizmas pasireiškė tik susidorojimu su jų interesams priešiška buržuazija. Lojali buržuazija būdavo iškeliama į valdžią.

     Pasaulyje ir Lietuvoje

     Kaip jau minėjau pačioje straipsnio pradžioje, šiuo metu pasaulyje ši teorija visai sėkmingai plinta, o po ja slepiasi dešinysis nacionalizmas. Prancūzijos prezidento rinkimuose vos nepavyko laimėti „Trečiosios pozicijos“ šalininkei (realiai dešiniajai nacionalistei) Marine Le Pen, Graikijoje rinkimuose gerai pasirodė savęs nelaikanti nei kairiąja, nei dešiniąją (bet realiai dešinioji ekstremistinė) „Auksinės aušros“ partija, kitose šalyse „Trečiosios pozicijos“ idėjos taip pat plinta.

     Artimiausia valstybe „Trečiosios pozicijos“ teorijai su išimtimis turbūt galima būtų įvardinti Šiaurės Korėją. Komunistams atėjus į valdžią, buvo nacionalizuotas visas kapitalas, taigi sąlyginai ir panaikintas kapitalizmas (nors galima ginčytis, ar rinkos kapitalizmo nepakeitė valstybinis). Šiaurės Korėja nutraukė visus ryšius su tradicinėmis Vakarų kapitalistinėmis valstybėmis, o 1972 m. marksizmą-leninizmą visiškai išstūmė čučhės ideologija, taigi po truputį buvo pradėta užsidarinėti ir nuo vadinamų „socialistinių“ valstybių. XX a. pabaigoje Šiaurės Korėja iš esmės nutraukė artimus ryšius su visais likusiais sąjungininkais taip atsiribodama tiek nuo kapitalistų, tiek nuo komunistų bei tapdama labiausiai izoliuota valstybe pasaulyje.

kundrotas fasis     Lietuvoje kol kas nėra stiprių „Trečiosios pozicijos“ jėgų, tačiau galima paminėti Mindaugą Murzą, kuris kratosi tiek kairiojo, tiek dešiniojo etiketės, nors yra žinomas kaip Hitlerio idėjų mylėtojas, taip pat dešiniąsias nacionalistines organizacijas – Tautininkų partiją, LTC, LTJS, neseniai susikūrusį „Autonominį pasipriešinimą“, įvairias rasistinių skinhedų grupuotes ir pan. Itin pamėgtas lietuvių nacionalistų šūkis „Tautinė valstybė, socialinė teisybė“ turi grynai populistinį turinį. Dešinieji nacionalistai nesiekia panaikinti nei kapitalizmo (sistemos, paremtos nelygybe), nei valstybinio aparato („Kol yra valstybė, nėra laisvės. Kai bus laisvė, nebebus valstybės“ – V. I. Leninas), taigi jų „tautinėje valstybėje“ negali būti ir socialinės teisybės. Visgi nei viena iš šių organizacijų kol kas didelio populiarumo nesulaukė ir artimiausiu metu nepanašu, kad sulauks.

     Istorinė patirtis atskleidė, jog visi „Trečiosios pozicijos“ režimai tebuvo butaforija. Tai buvo tie patys buržuaziniai režimai, tiesiog atstovavę tam tikrus buržuazijos klanus, priešiškus prieš tai valdžioje buvusios buržuazijos interesams, ir, kaip taisyklė, visi šitie režimai bei judėjimai buvo dešinieji nacionalistiniai (kairieji nacionalistiniai judėjimai savęs niekada nepriskyrė „Trečiajai pozicijai“). Tokie išliko ir iki šiol. Šiaurės Korėja  yra vienintelis pasisekęs (?) „Trečiosios pozicijos“ pavyzdys, tačiau sunku įsivaizduoti, jog kas nors blaiviai mąstantis šiais laikais tokią praktiką norėtų pakartoti Lietuvoje ar kitoje valstybėje.

     Lietuvoje į valdžią atėjus šios teorijos šalininkams, pasikeistų tik tiek, jog vieną buržuazijos klaną išstumtų kitas, nes „Trečioji pozicija“ – tai mitas, gudrus akių dūmimas liaudžiai ir naudojimasis patogia situacija arba savęs apgaudinėjimas. Tėra tik dvi logiškos pozicijos – arba esi sisteminis dešinysis (remi kapitalistus, esi priklausomas nuo kapitalistų), arba esi antisisteminis kairysis (priešiškas visiems kapitalistams), o sąžininga, kiek tai įmanoma, „Trečioji pozicija“ (kaip Šiaurės Korėja) – tai izoliacija, ekonominis žlugimas ir, galiausiai, išsigimimas.

     Inti

     Marksistai.lt, 2012 m. rugpjūtis
     Anarchija.lt iliustracijos