Gintautas Mažeikis. Nežiniukas Mėnulyje ir „Pussy Riot“
politika

putin pussy     Nikolajaus Nosovo apsakyme „Nežiniukas Mėnulyje“ aprašoma Kvailių sala, į kurią suvežami visi, kurie tinkamai nedirba, šlaistosi, jaučiasi labai laisvi. Kvailių saloje taip pat nereikia dirbti. Ten – vien malonumai: kinas, žaidimai, linksmybės. Tačiau atmosfera tokia, kad ilgainiui vien nuo kvailysčių oro ir nuo malonumų vartojimo salos gyventojai apauga vilna ir virsta avimis arba ožiais. O kapitalistai jais naudojasi, išgauna iš jų savo turtams reikalingą žaliavą: vilną, kailį, odą.

     Visa tai primena fermą, jos racionalumą ir susijusį išnaudojimą. Tačiau ši fermos metafora nelabai tinka apibūdinti dabarties visuomenei, jos kalbėjimo ir mąstymo būdams. Manau, geriau tinka 2000 m. sukurto animacinio filmo „Nežiniukas Mėnulyje“ kūrėjų pateikta galios telkinių interpretacija.

     Filme kalbama, dainuojama apie širdžių energiją, kurią išgauna kapitalistai linksmindami kvailius. Tokiu būdu sala paverčiama ne ferma, o atsinaujinančios kvailių energijos šaltiniu. Salos kaliniai sukasi karuselėse, žiūri filmus, valgos skanėstus ir nuolatos džiaugiasi. Ši jų širdžių pagaminta energija išjudina gamyklų mechanizmus, finansų srautus, vartojimą, pasitikėjimą valdžia. O salos gyventojai, kaip ir Nosovo apsakyme, ilgainiui virsta avinais.

     Šį laimės energijos gavimo būdą aš vadinu šaltinių kūrimu ir jų eksploatacija. Atsinaujinanti kvailių energija yra vienas svarbiausių šiuolaikinės valstybės galios išteklių. Tuo tikslu veikia didžiulės pasilinksminimo, politinės propagandos ir bažnyčios, kaip institucijos, pajėgos, sukuriami ištisi fabrikai. Ši energijos gavyba, širdžių telkinių eksploatacija skiriasi nuo K. Marxo aprašytos klasikinės kapitalo gavybos, kai nusavinama darbo metu sukurta pridėtinė vertė.

     Nekalbu apie tikėjimą ir Dievą kaip kiekvieno asmens egzistencinį reikalą. Nesvarstau ir apie atskirus kunigus, sielų kelionės į transcendenciją pagalbininkus ir poetus. Diskutuoju tik apie valstybės ir bažnyčios, kaip galios institucijos, jungtis ir monopolijas bei socialines-diskursyvias formacijas. Būtent šiuo požiūriu religija jau nuo Markizo de Sade’o laikų lyginama su opiumu liaudžiai. Tai, kad šias de Sade’o pastabas pastebėjo ir išplėtojo rašytojai bei mąstytojai, tarp jų ir K. Marxas bei V. Leninas, rodo, kad šis palyginimas su kvaišalais nebuvo vien tik laki metafora, o aprašė reikšmingus dvasios procesus.

    


     Opiumas liaudžiai ir yra Kvailių salos oras bei malonumai. Tačiau revoliucionierius de Sade’as (apie jo indėlį Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu dažnai primirštama) nesvarsto, kokia nauda maitinti liaudį malonės opiumu, kokią pasitikėjimo ir darbo energiją galima išgauti remiantis šia technologija. Apie tai iš dalies užsimena F. Dostojevskis „Legendoje apie Didįjį Inkvizitorių”. Jis pastebi, kad iš malonės dalijimo išauga tvarka, paklusimas, aukų vaizdavimas, bet ne meilė ir laisvė.

     Tokį kvailių laimės orą kuria šiuolaikinės į autoritarizmą ar į koalicijas su didžiosiomis korporacijomis, monopolijomis linkusios valstybės. Valdantieji klanai, saugumas ir bažnyčia jose neretai sudaro nedalomas sąjungas. Ryškiausiu tokios sąjungos pavyzdžiu tapo Rusijos stačiatikių bažnyčia nuo caro prižiūrimo sinodo įsteigimo caro Petro I laikais. V. Leninas ir jo sekėjai kurį laiką ignoravo šį kvailių galios šaltinį, ypač susijusį su malonės dalijimu. Tačiau Stalinas II Pasaulinio karo metu naujai paskatino, o faktiškai – atkūrė stačiatikių bažnyčią. Kartu jis sustiprino sinodo priežiūrą, jo sąjungą su saugumo organais, su KGB.

     Tokiu būdu Kvailių saloje atsirado bažnyčios, kuriose pamaldžių sielų malonės ir meilės energija yra naudojama lygiai taip pat, kaip ir širdžių laimė – jos paverčiamos eksploatacines galios mašinas sukančia energija. Šie galios šaltiniai, didžiuliai telkiniai, yra monopolizuoti, nerodomi jokiose biržose ir yra geriau saugomi nei nafta ir dujos. Bet koks įsikišimas į šią monopolijos sferą yra negailestingai baudžiamas. O viešinimas ir kritika, provokacijos ir ciniški demaskavimai – to Kvailių salai jau yra per daug.

     Tačiau bažnyčia, atrodo, nepastebi, kad išsilaisvinimas iš širdžių energijos eksploatacijos yra svarbiausias jos, tikėjimo saugotojos, reikalas. Tas pats tinka ir katalikų bažnyčiai, kurios nuolatinis polinkis naudotis malonės paskirstymo privilegijas konkuruoja su valstybės pasišaukimu skirstyti teisinę bei finansinę malonę. Bendras polinkis šiam laimės perskirstymui skatina bažnyčios ir valstybės suartėjimą, susiliejimą, apaugimą bendrais instituciniais, informaciniais, teisiniais, policiniais, kalėjimo, edukaciniais ir kitais instrumentais, Jų dėka minėtos institucijos virsta avinų stebukladariais, o ne savivaldos ir savigarbos priemonėmis, tampa Kvailių salos energijų perdirbėjais, o ne egzistenciškai reikšmingo rūpesčio pagalbininkais.

     Besitęsianti „Pussy Riot” istorija, įkalinimas ir likusių laisvėje grupės narių aktyvizmas, nauji performansai, pasaulinis menininkių judėjimas, opozicijos kritika, nukreipta prieš Putino ir stačiatikių bažnyčios sąjungą, yra kišimasis į opiumo telkinius, į niekieno netrukdomą dvasios energijos eksploataciją. Šiuo požiūriu „Jukos”, M. Chodorkovskio ir „Pussy Riot” bylos yra identiškos: vienu atveju „Jukos” ciniškai įsibrovė į autoritariškai valdomas naftos ir dujų monopolijas, o kitu – į liaudies opiumo telkinius. M. Chodorkovskį ir P. Lebedevą buvo galima apkaltinti vagyste, mokesčių slėpimu, o „Pussy Riot” atveju tai netinka: širdžių energijos ir sąmonės manipuliacijos telkiniai yra paslaptis, todėl jos baudžiamos vien tik už cinišką požiūrį į savo laisvę praradusius bažnyčios hierarchus.

     Keli garsūs filosofai ir kultūros analitikai pasisakė apie „Pussy Riot” bylą, tačiau aptarė kiek kitokius politinius klausimus, nei mano nagrinėjamas. Viename interviu S. Žižekas žvelgia į „Pussy Riot” atvejį ironizuodamas apie „tikrąjį šventvagiškumą“ (True Blasphemy). Internetiniame žurnale „Pavojingos mintys“ (Dangerous minds) jis svarsto šios muzikinės grupės teismą bei susijusią cinizmo/kinizmo temą stambiojo, korporacinio kapitalizmo požiūriu, atsižvelgdamas į Rusijos ypatumus. Kaip ir įprasta kinizmui, Žižekas remiasi didesnio ir mažesnio blogio santykio argumentu ir šia proga cituoja Bertoldą Brechtą, savo operoje pastebėjusį, kad didesni bankai plėšia daugiau nei mažas vagis. Kyla klausimas – kodėl tada baudžiami tik smulkūs plėšikai?

     S. Žižekas pastebi, kad „Pussy Riot” šventvagystė bažnyčioje gali būti suprasta ciniškai/kiniškai – kaip mažesnis blogis, kuris, įsiveržęs į caro-bažnyčios, valstybės monopolijos sferą, ją pažeidė ir demaskavo. Jau nesiremdamas konkrečiu Žižeko komentaru, tačiau platesne jo filosofija, pastebėsiu liberaliosios ir seksualinės revoliucijos susiliejimą Rusijoje, kai pats laisvėjimo, demokratėjimo diskursas yra nuolatos persmelkiamas seksualinių intonacijų, atitinkamų manifestacijų bei susijusių kontroversijų. Visa tai rodo daugiau nei maištą: didelius, tektoninius diskursyvių formacijų poslinkius.

     Naujoji feminizmo banga yra nukreipta ir prieš Putino režimą, ir prieš esamą Maskvos stačiatikių cerkvės būklę ir apskritai, prieš visuomeninę klaninio mačizmo santvarką. Apie tai plačiai ir išsamiai teismo metu kalbėjo viena iš „Pussy Riot” narių Nadežda Tolokonikova. Taigi, Putino seksualumas, kuris turi suteikti kvailai papildomo džiaugsmo ir taip greičiau paversti gyventojus avinais, susiduria su „Pussy Riot” feminizmu, kas sukelia nesutaikomą konfliktą.

     Abejoju, ar šios pankroko grupės muzika iš tiesų yra patraukli, nors neabejotinai labai revoliucinga. Šiuo atveju „Fognews” paskleisto feiko apie dirigentą V. Gergijevą žinia, esą jis įvertino „Pussy Riot” skleidžiamą laisvę kaip pamatinę bet kokiam kūrėjui ir kad pilietinis apsisprendimas yra svarbesnis nei menininkų tarnystė režimui, mano nuomone, yra teisinga, bet nepakankama. Svarbiau yra pastebėti, kad egzistuojančios pažiūrų ir apsisprendimų formacijos, santvarka, ją atstovaujantys simboliai patiria giliausią lūžį, kuris neišvengiamai paskatins labai didelius politinius ir ekonominius pasikeitimus.

     „WikiLeaks” vienu metu atskleidė įvairių šalių ambasadorių komentarus, kur Putinas buvo vadinamas „Alfa patinu”. Šis įvaizdis visai ne atsitiktinis, o susijęs su Rusijos prezidento viešųjų ryšių akcijomis. Jis daugelį kartų pozavo apsinuoginęs, o jo gausios gerbėjos rengė videosesijas erotiškai koketuodamos su Putino įvaizdžiu. Taigi „Alfa patinas” tapo Putino sinonimu, o mačizmas, sklindantis iš jo lūpų, nuolatos patvirtindavo gaujos vadeivos stereotipus.

     Politikos analitikas Andrejus Piantkovskis išplėtojo Putino seksualinio įvaizdžio kritiką, gretindamas seksualumo stereotipizaciją su plėšikavimo diskursu ir klanine gerovės distribucija. Nieko daugiau šis režimas neturi ir neslepia, todėl jam sąjunga su bažnyčia yra būtina. „Pussy Riot” skandalas (ne pati grupė) atvėrė netikėtą feministinio maišto temą, kurią sustiprino Ukrainos „Femen” aktyvisčių akcijos (ypač nupjaunant kryžių ir taip protestuojant prieš „Pussy Riot” nuteisimą).

     Šia tema Lietuvoje diskutavo Nida Vasiliauskaitė – straipsnyje „Nupjauti kryžių ar gyventi jo šešėlyje?”. Ji tęsia S. Žižeko cinizmo/kinizmo ir įžeidžiančio meno temą: „Lenkiu štai kur: jei jausmų įžeidinėjimą (tarsi per se) sutinkame laikyti socialiai nepriimtinu ir teisiškai baustinu veiksmu, tai kodėl jausmai, kuriuos galima įžeisti, keistos implicitinės moralinės kazuistikos būdu panašiuose kontekstuose priskiriami tiktai tikintiesiems?“. Ji vadovaujasi lygios viešosios komunikacijos ir tokio pat lygaus viešo santykio idėja: visos nuomonės ir teorijos, idealai ir principai yra lygiagretūs ir kiekvienas jų gali būti vienodai atstovaujamas. Teisė, kuri reguliuoja simbolius, neturėtų vienų simbolių išaukštinti labiau nei kitų, t.y. ateizmo ir tikėjimo, katalikų bažnyčios ir genderiniai ar subkultūriniai simboliai yra lygūs.

     Tačiau N. Vasiliauskaitės kova su kryžių ir smutkelių agresija, su vienos simbolinės organizacijos pastanga užimti kaip galima didesnes teritorijas, neatskleidžia iš kančios ir malonės kylančios galios, jos distribucijos ir eksploatacijos. Kelių lygių simbolinių organizacijų sulyginimas, jų korporacinis monopolizavimas nepakeičia situacijos, nors ir padeda išjudinti tektoninius procesus. Teiginys apie seksualinės (gal geriau – genderinės) ir demokratinės/liberaliosios revoliucijos sintezę, kurią šiandien stebime Rusijoje, nėra pakankamai aiškus. Jis tik parodo tam tikrą viešą opozicijos diskursą bei su juo susijusius veiksmus, bet neatskleidžia tektoninių judėjimų, kurie, neabejotinai palies ir kaimynines šalis, tokias kaip Lietuva, Lenkija, Ukraina, ten, kur užslėptos valdžios ir bažnyčios jungtys yra pakankamai stiprios ir kur yra poreikis genderinėms ir plačioms pilietinėms reformoms.

    


     „Pussy Riot” veiksmo išaukštinimas yra veikiau norimo, o ne esamo rodymas: nedidelis liberalus-feministinis maištas yra diskutuojamas kaip reikšmingiausias įvykis. O mano požiūriu, tai tik žymiai reikšmingesnių procesų išraiška, kuri tik iš dalies demaskuoja režimo ir bažnyčios jungtis manipuliuojant ir eksploatuojant žmonių savimonę. O tai, kad po teismo, Maskvos ir Rusijos patriarchą Kirilą (Michailą Gundiajevą) Rusijos televizijos pradėjo rodyti tokiu pat dažnumu kaip ir Putiną, rodo, kad opiumo monopolija žūt būt stengiasi užlopyti telkinių skyles ir sustiprinti plačios malonės, jos distribucijos iliuziją, išsaugoti korumpuotą klaninio mačizmo hegemoniją.

     Michailas Jampolskis, garsus rusų filosofas, kultūros analitikas, į „Pussy Riot” žvelgia kaip į socialinį-politinį reiškinį. Šiuo požiūriu jis panašus į S. Žižeką, tačiau skiriasi interpretacijos kryptimi. S. Žižekas demaskuoja perteklinę, nesubalansuotą valstybės-bažnyčios galią, su ja susijusį įtikinėjimą ir manipuliaciją kapitalizmo krizės su rusišku atspalviu kontekste. M. Jampolskis įžvelgia kitką: Rusijos valdžios galios instrumentų krizę. Jis pastebi, kad tradiciškai ideologiškai paviršutiniškos šalys remiasi išorės priešų vaizdavimu, nacionaline idėja bei bažnyčia. Tačiau, kaip rodo „Pussy Riot” atvejis, pati bažnyčia skyla dėl reakcijų įvairovės ir ji, religijos institucija, tampa ne santarvės, o vidinio konflikto stimulu. Kuo daugiau yra šios organizacijos ir valstybės sąlyčio fanatikų ir kuo daugiau jiems oponuoja kitose diskursyviose sferose (pavyzdžiui, genderinėje) žmonių, tuo pati bažnyčia, jos didžiausi aktyvistai pradeda kelti pavojų valstybei kaip racionaliai, biurokratiškai ir įstatymais pamatuotai organizacijai.

     Taigi dabarties gatvės konfliktai – nuo „Užimk X” (Occupy X, ypač Rusijoje) iki feministinių meninių bei kitų performatyvių grupių sukilimo ir susijusio diskursyvaus kismo viešosiose internetinėse erdvėse – rodo prasidėjusias formacijų (M. Foucault prasme) slinktis. Diskursyvios formacijos, kurios atspindi ir lemia visuomenės grupių mąstymo būdus, apsisprendimus ir net individualius pasirinkimus, pačios priklauso ne tik nuo spaudos, kasdienybės pokalbių ir ideologijų, bet ir nuo įvairiausių kitų mechanizmų: gamybos ir disciplinos kismo, disponavimo finansine ar emocine, moraline galia, struktūrinių šeimos santykių ir kita. Dabarties poslinkiai ir kibirkštys bei dūmai nėra tuštybės apraiškos. Jie rodo esminius pokyčius gamybos, galios, visuomenės sferose, jų struktūrose.

     Tokios tektoninės formacijų slinktys ir trintys nėra sąlygojamos vienos kokios nors priežasties, neturi griežtų deterministinių prielaidų, o yra kompleksinių, ilgalaikių sąveikų rezultatas. Tai reiškia, kad pasodinus vieną „Pussy Riot” merginą, išgaudžius „Femen” aktyvistes, sustiprinus valstybės vadovų ir bažnyčios viešuosius ryšius, naujų panašių problemų ir didėjančių konfliktų nepavyks išvengti. Sumažinti jų kiekį gali tik širdžių energijos demonopolizavimas, vilčių ir malonės sferos liberalizavimas, santvarkų pokyčiai. Bet tai jau ilga kita istorija.

     2012 m. rugpjūtis
     http://mazeikisg.blogspot.com/