Petras Dargis. Viešasis konkursas arba pasirinkimo iliuzija
politika

rinkimai uzgavenes     Kurį išsirinkti, kuris bus geresnis? Jie tokie geri, tokie blogi, tokie panašūs ir tokie skirtingi! Jeigu milijonai žmonių išlįstų iš televizoriaus ir sugrįžtų į realybę, aptiktų keistą dalyką. Čia, kur jie gyvena, viskas yra kitaip, nei ten, televizoriuje.

     Skiriasi spalvos, čia jos  ne tokios ryškios, gyvenimas vyksta lėčiau, vaizdai ne taip kaitaliojasi, o tarp artimiausių pažįstamų nėra pamėgtų diktorių, komentatorių ir mylimų politikų. Tikrai, tarp mano rato žmonių nėra gausybės garsių politikų, artistų ir žurnalistų – tų įžymybių, tarp kurių gyvenau kas vakarą ir su kuriais diskutuodavau – tai pritardavau jiems, tai prieštaraudavau. Velnias griebtų, diskutavo tik jie, o man atrodė, kad dalyvauju!

     Pasitraukęs dar toliau nuo televizoriaus, žmogus pamatytų, kad rūpesčiai čia truputį kitokie. Ten rūpi alkani Zimbabvės vaikučiai, o čia suki galvą, kuo apauti savuosius. Ir batus, ir duoną perki ne Zimbabvės, bet savo vaikams. Tavo kieme nėra Sirijos karo, bet gali tekti susikibti su darbdaviu, kam jis užlaikė algą. Tenai po rinkimų pasikeis visas gyvenimas, o tu brisi kaip bridęs, bėgsi kaip bėgęs ir nerimausi kaip nerimavęs. Kokioj gyveni trobelėje, tokioj gyvensi ir po rinkimų, kaip dirbai darbdaviui sukčiui, taip dirbsi toliau. Kaip brango kuras prieš rinkimus, taip jisai brangs, kaip mokesčiai augo, taip augs nesustodami. Čia, šiapus TV ekrano, dėsniai kitokie.

     Sugrįžęs į realybę prieš daugelį metų netrukau pamatyti, kad man netrukdo nei lenkai, nei žydai, o kaimynas rusas nesiruošia manęs okupuoti – kažkada buvome susipykę dėl išvažinėto daržo, bet mūsų konfliktas pasibaigė taikiai, be NATO įsikišimo. Puikiai suprantu, kad šalies vyriausybė tarnauja tautai, bet aš nesu tauta. Prezidentei rūpi žmogus, bet man be galo sunku patirti tą rūpestį. Esi girdėjęs, kad Romos popiežius myli lietuvių tautą, gal ir mane asmeniškai, bet aš neįstengiu suvokti jo asmeninės meilės. Čia, mano kieme, kur gyvenu, kur skaldau malkas ir pjaunu žolę, nėra nei vyriausybės rūpesčio, nei asmeninės popiežiaus meilės. Čia nėra nei Sirijos karo, nei partinių programų, Abamo ir jo oponento debatų. Aš čia gyvenu daug ramiau.

     Bet rinkimai yra! Atvažiavo toks vyras iš komisijos, atvežė pažymėjimą. Dabar aš galiu pasirinkti. Ne TV reportaže, bet realiai nueiti į seniūniją ir atlikti visą rinkimų ritualą – vieną išbraukti, o kitą palikti. Būtų kvailystė neigti, kad aš to negaliu, kad mane varžo kas nors ar prievartauja. Ne, aš tikrai galiu pasirinkti pats!

     Ir iš ko aš renkuosi? Vieną iš tų TV personažų? Bet aš dabar gyvenu čia, realybėje! Jeigu žiūrėsim realiai, ne pro TV langą, renkuosi iš dviejų nepažįstamų. Nei man anas draugas, nei šitas brolis. Jeigu išsirinksiu tą, gal man nereikės skaldyti malkų? O jei jei aną – gal jis pastatys naują trobelę? O gal nebekils kuro kainos? Gal duona atpigs, gal sutrumpės pensijos amžius?..

     Ar aš toks kvailas, kad grįžčiau vėl į TV ir patikėčiau? Niekas nepigs, niekas nesutrumpės. Čia, realybėje, viskas paliks kaip buvę.

     Išeitų, rinktis nėra iš ko? Pasirinkimo nėra, bet rinkimai juk vyksta! Vyksta balsavimas, kažkas skaičiuoja balsus, kažkas juos perka, klastoja, kiti protestuoja ir piktinasi. Tai iš tiesų vyksta.

     Man visai nesvarbu, kairieji ar dešinieji, žalieji ar raudonieji, nes tai tik maskarado spalvos. Jie visi remiami tos pačios jėgos, jie visi po rinkimų tarnaus tiems patiems rėmėjams. Man, paprastam kaimo Jurgiui, visai nesvarbu, kas, kairieji ar dar kairesnieji, tarnaus stambiausiems bankams ir korporacijoms. Ko gero, tai nesvarbu ir TV režisieriams – ar tie, ar anie finansuoja rinkimų reklamą, pinigų kvapas tas pats. Svarbu tik pretendentams.

     O užsakovams? Užsakovai remia tuos, ir anuos. Negali žinoti, kuris pretendentas laimės. Kai svarbiausias šalies užsakovas, dabar jau – turtingiausias numirėlis, viešai pasigyrė remiąs kairiąsias ir dešiniąsias ir apskritai visas parlamentines partijas, man, kaimo Jurgiui, pasirodė keista. Kam toks išlaidavimas? Ar ne geriau pasirinkti vieną ir atvesti prie vairo? Per didelė rizika, kad taviškiai prakiš?

     Ko gero, tai ne tik rizikos klausimas. Jeigu prastuomenė padarys klaidą, pasirinks neteisingai, tautos klaidą galima bus ištaisyti, atšaukti kad ir prezidentą, pasistatyti saviškį. Valstybė nuo to nesužlugs, bet kam šitiek triukšmo? Ar ne geriau viešasis valdžios konkursas į premjero, į Seimo pirmininko ar prezidento postą? Štai pinigai, eikit, samdykit TV, kurkite reklamines programas, varžykitės. Man reikalingi patys gudriausi, apsukriausi, iškalbingiausi – tokie, kurie įtikintų liaudį ir ją nuramintų. Tegu liaudis tiki toliau, kad ji pasistatė valdžią. Ką išsirinko, tą tegu turi.

     Išsirinko ne tuos? Patys kalti! Tegu mokosi rinkti, tegu žiūri TV, tegu studijuoja politines programas, tegu stebi debatus, tegu prisiima atsakomybę. Tegu graužia save, jeigu išsirinko ne tuos. Ach, kokie mes kvaili, kokia mes idiotų tauta, kad 20 metų negalim išsirinkti geros valdžios – tokios, kuri tarnautų tautai, o ne oligarchams!..

     Viešasis valdžios konkursas garantuoja ne tik garantuotą atranką, bet ir garantuotą liaudies tikėjimą. Stiprų tikėjimą, tokį stiprų, kad žmonės gintų savo iliuziją. Jeigu kas – gintų savo krauju.

     Nuo ko jie gintų pasirinkimo iliuziją? Ogi nuo rusų, nuo lenkų, nuo teroristų, nuo Sirijos prezidento, nuo musulmonų, nuo žydų... Junkit velniop TV ir eikit skaldyti malkų!

    2010 10 26

    rinkimai uzgavenes

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti