|
Eugenijus Misiūnas. Niekas nepasikeitė – keisimės patys |
politika |
![]()
Ir sporte, ir rinkimuose naudojama ta pati terminologija. Ir čia, ir ten „sergama“ už mylimą komandą. Ir per sportines varžybas, ir per rinkimus būna pažeidimų: sporte – dopingo skandalai, teisėjų papirkinėjimas, parduodamos varžybos; rinkimuose – balsų pirkimas, „teisėjų” (balsų skaičiuotojų) nesąžiningumas ir t.t.
Ir sporte, ir politikoje laimi tie, kurie turi daugiau pinigų. O svarbiausias panašumas tas, kad be laikinai padidėjusio adrenalino kiekio, tiesioginiam žmonių gyvenimui įtakos neturi nei sportinės varžybos, nei rinkimai. Taigi nesikartosiu.
Rezultatai, nors dar nesuskaičiuoti, jau aiškūs, ir visai nesvarbu, kas bus ministras pirmininkas ir kokia bus koalicija. Politologai, ekspertai ir komentatoriai keletą savaičių nagrinės rezultatus, formuojamų koalicijų variantus ir postų dalybas. Tada viskas nurims. Kas toliau?
Vienintelė ir iš tiesų vertinga pamoka – kartu su rinkimais vykęs referendumas ir jo rezultatai, kurie parodė, jog žmonės nepaisė propagandos mašinos ir nepabijojo pareikšti savo nuomonės. Dabar ją reikės patiems ir apginti.
Būtent referendumai turėtų būti pagrindinis ginklas kovoje su oligarchais ir jiems tarnaujančiais biurokratais. Iki šiol juo pasinaudoti beveik neturėjome galimybių, todėl artimiausiu metu reikia siekti, kad ši teisė būtų įgyvendinta ne tik popieriuje, bet ir gyvenime. Ir ne tik tada, kada Seimo nariai susimylės. Būtina, kad referendumo iniciatyva būtų užtikrinta žymiai sumažinus jam surengti reikalingų parašų skaičių. Šis tikslas bent kuriam laikui galėtų suvienyti visus neabejingus Lietuvos žmones.
Žinant piliečių valią dėl atominės elektrinės ir girdint pačių aukščiausių valdžios ešelonų bandymus ją kvestionuoti, išties atėjo tinkamas metas ne tik pasipriešinti, bet ir grįžti prie referendumų klausimo. Reikia pasitekti visas įmanomas priemones – parašų rinkimą, piketus, demonstracijas, nepaklusnumo akcijas, atsisakymą bendradarbiauti su valdžios struktūromis, netgi visuotinį politinį streiką. Prie šių iniciatyvų prisidėtų ir gausi emigrantų bendruomenė, kuriai rūpi dvigubos pilietybės klausimas (tikiu, kad referendume jis bus išspręstas teigiamai).
Dalyvavimas tokiose akcijose parodys, kad mums ne tas pats, kas vyksta Lietuvoje, o svarbiausia – leis sustiprinti pasitikėjimą savimi ir išmokys organizuotis. Nenusiminkime, kad mus linksminęs rinkiminis šou jau pasibaigė ir artimiausiu metu nieko įdomaus nebus. Viskas tik prasideda... Nors Lietuvoje mūsų jau mažiau nei trys milijonai, bet pasaulyje – dar ne! Pabandom iš naujo.
|
Komentarai
Tipiškas elitinis požiūris į mase kaip į nevykelius varguolius, aiškiai puoselėtas visų partijų, valdžių be jokios didesnės išimties. Vien jau dėl to logiška yra atmesti tas partijas nepriklausomai nuo ideologijos, kad jos negerbia liaudies.
Egzistuojantis referendumo įstatymas yra grynai antidemokratini s ir labiau primena Sovietmečio laikų paradine demokratija, nei praktine išraiška. Palyginimui Šveicarijoj turinčioj 8 milijonus gyventojų tereik surinkti 50tūkstančių balsu inicijuoti referenduma, o lietuvoj ,300tūkst... Be to jų pati valstybė sudaryta iš pakankamai masyvių skirtingų tautinių grūpių kurios sugeba žmogiškai išlaikyti aukšta demokratini lygi. O Lietuvoj, turint dabar mažiau nei 3milijonus gyventojų ir akivaizdų vienos tautos dominavima, nėra jokio susišnekėjimo ir sugebėjimo įgyvendint gylesnę demokratiją.
Atrodo geografinės, demografinės sąlygos yra gana puikios, kad būtų įgyvendinta tam tikro lygio tiesioginės demokratijos apraiškos. Nei dideli miestai, nei jokios gamtos stichijos, kalnai mūsų neskiria, tik mūsų protai ir susvetimėjimas, kas mus išskiria.