Vitalijus Balkus. Internacionalizmą reabilituojant
politika

internacionalizmas     Internacionalizmas – tai sąvoka, kurią šiandien vargu ar išgirsite. Ji išnyko iš informacinės erdvės kartu su tokiomis sąvokomis kaip „klasių kova“, „darbininkų solidarumas“ ir „nacionaliniai išsilaisvinimo judėjimai“. Jaunesniam skaitytojui šis žodis apskritai nėra žinomas, o jei ir žinomas –jis suvokiamas gana paviršutiniškai, kaip, pavyzdžiui, ir terminas „tolerancija“.

    

     Kaip atsitiko, kad tautos, tautybės, etninės grupės išliko, o jų taikios sąveikos terminas dingo?

    

     Internacionalizmo kritikai jį visuomet spekuliatyviai tapatina su viena išraiška – proletariškuoju internacionalizmu, kuris marksistų suvokiamas kaip bendra įvairių šalių proletarų kova prieš valdančiąją klasę. Įvairių tautų darbininkų bendrumas, suvokiamas per klasinį bendrumą, savo esme yra racionalus. Kapitalistinių valstybių valdančiosios klasės, nepaisant kalbos, odos spalvos ar išpažįstamos religijos skirtumų, veikia pagal tuos pačius verslo logika paremtus dėsnius, tuo tarpu liaudis visuomet linksta į iracionalias idėjas. Religinis fanatizmas, kraštutinis nacionalizmas, šovinizmas ar sunkiai suvokiamas beviltiškai pasenusių papročių laikymasis labiau būdingi plačiajai liaudžiai, o ne valdančiajai klasei.

    

     Anksčiau, prieš kapitalistinės globalizacijos laikotarpį, valdantieji šalių elitai puikiai išnaudodavo tautinio išskirtinumo ar „vienintelės teisingos“ religijos idėjas, nors tie patys elitai puikiai komunikuodavo tarpusavyje ir, pasikeitus konjunktūrai, greitai susitardavo net su tariamai mirtinais priešais. Šiandien irgi taip būtų, tačiau šiandien nedaug kas gali tvarkytis šalyje be svetimų įtakų. Taip elgtis gali tik Saudidų dinastija, kuri nepriklauso nuo likusio pasaulio, ir dar keli režimai. Gal nuskambės keistai, tačiau prie senamadiškai nacionalistinių valstybių galėčiau priskirti ir JAV su Rusija, o pastarojoje vis stiprėja ir „teisingiausios religijos“ idėja. Tuo tarpu Europa, nors ir apsėsta paneuropizmo idėjos, tačiau atskirų jos šalių nesieja monolitinis kultūrinis vientisumas ir jos neturi bendros istorijos. Tiksliau, istoriją turi, bet tai karų istorija, todėl europiečiai niekuomet nepasieks bendro ir visiems tinkamo jos vertinimo.

    

     Bet grįžkime prie internacionalizmo, kuris nėra vien tarptautinės klasių kovos įrankis. Šiuolaikiniame pasaulyje greta marksistinės internacionalizmo sampratos, kuomet kiekvienos šalies darbininkai sutartinai kovoja prieš „savo“ elitus, užgimė stipri bendros kovos prieš kapitalistinę globalizaciją idėja. Tai antiglobalizmo idėja, kur kapitalistiniai elitai suvokiami kaip vientisas kūnas, prieš kurį reikia kovoti bendromis pastangomis nepaisant valstybių sienų. Atrodytų, keista: kaip prieš unifikavimą kovojantys antiglobalistai gali vadintis internacionalistais, tačiau pažvelkime į šį klausimą kitaip. Bet prieš tai esu priverstas paliesti dar vieną temą.

    

     Globaliojo kapitalistinio pasaulio egzistencijos pagrindas – tai nuolatinis prekių ir kapitalo judėjimas. Paprasčiau tariant, globaliam kapitalizmui svarbu, kad „Coca-Cola“ gėrimus taip pat gerai pirktų Indijoje, kaip ir JAV, o pinigai pasiektų gamintoją. Štai čia nacionaliniai ir kultūriniai skirtumai kapitalui visai nereikalingi. Maža to, kapitalui tiesiog būtina sukurti terpę, kurioje apskritai niekuomet nekiltų (NE)vartojimo pavojus, sąlygotas kultūrinių skirtumų. Kaip atsakas į tokį pavojų ir saugiklis nuo vidinių konfliktų JAV buvo sukurta politkorektiškumo doktrina, kuri Europoje labai mėgstama tolerancijos pavadinimu.

    

     Solidariais veiksmais grįstame internacionalizme pagarba tarp įvairių kultūrų yra suvokiama natūraliai ir iš esmės net nekelia diskusijų, tuo tarpu neoliberalų primestos tolerancijos atveju pats tarpkultūrinis bendravimas (būtent bendravimas, o ne bendradarbiavimas) yra artimiausias siektinas tikslas. Nieko nuostabaus, kad tolerancijos idėjas labiausiai mėgsta įvairaus plauko liberalai – nuo „aksominių“ kairiųjų iki atvirų „laisvarinkininkų“. Pirmieji malšina sąžinės kančias dėl vis didesnio atotrūkio nuo „kairės“ idėjų, o antrieji jau atvirai kalba apie unifikuotų vartotojų pasaulį.

    

     Taigi antiglobalizmas turi visiškai aiškų internacionalų pradą. Dar aiškiau internacionalizmo idėjos matomos tarp alterglobalistų, kuomet aiškiai nurodoma, kad neoliberaliais principais paremta ekonominė integracija neišvengiama, tačiau ji anaiptol nereikalauja suvienodinti tautas.

    

     Nieko nuostabaus, kad internacionalizmas pateko tarp nevartotinų terminų. Kiekvienam tikram liberalui kelia siaubą pati įvairių tautų ir kultūrų bendradarbiavimo idėja vardan kilnesnio tikslo nei vartojimas. Todėl greta tolerancijos kapitalas pasitelkia ir visiškai kitokius įrankius. Sunku patikėti, kad Vakarų vyriausybės nematė, kas veržiasi į valdžią Libijoje ir kas tokie Sirijos „sukilėliai“. Be abejo, matė ir puikiai žinojo, kad radikalūs islamistai – tikrai ne politkorektiškumo ir tolerancijos šalininkai, bet padėjo jiems ir padeda iki šiol.

    

     O priežastis juk paprasta: geriau paaukoti nedidelę pasaulinės rinkos dalį ir įstumti potencialiai rizikingas šalis į nestabilumo būseną, nei nuolat spręsti galimai atsirasiančios nepatogios visuomeninės formacijos klausimą. Ne veltui sakoma, kad Venesuela su Hugo Chavezu priešaky Volstritui kelia didesnį galvos skausmą nei Talibanas su Al-Quaeda. Galų gale, kapitalas puikiai moka gauti sau reikalingus išteklius net ir karo bei nestabilumo apimtose šalyse, ką įrodo, pvz., Kongo pavyzdys.

    

     Taip buvo sukurtas dviejų sistemų pasaulis. Vienoje pusėje – „gerosios rinkos“, kuriose triumfuoja politkorektiškumo taisyklės, kitoje – „blogosios“, turinčios klusniai aptarnauti gerąsias ir leisti jose karaliauti svetimiems, kuriems negalioja ne tik politkorektiškumas, bet net humanitarinė teisė. Taigi jaunieji liberalai, kurie braukia susižavėjimo ašaras žiūrėdami į europinius tolerancijos pavyzdžius, geriau pasidomėtų tuo, ką didžiosios ES kompanijos išdarinėja Afrikoje ar Artimuosiuose Rytuose.

    

     Straipsnio pradžioje paminėjau dar vieną pamirštą terminą – „nacionalinio išsilaisvinimo judėjimai“. Taip buvo vadinami antikolonijiniai ir antiimperialistiniai judėjimai, kurie siekė ne tik savo šalių nepriklausomybės, bet ir bandė sukurti nekapitalistines santvarkas. Atrodytų, kuo čia dėtas internacionalizmas? Tačiau tai, ką anuomet vadino antiimperializmu, šiandien puikiai atsispindi antiglobalistų ir alterglobalistų veikloje.

    

     Beje, atsiradus pakankamai daug nekapitalistinės ekonomikos valstybių, buvo sukurta dabartinių alterglobalistų trokštama globalios nekapitalistinės bendrosios rinkos idėjomis paremta organizacija – „Ekonominė savitarpio pagalbos taryba“, kuri baigė savo egzistavimą kartų su socialistinio bloko griūtimi. Bet apie tai nekalbėsime, nes tai plati tema.

    

     Taigi kyla klausimas – kokį pagarbaus kultūrinio bendradarbiavimo būdą pasirinksime: ar reabilituosime internacionalizmą, ar liksime su politkorektiškumu ir tolerancija? Savitarpio pagarba yra ne tik natūrali, bet ir neišvengiama siekiant bendrų tikslų, o šie tikslai yra tie patys ir dirbančiam vokiečiui, ir dirbančiam kongiečiui, ir dirbančiam lietuviui, kuriuos išnaudoja pelno siekiantys vietiniai kapitalistai bei oligarchai. Internacionalizmas siūlo bendrą kovą prieš juos, o ką be gero elgesio normų gali pasiūlyti politkorektiškumą propaguojantys neoliberalai?

    
     2012 11 10

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti