Ministerijose – nacių veisyklos, o taip, spaudžiu „like“!
politika

cepelinas     Naujoji Vyriausybė neabejotinai taps viena spalvingiausių visoje Lietuvos istorijoje ir primins mūsų proproproproanūkiams, kuo baigiasi politika, paremta naci(onali)zmu, – ji baigiasi Aušvicu, tik XXI amžiuje nereikia statyti dujų kamerų – pasaulis laisvas, todėl nacionalizmu grįstose šalyse normalūs piliečiai išsilaksto. Čia lieka tik Žmogiškųjų išteklių atliekos – nuopisos, vadinamos ministerijų klerkais.

 

     Dabar tegul istorija patyli ir nutyli, iš kur kažkas iškniso eilinį patriotinį klouną, kurio nei tikro vardo, nei tikro slapyvardžio neminėsiu, nes apie jį buvau neprisiminęs iki lemtingo „tapatybės atskleidimo“, nors dar prieš tai jis pakomentavo vieną mano tekstą, paaiškindamas, kad galima „nusiristi iki anarchijos lygio“ (oksimoronas, bet logikos niekas ir nesitikėjo).


     Pasirodo, kad ironišką, pseudocinišką juokdarį, suprask, „vertybių“ gynėją, įkūnija dėdė iš kažkokios rusiškos (ir kas blogiausia – nejuokingos) pasakos. Plikas plačiapetis su žila barzda – mirk iš juoko, bet tikrai primeta sovietinį kalchozniką, kiek nesusigaudantį nei chronologijoje, nei ideologijoje. Tai suprantama – tokius ąžuolus dievas sukūrė mėšlavežiui, nors velnias vėliau ir įkišo į Ūkio ministeriją. Bet juk ten Vėsaitė ministrė – tad absoliučiai įmanoma bet kokia klaida.


     Garantuoju, kad senais gerais laikais dėdė buvo suvirintojas ar statybininkas, klykaujantis prie „čierkos“ apie meilę Leninui, bet atstatant Lietuvos valstybę nusprendė, kad reikia prisitaikyti prie naujos nomenklatūrinės sanklodos. Taip ir tapo patriotu.


     Nesigilinant, ką ir kaip jis rašė (nes tai būtų gryniausias laiko švaistymas), galima paminėti esmines šito juokdario vertybes, kurios gi yra „kritika“ liberalizmui. Kritikos esmė – liberalizmas sugriaus Lietuvą, kritikos taikinys – visi bent truputį mąstantys žmonės. Kadangi tokie „kritikai“, nežinantys, ką šis žodis reiškia, argumentų nepateikia, pereikim iš karto prie teiginių, kurie dargi yra hėgeliškai „neigimo neigimas“: liberalizmas ir ES – blogis iš esmės, tai atima lietuviškas vertybes ir visus paverčia iškrypėliais: žydais, lenkais, homoseksualais ir čigonais. Tai reikia sunaikinti, o tai gali padaryti spėkite kokis stebuklas? Nu taigi meilė Lietuvai.

     Ir nepradėkite, kairieji, aiškinti, kad visų lygios teisės, nes aš nesutiksiu. Lygių teisių nebūna – štai kodėl reikia dėl jų kovoti. Lygybė, kaip ir laisvė ar solidarumas – yra žmogaus proto ir sąžinės produktai, kurių natūralioje gamtoje ir sociume nerasite! Gerbdamas Kitą – t.y. jį toleruodamas – priešingai nei teigia kai kurie kairieji, tu nekeiti jo(-s), o priimi su visomis išlygomis, arba nepriimi – tai pasirinkimo teisė. Tolerancija, deja deja, kažkaip tapo keiksmažodžiu, reiškiančiu, kad žmonės PRIVALO viskam pritarti. Labai baisu. Nes taip neturėtų būti. Žmogaus organizmas – nori žmogus to ar ne – vienus dalykus toleruoju, kitus atmeta. Taip jau yra – socialinis konstruktyvizmas čia negelbėja padėties, nes jis tėra gamtos mokslų tarnaitė.

     Bet čia ir klausimas: ką dabar daryti su tais, kurie dėl kažkokių priežasčių yra kitokie nei masės? Ministerijos klerko nuomone – tokius reikia „naikinti“. Nacinti. Netoleruoti. Terminas absoliučiai tikslus, nes žmogus akivaizdžiai propaguoja „netoleravimą“, kaip vaistą nuo šitos ligos. Labai dažnai, reik pastebėti, tokių ministerijos klerkų kritikai, įsivelia net į kovą, kas yra normalu. Nesivelsiu: palieku normalumą masėms. Man daug pagarbiau skamba, kai mane kas išvadina žydu, lenku, homoseksualu, čigonu, rusu, Hitlerio anūku ar dar kuo tik tai jums patinka, nu bet jau tikrai žemintų patrioto etiketė. Kodėl? Labai paprastas – super paprastas paaiškinimas – visų pirmų dalykų tu negali pasirinkti, o va antras – tik pasirinkimo reikalas! Ir tapti sąmoningu fanatiku, kuris nemato tikrovės, o „myli, nes kažkur gimė“, eina, nes kažkas veda, tiki, nes kažkas skelbiasi esąs pranašas, kovoja, nes nori išsaugoti praeitį, pasisako „už“, nes nesupranta nei dabarties, nei ateities, nekenčia, nes „nenori toleruoti“, mato grėsmes, nors niekam yra nereikalingas, - tai silpnaprotiška.

     Tėvynei kur kas labiau praverstų, jei meilė būtų rodama tyliu – begarsiu – jos kūrimu. Jokiai tėvynei per visą žmonijos istoriją patriotizmas neatnešė jokios naudos. Bet dažnai viskas baigėsi karais, pasauliniais karais, terorizmu ir t.t. Kodėl? Nes meilė, kuri verčia kitų nekeisti, negali būti meilė. Ar to reikia netoleruoti? Žiūrint, kaip į tai pažvelgsime.

     Jei kalbėsime apie socializaciją, taip, tarsiu kaip vienas filosofas: jei sąmoningai pasirinkai nacizmą, aš tam nepritariu, bet gerbiu – ir aš taip sakau, nes patinka mąstantys žmonės, - jei tiesiog seki paskui skanesnį duonos kąsnį – esi šiukšlė. Ir dabar beveik EPR paradoksas: žmogus, kuris aiškina, kad gina Lietuvą, tikrai juokinga, bet jis dar ir šventai ją myli, - šitas žmogėnas priklauso aparačikų kastai, t.y. pačioms niekingiausios šudroms. Senas ir gudrus biurokratijos vilkas, tikrai ne Mergelė Marija ar Brolis Samarietis. Tai – padla. Taip žurnalistai vadina „visada į valstybines vietas patenkančius asmenis“. Jie ištikimi sistemai, ne tautai, ne valstybei, tai niekingi ir šlykštūs padarai, kurie palaiko esamą padėtį, tai neapykantos, smurto, neteisybės ir visko, kas niekinga, kurstytojai. Štai kas yra blogeriai-ministerijos klerkai. Aišku, jie ir čia pasitelks cinizmą, nes be ciniškos kaukės neišeitų pratarti žodžio. Tačiau kur gi pabėgsi nuo to, kad tarp rašomų minčių ir realybės faktų – absoliuti praraja?

     Aš neteigiu, kad blogeris-aparačikas ką nors blogai rašė (nes nieko gi neskaičiau, net neturiu ko pacituot), tačiau noriu pasakyti kai ką svarbesnio: jis visiškai nepalaiko to, ką rašo. Galbūt – o tai būtų tikėtina – tie rašiniai yra komandinis darbas, gal čia tik įkliuvo vienas asmuo. Pažįstu tikrų patriotų, tikrai garbingų žmonių, su kuriais galim ramiai pasikalbėti. Jie nepritaria mano požiūriui, kad Lietuvoje reikėtų susitelkti ties ekonominiais, socialiniais ir politiniais pokyčiais, gal net labai rimtais pokyčiais, o man jų kalbos „apie vertybes“ skamba kiek nesuprantamai.

     Vertybės yra žmoguje. Jų nepakeisi, jei pats žmogus sąmoningai jas pasirinko. Nu sušaudyk mane, bet jokios gėrybės nepakeis Laisvės kaip pamatinės žmogiškos vertybės, be kurios jokios kitos vertybės logiškai yra neįmanomos. Ar turtingas, mylimas, mylintis vergas gali būti laimingas? I don‘t think so.

     Tikri patriotai man patinka kaip žmogiški idealistai. Bet jie ir neskleidžia neapykantos. Jie tiesiog nori, kad juos, va va – TOLERUOTŲ. Žinau tai, nors pats dažnai NETOLERUOJU to. Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas.

     O blogiausia šitoje istorijoje, kad kai kurie patriotai palaikė blogerį-ministerijos klerką ir tikėjo jo misija – anonimine Tiesa by Lithuanian patriot. Kaip siaubingai jie turėjo nusivilti! O ir pasimetęs klerkelis dar bandė neigti, kad yra pagautas žurnalistų. Jei būtų paskleistas MELAS apie tokio rango sistemos sraigtelį – visi „paskalų“ platintojai jau sėdėtų Lukiškėse.

     Bet niekas nesėdi, toliau bus bandoma tyliai pamiršti, kas yra tas „drąsus“ rėksniukas, kuriam atlyginimą moka ta pati ES, kuris klauso Briuselio komandų ir tikriausiai (nes yra dirbęs įvairiose ministerijose) yra tik eilinis administracinis šunelis, savo įsiūtį dėl šeimininko komandų išliejantis bloguose. Vargšas, užuojauta. Tokie daugkartinio naudojimo klerkai, per gyvenimą pakeičiantys bent tris ideologijas – anokia naujiena. Vėsaitė mylėjo Leniną, blogeris-aparačikas tikriausiai irgi juo žavėjosi – ir perėmė rašymo įgūdžius, suprato, kaip ir Iljičius, kad norint įtikti liaudžiai, reikia kalbėti „vergų kalba“, kad norint patikti – reikia tenkinti žemiausius visuomenės poreikius. Jis (čia spėju iš kelių pažįstamų pamąstymo), tas nacistinis blogas, tas pykčiu liepsnojantis fakelas, kažkam suteikė nusiraminimą ir leido geriau pasijusti, bet dabar turėtų gerokai sugraudinti. Galiausiai vis tiek, nukritus klouno kaukei, mes regime riebų ir šlykštų paršo snukį – taip jau buvo, ir taip bus. Po neapykanta nerasi aukso.

     Šį rašinuką parašiau specialiai dėl tų žmonių, kurie, nežinodami, kaip parodyti meilę tėvynei, renkasi neapykantos ir nusivylimo kurstytojus. Patriotai, mielieji ir mielosios, jumis dar kartą pasinaudojo. Kaip nuo Nepriklausomybės laikų naudojasi kiekviena politinė prostitutė. Nebūkit tokie apverktini, palaikydami bet kokį šūdo gabalą, kad tik jis rėktų: liberalizmas – iškrypėliai! Suprantu, kad jums gera tai girdėti, bet po šita deklaracija nesislepia drąsus jūsų draugas ir bendražygis, po ja slepiasi tas, kuris naikina ir jūsų tautą, ir tą jūsų sumylėtą valstybę.

     Jei būtų tikrai drąsus, jis prisipažintų – man jūs visi čia po chuj! Svarbiausia čia - mano asmeninė kompleksuota savimeilė! Aš jaučiu malonumą kitus niekindamas! Nenoriu laisvės, nes iš manęs ją atėmė pats likimas! Aš noriu, kad visi atkentėtų už mano skriaudas!

     Kažkur girdėta? Nu taip, dar nuo Jėzaus laikų kaltieji stengiasi „suvesti“ sąskaitas su jų nelaimių kaltininkais. Ir čia tik atsitiktinumas, kas taps taikiniu. Netikėtai pasikeitus vėjams, ir jūs galite tapti blogerio-aparačiko taikiniais. Tarkim, ES didinant integraciją ir iš valstybinių postų filtruojant nacionalistus, toks ministerijos klerkas greitai pakeistų plokštelę ir rėktų, kad didžiausia visų nelaimių priežastis – patriotai! Nuo meilės iki neapyktantos – tik viena šeimininko komanda. Būtų gerai, jei tokie nusiristų iki anarchijos.. bet – per sudėtinga!

     Vilis Normanas

     2013 05 02

     

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti