Kasparas Pocius. Dusinantis patriotizmas
politika

patriotizmas     Prieš trejetą metų didieji šalies naujienų portalai persispausdino išeivijos intelektualo Tomo Venclovos straipsnį „Aš dūstu“ – straipsnį, kuriame jis, deja, puikiai atpažino tam tikras politines ir socialines gyvenimo Lietuvoje tendencijas. Pasirinkęs alegorinėmis figūromis du Aristofano komedijoje „Debesys“ aprašytus Antikos gyventojus – žymųjį filosofą Sokratą ir jo kaimyną, pragmatišką sodietį Strepsiadą – Venclova parodo, kokią kainą žmonės privalo mokėti tada, kai būna apkaltinami „to, kas švenčiausia, niekinimu, moralės ardymu, protų nuodijimu, jaunuomenės tvirkinimu, tautos stuburo silpninimu“.

 

     Pasakyti „Aš dūstu!” leidžia ir neseniai kilęs skandalas, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas trims feministėms, tariamai „išniekinusioms“ valstybės himną. „Išniekinimu“ buvo pavadintas meninis performansas pernykštėje Kultūros naktyje, kurio metu nedidelė grupė feminisčių atidavė pagarbą prieš šimtmetį dėl moterų teisių kovojusioms savo pirmtakėms – Žemaitei, Bitei ir daugybei kitų. Jos pateikė Lietuvos himno versiją, kuri tarsi bando užmegzti diskursyvų ginčą su patriarchalinės kultūros išaugintu Vincu Kudirka, „Tautinėje giesmėje“ akcentavusiu akivaizdžiai vyriškus motyvus – TĖVynė, didVYRIAI, SŪNŪS. 

     Beje, kas, jei ne ta XIX amžiaus pabaigoje išaugusi lietuvių karta ir ne pats Kudirka, sunkiausiai pajuto to „tėviško“ autoritarizmo leteną? Įsiutęs dėl sūnaus apsisprendimo nebestudijuoti Seinų dvasinėje seminarijoje ir kunigystę iškeisti į daktaro rūbą, Kudirkos tėvas atsisakė finansuoti jo mokslus, pasmerkdamas jį vargingam gyvenimui ir ligoms, galbūt lėmusioms jo ankstyvą mirtį. Tačiau Kudirka nesugebėjo pasipriešinti tėvo galiai ir pats tapo patriarchalinės visuomenės ir jos prietarų įkaitu, Oidipo komplekso auka. Šeimose patiriamą prievartą ir neretai gyvenimus mindantį autoritetą jis laikė natūraliu dalyku – bet tai nereiškia, kad taip mąstyti turime ir mes. 

    

     Kelias feministes, tarp kurių – šiemetinę jaunojo (-sios) Jotvingio (-ės) premiją už pirmąją savo knygą gavusi poetė Ramunė Brundzaitė – teisėsaugai įskundė Kauno tautininkas Marius Jonaitis. Savo skundą jis motyvuoja, kad jam toks performansas atrodo „nenormalus“. Neaišku, ką jis nori tuo pasakyti – menas, regis, jau nuo Kanto laikų, yra išsikovojęs estetinę autonomiją. Kas, pavyzdžiui, nutiktų, jei „normalumo“ kriterijais imtume vertinti XX a. dailininkų siurrealistų ar ekspresionistų kūrinius ar meninį kiną? O gal tai – aliuzija į Trečiojo Reicho laikus, kuomet laužuose liepsnojo neįkainojamos kultūrinės vertybės, kurias naciai pakrikštijo „degeneravusiu menu“? Pirmuoju bandymu kartoti žlugti pasmerktą Trečiojo Reicho istorijos epizodą tapo tautininkams neįtinkančių asmenų portretų deginimas jų vasaros stovykloje. Kas žino, koks bus kitas šių lietuviško patriotizmo auklėtinių žingsnis. 

     Tačiau galime pasidairyti ir kitur. Neseniai teko žiūrėti dokumentinį filmą apie radijo spektaklius sovietinėje Lietuvoje. Kalbėjo du seni radijo režisieriai, pasakojo apie spektaklių kūrimą, svarstė jų estetikos ypatybes, kalbėjo apie Vakarų dramaturgų – Eugene‘o O‘Neillo, Friedricho Dürrenmatto ir kitų – kūrinius. Staiga ekranuose pasirodė trispalvės – meninę dokumentiką išstūmė ir pribaigė pigus patriotinis patosas: mat kažkam buvo būtina neapsiriboti estetiniu pasakojimu ir baigti filmą gedulingomis sausio 13-osios gaidomis. 

     Kas tai – režisieriaus pozicija ar gerai apmokamas ideologinis užsakymas? Vėliau nuolat piktinamasi, kad Rytų kaimynas skaudina mus šiandien, praėjus 22 metams, falsifikuodamas sausio 13-osios istoriją. Žinoma, kad skaudina – nes esame silpni, nemokame patys užsigydyti istorinių (galima sakyti – oidipinių) žaizdų, bet nuolat jas su mazochistiniu pasimėgavimu apžiūrinėjame. Jei nuolatos kamuojami aukos komplekso žvelgiame į praeitį, ar galime su pasitikėjimu žvelgti į ateitį?

     Būtinybė kurti kitokią ateities perspektyvą neatskiriama nuo būtinybės kurti estetinės autonomijos salas, nepasiduodančias Petro Vaičiūno „Patriotus“ primenančiam miesčioniškam patriotizmui. Kadaise Juozo Miltinio vadovaujamas Panevėžio dramos teatras tapo iššūkiu sovietinei realybei. Ir autonomiją Miltinis išsikovojo tik užtrenkdamas duris prieš ideologinių prievaizdų nosis. 

     Nepriklausomoje Lietuvoje taip pat reikia savų miltinių, neaukojančių dažnai kontroversiško meno ant politinių dogmų altoriaus ir nebijančiu drąsiais žodžiais paniekinti tautinių bailių išdidumo. Iš tokio nesitaikstymo su vyraujančia, dusti verčiančia valstybine retorika gimė dalis to, kas geriausia pasaulio literatūroje ir mene, ir ko iš laisvai mąstančių širdžių neišdegins jokia valstybinę nekaltybę saugančių barbarų ugnis.

     2013 m. spalis

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti