Priešpaskutinis kairysis emigrantas. Žemiškų sapnų geografija, arba „Po kiek tautiniai grabai?“
politika

trispalve karstas     Priešpaskutinis kairysis emigrantas retai sapnuoja: viršvalandžiai išstūmė sapnus. Tačiau! Čia: jie nors apmokami. Och, kokie sapnai, kokie sapnai būdavo: vaikystėje… Dabar gi! Jei pasiseka susapnuoti: vieni košmarai. Netgi gimtinė ir ta: košmariška. Nors!

 

     Priešpaskutinis kairysis emigrantas susimąsto: realybė nuo jų ne taip smarkiai ir skiriasi. Aišku, įsigilina emigrantas, prisiminęs savo pseudofilosofines studijas: realybės, jas ekstrapoliuojant, gali būti ir dvi: jų realybė ir mūsų realybė. Jie: tai tie, kurie aukščiau, o mes: tai tie, kurie su ja susiduriame. Nors!

 

     Anot tautos tatos, realybė Lietuvos geriausiai matosi: iš Briuselio. O štai iš Oslo: jau kur kas prasčiau. Juk Osle: nepaliaujama ūkana, Lietuvą gi pasiekia: tatos saulės spinduliai. Tada: galima ir be šildymo ištverti.

 

     Didžioji didžiosios politikos didžiujų didžiosios kelionės paslaptis? Kas svarbiausia: nueinančiam valdžiažmogiui? Pirma: teisingai sudėlioti priešmirtinius akcentus. Antra: spėti (blogiausiu atveju – artimiems bendražygiams, geriausiu – artimiesiems) užrašyti politinį testamentą. Trečia: (…)

 

     Tiesa. Kai Antakalnio kapinėse laukia: nemokama vieta (kartu su valstybinėmis pakasynomis ir valstybinės reikšmės spektakliu), kalbėti apie grabų kainas: lyg ir nekorektiška. Visgi: nors vieta garantuota, tai dar nereiškia, kad ateities kartų nebūsi išmestas: į istorijos šiukšlyną...

 

     (Šie reti sapnai dažniausiai kvepia: tauria lašišinių šeimos žuvimi. Juos visada kulminuoja tas pats vaizdinys, kuris pažadina emigrantą, išpiltą šalto prakaito: vagono coupé, apkrautame raudonaisiais ikrais bei putojančiu vynu, jį veža atgal: į gimtinę...)

 

     Staiga pakirdęs bei pavartęs nykią lietuvišką spaudą, priešpaskutinis kairysis emigrantas savo raudonojoje užrašų knygelėje purkštaudamas išraito: Kas galėtų paneigti, kad tata šįkart: praleido puikią progą patylėti!?”

 

     Tiesa paprasta, bet paprastai: nesuvokiama. Ir kiek nurimęs, apibrėžia reikalo esmę: Tatų tauta ir dirbančiųjų klasė: neturi nieko bendro. Tol, kol to neįsisąmonins kiekvienas dirbantysis, alkis ir nepriteklius bus milijonų dirbančiųjų palydovas. ARBEIDERKLASSEN HAR INGEN LAND!”

    

     2014 01 16

 

trispalve karstas