Priešpaskutinis kairysis emigrantas. Žemiškų sapnų geografija, arba „Po kiek tautiniai grabai?“
politika

trispalve karstas     Priešpaskutinis kairysis emigrantas retai sapnuoja: viršvalandžiai išstūmė sapnus. Tačiau! Čia: jie nors apmokami. Och, kokie sapnai, kokie sapnai būdavo: vaikystėje… Dabar gi! Jei pasiseka susapnuoti: vieni košmarai. Netgi gimtinė ir ta: košmariška. Nors!

 

     Priešpaskutinis kairysis emigrantas susimąsto: realybė nuo jų ne taip smarkiai ir skiriasi. Aišku, įsigilina emigrantas, prisiminęs savo pseudofilosofines studijas: realybės, jas ekstrapoliuojant, gali būti ir dvi: jų realybė ir mūsų realybė. Jie: tai tie, kurie aukščiau, o mes: tai tie, kurie su ja susiduriame. Nors!

 

     Anot tautos tatos, realybė Lietuvos geriausiai matosi: iš Briuselio. O štai iš Oslo: jau kur kas prasčiau. Juk Osle: nepaliaujama ūkana, Lietuvą gi pasiekia: tatos saulės spinduliai. Tada: galima ir be šildymo ištverti.

 

     Didžioji didžiosios politikos didžiujų didžiosios kelionės paslaptis? Kas svarbiausia: nueinančiam valdžiažmogiui? Pirma: teisingai sudėlioti priešmirtinius akcentus. Antra: spėti (blogiausiu atveju – artimiems bendražygiams, geriausiu – artimiesiems) užrašyti politinį testamentą. Trečia: (…)

 

     Tiesa. Kai Antakalnio kapinėse laukia: nemokama vieta (kartu su valstybinėmis pakasynomis ir valstybinės reikšmės spektakliu), kalbėti apie grabų kainas: lyg ir nekorektiška. Visgi: nors vieta garantuota, tai dar nereiškia, kad ateities kartų nebūsi išmestas: į istorijos šiukšlyną...

 

     (Šie reti sapnai dažniausiai kvepia: tauria lašišinių šeimos žuvimi. Juos visada kulminuoja tas pats vaizdinys, kuris pažadina emigrantą, išpiltą šalto prakaito: vagono coupé, apkrautame raudonaisiais ikrais bei putojančiu vynu, jį veža atgal: į gimtinę...)

 

     Staiga pakirdęs bei pavartęs nykią lietuvišką spaudą, priešpaskutinis kairysis emigrantas savo raudonojoje užrašų knygelėje purkštaudamas išraito: Kas galėtų paneigti, kad tata šįkart: praleido puikią progą patylėti!?”

 

     Tiesa paprasta, bet paprastai: nesuvokiama. Ir kiek nurimęs, apibrėžia reikalo esmę: Tatų tauta ir dirbančiųjų klasė: neturi nieko bendro. Tol, kol to neįsisąmonins kiekvienas dirbantysis, alkis ir nepriteklius bus milijonų dirbančiųjų palydovas. ARBEIDERKLASSEN HAR INGEN LAND!”

    

     2014 01 16

 

trispalve karstas

 

 

Komentarai  

 
+2 # ATS: Priešpaskutinis kairysis emigrantas. Žemiškų sapnų geografija, arba „Po kiek tautiniai grabai?“Vladas Pranevičius Y-m-d H:i
Vienoje FB diskusijų, ištikima Lansbergio gerbėja pareiškė, kad tokios kalbos jo šalininkų Lietuvoje nesumažins. acituosiu gabalėlį atsakymo:

" ir aš "Manau Landsbergio kalba nei kiek nesumažino jo pasekėjų", o ginčuose ir diskusijose jie tapo dar labiaus susitelkę bei ištikimesni jam. Būtent tam ir buvo toje kalboje žodžiai apie karstus ir emigrantus. Nerūpi tie emigrantai profesoriui ir niekada nerūpėjo. Jam daug svarbiau sukiršinti Lietuvos žmones ir labiau sutelkti savo rėmėjus, prodyti, jog priešų dar yra, užgrūdinti ištikimus savo pasekėjus koviniuoe ginčiuose. Jaučiu, kad ir aš jam labai padedu siekiant šio tikslo. Genialus ėjimas vertas Didmeistrio.

Manau kiekvienam yra tekę gatvėje ar ant savo namų slenksčio susidurti su aktyviais Jehovos liudytojais ar „Tikėjimo žodžio“ skleidėjais. Akivaizdu, jog jie turi labai mažai šansų tokiu būdu "prikabinti" naujų narių. Kodėl jie veltui gaišta laiką?
Pasirodo, "viskas apgalvota". Kaip Maksimoje. Besiginčydami su netikinčiaisiai s jie patys ieško argumentų ir patys vis labiau įtiki savo deklaruojamomis tiesomis. Dar vienas tikslas tame, kad jie, bandydami atvesti į "tiesos kelią" savo draugus bei artimuosius, neišvengiamai su jais susipyksta, nutraukia bendravimą ir tampa dar labiau pririšti prie sektos :(
Gerbiamas profesorius irgi naudoja panašią taktiką. Pamaišo lazda skruzdėlyną ar pameta kaulą ir mes čia dabar ginčijamės, pykstamės, neišvengiamai pildami vandenį ant jo politinio populiarumo malūno :(

Manau jis puikiai supranta, kad tie žodžiai ir ta pašaipa tikrai nepaskatins emigrantų sugrįžti, nėra jis toks kvailas kaip Graužinienė, Paksas, ar Bradauskas. Jis puikiai supranta, kad tie kurie jo nemėgsta vis vien už jį ar jo anūką nebalsuos, o jo elektoratas, jo gerbėjai, padalyvavę ginčuose susitelks labiau, taps ištikimesni. Super. Elementari tiesa, kad norint suteklti šalininkus reikalingas priešas arba kova. Liūdna tik kad kovą bandoma įžiebti tarp lietuvių, kurių jau ir taip nedaug belikę :("

Taigi artėja anūko Garbrieliaus išrinktuvės į Europarlamentą ;)