Šalyje užsimota įgyvendinti aukštojo mokslo pertvarką. Tokios reformos – nekasdieniai įvykiai bet kurios valstybės gyvenime. Dėl savaime suprantamų priežasčių minėtoji pertvarka turėtų būti Lietuvos jaunimo ir bent jau skaičiumi gausių jo organizacijų pagrindinė diskusijų tema, o pastangos ją pakreipti kuo konstruktyvesne ir naudingesne pačiam jaunimui, visai tautai ir valstybei linkme – svarbiausias viešosios veiklos uždavinys ir tikslas. Juk, kad ir ką bekalbėtume, yra akivaizdu, kad toji reforma yra valstybės ir jai atstovaujančios valdžios žingsnis, galintis lemtingai paveikti tūkstančių jaunų žmonių gyvenimus.

     1. Abortai žmonijos istorijoje

     Abortų problema yra prieštaringai vertinama daugelyje valstybių. Toks nuomonių išsiskyrimas galėtų būti paaiškintas tuo, kad individų požiūriai į abortus yra formuojami remiantis jų įsitikinimais dėl religijos, moralumo, žmogaus teisių, visuomenės sveikatos bei moters statuso visuomenėje.


     Apie abortų praktiką buvo žinoma nuo senovės laikų. Nėštumai buvo nutraukiami įvairiais būdais įskaitant persileidimą sukeliančias žoleles, aštrių daiktų panaudojimą, pilvo presijos taikymą bei kitus metodus1. Abortai buvo įprasta praktika. Tiesą sakant, nėštumo nutraukimą galima būtų priskirti svarbiai žmogiškojo elgesio išraiškai, kadangi nuo istorijos fiksavimo pradžios apie šias procedūras buvo žinoma beveik visose visuomenėse (Senovės Egiptas, Graikija, Roma ir kt.).

      Gegužės pradžioje Amerikos prezidentas G. Bushas padarė dar vieną stulbinantį atradimą: jo manymu, pagrindinė maisto kainų didėjimo visame pasaulyje priežastis - išaugęs viduriniosios indų klasės apetitas! „Jų daugiau nei Amerikoje. Vidurinioji jų klasė didesnė už visų mūsų gyventojų skaičių. Kai imi turtėti, tai nori valgyti vis daugiau ir vis geresnio maisto. Todėl paklausa auga, o kainos - kyla”. Šie oficialūs G. Busho žodžiai, ištarti  artėjančios pasaulinės maisto krizės ir visuotinio bado akivaizdoje, papiktino ne tik Indijos, bet ir viso trečiojo pasaulio gyventojus.

      Šventė, žinoma kaip Tarptautinė darbo žmonių solidarumo diena, švenčiama 66-iose pasaulio valstybėse. Šventės istorija prasideda nuo 1886 metų, kai gegužės 1 dieną Amerikos darbininkai surengė streiką, reikalaudami aštuonių valandų darbo dienos. Čikagos policija, vykdydama valdžios ir darbdavių nurodymus, apšaudė streikuojančius darbininkus. 1889 metų liepą II Internacionalo Paryžiaus kongresas Čikagos darbininkų akcijai atminti nusprendė gegužės 1 dieną rengti kasmetines demonstracijas. Pirmą kartą Tarptautinė darbo žmonių solidarumo diena buvo paminėta 1890 metais Austro-Vengrijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Danijoje, Ispanijoje, Italijoje, JAV, Norvegijoje, Prancūzijoje, Švedijoje ir kai kuriose kitose šalyse.

      Beveik visose postsovietinėse šalyse klesti valstybės toleruojama homofobija, ultranacionalizmas, dešinysis ekstremizmas ir religinis fundamentalizmas. Homofobiškas požiūris į seksualines mažumas nedaug tepasikeitė nuo tų sovietinių laikų, kai už buvimą gėjumi ar lesbiete buvo baudžiama valstybės lygmeniu - tiesiog pritaikomas baudžiamasis kodeksas. Nors šiuo metu homoseksualizmas postsovietinėje erdvėje ir nelaikomas kriminaliniu nusikaltimu, tačiau homofobiją toliau skatina radikalūs ultradešinieji „patriotų” judėjimai, nacionalistinės grupuotės ir religinių fundamentalistų organizacijos. Blogiausia tai, kad šių šalių valdžia ir korporacinė žiniasklaida, siekdama populistinių tikslų, sumaniai manipuliuoja viešąja nuomone - pačios bjauriausios homofobijos ir dešiniojo ekstremizmo apraiškos pateikiamos kaip „norma” ir „tautos valia”, jos netgi bandomos įteisinti įstatymais.

      Gegužės 9-oji - tai gedulo diena, skirta atminti darbininkams, kuriuos nužudė valdančiosios klikos antrojo imperialistinio karo metu. Gegužės 9-oji - tai visų šalių eksploatatorių šventė, kurią švesdami jie pažymi didžiąją pergalę prieš savo tautas. Ši šventė parodo, jog išnaudotojiškos kariaujančių blokų klasės antrojo pasaulinio karo metais, priešingai nei pirmojo, sugebėjo priversti paklusti išnaudojamas mases, pavertė jas savo ginklu, kurį panaudojo tarpusavio kovoje už pasaulio perdalijimą.

      2006 m. Taline susikūrė iniciatyvinė „PunaMust” (liet. - „Raudona ir juoda”) grupė. Savo ideologija „PunaMust” itin artima autonomams. Nusprendėme praplėsti savo akiratį ir sužinoti daugiau apie Estijos libertarus, tuo pačiu jų paklausinėjome ir apie pilką kasdienybę.
      („Autonominis veiksmas”)

      Iš ketaus išlietos skirtingų autorių skulptūros "Žemės ūkis", "Pramonė ir statyba", "Taikos sargyboje" ir "Mokslo jaunimas" ant Žaliojo tilto Vilniuje stovi nuo 1952 metų. Keturias figūrines grupes kūrė žinomi pokario lietuvių skulptoriai: Juozas Mikėnas, Juozas Kėdainis, Bronius Pundzius, Bronius Vyšniauskas ir Napoleonas Petrulis. Sąjūdžio metu šias tilto skulptūras, kaip socialistinio realizmo reliktą, buvo siūloma nugriauti. Tačiau dalis visuomenės ir intelektualų pasipriešino šiam sprendimui. Skulptūros išliko. Iš dalies jos atspindi to laikotarpio oficialiąją skulptūrą, socialistinio realizmo stilistiką ir tematiką, tačiau šiame ansamblyje išlikę ir prieškario Kauno meno mokyklos plastikos elementų, J. Zikaro bei kitų dėstytojų kūrybos ženklų. Todėl šiuolaikinis žiūrovas turėtų tolerantiškai vertinti šį vienintelį tokios plastikos ir žanro Vilniuje skulptūros palikimą. (Dailė 2006/1)

     Nepaisydamas viešosios nuomonės ir visuomenės protestų, vakar, gegužės 15 d., Lietuvos Seimas pritarė Valstybinės šeimos politikos koncepcijai. Už balsavo 69 parlamentarai, prieš – 9, susilaikė – 14. Dėl jos galutinio priėmimo bus balsuojama kitą savaitę. Ši koncepcija, įteisinanti ŠEIMĄ TIK KAIP VALSTYBĖS STRUKTŪROSE UŽREGISTRUOTĄ OFICIALIĄ VYRO IR MOTERS SANTUOKĄ, yra totalitarinė, diskriminacinė ir represyvi klerikalizmo atgyvena, atbloškianti Lietuvą į tamsiuosius viduramžius primenantį autoritarinį ir patriarchalinį smetonmetį.
     Lygiai prieš keturiasdešimt metų, kai sovietinio lagerio šalys, o tarp jų – ir Lietuva, baikščiai stebėjo Prahos įvykius, viso Vakarų pasaulio dėmesio centru tapo sukilusi Prancūzija. Darbininkai užiminėjo fabrikus, studentai – universitetus. Paskatinti aktyvių kairiųjų ir anarchistų grupių, iš kurių žymiausi – situacionistai, jie protestavo prieš stagnuojantį, konservatyvų de Gaulle režimą, spektaklio visuomenę, reikalavo nebe buržuazinių reformų, o realių pokyčių visame visuomenės gyvenime.
     Pirmą kartą Europolas genų technologijos priešininkų „laukų išlaisvinimą“ įvertino kaip „teroristinį aktą“. Portugalijoje genų technologijos priešininkų akcija, nukreipta prieš genetiškai modifikuotų kukurūzų auginimą, Europos apsaugos policijos Europolo buvo įvertinta kaip „teroristinė“. Apie tai galima pasiskaityti aktualioje 2008 metų ataskaitoje EU-Terrorism- Situation and Trend.

       Žmonija išgyvena epochą po Šaltojo karo, precedento neturinčią ekonominę ir socialinę krizę, lėmusią didelės pasaulio gyventojų dalies nuskurdimą. Nacionalinės ekonomikos griūva, plinta nedarbas. Badas kilo kai kuriose Afrikos vietose žemiau Sacharos dykumos, taip pat kai kur Pietų Azijoje ir Lotynų Amerikoje. Tokia „skurdo globalizacija“, sunaikinusi pokarinės dekolonizacijos pasiekimus, prasidėjo Trečiajame pasaulyje nuo devintojo dešimtmečio pradžios paskolų krizės ir TVF primestų mirtinų ekonominių reformų.