Anarchistinė Dagestano utopija – bendros nuosavybės savininkų sąjunga „Šuktai”
teorija

Shukty       Prisiminkime tuos tolimus 1985-uosius: Lietuva dar tebėra Sovietų Sąjungos dalis, bet Gorbačiovo perestroika jau kuria įvairesnes galimybes. Masiškai kuriasi kooperatyvai, nedrąsiai puoselėjamos kitokios politikos viltys, visais įmanomais būdais spaudžiamas pinigas ir tikimasi, kad bus dar geriau. Kalnuotame Dagestane, nuošalioje Šuktų (Шукты) gyvenvietėje, tyliai ir beveik nepastebimai įvyksta tikra revoliucija, iš esmės pakeitusi mažą vietos gyventojų pasaulėlį. Atsižvelgiant į tuometines aplinkybes, galima tvirtinti, kad tai buvo anarchistiniai pokyčiai, o sukurtas modelis labai artimas galimiems anarchistinės visuomenės modeliams. Netrukus perorganizuotame kolūkyje pradeda lankytis tūkstančiai svečių. Daugelis negali atsistebėti akivaizdžiais ir greitais pokyčiais, gerėjančiu gerbūviu, savimi pasitikinčiais žmonėmis. To meto ekonomistai naują reiškinį pavadino „nei socialistinius, nei kapitalistiniu, o unikaliu, kuriame pasireiškia solidarumas, veikia visiška savivalda ir žmogus atsakingas pats už save”, o naudojamus socialinius, ekonominius ir teisinius santykius įvardijo „iš esmės kitokiais visuomeniniais santykiais”.

 

Praėjo nemažai metų, apie Šuktus informacijos beveik nėra. Gal su Dagestanu besiribojančios Čečėnijos karas, gal bendri buvusios Sovietų Sąjungos pokyčiai sugriovė tai, kas buvo sukurta. Kai kurie istorikai mano, kad šis socialinis ir ūkinis eksperimentas dabartinėmis sąlygomis neturėjo plėtros perspektyvų. Negi kas nors panorės naudotis metodika, kuri valdininkų skaičių sumažina 8 kartus? Be to, valdininkų atlygis tampa priklausomas nuo darbuotojų valios, darbininkai pasidaro gamybos priemonių ir galutinio produkto savininkai, žemės neįmanoma parduoti, o tik nemokamai perleisti kitiemsm naudotojams, gydytojams mokama ne už ligas, o už sveikatą, o biurokratija visiškai išnyksta. Kokia valdžia sutiks su tokiomis pertvarkomis?..

 

Dagestane, Akušinsko rajone įsikūręs kolūkis, iki tol sugebėjęs krutėti tik valstybinės paramos dėka, susiklosčius palankioms aplinkybėms 1985 m. buvo pertvarkytas į bendros nuosavybės savininkų sąjungą „Šuktai” (союз собственников-совладельцев „Шукты“). Idėjos iniciatorius ir vykdytojas – kandidatas į ekonomikos mokslų daktarus Mahomedas A. Čartajevas (1941-2001). Naujos sistemos esmė – savivalda visose socialinėse srityse, kai visi valdymo, ūkininkavimo, švietimo ir kiti klausimai spręndžiami atsižvelgiant į kiekvieno individo interesus.

 

           skukty gyvenviete

 

Visuotinai priimta, kad viena svarbiausių žmogaus laisvės sąlygų yra jo ekonominė nepriklausomybė. Tačiau nei laisvos rinkos ekonomikoje, nei administracinėje-komandinėje sistemoje nėra vietos laisvam ir nepriklausomam žmogui. Rinkos ekonomikoje nuvertinama žmogaus asmenybė, o administracinis-komandinis modelis užgniaužia žmogaus iniciatyvą. Abiem atvejais žmogus tampa vergu. M. Čartajevo modelyje buvo pabandyta sujungti asmeninius ir visuomeninius interesus.

 

M. Čartajevas pabandė radikaliai išspręsti šias problemas – jis tiesiog perleido žmonėms teisę į visas gamybos priemones ir žemę, su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Kiekvienas kolūkietis tapo žemės ir gamybos priemonių savininku.

 

M. Čartajevas rašė: „Tarybinės visuomenės problema – valstybinė nuosavybė. Atkreipkite dėmesį, ne visaliaudinė, o valstybinė nuosavybė. Su bendra nuosavybe ji leidžia valdininkui elgtis kaip su savo nuosavybe ir kartu išvengti ekonominės atsakomybės už tokios bendros nuosavybės naudojimą bei išsaugojimą. Administracinė ir net baudžiamoji atsakomybė šiuo atveju esmės nekeičia. Visuomenė kadaise buvo priversta atsisakyti vergų darbo ir atsisakyti baudžiavos, lygiai taip pat dabar atėjo laikas atsisakyti samdomojo darbo. Ir mes nuspręndėme, kad nuo šiol kiekvienas ūkio darbuotojas kurs ir naudosis savo darbo vaisiais pats. Jei svetimo darbo vaisių pasisavinimas buvo tobulinamas šimtmečiais, tai naujoje bendros nuosavybės savininkų sąjungoje ūkinius-gamybinius santykius mus teko kurtis patiems” (čia ir toliau kabutėse cituojama iš: M. A. Чартаев „Союз собственников-совладельцев.  Выход из тупика. Анализ систем на пороге  ХХI века: теория и практика. Материалы международной конференции”).

 

M. Čartajevo sistemoje darbuotojas įgauna nuomininko statusą, pats padengia gamybos ir paslaugų išlaidas ir yra galutinio produkto savininkas. Jis asmeniškai atsako už savo produkcijos kokybę ir žino, kad nuo to priklauso jo uždarbis. Sąmoningi veiksmai tampa savo vertės suvokimo, laisvės ir atsakomybės pagrindu.

 

Idėja, kad laisvoji rinka yra vienintelė jėga. galinti sutvarkyti ekonomiką, jau susikompromitavo. Dabartinis požiūris, kad tik egoizmas gali stimuliuoti ūkinę žmogaus veiklą, prieštarauja ūkinės veiklos darbo pasidalijimo būtinybei. Laisvosios rinkos sąlygomis veikiančiam savininkui lieka neaišku, kaip tokiomis aplinkybėmis galėtų būti įgyvendintas ir socialinis teisingumas. Laisvoji rinka, pasisavindama neteisingo pajamų perskirstymo teisę, prisideda prie aplinkos naikinimo, grobuoniško resursų naudojimo, žemių nualinimo, atsiliekančių šalių skurdinimo ir pan. Egoizmo neįmanoma apriboti kokia nors viena veiklos sritimi. Jei taip būtų, jis būtų laikomas ne trūkumu, o privalumu. Tačiau vis dėlto negalima nuginčyti prekių ir darbo jėgos rinkų egzistavimo, kuriose veikia paklausos ir pasiūlos dėsnis. Tačiau būtų esminė klaida rinkos nuostatas taikyti ir žemei, darbui ir kapitalui (finansams). Prekyba žeme, darbu ir kapitalu padaro žmones priklausomus, t.y. paverčia juos vergais, todėl:

 

1. Teisė naudotis žeme, kuri nėra žmogaus darbo rezultatas, gali būti įgyjama tik tada, kai ją suteikia visuomenė.

2. Lygiai tas pats su darbo priemonėmis ir finansais – jais galima tik naudotis, o ne pasisavinti. Nemokamą tokios teisės perdavimą turi užtikrinti aukštesni organizaciniai dariniai, sukurti bendruomenės. Savininkas yra tas, kuris tokia nuosavybe naudojasi. Naudojimąsi nuosavybe turėtų kontroliuoti ne tik organizacinės struktūros, bet ir kiekvienas gamintojas, ar, platesne prasme, kiekvienas žmogus.

3. Pirkti ir parduoti galima tik darbo rezultatus. Uždarbis turėtų būti ne atlygis už darbą, o teisė į teisingą pelno, gauto už kartu pagamintą produktą ir paslaugas, dalį. Kitaip tariant, atlyginimas – tai pelno dalis.

 

Darbo pasidalijimas ūkinėje veikloje reiškia, kad kiekvienas gali gerai orientuotis tik ribotoje savo aplinkoje ir tik remdamasis savo patirtimi. Jei tenka vertinti platesnę aplinkybių ir sąlygų skalę, atskirų sričių atstovai susirenka, kad aptartų padėtį. Tuo tikslu buvo įkurta bendros nuosavybės savininkų sąjungos taryba. Taryba aptaria ūkinius, teisinius, ryšių su verslo subjektais, tarpusavio bendradarbiavimo ir apsirūpinimo technika klausimus. Tarybos narius balsavimo būdu renka darbo kolektyvai. Valdyme gali dalyvauti kiekvienas norintis, jis ir prisiima atsakomybę dėl savo veiklos pasekmių. Taryba padeda įveikti prieštaravimus taro vartotojų ir gamintojų. Vartotojas tampa ne tik ūkinės veiklos objektu, bet ir lygiaverčiu partneriu. Šiuolaikinėje ekonomikoje tokia organizavimosi forma vadinama asociacija.

 

Ūkio darbuotojai ėmė patys rūpintis tiekimu, o ne kelti reikalavimus valstybei ar vadovui. Solidarumas ir bendradarbiavimas atsiranda iš asmeninės iniciatyvos ir aktyvumo, o ne iš socialinės sistemos – tokia yra savivaldos esmė. Tik savivalda gali stabilizuoti socialinę sistemą, užtikrinti moralės ir ekonomikos susiliejimą.

 

M. Čartajevo modelyje daugumą problemų spręndžia ne valstybė, o patys žmonės savivaldos principu, tačiau reikia pripažinti, kad savivalda ir ramus gyvenimas nesuderinami. Savarankiškumui reikalinga ir atsakomybė.

 

„Pradinė schema buvo paprasta. Atsižvelgdami į produkcijos kainas ir nusistovėjusias gamybos išlaidas, kiekvienam produkto judėjimo ūkyje etapui nustatėme produkto kainą. Šios kainos buvo priimtos kaip pradinės, bet per 11 metų praktiškai nepasikeitė. Nuosavybė neatsiranda iš nieko. Jei neveltėdžiauji ir nelauki dovanų, tai jei nori, kad darbo produktas taptų tavo teisėta nuosavybe, turi pirkti visas gamybai reikalingas medžiagas ir susitarti su partneriais dėl savo dalies bendrame pelne. Savo darbo rezultatus pardavinėdami vieni kitiems, mes perėjome prie rinkos ekonomikos, kurios pagrindas yra ne spekuliacijos prichvatizuota nuosavybe, o prekyba savo darbo vaisiais. Todėl bendros sąnaudos produkcijos vienetui sumažėjo dvigubai ir mes, pirmąkart po daugelio metų, uždirbome pelno. Tai buvo 1985 metais. Tik taip, o ne liberalia prasme, ir reikia suprasti rinkos ekonomiką.“ Taip M. Čartajevas kalbėjo apie bendros nuosavybės savininkų sąjungos „Šuktai“ kūrimosi pradžią.

 

M. Čartajevo ūkio įstatuose svarbiausias objektas yra žemė. Tai visiems priklausantis turtas ir nuosavybė, nes visi dalyvauja vieningame socioekonominiame procese. Žemė nuomojama. Kiekvienas turi savo žemės dalį, iš kurios gauną pelną ją dirbdamas arba nuomodamas. Tai kolektyvinė nuosavybė, nuasmeninta ir priklausanti visiems. Kuo daugiau iš žemės uždirbama, tuo didesnis ir jos nuomos mokestis. Žemė nuomojama su paveldėjimo teise, įstatuose įtvirtinta ribojanti sąlyga, kad naudojimo metu žemė nebus nualinta. Jei gaminama produkcija neatperka žemės naudojimosi (nuomos) kainos, tai, priklausomai nuo nuostolių priežasčių, jie dengiami iš naudotojo kišenės. Esant pateisinamai nuostolių priežasčiai, kolektyvo sutarimu panaudojamas draudimo fondas.

 

Modelyje palikta teisė į ekonominę klaidą, nes be to neįmanoma žemės ūkio gamyba. Geriausia apsauga šiuo atveju yra žemės ir turto pajai. Asmeninio pajaus dydis kiekvienais metais keičiasi priklausomai nuo gyventojų skaičiaus.

 

„Kitas mūsų sąjungos vystymosi etapas prasidėjo jau ne nuo darbuotojų, o nuo pensininkų. Jie klausė: „Jūs gaunate dividendus iš savo kapitalo, bet argi ten nėra ir mūsų indėlio? Juk mes pradėjome nuo kastuvo ir kauptuko, o jūs dabar su kokia technika dirbate?” Atsakydami į šiuos paties gyvenimo iškeltus klausimus, trečiaisiais egzistavimo metais privalėjome surasti atsakymą į klausimą „Kieno gi nuosavybe mes naudojamės?”. Žmonės gali išspręsti daugelį problemų, bet sprendimo kelių paieškas apibrėžia sąžinė. Jei sąžinė yra, randami sprendimai, atmetantys neteisingumą. Mes pasirausėme archyvuose ir sužinojome, kaip didėjo pagrindiniai fondai kiekvienais metais nuo pat kolūkio susikūrimo pradžios 1936 metais, išsiaiškinome kas ir kiek dirbo, kiek prisidėjo prie augimo. Rezultatą padalinome tarp darbuotojų sutinkamai su kiekvieno indėliu. Susumavome pagal metus ir išskirstėme po asmenines sąskaitas. Tokiu būdu paskirstėme kapitalą tarp visų jį kūrusių. Jei žmogus mirė, jo dalis atiteko paveldėtojui. Kiekvienas darbuotojas, naudodamas ankstesnio darbo sukurtus pagrindinius fondus, visų pirma atstato amortizuojamo turto vertę, atkuria naudojamą kapitalą ir tuo pačiu – prieš tai gyvenusių žmonių darbą. Todėl, nežiūrint kiek metų praėjo, kiekvieno asmeninė investicinė sąskaita susideda iš asmeninio kapitalo ir savo protėvių kapitalo. Visada galima sakyti: „Štai mano indėlis į mūsų turtą, o čia mano tėvo indėlis, čia – senelio ar prosenelio.“

 

Tokiu būdu pagrindiniu ūkininkavimo principu yra kapitalo valdymas visuose lygiuose: kapitalas – tai žemė, žemės turtai, gamybos priemonės; kapitalas – tai darbas, darbo jėga; kapitalas – tai intelektas, iniciatyva, verslumas; kapitalas – tai indėlininkų pinigai.

 

Visi gyventojai (nuo kūdikio iki senuko) kaip dividendus už žemės naudojimą iš ūkio gauna produktus ir pinigus, garantuojančius minimalų pragyvenimo lygį, kuris yra kelis kartus aukštesnis nei siūlomas valstybės. Iš kur tokia geradarystė? Savaime aišku, kad iš sąjungos darbuotojų darbo, žmonių, kurie tapo realiais savo darbo vaisių savininkais, gamtos resursų ir bendro kapitalo bendrasavininkais. Esant tokioms sąlygoms, žmogus tampa nepriklausomu. Jam nebėra prasmės elgtis nesąžiningai siekiant patenkinti elementarius poreikius. Atsiranda savirealizacijos ir savo kūrybinių galių vystymo galimybė.

 

                   shukty pajamu paskirstymas

 

Darbo apmokėjimas nustatomas palaipsniui, įvairiuose lygiuose, atsižvelgiant į bendrus galutinius rezultatus. Žmogus, kurio darbas laikomas nepatenkinamu, iškrenta iš pajamų paskirstymo sistemos. Pajamų paskirstymas vyksta pagal vieningą modelį. Paprastai skaičiuojama pasibaigus ūkiskaitiniams metams, tačiau kartais, kai produktus ir paslaugas galima įvertinti iškart po darbų pabaigos (pvz., pienininkystėje), nuomininkų pageidavimu pajamos nustatomos kas mėnesį.

 

Principinė ūkiskaitinių pajamų formulė atrodo taip: K – NM – SM = ŪP.

 

Čia: K – pagamintos produkcijos, atliktų darbų ar suteiktų paslaugų kaina, NM – nuomos mokestis kaip sąjungos pelno formavimo normatyvas, SM – sunaudoti materialiniai rersursai, ŪP – ūkiskaitinės pajamos, kurių normatyvinė dalis atskaitoma specialistų ir pagalbinio aptarnaujančio personalo atlyginimų fondui, o likusi dalis savarankiškai paskirstoma tarp nuomininkų pagal darbinio indėlio koeficientą.

 

Tokiu būdu paskirstant pajamas, pinigai, gauti už parduotą produkciją, atėmus nuomos mokestį ir perskaičiavus produkcijos vienetui, nuomininkui faktiškai tampa produkto gamybos savikaina. Kadangi produkcijos kaina ir nuomos mokestis yra pastovūs, likusi kainos dalis tampa resursų išnaudojimo normatyvu, į kurį turi „sutilpti“ nuomininkas. Tapęs nuomininku, darbuotojas į bendrą kasą įneša 40-50 % nuo savo pagamintos produkcijos vertės. Taip sukuriamos grynosios ūkio pajamos.

 

Surastas teisingas pajamų paskirstymo būdas, nes bendrai veiklai reikia ir bendro finansavimo. 50 % pajamų skiriama „kaupimui”, o likę 50 % – „vartojimui”. Augant pajamoms, auga ir „kaupimui” skiriama dalis. Skaičiuojama nuo minimalaus bendro sukuriamo produkto, reikalingo sukurti grynoms ūkio pajamoms, kuriomis būtų galima padengti gamybos plėtimo, atsiskaitymų su bankais ir mokesčių išlaidas. Baudžiauninkui tai nerūpi, o šeimininkas privalo žinoti bent jau principinę ekonominę schemą, iš kur ateina pinigai sėkloms, veisliniams galvijams, naujai technikai ir pan. Darbuotojų sąmonėje ėmė formuotis šeimininko savigarba.

 

„O toliau prasidėjo dar įdomesni dalykai. Metų metus negalėjome priversti žmones galvoti apie įmonės ekonomiką, o dabar nebegalėjome atsiginti nuo klausimų. Pirmieji susirūpino tie, kurie dirbo geriau, ir kurių investicijų dalis buvo didesnė. Jie sakė: „Jei darbo rezultatai priklauso man, tai ir lėšos, skiriamos gamybos vystymui, yra mano. Noriu matyti savo pinigus.“ Tada kiekvienam sukūrėme asmenines sąskaitas, į kurias pervedėme konkretaus darbuotojo investuotas sumas. Tada atsirado kiti klausimai: „Jei mano investicinėje sąskaitoje 10000 rublių, kurie naudojami gamyboje ir neša pelną, kodėl nematau to pelno, juk už naudojamus pagrindinius fondus moku taip pat, kaip ir visi kiti?” Tada nuo „kaupimo” buvo paskirta dalis dividendų už žemės ir turto pajus. Dividendai už žemės pajų išmokami kiekvienam teritorijos gyventojui kaip žemės bendrasavininkui, o dividendai už turto pajų – pagal įnašą į visuomeninį kapitalą.

 

„Kaupimo” dalyje buvo suformuoti rezerviniai ir draudimo fondai. Likusi „kaupimo” (investicijų) dalis paskirstoma lygiomis dalimis tarp visų gamybos proceso dalyvių – pačių gamintojų, specialistų, aptarnaujančio personalo ir administracijos. Tai dar vienas svarbus momentas. Kai kurie „kovotojai už darbininkų teises”, siekdami paversti juos šeimininkais, siūlo samdyti administraciją. Išeina kaip filme „Svetimas tarp savų”: „Poną keiki, o pats nori ponu tapti ir savo mužikus muši, tai, brolyti, dialektika...” Mes ne sukeitėme poną ir vergą vietomis, o atmetėme samdomą darbą apskritai. Todėl visi yra lygūs savo teisėmis ir santykiais su kuriamu produktu, reiškia, ir su investicijomis.“

 

Iš „kaupimo” fondo tam tikri procentai paskirstomi:

– sąjungos vadovybei;
– dividendams už žemės pajus;
– dividendams už turto pajus;
– socialinei veiklai;
– rezerviniam fondui;
– draudimo fondui;
– gamybos vystymo fondui.
 

Iš „vartojimo” dalies kiekvienas darbuotojas padengia visas materialines išlaidas (įskaitant ir amortizaciją), specialistų ir aptarnaujančio personalo paslaugas. Likutis yra jo asmeninės pajamos. Specialistų ir aptarnaujančio personalo pajamos nustatomos proporcintai iš „vartojimo” dalies atskaičius materialines išlaidas. Bet ne automatiškai, o už konkretų darbą, atsispindintį dvejose asmeninėse sąskaitose – paslaugos teikėjo ir to, kuris ja naudojosi.

 

„Atsirado ir naujų problemų. Maždaug 30 % darbuotojų bankrutavo. Tai buvo pirmieji Sovietų Sąjungos bankrotai. Tačiau savarankiško darbo skonis buvo toks patrauklus, kad nežiūrint į milžinišką vietinės valdžios spaudimą (buvo 1985-ieji), bendras susirinkimas nutarė tęsti veiklą. Skirtingai nei kitur, čia bankrotai „neišmeta už borto”. Mūsų sprendimu, per du metus bankroto nuostoliai padengiami iš draudimo fondo, o vėliau kompensuojami iš darbuotojo turto pajaus. Du kartus nebankrutavo nė vienas. Žmonės greit suprato, kad čia ne juokai, o reali ekonominė atsakomybė už savo veiklos rezultatus.“

 

Tokiu būdu, materialinis visų dalyvaujančių gamyboje ir jos aprūpinime gerbūvis priklauso nuo dviejų aplinkybių – gamybos apimties ir produkcijos savikainos. O štai administracijos uždarbis, kurioje be ūkio vadovo ir jo pavaduotojo, dar dirba ekonominės ir buhalterinės veiklos specialistai, su šiais fundamentaliais rodikliais susietas ne tiesiogiai, o per pastovius 5 % atskaitymus nuo grynų pajamų. Nuomininkas-gamintojas rubliu atsako už efektingą į savo balansą paimtų gamybos priemonių naudojimą. Nuomininkas-vadovas lygiai taip pat iš savo kišenės moka ne tik už patalpas, tarnybinį transportą, bet ir už ūkiui priskiriamus, bet nenaudojamus materialinius-techninius resursus. Tokie pertekliniai resursai įtakoja bendras grynasias pajamas. Kriterijai paskirstyti taip, kad nei vienas ūkio dalyvis neliktų už ūkiskaitinio mechanizmo įtakos ribų.

 

M. Čartajevo ūkyje valdančiojo personalo skaičius nustatomas bendrame darbuotojų susirinkime. Per pirmus tris su puse metų valdančio personalo ūkyje sumažėjo aštuonis kartus. Jų atlyginimas tiesiogiai priklauso nuo gamintojų darbo rezultatų. Valdžia nustojo valdininkauti, o kontroliuojama ir ribojama žmonių, ėmė valdyti tai, ką reikia. Kontrolė ir apskaita perduota patiems gamintojams.

 

Jau po pirmųjų ūkinės veiklos metų gamybos išlaidos sumažėjo du kartus, trečiais metais – keturis kartus. Pajamos išaugo dvigubai. Grūdų derlius padidėjo nuo 19 iki 44 cnt/ha. Dabar kiekvienas sąjungos narys gyvena mūriniame name, turi automobilį, sutvarkytą buitį. Jei žmogus išeina iš ūkio, jam išmokama 10 % jo dalies, o likusi 90 % dalis kas mėnesį neš jam pajamas.

 

Mokykla, ligonine ir kultūros įstaigomis rūpinasi darbuotojų savivalda, įkurta ne valdžios nurodymu iš aukščiau, o savanoriškų susitarimų pagrindu. „Į mus kreipėsi gydytojai, mokytojai ir kiti žmonės, nedalyvaujantys pagrindinėje gamyboje: „Kodėl mes gyvename kartu, bet kitaip? Ar negalėtume ir mes gyventi panašiai?” Žinoma, galite. Imkime ir aptarkime, kokią pajamų dalį kiekvienas darbuotojas galėtų skirti švietimui, medicinai, milicijai. Kaip vertinsime jūsų darbo rezultatus ir kokia bus jūsų atsakomybė.”

 

Dalis bendrai sukauptų lėšų skiriama tenkinti dvasinius, moralinius ir kultūrinius visuomenės poreikius, atskiri projektai ar inovacijos gali būti remiamos ir finansuojamos nedidelių žmonių grupių. Dvasinės ir kultūrinės srities darbuotojai, gydytojai, mokytojai įtraukti į bendrą ekonominę sistemą. Jie visiškai nedalyvauja gamyboje. Jų atlyginimams atskaitoma dalis iš grynųjų ūkio pajamų. Vienintelis mokytojo darbo įvertinimo rodiklis yra tai, kaip jo darbą vertina kolegos mokytojai ir tėvai. Mokytojas supranta, kad kuo daugiau uždirba mokinių tėvai, tuo daugiau atskaitoma į jo atlyginimų fondą ir kad tėvų darbo našumas priklauso nuo vaikų pasiekimų moksle.

 

Sveikatos apsaugoje prioritetas atiduotas profilaktikai, nes ji žymiai pigesnė ir efektyvesnė nei gydymas. Gydytojams daugiau rūpi, kaip išvengti ligų, nes jų atlyginimai priklauso ne nuo išgydytų ligonių skaičiaus, o nuo dirbančių žmonių skaičiaus.

 

Svarbus M. Čartajevo sistemos įgyvendinimo rezultatas yra biurokratijos, kaip socialinės grupės, išnykimas, o kartu – ir korupcijos išnaikinimas.

 

Įstatuose išdėstyti ne įstatymai, o gyvenimo normos, kurios yra bendros visiems nariams. Galų gale, čia lemia daugumos nuomonė, visi turi po vieną lygiavertį balsą. Asmeninė iniciatyva įmanoma tik laisvės sąlygomis, todėl bet kokie nurodymai šiuo atveju yra bejėgiai.

 

„Gyvename pagal principus, kuriuos patys susikūrėme:

– kiekvienas žmogus yra savo darbo vaisių savininkas;

– visi žmonės nuo pat gimimo yra žemės resursų bendrasavininkai;

– kiekvienas žmogus yra savo visuomeninio kapitalo dalies savininkas.

 

Rinkos ekonomika gali egzistuoti bet kokioje visuomenėje. Klausimas tik toks – kas ką parduoda. Parduodi žmogų – gauni vergovę. Parduodi žmogaus darbo jėgą – gauni pusiau vergovę (nesvarbu ar kapitalizme, ar socializme). Mes nusprendėme pardavinėti darbo rezultatus, todėl produkto pardavėjas yra tas, kuris jį sukūrė.

 

Kokie gi viso to rezultatai? Svarbiausias ekonominis rodiklis – išlaidos. Produkcijos savikaina per pirmousius tris metus sumažėjo keturis kartus, ji ir toliau mažėja, nors ir ne tokiais tempais. Darbo našumas per 10 metų išaugo 64 kartus. Ne, tai ne spausdinimo klaida. Šis skaičius nustatytas atsižvelgiant į kintančias kainas ir infliaciją. Esant tokiam augimui, galima daug sau leisti. Gimstamumas mūsų bendruomenėje 6 kartus didesnis nei mirtingumas.

 

Per pastaruosius trejus metus avių skaičius ūkyje išaugo 3 kartus, raguočių – 50 %, dirbamos žemės plotai – 50%. 1995 metais sąjungos nariams pastatyta 60 triaukščių namų, o šiandien kiekviena šeima turi namą, jų yra daugiau nei 300. Išvystyta socialinė infrastruktūra. Atsirado naujos veiklos kryptys – perdirbimas, statyba, transporto paslaugos. Daug pasako jau vien tas faktas, kad Šuktų gyvenvietėje yra centralizuotas vandentiekis, kanalizacija ir dujotiekis, o rajono centre to nėra. “

 

Ką gi, trumpai apžvelgiau vieną realizuotą utopiją. Ar viskas tikrai buvo taip, kaip atrodo? Nežinau. Įtartinai žiūriu į tuometinio bendro darbuotojų susirinkimo sprendžiamąją galią balsuojant, turbūt yra ir dar kokių nors miglotų detalių, apie kurias mes nežinome ir turbūt niekada nebesužinosime. Kaip ten bebūtų, modelis veikė, žmonės gyveno, kūrė ir buvo patenkinti. Vien tai jau teikia vilties.

 
Daugiau informacijos rusų kalba:

M. Čartajev. Bendros nuosavybės savininkų sąjungą – išeitis iš aklavietės

S. Sivako. Savivaldos idėjos tampa gyvenimo praktika

S. Sivako. Doras žmogus prisiims atsakomybę už ateitį

O. Aranian, S. Čulok. Kolūkis milijonierius

 
Parengė diedas
2009 04 03