FAQ: Anarchistinis vaikų ugdymas (2)
teorija

anarchistinis seilinukas        Tęsinys. Skaityti pradžią

 

Ar yra libertarinio vaikų ugdymo pavyzdžių?

    

Pagal W. Reichą, laisvo vaiko ugdymo problemos prasideda dar prieš gimimą. Būsimai mamai reikia išsivaduoti nuo chroniškų raumenų įtampų, ypač dubens srityje, kad būtų sukurtos optimalios sąlygos vaisiaus vystymuisi. W. Reichas pastebi, kad motinos kūnas yra aplinka, kurioje formuojasi vaikas nuo embriono susiformavimo iki gimimo momento, todėl dėl seksualinės priespaudos ir kitų emocinių problemų atsiradę dubens srities raumenų „šarvai” yra labai žalingi. Tokia motina greičiausiai turės bioenergetiškai „mirusią” ir spazmuojančią gimdą, o tai gali traumuoti kūdikį dar prieš jam gimstant (dėl sulėtėjusios kraujo ir kitų kūno skysčių cirkuliacijos, neefektingo metabolizmo) ir tokiu būdu sumenkinti kūdikio gyvybingumą.

 

Dar daugiau, daugybės tyrimų metu buvo atrasta, kad vaisių veikia ne tik fizinė motinos sveikata. Cheminę ir hormoninę vaisiaus aplinką veikia ir įvairūs psichologiniai stresai. Net ir trumpi, bet stiprūs stresai gali reikšmingai paveikti būsimą kūdikį.

 

Tuoj po gimimo motinai svarbu sukurti ryšį su savo vaiku. Iš esmės tai reiškia nuolatinį dėmesį kūdikiui, pasireiškiantį jo laikymu rankose, kutenimu, žaidimu ir pan., o ypač – maitinimu krūtimi. Tokiu orgoniniu (W. Reicho terminas) ryšiu motina kuria pradinį emocinį ryšį ir bežodį kūdikio poreikių supratimą. Tačiau tai įmanoma tik tada, kai mama atvira savo vidiniams emociniams procesams ir bioenergetinei esmei, t.y. nėra per daug neurotiškai „apsišarvavusi”.

 

Orgoninio ryšio pojūtis, energetinio motinos ir kūdikio lauko egzistavimas nežinomas daugeliui specialistų, tačiau senieji kaimo gydytojai tai gerai žinojo... Orgoninis ryšys yra vienas svarbiausių patirtinių ir emocinių elementų motinos ir kūdikio santykiuose, ypač iki gimimo ir pirmomis gyvenimo gimus dienomis ar savaitėmis. Nuo to priklauso kūdikio likimas. Panašu, kad tai yra emocinio kūdikio vystymosi esmė.” (Ibid., 99 psl.)

 

Orgoninį ryšį svarbu susikurti ir tėvui, nors, be svarbiausios tokio ryšio sąlygos – galimybės maitinti krūtimi, šis ryšys niekada nebus toks stiprus kaip motinos.

 

Gimęs kūdikis savo poreikius gali išreikšti vieninteliu būdu – verkdamas. Verksmas turi daug niuansų ir gali perteikti daug daugiau, o ne tik vaiko nepasitenkinimą. Jei motina nesugeba užmegzti elementaraus (pasak W. Reicho, bioenergetinio) emocinio ryšio, jai nepavyks intuityviai suprasti. ko nori kūdikis verkdamas. Bet kuriuos nepatenkintus poreikius kūdikis jaus kaip nepatogumą, į kurį jis reaguos įvairiomis neigiamomis emocijomis, įtampomis ir žalingais psichologiniais procesais. Jei tai tęsis pakankamai ilgai, įtampos gali tapti chroniškomis ir pradėti formuoti „šarvus”, padedančius prisitaikyti prie „rūsčios” realybės.

 

                wilhelm reich

 

Svarbiausias ryšio sukūrimo ir glaudaus fizinio ryšio tarp motinos ir kūdikio faktorius, be jokios abejonės, yra maitinimas krūtimi: „Reikšmingiausia vieta kontaktui kūdikio kūne yra bioenergetiškai aktyviausi burna ir ryklė. Šie organai patys pirmiausi ieško patenkinimo. Jei motinos spenelis į kūdikio čiulpimą reaguoja biofiziškai normaliu malonumo pojūčiu, jis sustandės ir orgoninis jaudulys sutaps su kūdikio burnos jauduliu, lygiai kaip ir malonių oralinio sekso veiksmų metu orgoniškai švyti ir kaista moters bei vyro lytiniai organai. Tame nėra nieko nenormalaus ar atstumiančio. Kiekviena sveika motina krūties čiulpimą patiria kaip malonumą ir šūkčioja iš pasitenkinimo.

 

Tačiau apie 80 % moterų kenčia nuo vaginalinio nejautrumo ir frigidiškumo. Jų speneliai atitinkamai yra antiorgoniniai, t.y. „mirę”. Natūralus malonumo pojūtis kūdikiui čiulpiant krūtį tokioje moteryje gali pasikeisti į nerimą ar pasišlykštėjimą. Būtent todėl dauguma moterų nenori maitinti savo kūdikių.” (115-116 psl.)

 

W. Reichas ir kiti libertariniai psichologai maitinimo iš buteliuko praktiką laiko žalinga, ypač kai tuo pakeičiamas maitinimas krūtimi nuo pat pirmos gimimo dienos, nes tada pašalinama viena svarbiausių motinos ir kūdikio bioenergetinio ryšio sukūrimo priemonių. Šio ryšio trūkumas vėliau gali prisidėti prie „oralinių” neurotinio charakterio savybių.

 

Apie tai daugiau rasite A. Loweno knygoje „Physical dynamics of character structure”, 9 skyriuje „The oral character”. A. Lowenas teigia, kad maitinimas krūtimi turi tęstis apie 3 metus, kaip paprastai būna primityviose bendruomenėse, o atpratinimas nuo žindymo anksčiau šio laiko sukelia didžiulę traumą. „Jei kūdikis būtų maitinamas krūtimi apie tris metus, o tai man atrodo būtinas laiko tarpas kūdikio oralinio malonumo poreikio patenkinimui, vėliau atpratinimas nuo krūties praeina beveik be pasekmių, nes tada vaikas jau gali patirti ir kitus malonumus” („Depression and the body”, 133 psl.).

 

Kita žalinga kūdikių priežiūros praktika yra Pirqueto iš Vienos išrastas maniakiškai neurotiškas kūdikio maitinimas pagal tvarkaraštį, nes jis „yra visiškai klaidingas ir padarė žalą daugybei kūdikių”. Šios praktikos (laimei, dabar jau ne tokios populiarios, kaip buvo prieš 50 metų) dėka oralinių poreikių žlugdymas garantuoja kūdikio neurotinių „šarvų” susiformavimą.

 

W. Reichas: „Kol tėvai, gydytojai ir švietėjai vaikus ugdys elgdamiesi klaidingai ir nelanksčiai, besiremdami nepajudinamomis nuomonėmis, globėjiškai ir formaliai, o ne remdamiesi orgonišku ryšiu, vaikai ir toliau bus ramūs, užsidarę, abejingi, „autistiški”, „keisti” ir vėliau virs „laukiniais žvėriukais”, kuriuos reikės tramdyti” (Op. Cit. 124 psl.).

 

Dar viena žalojanti praktika yra leisti kūdikiui „išsirėkti”. „Kelioms valandoms palikti vaiką sode, vaiko aptvare, yra labai pavojinga. Niekas nežino, kokius stigdančios baimės ir vienišumo jausmus patiria kūdikis, vienas atsibudęs keistoje vietoje. Tie, kuriems teko girdėti kūdikio rėkimą, tokiais atvejais tikriausiai jau turi šiokį tokį supratimą apie tokios idėjos žiaurumą ir kvailumą.” (Neill, „Summerhill”, 336 psl.) Iš tikro, savo knygoje „The physical dynamics of character structure” A. Lowenas nustatė, kad tai sukelia kelias specifines neurozes, ypač depresiją. Ligoninės taip pat atsakingos už sergančių kūdikių psichologinį žalojimą, kai izoliuoja juos nuo motinų. Tokia praktika, be jokios abejonės, užaugino nenusakomus kiekius neurotikų ir psichopatų.

 

Taip pat W. Reichas pastebi, kad „sadistiški apipjaustymo įpročiai greit bus prilyginti bejausmiam fanatiškumui, kuo jie iš tikrųjų ir yra” (Op., Cit., 68 psl.). Jis pabrėžia, kad jam teko stebėti kūdikius, kuriems prireikė virš dviejų savaičių tam, kad „atsistatytų” apipjaustymo traumos. Po tokio atsistatymo liko nepranyksiantys psichologiniai randai chroniškos dubens raumenų įtampos pavidalu. Tokia įtampa suformuoja pirmą dubens „šarvų” sluoksnį, prie kurio vėliau prisideda seksualinis slopinimas ir kiti draudimai (ypač po naudojimosi tualetu pamokų).

 

Diafragma, ko gero, yra viena svarbiausių zonų, kurią reikėtų saugoti nuo ankstyvojo „šarvų” susidarymo. Savo klinikoje kelis metus stebėjęs kūdikius, W. Reichas padarė išvadą, kad kūdikių „šarvai” visų pirma blokuoja laisvą kvėpavimą. Tai pasireiškia šiurkščiu, nelygiu ar reikalaujančių pastangų kvėpavimu, kuris gali sukelti peršalimą, kosulį, bronchitą ir pan.

 

„Kuo daugiau kūdikių stebėjau, tuo svarbesnis darėsi ankstyvas kvėpavimo blokavimas. Kažkokiu būdu diafragmos zona į emocinį ir bioenergetinį diskomfortą reagavo pirmiausiai ir stipriausiai.” (Ibid., 110 psl.). Taigi kūdikio kvėpavimas yra svarbiausias emocinės sveikatos rodiklis, ir bet kokie sutrikimai rodo, kad kažkas yra negerai. Neillas sako: „Gerai prižiūrimo vaiko bruožas yra laisvas, nevaržomas kvėpavimas. Tai rodo, kad jis nebijo gyvenimo” (Op. Cit., 131 psl.).

 

Libertarinį požiūrį į kūdikių priežiūrą Neillas apibendrina taip: „Savireguliacija reiškia teisę gyventi laisvai, be išorės autoritetų poveikio tiek psichikai, tiek somatikai. Tai reiškia, kad kūdikis maitinasi, kai jaučia alkį, prisilaiko švaros, kai to nori, ant jo niekada nerėkiama ir jis niekada nemušamas, jis visada mylimas ir saugojamas” (Op. Cit., 105 psl.).

 

                anarcho vaikai

 

Savaime aišku, savireguliacija nereiškia, kad kūdikis paliekamas pats sau, kai ropoja skardžio atbrailos link ar ima žaisti su elektros rozete. Anarchistai neremia sveiko proto trūkumo. Mes suprantame, kad suaugę turi nepaisyti kūdikio valios, kai kalba eina apie fizinį jo saugumą. Neillas sako: „Tik kvailys vaikų kambaryje paliks neuždarytus langus ar atvirą ugnį. Tačiau mūsų mokykloje retkarčiais apsilanko jaunieji savireguliacijos entuziastai, priekaištaujantys dėl laisvės trūkumo, kurį mes sukuriame rakindami laboratorijos spinteles su vaistais ir nuodais ar drausdami žaisti ant gaisrininkų kopėčių. Dėl tokių padangėse skrajojančių laisvės gynėjų iškraipomas ir pradedamas nekęsti visas laisvės judėjimas” (Ibid. 106 psl.).

 

Vis dėlto libertarinė pozicija nereiškia, jog galima bausti vaiką dėl to, kad jis pateko į pavojingą situaciją. Nėra geriausias variantas ir garsiai rėkti (nebent tai vienintelis būdas sustabdyti nuo nelaimės). Paprasčiausiai pakaks be didelio šurmulio pašalinti pavojų. Neillas pastebi: „Jei tik vaikas nėra protiškai neįgalus, jis netrukus atras, kas jį domina. Be egzaltuotų ar piktų šūksnių jis bus nepaprastai sumanus elgdamasis su įvairiausiais daiktais ir medžiagomis.” (Ibid. 108 psl.) Žinoma, tik tada, kai jis nuo pat pradžių buvo paliktas savireguliacijai ir neišvystė iracionalių antrinių impulsų.

 
Visas tekstas anglų kalba: http://www.infoshop.org/faq/secJ6.html
Vertė RB
2009 04 07
 
 

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti