12 „žalių“ filmų
teorija

Earthlings        „Žemiečiai“ („Earthlings“, 2005)

 

„Earthlings“ (2005 m.) yra turbūt stipriausias iki šiol sukurtas dokumentinis filmas apie industrinę gyvulininkystę ir žmonijos priklausomybę nuo gyvūnų – maistui, apsirengimui, pramogoms ir vis labiau prieštaringai vertinamiems eksperimentams. Pasakotojas šiame filme yra JAV aktorius Joaquinas Phoenixas, žinomas kaip ilgalaikis veganas ir gyvūnų teisių gynėjas. Nuodugniai analizuojant kiekvieną gyvūnų parduotuvių, prieglaudų, gyvulininkystės ūkių, odos ir kailio prekybos, pramogų industrijos, medicinos ir kitų mokslinių įstaigų veiklos aspektą, „Earthlings“ atskleidžia visas gyvūnų (iš)naudojimo praktikas, kurios atliekamos dėl žmogaus pelno.

 

Žmonės, kurie iki tol spjaudė į „visas tas gyvūnų teises“ ir vegetarizmą, pasižiūrėję šį filmą, likdavo šokiruoti esamos realybės; jei filmas priverčia susimąstyti – gal jį verta ir rekomenduoti? Tiesa, vaikams iki 18 metų kai kuri vaizdo medžiaga šiame filme gali būti „per stipri“, tačiau jei žmogus valgo mėsą ir nešioja odinius rūbus ar kailinius, gal jis ir turėtų teisę žinoti, kokia šių produktų/daiktų atsiradimo kilmė? Panašus filmas – „Devour the Earth“. Jis aprėpia labiau aplinkosauginius gyvulininkystės veiklos aspektus.

 

Žiūrėti filmą „Earthlings“

 
 

The Corporation        „Korporacija“ („The Corporation“, 2003)

 

        „The Corporation“ (2003 m.) išsamiai analizuoja šiandieninio pasaulio korporacijų veikimo būdus – bet ne iš ekonomisto ar verslininko taško, o iš... psichologo. Šis dokumentinis filmas parodo, kaip vystėsi korporacijos – nuo įstaigų, valdomų vyriausybių ir atliekančių specifines visuomenines funkcijas, iki didelių šiuolaikinių bendrovių, kurioms yra priskiriamos kai kurios asmens juridinės teisės. Pagrindinis filmo „kabliukas“ yra bandymas įvertinti tokią korporacinę „asmenybę“ naudojant diagnostinius žmogaus psichologinės būklės kriterijus. Paprastai tariant, filmas bando įvertinti korporacijų elgesį visuomenėje ir jų tikrąją įtaką pasauliui taip, kaip psichologas įvertintų savo paciento būklę. Tai filme daroma per savitus pavyzdžius, įtraukiant politinius, ekonominius, ekologijos, sveikatos, žmogaus teisių ir kitus aspektus.

 

        Žiūrėti filmą „The Corporation“

 

 

An Inconvenient Truth        „Nepatogi tiesa“ („An Inconvenient Truth“, 2006)

 

„An Inconvenient Truth“ (2006 m.) – prieštaringai vertinamas JAV politikas Alas Gore’as ir jo dokumentinis filmas „An Inconvenient Truth“ užsitraukė įvairių klimato kaitos kritikų bei kai kurių mokslininkų ir politikų nemalonę, tačiau iš kitos pusės, filmas mobilizavo nemažai žmonių ir vyriausybių aplinkosauginių sprendimų ieškojimo veiksmams. Nors filme, pasak kai kurių mokslininkų, yra netikslumų bei yra bauginama vos ne pasaulio pabaiga, filmas iš tikrųjų priverčia susimąstyti apie žmonijos ekologinį pėdsaką ir potencialias Žemės atšilimo pasekmes dėl pernelyg intensyvios žmonijos veiklos. Kai kurių valstybių (pvz., Argentinos, Kanados, Vokietijos) švietimo įstaigos naudoja filmą kaip papildomą ekologinio švietimo medžiagą. Panašus filmas „11th hour“ (2007 m.) – ne mažiau svarbus dokumentinis filmas (nors ir mažiau įtakojo visuomenę), aprėpiantis ne tik klimato kaitą, bet ir kitas aplinkosaugines problemas; pabaigoje pasakojama apie žaliąsias technologijas ir galimybes gyventi draugiškai su aplinka. Nepaisant to, kad pasakotojas yra aktorius Leonardas Di Caprio, filme yra nemažai interviu su progresyviais mokslininkais, aplinkosaugininkais, pateikiančiais nuostabių minčių.

 

Žiūrėti filmą „An Incovenient True“

 

 

We feed the world        „Mes maitiname pasaulį“ („We feed the world“, 2005)

 

„We feed the world“ (2005 m.) – kiekvieną dieną kiekis neparduotos ir išmetamos duonos Vienos (Austrija) parduotuvėse prilygsta kiekiui suvartojamos duonos antrajame pagal dydį Austrijos mieste, Grace. Apytiksliai 350 000 hektarų žemės ūkiui naudojamos žemės, daugiausia Lotynų Amerikoje, yra skirta sojos pupelių auginimui išmaitinti Austrijos galvijus, ir tuo pačiu metu ketvirtadalis vietos gyventojų (Lotynų Amerikoje) badauja. Vidutinis europietis per metus suvalgo 10 kilogramų dirbtinai, drėkinimo sistemomis bei šiltnamiuose (pietų Ispanijoje) užaugintų daržovių – tai sukelia vandens stygių šiame regione. „We feed the world“ pasakoja apie maisto, kurį mes valgome, kilmę. Mes keliaujame į Prancūziją, Ispaniją, Rumuniją, Šveicariją, Braziliją – ir atgal į Austriją. Per visą filmą mus lydi interviu su Jeanu Ziegleriu iš Jungtinių Tautų programos „Teisė į maistą“.„We feed the world“ yra dokumentinis austrų režisieriaus filmas apie maistą ir globalizaciją, apie žvejus ir ūkininkus, tolimųjų reisų vairuotojus, apie korporacijų vadovus, prekių tiekimą ir pinigų srautą. Nuostabiai meniškai vaizduodamas realybę, filmas įžvalgiai pasakoja mums apie maisto gamybą bei bando atsakyti į klausimą, ką pasaulinis badas turi bendro su mumis.

 

Žiūrėti filmą „We feed the world“

 
 

Zeitgeist        „Laiko dvasia“ („Zeitgeist“, 2007)

 

„Zeitgeist. The movie“ (2007 m.) – dokumentinis filmas, reikalaujantis žiūrėtojo budrumo bei noro rasti atsakymus į keblius klausimus: filme pasakojama Jėzaus mito hipotezė, atskleidžiamas alternatyvus požiūris į 9/11 atakas bei reikalaujama iš naujo peržvelgti JAV Federalinio rezervų banko istoriją, veiklą ir… jo sąmokslus – visos šios temos vienu ar kitu būdu paliečia Irako karą ir karo mašiną apskritai, manipuliaciją religijomis, istorijos klastojimą (korporacijų ir politikų „surežisuotus“ įvykius), Didįjį Brolį (visada mus stebintį) ir kt. Filmas parodo, kad totalitarizmas, nors ir paslėptas po demokratijos kauke, yra tam tikros žmonių grupės (elito) reikalavimas, kuris įtvirtinamas per iš anksto suplanuotus konspiracinius religijos, valstybės ir korporacijų veiksmų planus. Pažiūrėjęs šį filmą, užduodi sau klausimą: Ar tikrai taip yra? Jei taip, tada visi mes prilygstame bandomosioms žiurkėms. Jei ne – tai kodėl tiek daug sutapimų, kurie – juos tvarkingai sudėliojus – sudaro idealų klastos paveikslą?

 

Žiūrėti filmą „Zeitgeist“

 
 
Baraka        „Baraka“, 1992
 

„Baraka“ (1992 m.) – filmas be dialogo. Jis susideda iš įvairių peizažų, bažnyčių, griuvėsių, religinių ceremonijų ir greito tempo miestų vaizdų. Baraka parodo mums visą gamtos didybę bei lygina ją su mūsų civilizacija, mūsų kasdiene, mechaniška rutina, su skubotu gyvenimo tempu. Čia pasakojama ne tik apie planetos bei mūsų technologiškos visuomenės skirtumų fenomeną, bet ir apie kultūrinius ir istorinius žmonijos vystymosi aspektus, pvz., yra lyginamos jakudzos tatuiruotės su Australijos aborigenų kūno tapyba. Filmas buvo nufilmuotas 152 vietovėse, 24 šalyse – pats žodis „baraka“ reiškia „palaiminimą“ keliose kalbose. Ir iš tikrųjų, tai yra paprasčiausiai gražus, filosofinis filmas, reikalaujantis vos ne meditacinės būsenos, beje, tai taip pat yra 1983 metų filmo „Koyaanisqatsi – Life Out of Balance“ (irgi labai rekomenduojamo!) analogija – tiesiog daugiau apgalvota ir žymiai ramesnė.

 

Žiūrėti filmą „Baraka“

 
 

Unser taglich Brot        „Kasdienė mūsų duona“ („Unser täglich Brot“, 2005)

„Unser täglich Brot“ (2005 m.) – dar vienas dokumentinis austrų filmas, ir šį kartą vėl apie maistą – tačiau vietoje to, kad akcentuotų mūsų žemės ūkio veiklos spragas ir maisto paskirstymo problematiką, šis filmas, tyliai ir be dialogo, tik per meniškai nufilmuotus vaizdus, parodo visą augalinio ir gyvūninio maisto gamybos procesą. Pažiūrėjus filmą, iškyla klausimai: Ar aš tikrai noriu šio produkto? O gal reiktų maitintis ekologiškai? Vežtis maistą iš savo močiutės kaimo ir/arba pačiam ūkininkauti? Filmas neduoda jokių atsakymų – kiekvienas lieka su savo asmeniniais įspūdžiais ir turi pats nuspręsti, ko nori.

 

Žiūrėti filmą „Unser taglich Brot“

 

 

Samsara        „Samsara“, 2001

 

„Samsara“ (2001 m.) – tai vienintelis šiame sąraše grožinis filmas, pasakojantis apie dvasinę meilės istorijos problematiką didingame ir nuostabiame Žemės kampelyje – Ladake, Himalajuose. „Samsara“ yra ieškojimas; tai vieno vienuolio kova ir bandymas pasiekti dvasinį nušvitimą atsisakant pasaulio. Tai taip pat ir vienos moters kova už buvimą kartu su jos meile ir gyvenimu. Šis filmas yra neskubus, pilnas nuostabių vaizdų, meilės ir egzistencinio ieškojimo, jame puikiai pavaizduojami Himalajų gyventojų gyvenimo ritmas ir dvasia. Aistros čia priešinamos dvasiniam tobulėjimui – bet tuo pačiu metu jos suartina filmo herojus ir suteikia prasmės jų egzistavimui. Filmo herojai šneka ladakų ir tibetiečių kalba.

 

Žiūrėti filmą "Samsara"

 
 

Behind the Mask        „Po kauke“, („Behind the Mask“, 2006)

 

        „Behind the Mask“ („The Story Of The People Who Risk Everything To Save Animals“, 2006 m.) – dokumentinis filmas apie gyvūnų teisių aktyvistus, kurie įsilaužia į laboratorijas ir gyvūnų fermas, kad nufilmuotų visuomenei nematomus pramoninio gyvūnų išnaudojimo vaizdus. Tai – neblogas bandymas pažiūrėti į „Gyvūnų išlaisvinimo fronto“ („Animal Liberation Front“, ALF) aktyvistus, kurie dažnai vadinami teroristais – nors nėra nužudę nė vieno žmogaus – iš jų pačių taško. Filme nemažai pasakojama apie gerai žinomus gyvūnų teisių judėjimo aktyvistus, dalis kurių buvo įkalinti už tiesioginius ALF veiksmus. Pvz., yra pasakojama Jill Phipps istorija, ši mergina žuvo nukritusi po sunkvežimio ratais per protestą prieš žiaurias gyvūnų transportavimo sąlygas. Filme šios merginos motina sako: „Jie vadina mus teroristais, bet realybė yra tokia, kad per visus tuos metus 4 gyvūnų teisių aktyvistai buvo užmušti per protestus.“ Laikraštis ir naujienų portalas „The Calcutta Telegraph“ įvardino šį filmą kaip „ypatingą“ ir kad „nepaisant to, ką žmonės galėtų galvoti apie ALF ir jų taktikas, filmas yra vertas žiūrėjimo“.

 

        Žiūrėti filmą „Behind the Mask"

 
 

Supersize Me        „Super didelis aš“, („Supersize Me“, 2004)

 

        „Supersize Me“ (2004 m.) – pakankamai gerai žinomas dokumentinis filmas apie greitą maistą, jo reklamą ir įtaką mūsų organizmui. Morganas Spurlockas, filmo kūrėjas ir pagrindinis jo herojus, paaukojo filmui 30 savo gyvenimo dienų, per kurias maitinosi išskirtinai tik maistu, kurį galima nusipirkti McDonald’s greito maisto restoranuose. Filmas užfiksuoja drastiškus tokios gyvensenos padarinius filmo herojaus fizinei ir psichinei sveikatai, o taip pat analizuoja korporacinės greito maisto pramonės įtaką visuomenės mitybos įpročiams ir pasakoja, pvz., kaip greito maisto verslas bando pritraukti žmones – ypatingai vaikus – pas save ir pripratinti juos prie žalingos, nepilnavertės mitybos dėl savo pelno. Jei dar nežiūrėjote – pažiūrėkite: šmaikštus ir tikslus filmas.

 

        Žiūrėti filmą "Supersize me"

 
 

What a way to go        „Kur eiti: gyvenimas baigiantis imperijos erai“ („What a way to go: Life at the End of The Empire“, 2007)

 

„What a way to go: Life at the End of The Empire“ (2007 m.) – 123 min. trukmės dokumentinis filmas, kuris kartais paviršutiniškai lyginamas su „11-ąja valanda“ („11th hour“) vien dėl to, kad jame irgi kalba žinomi žmonės: Danielis Quinnas, Derrickas Jensenas, Jerry‘is Manderas, Chellis Glendinning, Richardas Heinbergas, Thomas Berry‘is, Williamas Cattonas, Ranas Prieuras, Richardas Manningas ir kiti. Tačiau skirtumas tarp šio ir kitų su ekologija susijusių filmų yra labai didelis. Pirmoji dalis, kurioje analizuojamos „didžiosios“ problemos (klimato kaita, bioįvairovės nykimas, naftos eros pabaiga, auganti žmonių populiacija) niekuo nesiskiria nuo daugybės kitų ekologinių filmų ir bent truputį „žalias“ žmogus čia neišvys nieko pribloškiančiai naujo. Tačiau antroji filmo dalis prabyla apie dalykus, kurių taip plačiai ir tiesiogiai dar nelietė nei vienas filmas – griežta žmonijos kultūros, antropocentrinio mąstymo kritika, dabartinio mūsų gyvenimo būdo liguistumo ir trumparegiškumo analizė. Pagirtina ir tai, kad filmo pabaigoje žiūrovai nėra klaidinami pasakomis apie stebuklingą „išsigelbėjimą“ iš esamos padėties technologijomis. Nieko panašaus. Norite sužinoti, kur eiti? Eikite pažiūrėti šio filmo. Tai bus pirmas žingsnis teisingon pusėn.

 

Atsisiųsti filmą

 
 

Surplus        „Perteklius: verčiami būti vartotojais“ (Surplus: Terrorized Into Being Consumers“, 2003)

 

„Surplus: Terrorized Into Being Consumers“ (2003 m.) – 51 min. trukmės švedų režisieriaus Eriko Gandini videokoliažas apie vartotojiškumą, globalizaciją, reklamos psichologiją ir tai... kaip mes verčiami gyventi nelaisvėje – „mes galime rinktis tarp prekės A, prekės B ir prekės C – tokia yra mūsų laisvė“. Filmas kalba ne faktais, o vaizdų ir muzikos deriniais, nuotrupomis iš reklamų, politikų kalbų, interviu su paprastais žmonėmis. Čia retoriškai klausiama, kodėl vartotojiškas gyvenimo būdas taip klesti, kodėl mes manome, kad daiktai mums suteiks laimę, kodėl mes jaučiame tuštumą, net jei materialiai esame aprūpinti kelis kartus daugiau nei pakankamai? Filme matysite kadrus iš JAV, Indijos, Kinijos, Italijos, Vengrijos, Kanados, Švedijos ir Kubos. Pagrindinė šio filmo „žvaigždė“ yra Džonas Zerzanas (John Zerzan), kontroversiškai vertinamas filosofas, anarchoprimityvistas, kuris pasisako už tiesioginių veiksmų naudojimą kovoje su korporacijomis bei teigia, kad „tai nėra smurtas, smurtas yra sėdėti ir nieko neveikiant spoksoti MTV, eiti į darbą ir nesiimti veiksmų“.

 

Žiūrėti filmą "Surplus"

 

 
Romuald Bokėj
„Žalioji Lietuva“, 2008 m. gegužė Nr. 9 (301)