Anarchizmo istorija: Keli mažiau žinomi Italijos anarchistai (2)
teorija

Amilcare Cipriani        Tęsinys. Skaityti pradžią

 

Amilcare Cipriani anarchistas, kalinys ir deputatas, neprisiekęs karaliui

 

Amilcare Cipriani (1843-1918) buvo anarchistas patriotas. Gimė Anzio mieste. Būdamas 16 metų amžiaus, kartu su G. Garibaldžiu kovėsi prieš prancūzų karius Solferino mūšyje antrojo Italijos nepriklausomybės karo metu, bet 1862 m. Aspromonte mūšyje jau kovojo prieš G. Garibaldį. A. Cipriani įkūrė „Demokratijos klubą”, kartu su E. Dadaoglou suorganizavo grupę ir 1862 m. dalyvavo revoliucijoje prieš Graikijos karalių Otto. 1867 m. įstojo į pirmajį internacionalą, 1871 m. dalyvavo Paryžiaus Komunos gynyboje, už ką buvo pasmerktas mirčiai, tačiau vėliau kartu su dar 7000 kitų pasmerktųjų buvo ištremtas į Naujają Kaledoniją. Po 1880 m. amnestijos A. Cipriani grįžo į Prancūziją, bet greit buvo ištremtas. 1881 m. už „konspiraciją” suimtas Italijoje ir nuteistas 20 metų kalėjimo. Po septynių metų dėl šalyje įvykusių permainų vėl atsidūrė laisvėje.

 

2-ojo Internacionalo kongrese, 1893 m. vykusiame Ciuriche, A. Cipriani, solidarizuodamasis su R. Luxemburg ir iš posėdžių pašalintais anarchistais, atsisakė savo mandato. 1897 m. su Garibaldžio sūnumi išvyko į Graikiją kovoti prieš turkus, buvo sužeistas, o grįžęs į Italiją, 1898 m. vėl pateko į kalėjimą trejiems metams.

 

A. Cipriani buvo išrinktas deputatu Italijos Atstovų rūmuose (ir perrinktas aštuonis kartus iš eilės), bet negalėjo užimti savo vietos, nes atsisakė prisiekti karaliui. 1891 m. dalyvavo konferencijoje, įkūrusioje trumpai veikusią Revoliucinę socialistų anarchistų partiją.

 

Jis rašė į „Le Plebeien” ir kitus anarchistų leidinius. Mirė 73 metų Paryžiaus ligoninėje. 1911 m. jo knygos Italijoje buvo uždraustos kaip ardomoji literatūra.

 
 

carlo tresca        Carlo Tresca – streikų organizatorius, bolševizmo ir mafijos kritikas

 

Carlo Tresca (kairėje, 1879-1943) buvo Italijos geležinkelio darbininkų federacijos sekretorius ir laikraščio „Il Germe” redaktorius. 1911 metais, vengdamas įkalinimo už radikalią politinę veiklą, persikėlė į JAV. Apsistojo Filadelfijoje, kur dirbo Italų socialistų federacijos (ISF) leidžiamo laikraščio „Il Proletario” redaktoriumi. Jo dėka ISF politinė kryptis netrukus pasuko sindikalizmo link. Politiniai C. Tresca įsitikinimai vis radikalėjo, ir netrukus jis save jau vadino anarchistu. Palikęs „Il Proletario”, jis įkūrė savo laikraštį „La Plebe”. Vėliau, kartu su laikraščiu, persikėlė į Pitsburgą, taip revoliucinės idėjos pasiekė Vakarų Pensilvanijoje dirbusius italų šachtininkus bei liejyklų darbininkus.

 

1912 m. C. Tresca išvyko į Masačiusetsą, kad suburtų italų darbininkus ir išlaisvintų streiko lyderius J. Ettorę ir A. Giovannitti, kaltinamus žmogžudyste. Ten jis įstojo į Industrial Workers of the World (IWW). Po sėkmingo streiko C. Tresca suorganizavo dar kelis streikus įvairiose JAV valstijose – 1912 m. Niujorko tekstilės darbuotojų streiką, 1913 m. Niujorko viešbučių tarnautojų streiką, 1913 m. Petersono šilko streiką, 1916 m. Minesotos šachtininkų streiką.

 

C. Tresca tapo svarbus asmuo judėjime, besipriešinančiame B. Mussolinio pastangoms suburti Italijos imigrantus į fašistų paramos grupes. Tuo metu jis redagavo antifašistinį laikraštį „Il Martello”, kuriame B. Mussolinis buvo vadinamas klasiniu priešu ir išdaviku (turint mintyje socialistinę fašizmo kilmę). C. Tresca veikla buvo stebima iš Romos, bet jį nuolat sekė ir JAV vyriausybė. Per 1926 m. surengtą eiseną jį bandė susprogdinti fašistai. Tuo metu jis buvo Sacco ir Vanzetti gynybos komiteto narys, dažnai sakydavo ginamąsias kalbas ir rašydavo straipsnius.

 

1938 m. jis atvirai kritikavo sovietų komunizmą ir stalinizmą, ypač po to, kai Sovietų Sąjunga Ispanijos revoliucijos metu pradėjo naikinti Katalonijos ir Aragono anarchistų judėjimus. Iki to C. Tresca į sovietų komunistus žiūrėjo kaip į sąjungininkus kovoje prieš fašizmą ir juos rėmė, teigdamas, kad komunistinė valstybė yra geriau nei kapitalistinė. Tais pačiais metais C. Tresca viešai apkaltino sovietus, kad šie pagrobė aktyvistę J. Poyntz, kuri prieš pradingdama pareiškė, kaip bjaurisi Stalino teroru. C. Tresca kovojo ne tik prieš bolševikus. Savaitraštyje „Il Martello” jis, gerai žinodamas riziką, pradėjo mafijos kritikos kampaniją.

 

1943 m. C. Tresca buvo nuolat stebimas policijos. 1943 m. vasario mėnesį sekliai stebėjo įvykį, kai pravažiuojantis automobilis pabandė partrenkti Trescą. Po dviejų dienų jis buvo pakviestas apklausai. Išėjęs iš policijos pastato, C. Tresca įšoko į jo laukusį automobilį ir bandė pasprukti nuo savo seklių. Netrukus, jam kertant gatvę, sustojo juodas fordas, iš kurio iššokęs rudu apsiaustu vilkintis žmogus iššovė iš pistoleto jam į nugarą ir galvą. C. Tresca mirė vietoje. Automobilis atviromis durelėmis buvo rastas netoliese. Manoma, kad tai buvo mafijos darbas, kurios bosas V. Genovese siekė Mussolinio palankumo. Kai kurie istorikai mano, kad C. Trescą už Stalino režimo kritiką nužudė NKVD.

 
 

Pietro Gori        Pietro Gori – „klasinės neapykantos kurstytojas“, anarchistų gynėjas ir dainų autorius

 

Pietro Gori (1865-1911) – teisininkas, žurnalistas, intelektualas ir poetas. Politinis aktyvistas, XIX a. pabaigos anarchistų dainų autorius. Gimė Toskanoje. 1878 m. iš Messinos miestelio persikėlė į Livorną. Jaunas būdamas įstojo į Monarchistų asociaciją, bet buvo pašalintas dėl negarbingo elgesio. Ėmė rašyti nuosaikiame žurnale „La Riforma”. 1886 m. įstojo į Pizos universitetą. Netrukus tapo anarchistų judėjimo nariu. 1887 m. P. Gori buvo suimtas, kai parašė apie Čikagoje, Heimarketo aikštėje, vykusių riaušių metu nužudytus protestuotojus.

 

Kitais metais, būdamas studentų sąjungos sekretorius, jis organizavo filosofo G. Bruno mirties paminėjimą. 1898 m. baigė teisės studijas ir apsigynė darbą „Skurdas ir nusikaltimai”. Tų pačių metų lapkričio mėnesį, prisidengęs Rigo pseudonimu (jo pavardės anagrama), išspausdino savo pirmos konferencijos tekstus „Maištininko mintys” ir atsidūrė kalėjime už „klasinės neapykantos kurstymą”. Teisme jį gynė bendra profesorių ir studentų bendramokslių grupė, visi kaltinimai buvo paneigti.

 

1890 m. gegužės 13 d. jis vėl buvo suimtas už gegužės 1 d. šventės Livorne organizavimą. Buvo teisiamas ir gavo metus kalėjimo (po apeliacijos bausmė sumažinta).

 

1894 m. Italijos spauda apkaltino P. Gori, kad šis įkvėpė S. G.. Caserio nužudyti Prancūzijos prezidentą S. Carnotą. Vengdamas penkerių metų įkalinimo, jis pasitraukė į Luganą, esnatį Šveicarijoje. Tačiau 1895 m. kartu su kitais 17 politinių pabėgėlių buvo suimtas ir po dviejų kalinimo savaičių ištremtas. Šie įvykiai įkvėpė jį sukurti žodžius geriausiai žinomai Italijos anarchistų dainai „Addio a Lugano”.

 

Per Vokietiją ir Belgiją atvykęs į Londoną, sutiko garsiausius tarptautinio anarchistų judėjimo atstovus. Po kiek laiko nuvyko į Niujorką ir iš čia patraukė į kelionę po JAV ir Kanadą su savo paskaitomis (daugiau nei 400 paskaitų per metus). Tuo metu daug rašė žurnalui „La Questione Sociale”. 1896 m. grįžo į Londoną ir dalyvavo ketvirtame 2-ojo Internacionalo kongrese. Kaip JAV profsąjungų atstovas jis kalbėjo iš anarchistinių pozicijų.

 

Kai kurių Italijos parlamento narių dėka vyriausybė leido jam grįžti į Italiją. Grįžęs jis tuojau pat atkūrė ryšius su Italijos anarchistais, gynė bendražygius teismuose, vėl pradėjo rašyti anarchistiniams leidiniams. 1898 m. staigiai pakilus duonos kainai, per Italiją nusirito riaušių banga. Vyriausybė neatlaikė, generolas F. B. Beccaris įsakė šaudyti į Milane susirinkusią minią. Žuvo beveik 300 žmonių. Represijos prieš kairiasias politines jėgas ir profsąjungas buvo dar žiauresnės, tad P. Gori turėjo vėl palikti šalį. Pasitraukus, jis už akių buvo nuteistas 12 metų kalėjimo.

 

Iš Marselio jis pasiekė Argentiną. Čia išgarsėjo ne tik kaip politikas, bet ir kaip mokslininkas. Padėjo organizuoti profsąjungas, Buenos Airių universitete skaitė kriminologijos kursą, įkūrė žurnalą „Modernioji kriminologija”. Po amnestijos 1902 m. jis vėl grįžo į Italiją. Kitais metais, kartu su L. Fabbri įkūrė žurnalą „Il pensiero”. 1904 m. trumpai lankėsi Egipte ir Palestinoje. Likusius metus rašė, užsiėmė politiniu aktyvizmu ir teisiškai gynė savo bendražygius kalėjimuose.

 
 

Gaetano Bresci        Gaetano Bresci – pirmasis anarchistas, nužudęs Europos monarchą

 

Gaetano Bresci (1869-1901) daugelio anarchistų ir respublikonų vis dar laikomas didvyriu. G. Bresci buvo pirmasis žmogus, nužudęs Europos monarchą (nenuverčiant režimo) ir likęs nenubaustas mirties bausme. Gimė Toskanoje. Emigravo į Niudžersį (JAV), kur dirbo audėju. Darbdaviai vertino jį kaip ramų, gerai dirbantį darbininką. Turėjo žmoną ir vaiką, uždirbdavo vos 15 USD per savaitę. Tapo vienu iš Patersone italų kalba leisto anarchistų laikraščio „La Questione Sociale” įkūrėjų.

 

1898 m. dėl didėjančių duonos kainų kilusių riaušių metu buvo nužudyta G. Bresci sesuo. Karalius Humbertas apdovanojo generolą Bava-Beccarį, davusį įsakymą šaudyti į žmones, ir pavadino jį „drąsiuoju karaliaus rūmų gynėju”. Būtent po to G. Bresci nusprendė nužudyti karalių. Niekam neprasitaręs, jis atsiėmė iš laikraščio savo dalį ir nukeliavo į Italiją. 1900 m. Monzoje G. Bresci keturiais šūviais nužudė karalių.

 

Netrukus G. Bresci buvo sugautas ir teisiamas. Jį gynė anarchistų teisininkas F. S. Merlino. Karaliaus žudikas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos ir išsiųstas į Šventojo Stefano salą, kur jau daugelį metų buvo siunčiami ir kiti anarchistai. Mažiau nei po metų jis buvo rastas negyvas. Neaišku, ar jis nusižudė (taip skelbė kalėjimo vadovybė), ar buvo nužudytas sargybinių.

 
Pagal flickr.com parengė RB
2009 05 16