Joshua Farley. Kas slypi už ekonomikos augimo? (1)
teorija

Johsua Farley        Pateikiame Vermonto Universiteto (JAV) prof. Joshua Farley’io 2007 m. balandžio 14 d., ekologinės ekonomikos konferencijoje aistringai skaitytos paskaitos audio įrašo vertimo fragmentą.

 

Šiandien noriu pakalbėti apie tai, kas slypi už ekonomikos augimo. Mes gyvename visuomenėje, kurią B. Clintonas apibrėžė kaip ekonomiškai buką, t. y. mums reikia, kad ekonomika augtų vis daugiau ir daugiau. Taigi mes gyvename visuomenėje, kur ekonomikos augimas tapo pagrindine varomąja jėga visoje mūsų veikloje. Visi siekia augimo. Visi siekia geresnio darbo, visi siekia daugiau vartoti, turėti didesnius namus, didesnius automobilius. Mes gyvename būtent tokioje visuomenėje.

 

Norėčiau nuginčyti požiūrį, kad, visų pirma, nuolatinis ekonomikos augimas apskritai įmanomas ir, antra, kad jis tikrai yra taip reikalingas. Tokios yra mano paskaitos gairės.

 

Norėčiau pradėti nuo to, kokie ekonomikos augimo privalumai yra žinomi. Kodėl žmonės mano, kad mums reikia ekonomikos augimo? Taip pat norėčiau pakalbėti apie fizinius ekonomikos augimo apribojimus. Norėčiau į ekonomikos klausimus pažvelgti per fizikos ir ekologijos prizmę – apie tai dažnai nutylima. Dar norėčiau paklausti: ar tikrai ekonomikos augimas yra pageidautinas, ar tikrai žmogui reikalingas didėjantis vartojimas, ar tai kokiu nors būdu pagerins mūsų būtį, bent jau išsivysčiusiose šalyse? Nes tvirtai tikiu, kad skurdžioms šalims ekonomikos augimas yra būtinas. Tada norėčiau pažvelgti į kai kurias alternatyvas. Ką galime padaryti, kokios yra ekonomikos augimo alternatyvos ir kas galėtų mus nuvesti ten, kur mes norime eiti?

 

Iš pradžių noriu pakalbėti apie tris labai naudingus apibrėžimus. Visų pirma, kai kalbu apie ekonomikos augimą, aš kalbu apie fizinį ekonomikos dydžio augimą. Ekonomistai kalba apie įdėjimus į ekonomiką. Ekologiniai ekonomistai kalba apie įdėjimą ir išėmimą. Jie sako, kad iš gamtos ateina žaliavos, jos yra pakeičiamos į daiktus, suteikiančius mums ekonominius privalumus, ir grąžinamos į ekosistemą kaip atliekos. Apie ekonomikos augimą kalbu kaip apie įdėjimo-išėmimo didėjimą. Kitaip tariant, apie žaliavų išgavimo ir atliekų išmetimo didėjimą.

 

Noriu pabrėžti ekonominės sistemos ir ekologinės sistemos santykį. Idėja, kad ekologinė sistema savyje talpina ekonomiką ir ją palaiko, yra unikali ir būdinga tik ekologiniams ekonomistams. Kitos ekonomikos rūšys į ekosistemą žiūri kaip į ekonomikos dalį, o ekoekonomistai, priešingai – ekonomiką laiko ekosistemos dalimi.

 

Taigi kodėl mūsų visuomenė tokia įsitikinusi, kad ekonomikos augimas yra toks svarbus? Kapitalizmas priklauso nuo augimo. Panašiai kaip važiuoti dviračiu. Arba tu važiuoji į priekį, arba griūni. Kapitalizmui, kaip sistemai, reikia nuolatinio ekonomikos augimo, ši sistema geriausia veikia esant tokiam augimui. Todėl ekonomikos augimas yra būtinas, nes jis palaiko šią sistemą. Kitas argumentas, kodėl mums reikia ekonomikos augimo, yra tai, kad mums taip tiesiog geriau. Norėti daugiau slypi žmogaus prigimtyje. O jei mes visada norime daugiau, vadinasi, reikia galinčio tai suteikti ekonomikos augimo. Trečia, daug žmonių susirūpinę, kad sparčiai auga planetos gyventojų skaičius. Ką gi mes darysime? Atlikti tyrimai parodė, kad kuo didesnės žmonių pajamos, tuo šeimose mažiau vaikų. Kaipgi mes spręsime populiacijos problemas? Ogi ekonomikos augimu!

 

Nemažai žmonių susirūpinę ir aplinkosaugos problemomis. Žymūs ekonomistai atsako, kad mums per brangu spręsti aplinkosaugines problemas, kol ekonomika nepakankamai stipri. Prieš ką nors darant, mums reikia daugiau gerbūvio, daugiau pajamų. G. Bushas sakė: „Jei mes tikimės išspręsti aplinkosaugos problemas, mums reikia, kad augtų ekonomika“. 1950 m. atliktas tyrimas parodė, kad labai neturtingose šalyse gėrybės pasiskirsto labai tolygiai, vidutinių pajamų šalyse, priešingai, gerbūvis paskirstomas netolygiai, vadinasi, kai tik praturtėjama, gėrybės pasiskirsto nevienodai.

 

Neturtingose šalyse padaroma nedidelė ekologinė žala, tuo tarpu vidurinės klasės šalyse daugybė ekologinės žalos, kita vertus, kai tik praturtėjama, aplinka tampa prabangos dalimi, tad vėl pradedama ją saugoti. CO2 emisija neturtingose šalyse yra maža, vidutinėse – didelė, ji mažėja turtingose šalyse.

 

Kita tema yra skurdas. Būtent dėl jo liberalai, turčiai ir progresyvūs žmonės remia ekonomikos augimą, nes sako, kad mums reikia išsikapstyti iš skurdo. Kaip galima teigti, kad ekonomikos augimas nereikalingas, kai daugybė žmonių sunkiai suduria galą su galu? O paskirstyti resursus yra per daug sudėtinga politiškai. Taigi mes augsime, kol išsikapstysime iš skurdo. Mums tą reikia daryti ne tik dėl savęs (dar turime daug vargstančių žmonių), bet ir dėl kitų neturtingų šalių, su kuriomis mes prekiaujame. Mūsų ekonomika yra tų šalių ekonomikos augimo variklis. Vadinasi, jei mūsų ekonomika augs, mes ištempsime ir tų kitų šalių ekonomikas. Jei mes nustosime augti, tos šalys nebeturės galimybių prekiauti su mumis ir negalės pačios augti. Tai rimta. Esame morališkai įsipareigoję tęsti ekonomikos augimą. Tai išspręs visas iškilusias problemas. Toks yra visuotinai priimtas požiūris.

 

Sakiau, kad ekonomistai ir beveik kiekvienas iš mūsų mano, kad ekonomikos augimas yra būtinas. Norėčiau pažvelgti į nuolatinio ekonomikos augimo fiziką bei ekologiją ir paklausti, ar tai apskritai įmanoma? Pradėkime nuo pirmojo termodinamikos dėsnio. Termodinamikos dėsniai fizikų laikomi pamatiniais gamtos dėsniais. Priešingai nei tie abejotini dėsniai ar hipotezės, apie kuriuos kalba ekonomistai, pirminiai gamtos dėsniai visų laikomi teisingais.

 

Pirmasis termodinamikos dėsnis teigia, kad energija negali būti sukurta ar sunaikinta. Negalima ką nors sukurti iš nieko. Tai reiškia, kad visa ekonominė gamyba yra jau egzistuojančių daiktų transformacija. Tam būtinos žaliavos iš gamtos. Tai vienintelis žaliavų šaltinis. Su tuo viskas aišku. Pasakius, kad nieko negalima sukurti iš nieko, reikia pasakyti, kad šioje ribotoje planetoje nuolatinis fizinis ekonomikos augimas yra neįmanomas. Visa ekonomikos gamyba, žaliavos, gautos iš gamtos, kurios resursai šioje planetoje yra riboti, gali augti tik iki tam tikro lygio. Ekonomika yra ekosistemos dalis ir yra jos palaikoma.

 

Antrasis termodinamikos dėsnis techniškai skamba taip: izoliuotoje sistemoje entropija niekada nemažėja. Entropiją galima apibrėžti kaip netvarką. Betvarkė ekonominiu požiūriu yra mažiau naudinga. O ji niekada nemažėja. Taigi, kai ekonomika iš gamtos paimtas žaliavas paverčia į daiktus, tie daiktai iškrenta iš tvarkos sistemos ir laikui bėgant pavirsta į netvarką. Bet jie nepranyksta, o grįžta į gamtą kaip atliekos. Apie tai visiškai nekalbama įprastinėje ekonominėje analizėje.

 

Tai yra negrįžtamas kokybinių pokyčių procesas. Procesas vyksta tik į vieną pusę. Mes turime ribotą sukauptos mažos entropijos kiekį. Viena tokių entropijos apraiškų yra organinės kilmės iškastinis kuras, kita yra žaliavos, biologinės funkcijos. Tam tikra prasme gyvybė, nors ir nekuria mažos entropijos, gaudo saulės energiją ir panaudoja ją sukurti tvarkai ir naudai. Taigi, atsinaujinantys biologiniai resursai yra atsinaujinančios mažos entropijos šaltinis, bet jie negali atsinaujinti greičiau, nei leidžia saulės tiekiama energija. Antrasis termodinamikos dėsnis sako, kad negalima ko nors nuveikti nenaudojant žemos entropijos energijos. Be energijos nėra gamybos. Tai labai svarbu ir, kaip vėliau parodysime, šį faktą visiškai ignoruoja dabartiniai ekonomistai.

 

Taigi fizinis ekonominės sistemos dydis yra ribojamas mažos entropijos, gaunamos iš saulės energijos. Iškastinis kuras neatsinaujina. Mes galime jį naudoti, bet kai jis baigsis, o mes norėsime išlaikyti ekonomikos sistemą, reikės saulės energijos. Kad viskas nežlugtų, reikės nuolatinės saulės energijos vien esamam lygiui palaikyti. Noriu pasakyti, kad mūsų visuomenei, civilizacijai ar populiacijai reikia mažos entropijos energijos, o iš čia atsiranda ryšys tarp ekonomikos augimo ir iškastinio kuro bei naftos gavybos. Egzistuoja labai glaudus ryšys tarp bendro vidaus produkto ir naftos, elektros suvartojimo. Juk suprantama, kad elektros suvartojimas ir ekonomikos augimas yra labai arti vienas kito.

 

Ekonomistai tvirtina, kad ekonomikos augimo variklis kartu su milžinišku energijos vartojimu, gamyba, plėtra, vartojimu yra rinkos stebuklas. Visa tai prasidėjo 1776 m. kai A. Smithas pirmąkart nusakė rinkos ekonomikos pagrindus. Įdomu, kad pirmas veikiantis garo variklis buvo sukurtas 1784 m. Nežinau, ar jums žinoma pagrindinė tuometinė garo variklio panaudojimo sritis. Jis buvo naudojamas išpumpuoti vandenį iš anglies kasyklų tam, kad iškastinis kuras būtų naudojamas kaip energijos šaltinis. Taigi rinkos ekonomika ir iškastinio kuro ekonomika prasidėjo praktiškai tuo pačiu metu. Jei jūs pagalvotumėte, kiek darbo ir pastangų reikia įdėti energijai išgauti, pvz., išgauti naftos statinei reikia 25000 valandų darbo. Jei jums reikėtų kasdien stumti į darbą savo automobilį, tada suprastumėte, kaip stipriai mes priklausomi nuo energijos. O aš noriu paklausti: ar tai rinkos stebuklas, ar iškastinio kuro, kuris yra viso mūsų ekonominio augimo ir vartojimo varanti jėga, stebuklas?

 

Jie sako, kad mes sunaudojam tiek naftos, kad kiekvieno žmogaus darbinis pajėgumas padidėja 340 darbo valandų per dieną. Galima sakyti, kad mes išnaudojame energijos vergus. Kiekvienas žmogus – tai lyg 50 energijos vergų, dirbančių mums. Jo veiklą riboja resursai. Nuo 1990 m. iki dabar mes išgauname žymiai daugiau naftos nei atrandama naujų jos telkinių. Nauji atradimai yra labai, labai menki. Tvirtinčiau, kad tai neteisingas požiūris. Ne energijos šaltinis yra problema, o talpykla, t. y. atmosferos sugebėjimas absorbuoti CO2 emisiją. Globalū klimato pokyčiai yra rimtesni nei iškastinio kuro išnaudojimas. Bet kuriuo atveju, jei globalūs klimato pokyčiai vyksta lėtai, naudojant energiją, kuri mažiau paremta anglimi – pagrindine mūsų ekonomikos energijos forma, – tai ekonomikos augimas tampa neįmanomas.

 

Ekosistemos paslaugos iš esmės skiriasi nuo ekosistemos gėrybių. Ekosistemos paslaugos – tai tie privalumai, kuriuos ekosistema suteikia gyvybės palaikymo funkcijoms planetoje. Jos dažnai nusakomos kaip reguliavimo paslaugos, t. y., kai ekosistema reguliuoja mūsų klimatą, atmosferos dujas, vandens tiekimą. Kalbama apie gydymą, t.y. kai ekosistemos struktūros elementams suteikiama galimybė atsinaujinti. Pavyzdžiui, kai Amazonės miškuose lyja, vandens lašai atsitrenkia į lapiją ir smulkių lašelių pavidalu nukrenta ant žemės, ten juos absorbuoja augalai, išgarina ir vėl formuoja debesis. Jei iškertame mišką, lietaus lašai atsitrenkia į žemę ją suplūkdami, kartu su žeme teka į upes ir yra amžiams pašalinami iš ekosistemos. Jei jūs išnaudojate per daug ekosistemos elementų, pvz., medienos, miškas praranda galimybę atsinaujinti. Taigi ekosistemos paslaugos padeda ekosistemai atsinaujinti.

 

Trumpai tariant, yra daugybė privalumų, kuriuos suteikia ekosistemos paslaugos. Šios paslaugos būtinos, kad žmogus išliktų (vandens valymas, dujų reguliavimas ir pan.). Jos teikiamos tam tikru kiekiu per tam tikrą laiko tarpą. Mes galime nuspręsti, kaip greit mes naudosime miško medieną. Bet kol yra miškas, jis gali sureguliuoti tam tikrą lietaus kiekį per dieną. Jis gali pagaminti tam tikrą deguonies kiekį per valandą. Jo teikiami privalumai reiškiasi per tam tikrą laiko tarpą.

 

1920 m. gyvenau Berlingtone. Upės baseine buvo iškirsti visi medžiai. Kai imdavo lyti, vietoje to, kad vanduo būtų sugertas medžių šaknų, jis atsitrenkdavo į žemę ją suplūkdamas, sutekėdavo į upę ir sukeldavo galingus potvynius. Dabar mano namas gana toli nuo upės, aplink miškas ir potvynių nebebūna. Namas, esantis prie upės, gauna naudos iš miško, nes išvengti potvynio yra didelė nauda. Tačiau gaudamas tokią naudą, šis namas nei kiek nesumažina tokios pat naudos kitiems žemiau esantiems namams. Faktas tas, kad jei aš ar šalies žemės ūkis gauna naudos iš stabilaus klimato, tai tokios pat naudos gauna ir kiti – nei kiek ne mažiau. Jeigu mes gauname naudos iš ozono sluoksnio, kuris mus saugo nuo odos vėžio, tai kitiems to ozono sluoksnio lieka nė kiek ne mažiau. Taigi šie resursai gali būti naudojami ir mūsų, ir visų kitų. Mes galime kooperuotis jų naudojime.

 

Yra struktūrų, dėl kurių mes konkuruojame, kai vienas žmogus gali jomis naudotis, o kiti – ne. Ekosistemos paslaugomis mes galime naudotis kartu, todėl yra prasmės kartu jomis ir rūpintis. Kitas svarbus dalykas – to negalima nusavinti. Koks nors vyrukas negali pasakyti, kad mano valdose yra geras miškas, kuris reguliuoja lietaus vandenį. Jūs gaunate iš to naudą, todėl man mokėkite. Jei man nemokėsite, aš sustabdysiu vandens reguliavimą, ir jus užlies vanduo. Taip nebūna. Jūs negalite pasakyti, kad ozono sluoksnis yra jūsų nuosavybė: jei negausite pinigų – uždrausite juo naudotis. Tai neveikia. Klimato privalumai negali būti privatizuoti. Jei negalima jų pasisavinti, vadinasi, negalima ir parduoti, tada jie iškrenta iš rinkos ekonomikos modelio. Tai ne rinkos prekės.

 

Nėra kainos signalo, kuris atspindėtu poreikį. Ekonomistai mėgsta sakyti, kad kai kam nors atsiranda paklausa, kainos kyla ir tada mes padidiname pasiūlą arba kokiu nors kitu būdu pasiūlome daugiau. Bet taip nebūna su ekosistemos paslaugomis. Tvirtinu, kad šios ekosistemos paslaugos yra esminės žmogaus gyvybės palaikymui ir jos tampa labai paklausios, bet kainos signalo, atspindinčio šį poreikį, nėra. Ekologijos dėsniai, nepainiokite jų su fizikos dėsniais, sako: jei žaliavos verčiamos į ekonominius produktus, ekosistemos struktūros elementai kinta, o ekosistemos paslaugos būtent ir teikiamos dėl ypatingos ekosistemos struktūros elementų konfigūracijos. Taigi sveikas miškas teikia vandens reguliavimą, oro filtravimą, prieglobstį kitoms biologinėms rūšims, sąlygas bioįvairovei ir kitus dalykus. Kai iškertate medžius, jūs turite tuos pačius struktūros elementus, bet su skirtinga konfigūracija, kuri jau nebeteikia tų paslaugų. Be veikiančios ekosistemos jūs netenkate ekosistemos paslaugų. Kai pašaliname tuos ekosistemos struktūros elementus – prarandamos galimybės. Mes prarandame gyvybės palaikymo paslaugas. Ir mes visiškai nekreipiame dėmesio, kaip struktūra suteikia paslaugas, kaip struktūra atlieka funkcijas. Mes nežinome šitų dalykų. Dažnai išaiškėja, kad mes nežinome ekosistemos paslaugų vertės tol, kol jų nesunaikiname. Kai sunaikiname, tada tariame sau: „Ei, šitas dalykas buvo tikrai vertingas“.

 

Pavyzdžiui, mes beveik išgaudėme visas planetos sardines, t.y. jų populiacija beveik išnyko. Ir štai visai neseniai išaiškėjo, kad sardinės suvalgo daug fitoplanktono, o kai suvalgo, tada tuštinasi, o išmatos kartu su CO2 sėda ant dugno ir virsta dumblu. Kai sardinės nesuvalgo fitoplanktono, jis fermentuojasi paviršiuje išskirdamas metaną, kuris, kaip šiltnamio dujos, yra 23 kartus žalingesnis. Jis patenka į atmosferą ir prisideda prie klimato atšilimo. Kas, po velnių, galėjo pagalvoti, kad sardinės turi reikšmės globaliam klimatui? Dabar mes tai žinome, bet nežinojome prieš tris metus.

 

Yra daugybė dabar atrandamų faktų, bylojančių apie tai, kaip ekosistemos struktūros elementai palaiko gyvybiškai svarbias ekosistemos paslaugas. Bet pagrindinė mintis ta, kad kiekvieną kartą, kai pasiimame žaliavas, kurios buvo reikalingas ekosistemos paslaugoms, kiekvieną kartą, kai išmetame atliekas, paprastai susidarančias dėl neatsinaujinančių resursų naudojimo, tai mažina ekosistemos paslaugas. Ir resursai, ir paslaugos yra esminiai dalykai, o ekonominis augimas, naikindamas ekosistemos paslaugas, sukelia tą galimybių praradimą. Mums jų reikia tam, kad išgyventume. Ekonomistai visada kalba apie galimybes, bet jie pamiršta pačią svarbiausią. Dabar mes suvartojame daugiau, nei darni ekosistema mums gali pasiūlyti. Tai prasidėjo dar 1980 metais. Mes naudojame kapitalą vietoje to, kad naudotume procentus, o būtent tai ir derėtų daryti. Mums reikėtu gyventi iš pajamų, o ne iš kapitalo, todėl dabartinė ekonominė sistema yra visiškai netinkama.

 

ekologine ekonomika

 

Noriu pakalbėti apie silpną ir stiprią darną. Silpnos darnos teorija sako, kad augantis žmogiškos kilmės kapitalas yra išeikvoto gamtos kapitalo pakaitalas, t.y., jei mes sunaikintume visus gamtos turtus, iškirstume visus miškus ir paverstume juos į pastatus, visus mineralus paverstume į rūdą ir sunaudotume infrastruktūrai, ir jei sukurta vertė būtų didesnė nei vertė to, ką praradome, tada viskas būtų puiku. Viską galima įvertinti doleriais. Galima įvertinti žmogų, gamtą. Vienas doleris nesiskiria nuo kito, ir visiškai nesvarbu, ar kalbama apie žmogiškos kilmės kapitalą, ar apie gamtos resursus. Tai leido 2005 m. Nobelio premijos laureatui T. Schelling pasakyti, kad globali klimato kaita ir dėl to patiriami nuostoliai žemės ūkyje nėra svarbu, nes nuostoliai tesudaro 3 % nuo BVP! Pasieškokite internete, jis nepasakė, kad prarandame žemės ūkį, jis pasakė, kad žemės ūkis sumažėja trečdaliu, ir tai ne problema! Taigi ši silpnos darnos teorija sako, kad jei pradeda trūkti resursų, kainos kyla, mes kuriame inovacijas, nes žmogaus protui ribų nėra, nėra neišsprendžiamų problemų, tad šis trūkumas tėra santykinis. Vis dėlto ši sistema neatsižvelgia į tai, kad ekosistemų paslaugos nereaguoja į kainos pokučius.

 

Stiprios darnos teorija sako, kad šių dviejų kapitalo rūšių negalima keisti tarpusavyje, o gamtos kapitalas – žaliavos ir ekosistemos paslaugos – yra būtinos žmogaus išlikimui. Žmogaus sukurti daiktai tėra gamtos kapitalo papildymas, o ne pakaitalas.

 

Visose ekonomikos knygose aprašomos standartinės gamybos funkcijos – kapitalas ir darbas. Jei nėra gamtos resursų paėmimo, nėra ir atliekų išmetimo. Kartais laisviau mąstantys ekonomistai įtraukia ir gamtos kapitalą, žaliavas, kaip esminį indėlį, bet jie pateikiami kaip puikūs pakaitalai. Jei nėra pakankamai gamtos resursų, reikia daugiau kapitalo ir darbo, t.y. to, kas pakeičia resursus. Taigi, jei ekonomistai rašytų maisto gaminimo receptų knygas, jie sakytų, kad reikia tiek ir tiek sudedamųjų dalių pagaminti maistą aštuoniems žmonėms, bet, jei neturite pakankamai sudedamųjų dalių, jums reikia didesnės orkaitės ar papildomų virtuvės padėjėjų, tada viskas bus gerai, nes kapitalą ir darbą galima naudoti vietoje žaliavų. Apie tai kalbama kiekvienoje ekonomikos knygoje! Jei jau įtraukiami gamtos resursai, jie pateikiami kaip pakaitalai. Laimei, jie nerašo maisto gaminimo knygų. Iš tikro, darbas ir kapitalas be žaliavų yra beverčiai. Kitaip tariant, stiprios darnos šalininkai yra teisūs. Siekdami atkurti mums reikalingus resursus, mes negalime sunaikinti ekosistemos pajėgumo. Mes visiškai priklausomi nuo ekosistemos gyvybės palaikymo funkcijų.

 

Mes gyvename eksponentinio augimo pasaulyje. Kaip tai atrodo? Tarkime, bendrasis vidaus produktas (BVP) auga 100000000 USD kiekvienais metais. Ekonomistai sako, kad mums reikia 3 % prieaugio. Taigi tai bus procentinis augimas. Nežinau, ar jūs girdėjote apie 29-osios dienos parabolę. Jei jūs turite tvenkinį, kuriame lelijos kiekvieną dieną dauginasi dvigubai, o jūsų tvenkinys pusiau padengtas lelijomis dvidešimt devintą dieną, kada tvenkinys bus pilnai padengtas lelijomis? Trisdešimtą dieną! Taigi mes galime pažiūrėti į savo resursus ir pasakyti: „Ei, mes sunaudojome dar tik pusę“. Bet eksponentinis augimas reiškia, kad po dar vieno dvigubinimo laikotarpio jų nebeliks. Jei kiekvienais metais ekonomika auga 3 % (o mes siekiame net 4 % augimo), tada dvigubinimo laikotarpis yra 24-28 metai. O tai reiškia, kad jei dabar jau sunaudojome pusę resursų, tai po maždaug 28 metų jų visai nebeliks. Yra ir labai pesimistinių prognozių, kad ekonomika augs tik 2,2 % per metus, o tai yra maždaug 30 metų dvigubinimo laikotarpis.

 

Neoklasikinė ekonomika kalba apie tai, kaip paimti žaliavas ir iš jų sukurti didžiausią piniginę vertę. Ekoekonomistai traukiasi atgal ir kalba apie tai, kaip paskirstyti ribotas ekosistemos struktūras tarp ekonominės gamybos ir tarp planetos gyvybės palaikymo funkcijų, būtinų mūsų išlikimui. Argumentuojama, kad prieš kelis šimtus metų trūko to, o dabar trūksta visai ko kito. Ir kadangi šie dalykai neturi kainos, panašu, kad ekonominė sistema netinka norimiems rezultatams pasiekti. Gyvybės palaikymo funkcijos neturi kainos. Kai kurie žmonės siūlo įkainoti jas remiantis tuo, kiek žmonės pasiryžę už jas sumokėti, ir tokią informaciją įterpti į ekonomiką.

 

Neseniai kažkas apskaičiavo Amazonės miškų vertę. Jie apklausė Amazonės miškų gyventojus ir sužinojo, kiek šie pasiryžę sumokėti už miškų apsaugą. Vietinės gentys nenaudoja pinigų. Bet jie keičia daiktus į druską. Taigi Amazonės miškų vertė buvo sužinota naudojant druskos ekvivalentą, o tada sužinota ir druskos kaina. Druskos kaina yra labai maža. Todėl Amazonės miškų hektaro kaina per metus tėra 20 USD.

 

Rinkos sprendimai remiasi pinigais. Vienas doleris – vienas balsas. Kas neturi dolerio, neturi ir balso. 80 % planetos gyventojų beveik neturi balso. 30 % balsų turi 4 % gyventojų. Ir tai geriausias būdas priimti sprendimus?! Yra galimybė ir demokratiniams sprendimams. Aš dar grįšiu prie to, kaip mes galėtume jais pasinaudoti šių problemų sprendimui.

 

Taigi ekonomikos nuolatinis augimas yra neįmanomas, bet ar jis išvis pageidautinas? Ekonomistai tvirtina, kad nuolatinis ekonomikos augimas mums padeda. Mes daugiau vartojame ir todėl jaučiamės geriau. Amerikiečiai suvartoja 30 % pasaulio gamtos resursų. Būtu viskas gerai, jei mes būtume laimingiausi planetos gyventojai. Jei visi amerikiečiai švytėtų šypsenomis ir būtų tiesiog laimingi, tai būtu rimtas tokio resursų naudojimo pateisinimas. Tačiau mes ne ką laimingesni už kitus planetos žmones, todėl tokio pateisinimo lyg ir nebelieka. Mes ne tik nesame patys laimingiausi planetos gyventojai. Atliktos studijos, tyrusios Amerikos žmonių laimės ir pasitenkinimo pokyčius, parodė, kad viskas smunka žemyn. Tas pats ir Vakarų Europoje. Vis didesnis vartojimas nepadeda mums jaustis geriau.

 

Pasaulinėje vertybių studijoje tarp daugybės klausimų buvo ir klausimas „Kiek laimingas esi?“ su pasirinkimo galimybe nuo 1 iki 10. Kitas klausimas buvo „Kaip apskritai tu patenkintas gyvenimu?“. Apibendrinus atsakymus ir sulyginus su šalių BVP, vartojimo vidurkiu ir iš to išvestu skaičiumi, 5000 USD vienam asmeniui per metus (t.y., kiek vienas asmuo išleistų pinigų, jei gyventų JAV), išaiškėjo, kad artėjant prie šito skaičiaus, laimės ir pasitenkinimo gyvenimu pojūtis dramatiškai auga, o jį pasiekus ir viršijus, augimas praktiškai sustoja. Šitame tyrime Amerika, būdama pati turtingiausia šalis, tikrai nėra pati laimingiausia šalis. Ji maždaug prilygsta Kolumbijai. Taigi naudojant šį subjektyvų vertinimo būdą, negaunama įrodymų, kad augant ekonomikai mes geriau jaučiamės.

 

Vertė RB

2009 05 20

 

                  

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti