Castro Fidel „Būtinas Če „Bolivijos dienoraščio“ įvadas”
teorija

      Fidelio kalba

    
Gyvendamas partizanų būryje Če buvo įpratęs kiekvienos dienos pastabas kruopščiai pasižymėti asmeniniame dienoraštyje. Kai vyrai, sulinkę po sunkiomis kuprinėmis, šaudmenų ir ginklų našta, stabtelėdavo trumpo atokvėpio po ilgų klajonių sunkiai praeinamais, stačiais skardžiais ir atogrąžų miškais arba po varginančio dienos žygio būriui aukštesnių vadų būdavo įsakoma įsirengti stovyklavietę, Če – taip nuo pat pradžių draugiškai jį pavadino kubiečiai (Argentinoje che – draugiškas kreipinys į bičiulį – aut. past.) – dažnai atokiau prisėsdavo su nediduke užrašų knygele ir smulkia, veik neįskaitoma mediko rašysena rašydavo savo užrašus.

       Tos pastabos, kurias pavyko išsaugoti, vėliau padėjo sukurti įdomių istorinių pasakojimų apie Kubos Revoliucinį judėjimą, jie kupini revoliucinės, mokomosios ir žmogiškosios prasmės.

       Dėl nesikeičiančio įpročio – visada pasižymėti pagrindinius kiekvienos dienos veiksmus ir įvykius – turime galimybę disponuoti smulkia, preciziškai tikslia ir neįkainojama tų herojiškų, paskutinių Če gyvenimo m. Bolivijoje informacija.

       Šios pastabos, rašytos anaiptol ne publikavimui, pasitarnavo darbui, nuosekliems veiksmams, situacijų ir žmonių įvertinimui, kartu leido pasireikšti nuodugniam stebėtojui, analitikui, nors jos neretai atrodo nuspalvintos ir subtilaus humoro. Pastabos nuosaikios ir nuo pradžios iki galo sudaro nuoseklią visumą.

       Reikia turėti omeny, kad visa tai būdavo užrašoma trumpomis poilsio akimirkomis, antžmogiškų fizinių pastangų reikalaujančiomis sąlygomis. Atsakingam partizanų karinio būrio vadui tai buvo viena iš pareigų sunkiame pradinės kovos, kuri plėtojosi labai sudėtingomis sąlygomis, etape, o tai dar kartą atskleidžia jo veiklos stilių ir geležinę valią.

       Šiame dienoraštyje nuodugniai aprašinėdamas kiekvienos dienos įvykius, jis konstatavo klaidas, sugebėjo kritiškai pažvelgti į pareikštus kaltinimus, kas partizaniniam revoliuciniam judėjimui yra būdinga ir privalu.

       Formuojantis partizaniniam judėjimui tokios kritinės pastabos turi būti pateikiamos nuolat, ypač tuo etapu, kai būrį sudaro tik nedidukas branduolys, veikiantis sunkiomis materialinėmis, absoliučiai nepalankiomis sąlygomis, kai priešas lenkia kiekybiškai, kai mažiausias neatsargumas ar menkiausia klaida gali tapti lemtinga ir vadas privalo būti iš paskutiniųjų reiklus bei griežtas, pasinaudoti kiekvienu epizodu ar įvykiu, kad ir koks nereikšmingas jis atrodytų, apmokyti bendražygius ir nušviesti būsimą partizanų būrio veiklą.

       Partizaninės kovos formavimosi procesas – nepaliaujamas beldimasis į kiekvieno žmogaus sąžinę ir garbę. Če žinojo, kaip užgauti pačias jautriausias revoliucionierių sielų stygas. Štai Markosas, nuolat Če peikiamas , buvo įspėtas, kad gali būti gėdingai pašalintas iš partizanų būrio, ir tuomet atsakęs: „Jau verčiau mirti!“ Vėliau jis didvyriškai paukojo savo gyvybę. Toks pat buvo elgesys ir kitų vyrų, kuriais Če pasitikėjo ir kuriuos kovos metu jautė turįs dėl vienos ar kitos priežasties kritiškai perspėti. Vadas, kaip brolis ir kaip žmogus, esant būtinybei sugebėjo būti reiklus, sykiais net griežtas, bet tai pirmiausia ir labiau nei kitiems jis buvo linkęs taikyti sau pačiam. Če discipliną grindė moraliniais partizano principais ir nepaprastai tvirtos savo paties valios pavyzdžiu.

       Dienoraštyje daug kartų paminėtas Debrė, tai įrodo, kaip Če buvo susirūpinęs dėl rašytojo revoliucionieriaus, kuriam buvo patikėta misija Europoje, suėmimo bei įkalinimo, nors giliai širdyje ir norėjo, kad tas liktų partizanų būryje. Todėl išreiškia akivaizdų nepasitenkinimą, retsykiais net abejonių dėl jo elgesio.

       Če turėjo galimybę susipažinti su Debrė patirta odisėja represinių organų gniaužtuose ir žinojo apie tvirtą bei nepalenkiamą rašytojo poziciją jį įkalinusių kankintojų akivaizdoje.

       Be viso to, jis pabrėžė didžiulę politinę proceso reikšmę, ir spalio 13 d., šešios dienos prieš Debrė mirtį, intensyvių įvykių sūkuryje su kartėliu pabrėžė: „Išklausėme labai drąsų Debrė interviu – atkirtį provokatoriui studentui“. Ir tai buvo paskutinė užuomina apie rašytoją.

       Kadangi šiame dienoraštyje ne kartą kalbama apie Kubos revoliuciją ir jos įtaką partizaniniam judėjimui, galbūt kai kas mūsų pastangomis išleistą publikaciją palaikys provokacijos aktu. Tai suteiktų Revoliucijos priešams – jankių imperialistams ir jų pakalikams, Lotynų Amerikos oligarchams – dar daugiau priežasčių padidinti Kubos blokados planus, izoliuotumą bei agresiją.

       Tiems, kurie šitaip susidaro nuomonę apie įvykius, neprošal priminti, kad jankių imperializmui niekada nereikėjo pretekstų bet kuriame pasaulio kampelyje vykdyti piktadarystes ir kad jų siekiai užgniaužti Kubos revoliuciją prasidėjo nuo pat pirmojo mūsų šalyje įvesto revoliucinio įstatymo. Žinomas ir kasdieniškas faktas, kad tas imperializmas yra pasaulinio pasipriešinimo judėjimo įvykių grandinės žandaras, nuolatinis kontrrevoliucijos iniciatorius ir labiausiai degradavusių ir antihumaniškų struktūrų, kurios tik egzistuoja pasaulyje, gynėjas.

       Solidarumas su revoliuciniu judėjimu gali būti laikomas dingstimi, bet niekada nebus jankių agresijos priežastis. Neigti solidarumą, kad paneigtumei dingstį, tai – juokinga stručio politika, neturinti nieko bendro su tarptautiniu šiuolaikinių socialinių revoliucijų pobūdžiu. Nutraukti solidarizavimąsi su revoliuciniu judėjimu reiškia ne dingsties paneigimą, o iš tiesų solidarizavimąsi su jankių imperializmu, jų viešpatavimu pasaulyje ir pavergimo politika.

       Kuba tėra maža besivystančios ekonomikos šalis, iš tų, kurias ne vieną šimtmetį valdė ir išnaudojo kolonistai bei imperialistai, ji tik 90 mylių nutolusi nuo Jungtinių Valstijų krantų, jos teritorijoje patruliuoja jankių karinis jūrų laivynas, o tai trikdo socialinę ir ekonominę šalies plėtrą. Nuo pat Revoliucijos triumfo mūsų tėvynei grėsė didžiuliai pavojai, tačiau imperializmas bet kokia kaina stengsis ją palaužti, kad mums nerūpėtų sunkumai, kuriuos gali sukelti nuosekli revoliucinė kryptis.

       Revoliuciniu požiūriu, Če „Bolivijos dienoraščio“ publikavimas nepalieka alternatyvos. Če dienoraštis pateko į Barjentoso rankas, ir šis nieko nelaukdamas įteikė kopiją CŽV, Pentagonui ir Jungtinių Valstijų valdžiai. CŽV lojalūs žurnalistai turėjo galimybę dar Bolivijoje susipažinti su dokumentu ir padarę fotokopijas pasirinko kompromisą kol kas jo nepublikuoti.

       Barjentoso vadovaujama vyriausybė ir aukščiausi kariniai pareigūnai turi pakankamai priežasčių nepublikuoti „Dienoraščio“ – čia akivaizdžiai parodytas absoliutus jo armijos nepajėgumas ir nesuskaičiuojamos netektys, kai per kelias savaites saujelė ryžtingų partizanų iš jų atėmė apie du šimtus ginklų.

       Be viso kito, Če aprašo Barjentosą ir jo režimą tokiais terminais, kad tuo nusipelnė garbės kaip naujų žodžių, kurių iš istorijos neįmanoma išbraukti, kūrėjas.

       Kita vertus, imperializmas irgi turėjo savo dingsčių: Če ir jo nepaprastas vardas pasaulyje įgyja kaskart vis didesnės galios. Jo idėjos, jo atvaizdas, vardas, jo kova su neteisybe – tarsi vėliava pažemintiesiems ir engiamiesiems, jos įkvepia ir aistringą studentų bei intelektualų susidomėjimą visame pasaulyje.

       Jungtinėse Valstijose juodaodžiai ir progresyviai nusiteikę studentai – jų skaičius nuolat auga – Če figūrą padarė sava. Jo portretai naudojami kaip ginklas, kaip kovos simbolis kovingiausiose manifestacijose dėl pilietinių teisių ir prieš agresiją Vietname. Istorijoje retai būna, o galbūt dar nėra buvę, kad vienas žmogus, vienas vardas, vienas pavyzdys išplinta taip veržliai ir su tokia ugninga jėga. Nes Če pačia tikriausia ir nesavanaudiška forma įkūnija internacionalizmo dvasią, kuri būdinga pasaulio šiandienai ir bus dar aktualesnė ateityje.

       Greta vakardienos galingų kolonizatorių pavergto žemyno, šiandien jankių imperializmo eksploatuojamo ir laikomo labiausiai neteisėtame, klastingame skurde bei atsilikime, kyla ši didinga figūra, ji net ir pačiose imperialistų bei kolonistų metropolijose tampa revoliucinės kovos alsavimu.

       Jankių imperialistai baiminasi šio pavyzdžio galios ir visko, kas tik gali jį populiarinti. Šioji pagrindinė „Dienoraščio“ vertė ir gyva ypatingos asmenybės valios manifestacija, su kiekvienos dienos karščiu bei įtampa rašytas partizaninis vadovėlis, degus parakas – realus įrodymas, kad Lotynų Amerikos žmogus nėra bejėgis prieš tautų pavergėjus ir jų išlaikomas kariuomenes, ir dėl to dienoraštis iki šiol nebuvo paskelbtas.

       Jie galbūt suinteresuoti, kad „Dienoraštis“ niekada nebūtų paviešintas. Pseudorevoliucionieriai, oportunistai ir visokio plauko šarlatanai, susireikšminę marksistai, komunistai ir kiti panašūs veikėjai, neapsiribojo Če išvadinę klystančiu, nuotykių ieškotoju ir, geriausiu atveju, idealistu, kurio mirtis tapo ginkluotos kovos Lotynų Amerikoje gulbės giesme. „Jeigu jau Če – didžiausias šių idėjų reiškėjas ir patyręs partizanas – kovų metu buvo nužudytas, o jo organizuotas partizaninis judėjimas Bolivijos neišlaisvino, – šaukia jie, – tai akivaizdus įrodymas, kad jis ėjo klaidingu keliu!“ Kiek tokių apgailėtinų menkystų pradžiugino Če mirtis, jie nė nerausdami patvirtina, kad jų požiūriai visiškai prilygsta patiems reakcingiausiems oligarchams ir imperializmui!

       Taip jie pateisina patys save arba išteisina išdavikus vadovus, kurie lemiamą akimirką nedvejodami sužaidė ginkluotą kovą ketindami – kaip paaiškėjo – sunaikinti partizanų kovinius būrius, sustabdyti revoliucinę veiklą, primesti gėdingus ir juokingus politinius žaidimus, nes nesugebėjo laikytis jokios kitos linijos; arba tuos, kurie nenori kovoti ir niekada nekovos už savo šalį ir jos žmonių išlaisvinimą; kurie revoliucines idėjas pavertė karikatūra ir dogmatišku opijumi, nedavė jokio postūmio sukelti mases, o liaudies kovos organizacijas pavertė susitaikymo instrumentu su vidaus ir išorės išnaudotojais ir rėmėjais politikos, neturinčios nieko bendro su tikraisiais išnaudojamų šio žemyno žmonių interesais.

       Če šiame procese numatė savo mirtį kaip kažką natūralaus ir tikėtino, ypač paskutiniuose savo įrašuose jis stengėsi pabrėžti, kad šis atsitiktinumas Lotynų Amerikoje nesustabdys neišvengiamos revoliucijos plėtros. Trijų kontinentų suvažiavimui parengtame pranešime jis pakartojo savo mintis: „Visi mūsų veiksmai – tai kvietimas kilti į kovą su imperializmu... Kad ir kur mus užklups mirtis, tebūnie ji pasveikinta, jei tik mūsų kvietimas kovoti pasieks pagaulią ausį ir dar viena ranka griebsis mūsų ginklo.“

       Jis save vadino revoliucijos kariu, išgyventi nebuvo jo svarbiausias tikslas. Tie, kurie revoliucinės kovos Bolivijoje atomazgą mato kaip jo idėjų žlugimą, lygiai taip pat galėtų neigti ir pačias idėjas kaip vertybę, ir visų didžiųjų revoliucijos pirmtakų bei mąstytojų kovas, taip pat ir marksizmo pradininkus, kurie nesugebėjo įgyvendinti tikslų ir savo didžių pastangų vaisių neišvydo tikrovėje.

       Kuboje nei kovoje kritusio Marti, nei Masėjaus mirtys, nei vėlesnė jankių invazija Nepriklausomybės karų pabaigoje kovotojams nesutrukdė, neužkirto jiems kelio siekti tikslo. Imperialistinių tarnybų agentai nužudė didžiuosius socialistinės revoliucijos šauklius, tokius kaip Chulijus Antonijus Meja, bet nepajėgė sustabdyti jau prieš šimtą metų prasidėjusio proceso ir išsklaidė visas abejones dėl absoliutaus pirmtakų kovos tikslų ir nuoseklios krypties bei jų esminių idėjų tikrumo – jos visuomet buvo Kubos revoliucionierių įkvėpimas.

       Iš Če „Dienoraščio“ galima įsitikinti, kokios tikros buvo pergalės galimybės ir kokia ypatinga buvo partizanų būrio varomoji jėga. Konkrečiu atveju, įvertinęs akivaizdžius Bolivijos režimo silpnumo ir lėto žlugimo simptomus, jis pareiškė: „Vyriausybė sparčiai skyla, apmaudu, kad šią akimirką neturiu dar šimto vyrų.“

       Če iš patirties Kuboje gerai žinojo, kiek kartų mūsų nedideliam partizanų būriui grėsė sunaikinimas. Tai galėjo nutikti dėl karo pavojų ir netikėtumų. Tačiau ar tokia tikimybė kam nors suteikė teisę vadinti mūsų liniją klaidinga ir tuo pasinaudojus atvėsinti revoliucinį įkarštį ir žmonėms tvirtinti, jog jie bejėgiai? Daug sykių istorijoje revoliuciniai procesai prasidėdavo prieštaringais epizodais! Argi prieš šešerius galutinės liaudies ginkluotos kovos pergalės Kuboje metus mes neturėjome Monkados patirties?

       Nuo Monkados būstinės užpuolimo Santjago de Kubos mieste 1953 m. liepos 26 d. iki „Granma“ prisišvartavimo 1956 m. gruodžio 2 d. Kuboje vykusi revoliucinė kova su šiuolaikiškai ginkluota armija nesuteikė jokių perspektyvų, ir grupelės kovotojų veiksmai atrodė iliuziškas „smarkiai klystančių“ idealistų svajotojų išsišokimas. Staigus žlugimas ir visiškas nepatyrusio partizanų būrio išsiblaškymas 1956 m. gruodžio 5 d., atrodė, galutinai patvirtino pesimistų pranašystes... Bet jau po dvidešimt penkių mėnesių to paties būrio likučiai sutelkė naujas jėgas ir patirtį, reikalingą priešo armijai sunaikinti.

       Visais laikais ir visomis aplinkybėmis pakaktų priežasčių nekovoti, bet tai ir bus vienintelis kelias niekada neatgauti laisvės. Če neįgyvendino savo idėjų, bet jos suvešėjo aplaistytos jo krauju. Nėra abejonių, kad politiniu bailumu ir amžinu neveiklumu pasižymintys pseudorevoliuciniai kritikai sulauks savo trumparegiškumo įrodymų.

       Perskaičius „Dienoraštį“ vertėtų pažymėti, kad vienas iš tokių revoliucijos žinovų Lotynų Amerikoje – Bolivijos komunistų Partijos sekretorius Marijo Monchė nusprendė užginčyti Če vadovavimą politiniam ir kariniam judėjimui. Šį sprendimą pagrindė išankstiniu ketinimu atsistatydinti iš pareigų Partijoje. Matyt, reikalaujant prerogatyvos tokiam sprendimui, jam pakako turėti išimtinę teisę.
       Suprantama, Marijo Monchė neturi jokios partizaninės kovos patirties, nėra dalyvavęs mūšiuose, tad jo komunistinė savimonė neįstengia atsižadėti netašyto pasaulietinio šovinizmo, kurio pavyko atsikratyti revoliucijos šaukliams, kovojusiems už pirmąją nepriklausomybę.

       Vedini tų pačių idėjų, kokia turėtų būti revoliucinė kova šiame kontinente, tokie „komunistiniai vadai“ nesiekia net internacionalistų čiabuvių genčių, kurias užkariavo ir pajungė Europos kolonizatoriai, lygmens.

       Bolivija ir jos istorinė sostinė Sukrė taip buvo pavadintos pirmųjų kovotojų garbei – abu jie venesueliečiai (Simonas Bolivaras ir Antonijas Chosė de Sukrė – vert. past.). Ir šioje šalyje vykstant kovai už visišką žmonių išsivadavimą, Bolivijos komunistų Partijos vadovas turėjo galimybę suvienyti revoliucinio galiūno politines, organizacines bei karines pajėgas, asmens, kuris neapsiribojo siauromis ir, be to, neteisingai dirbtinai nustatytomis tos šalies sienomis. Tačiau šis vadovas nesumojo nieko daugiau, kaip pasiduoti gėdingiems, juoką keliantiems ir nepagrįstiems valdžios reikalavimams.

       Kadangi Bolivija neturi išėjimo į jūrą, išsivadavimas jai būtinas labiau nei bet kuriai kitai šaliai – jei revoliucija triumfuotų kaimynystėje, nereikėtų patirti žiaurios apgulties. Če, be viso savo didžiulio autoriteto, sugebėjimų ir patirties, buvo tas žmogus, kuris būtų tą procesą pagreitinęs.

       Če užmezgė santykius su Bolivijos komunistų Partijos vadais ir aktyvistais anksčiau nei joje prasidėjo skilimas. Iš jų tikėjosi paramos revoliuciniam judėjimui Pietų Amerikoje. Vykdant įvairias užduotis drauge dirbo ir kai kurie Partijos siųsti aktyvistai. Įvykus garsiosios Partijos skilimui, susidarė ypatinga padėtis – daugelis aktyvistų, anksčiau dirbusių su Če, atsidūrė skirtingose barikadų pusėse. Bet Če kovą Bolivijoje laikė ne atskiru reiškiniu, o revoliucinio išsivadavimo, kuris netruks išplisti po kitas Pietų Amerikos šalis, dalimi. Jo sumanymas buvo suorganizuoti judėjimą be sektantiškos dvasios, kad į jį įsitrauktų visi, norintys kovoti už Bolivijos ir kitų imperializmo pavergtų Lotynų Amerikos tautų išvadavimą. Bet pradiniame pasirengimo partizaniniam karui etape iš tikrųjų viską lėmė drąsių ir diskretiškų bendraminčių, po skilimo likusių Monchės Partijoje, parama. Tik iš pagarbos jiems jis pakvietė Monchę apsilankyti stovykloje, nors jam veikiausiai nejautė didelio prielankumo. Paskui pasikvietė kalnakasių lyderį ir politiką Moisesą Gevarą – jis, atskilęs nuo Partijos, padėjo suformuoti kitą organizaciją, kuriai vadovavo Oskaras Samora, tačiau vėliau taip pat nuo jos atsišliejo, nes nesitaikstė su antruoju Monche save laikančiu Samora. Šis iš pradžių palaikė Če ir sutiko dirbti organizuojant ginkluotą partizaninę kovą Bolivijoje, bet vėliau susitarimų išsižadėjo ir lemiamu momentu nusiplovė rankas, o po Če mirties kaip marksizmo-leninizmo atstovas tapo vienu aršiausių jo kritikų. Moisesas Gevara ryžtingai prisijungė prie Če, kaip buvo žadėjęs dar prieš šiam atvykstant į Boliviją, palaikė jį ir didvyriškai paaukojo gyvybę revoliuciniam tikslui.

       Lygiai taip pat pasielgė grupė bolivų partizanų, anksčiau priklausiusių Monchės organizacijai. Vadovaujami Inti ir Koko Peredo atskilo nuo organizacijos ir nedvejodami parėmė Če, vėliau pasirodę kaip narsūs ir ryžtingi bendražygiai. Tačiau Monchė, nepatenkintas rezultatu, pradėjo sabotuoti judėjimą ir La Pase sulaikė gerai parengtus komunistų aktyvistus, kurie ketino prisijungti prie partizaninio judėjimo. Šie veiksmai rodo, kaip revoliucionierių gretose atsiranda žmonių, tinkamai parengtų kovai ir turinčių visas galimybes, bet jiems nusikalstamai trukdo nevykėliai, intrigantai bei šarlatanai vadovai.

       Če buvo žmogus, kuriam niekada nerūpėjo šlovė, postai ar pareigos, bet jis tvirtai tikėjo, kad revoliucinis partizaninis judėjimas – tai svarbiausia veiklos forma, siekiant išlaisvinti Lotynų Amerikos tautas, atsižvelgiant į beveik visų Lotynų Amerikos šalių ekonominę, politinę ir visuomeninę padėtį. Karinis ir politinis vadovavimas partizaniniams būriams turėjo būti suvienytas, o partizaninėms kovoms reikia vadovauti ne iš patogių biurokratų miesto kabinetų, bet tik iš kovos lauko. Ir dėl šio punkto jis buvo pasirengęs nenusileisti, ir nepatikėti kokiam nors patirties neturinčiam, siaurų pažiūrų nemokšai šovinistui vadovavimo partizaninei kovai, kurios tikslas – ilgainiui išsivystyti į kovą, apimančią visą Pietų Ameriką. Če teigė, kad šis šovinizmas, kaip reakcingas, niekingas ir sterilus požiūris, daugeliu atvejų kenkia patiems įvairių Lotynų Amerikos šalių revoliucionieriams ir turi būti išgyvendintas. „Tegu išsivysto tikrasis proletariato internacionalizmas, – pranešime Trijų kontinentų kongrese skelbė jis. – Vėliava, su kuria kovojama, lai tampa šventu tikslu išlaisvinti žmoniją – taigi mirti po Vietnamo, Venesuelos, Gvatemalos, Laoso, Gvinėjos, Kolumbijos, Bolivijos vėliavomis... Šiandieninė ginkluota kova bus lygiai tokia pat šlovinga ir trokštama ir amerikiečiui, ir azijiečiui, ir afrikiečiui ir net europiečiui. Kiekvienas kraujo lašas, pralietas žemėje, kurios vėliavos dar neegzistuoja, – tai patirtis, kurios semiasi išgyvenusieji, kad vėliau pritaikytų ją kovoje už savo gimtosios šalies išlaisvinimą. Ir kiekvienas išsivadavęs kraštas – tos tautos kovos už laisvę laimėtas etapas.“

       Če taip pat siekė, kad partizanų būryje dalyvautų kovotojai iš įvairių Lotynų Amerikos šalių ir kad Bolivijos partizanų būriai taptų Revoliucionierių kalve, kurių patirtis grūdinsis mūšiuose. Šalia jis norėjo turėti padėjėją šiam uždaviniui spręsti, drauge su bolivais, – ir nedidukę grupę patyrusių kovotojų, kurie beveik visi buvo jo bendražygiai Siera Maestroje Kubos revoliucinės kovos metu. Jis neabejojo jų sugebėjimais, ryžtu ir pasiaukojimo dvasia. Nė vienas iš tų vyrų priimdamas kvietimą nedvejojo, nė vienas jo neapleido ir nepasidavė.

       Kampanijos Bolivijoje metu Če veikė kupinas jam būdingos tvirtybės, meistriškumo, atsidavimo ir pavyzdžiu tapusio ryžto. Galima sakyti, jis tvirtai tikėjo savo misija, nė akimirką nepamiršo atsakingumo ir nepriekaištingos reputacijos. Tais atvejais, kai partizanų būrys nusižengdavo nuostatoms, jis suskubdavo perspėti ir ištaisyti klaidas, viską atžymėdamas savo „Dienoraštyje“.

       Likimas jam dažnai kaišiojo pagalius į ratus: tarkime, partizanų būrio, narsių kovotojų grupės – kai kurie jų buvo pasiligoję arba sužeisti – išsiskyrimas, numatytas tik kelioms dienoms, praradus ryšį tarp abiejų grupių sudėtingoje, kalnuotoje vietovėje, užsitęsė ilgus mėnesius. Če visokeriopai stengėsi surasti bendražygius. Tuo metu jam labai paūmėjo astma. Negalią jam pavykdavo palengvinti paprasčiausiais medikamentais, bet dėl jų stygiaus liga virto pikčiausiu priešu, be gailesčio jį prislėgė ir tapo rimtu rūpesčiu, nes medikamentus, kuriais apdairiai buvo apsirūpinęs partizanų būrys, priešas surado ir konfiskavo. Tai drauge su rugpjūčio pabaigos pralaimėjimu ir partizanų būrio dalies, su kuria buvo prarasti visi kontaktai, sunaikinimu tapo faktoriais, smarkiai apsunkinusiais tolimesnių įvykių eigą. Bet Če nė akimirką nesustojo, jis su geležine ištverme įveikė fizinę negalią, ir jo dvasia nesusilpnėjo.

       Jis užmezgė nemažai kontaktų su Bolivijos žemdirbiais. Če nestebino nepatiklūs ir atsargūs kaimo žmonės, nes jis gerai pažinojo jų mentalitetą: norint nuteikti juos savo naudai, reikia ilgo, sunkaus ir kantraus darbo, tačiau neliko abejonių dėl to, kad ilgainiui jis tai pasieks.

       Jeigu atidžiai seksime įvykius, pastebėsime, kad žmonių, kurių būta rugsėjį, labai sumažėjo likus kelioms savaitėms iki jo mirties. Partizanų būrys veikė aktyviai ir kai kurie, pavyzdžiui, broliai Inti ir Koko Peredo, jau pasižymėjo kaip puikūs būsimieji vadai. Pasala Igueraso tarpeklyje, vienintelė sėkmingai armijos įvykdyta operacija prieš Če vadovaujamą partizanų būrį, kai tiesiog dienos metu buvo sunaikintas avangardas ir sužeista nemažai žmonių jiems traukiantis į tvirtesnių politinių įsitikinimų kaimo zoną, – šis faktas Če „Dienoraštyje“ neužrašytas, bet taip teigė liudytojai, – smarkiai pakirto jų galias. Kasdienis žygis daugybę kartų tuo pačiu maršrutu ir neišvengiami kontaktai su gyventojais nepažįstamose zonose, kur užklysdavo, ir tikimybė, kad armijos daliniai kuriame nors taške užkirs kelią, kėlė neabejotinai didelį pavojų. Bet Če, nors ir suvokdamas, pasiryžo rizikuoti ir gelbėti Gydytoją, kuri buvo fiziškai labai nusilpęs.

       Dieną prieš pasalą jis rašė: „Atvykome į Puchijo, bet čia pamatėme žmonių, kurie mus vakar matė slėnyje. Verta pabrėžti, kad mus perspėjo „Radio Bemba“: „Keliauti su mulais darosi vis pavojingiau, stebiu, kad Gydytojui būtų kuo patogiau, nes jis visiškai nusilpęs.“

       Rytojaus dieną jis parašė: „13 valandą iškeliavo avangardas, jie mėgins pasiekti Chaguėjų, o ten jau nuspręs, kaip pasielgti su mulais ir Gydytoju.“ Kitaip tariant, jis ieškojo išeities, ką maršruto pabaigoje daryti su sergančiuoju, drauge neužmiršdamas laikytis būtinų atsargumo priemonių. Bet tą pačią popietę, anksčiau nei avangardas pasiekė Chaguėjų, pakliuvo į lemtingą pasalą, kuri partizanų būriui padarė nepataisomos žalos.

       Po kelių dienų, apsupti El Juro tarpeklyje, partizanai susirėmė paskutinėje kovoje.
       Stipriai sukrečia saujelės revoliucionierių atliktas žygdarbis. Vien tai, kad kova vyko atšiauriomis gamtos sąlygomis, atverčia nepakartojamo heroizmo puslapį. Dar niekada istorijoje nėra buvę, kad tiek nedaug žmonių griebtųsi tokios milžiniškų pastangų reikalaujančios užduoties. Viltis ir absoliutus tikėjimas, kad neišsenkančios Lotynų Amerikos tautų revoliucinės galimybės gali būti pažadintos, pasitikėjimas savimi ir ryžtas, su kuriuo šiam tikslui atsidavė, mums parodo tikrąją šių kovotojų svarbą.

       Kartą Bolivijoje Če partizanams yra pasakęs: „Ši kova mums suteikia galimybę tapti revoliucionieriais, ne tik palypėti ant aukštesnio žmogiškosios prigimties laiptelio, bet ir įvertinti žmones. Tie, kurie nepajėgia pasiekti šių dviejų stadijų, privalo pasakyti garsiai ir palikti kovotojų gretas.“

       Kovojusieji su juo iki pat galo tapo įžymūs ir buvo pagerbti garbingais vardais. Jie simbolizuoja revoliucionierių ir žmonių tipą, kuriems istorija šiuo metu skyrė iš tikrųjų sunkią ir painią užduotį: revoliucinį Lotynų Amerikos pertvarkymą.

       Priešas, su kuriuo pirmtakai kovotojai susidūrė pirmiausia, – tai smunkanti kolonijinė galia. Šiandienos revoliucionierių priešas – galingas imperialistinis bastionas, apsiginklavęs šiuolaikine technika ir pramone. Šis priešas ne tik organizavo ir iš naujo apginklavo Bolivijos armiją, kur liaudis sunaikino buvusią karinę-represinę galią. Kovai su partizanais jie suskubo pasiūlyti karinę pagalbą ir karinius konsultantus, taip, kaip remia ir šelpia karine technika visas represines šio žemyno jėgas. Ir kai šių priemonių nebepakanka, tiesiog įveda savo pajėgas, kaip pasielgė Santo Dominge.

       Norint kovoti su šiuo priešu, reikia būti tokiais revoliucionieriais, tokiais žmonėmis, apie kokius kalbėjo Če. Be tokių revoliucionierių ir žmonių, pasiryžusių atlikti tai, ką atliko jie, be ryžto susigrumti su didžiuliais sunkumais, kuriuos jiems teko patirti, be gilaus įsitikinimo savo kovos teisingumu ir tvirto tikėjimu nenugalima jėga liaudies, kuri jiems padėjo, prieš tokią galią, kaip jankių imperializmas, kurio kariniai, techniniai ir ekonominiais ištekliai paplitę po visą pasaulį, šios žemyno tautos niekada neišsivaduos.

       Patys amerikiečiai pamažu pradeda suvokti, kad šalį valdanti politinė superstruktūra tapo monstru, o šalis jau seniai nebėra idiliška biurgerių respublika, kurios viziją beveik prieš du šimtus metų regėjo jos įkūrėjai. Ji stipriai kenčia nuo vis didėjančios neracionalios, neteisėtos, susvetimėjusios ir žiaurios sistemos moralinės destrukcijos, kas agresorių, politinių nusikaltimų bei rasinės nesantaikos karuose iš Amerikos žmonių pareikalauja kaskart vis daugiau aukų. Žmonės niekingai skirstomi į socialinius luomus ir pasibaisėtinai besaikiam, reakcingam ir regresyviam kariniam aparatui eikvojami ekonominiai, moksliniai bei žmogiškieji ištekliai. Tai apima beveik tris ketvirtadalius besivystančių, nepriteklių kamuojamų pasaulio šalių.

       Jau vien revoliucinis persitvarkymas Lotynų Amerikoje ir tarp amerikiečių stiprėjantis ryžtas kovoti su imperialistine politika galėtų paversti juos ryžtingais revoliucinio judėjimo Lotynų Amerikoje sąjungininkais.

       Ir jei ši pusrutulio dalis neišgyvens nuodugnių revoliucinių pasikeitimų, šio amžiaus pradžioje atsiradę dideli skirtumai ir atotrūkis tarp greitai industrine tapusios nacijos, skubiai siekiančios ir imperialistinių aukštumų, kurios socialinis ir ekonominė plėtra buvo grindžiama savo įstatymais, ir silpnų, monopolizuotų šalių, pasmerktų feodalinės oligarchijos priespaudai ir jų reakcingoms armijoms, didžiojoje Amerikos kontinento dalyje tebus tik blyškus atvaizdas ne vien didžiulio šiandieninio atsilikimo ekonomikoje, moksle bei technikoje, bet ir baisaus atotrūkio, kurį po dvidešimties metų imperialistinė superstruktūra vis sparčiau primes Lotynų Amerikos tautoms.

       Šiame kelyje esame pasmerkti tapti kaskart vis didesniais skurdžiais, vis silpnesniais, priklausomais imperializmo vergais. Ši niūri perspektyva tiek pat aktuali ir besivystančioms Afrikos ir Azijos šalims.

       Jei industrializuotos ir išsilavinusios Europos tautos su bendrąja rinka ir tarptautiniais moksliniais institutais baiminasi atotrūkio ir neramiai stebi perspektyvas likti ekonominėmis jankių imperializmo kolonijomis, kokią ateitį turėtų matyti Lotynų Amerikos tautos?

       Ši reali ir neginčijama padėtis akivaizdžiai veikia mūsų liaudies likimą. Reikia nuodugnaus, skubaus revoliucinio persitvarkymo, kuris sutelktų visas moralines, materialines ir žmoniškąsias šios pasaulio jėgas ir suteikti joms postūmį įveikti amžius trukusį, kaskart vis didesnį ekonominį, mokslinį bei techninį atsilikimą nuo industrializuoto pasaulio, nes esame mokesčių mokėtojai ir jais liksime, ypač Jungtinėms Valstijoms. Jei koks buržuazinis liberalas, reformistas ar šarlatanas pseudorevoliucionierius žino formulę, stebuklingą kelią, kad galėtume pasiekti tikslą, nors ši formulė skiriasi nuo tos, kurią pasirinko Če, šluojančios oligarchijas, despotus, politikierius, kitaip tariant, jankių monopolistus – šeimininkus, ir jų pakalikus – vergus, ir atlikti tai kuo skubiau, kai tik pareikalaus aplinkybės, tegu tuomet pakelia ranką, kad paneigtų Če.

       Kadangi nė vienas iš tikrųjų neturi garbingo atsakymo, nesiima jokios veiklos, kuri suteiktų vilties beveik 300 milijonų žmonių, – tiek yra Lotynų Amerikoje, kurių dauguma gyvena ties skurdo riba, o po dvidešimt penkerių metų tas skaičius išaugs iki 600 milijonų, – turinčių teisę į gerovę, kultūrą ir civilizacijos pasiekimus, tada gražiausia paminint Če poelgį ir tų, kurie, narsiai gindami jo idėjas, krito drauge, būtų tyla, nes šios saujelės vyrų, kuriuos vedė kilnūs idealai išlaisvinti kontinentą, atliktas žygdarbis išliks kaip siekis, stipresnis nei žmogaus valia, heroizmas ir didybė. Šis pavyzdys nušvies sąmones ir skatins Lotynų Amerikos tautų kovą, nes didvyriškas Če kvietimas pasieks skurdžius ir užguituosius, už kuriuos jis atidavė savo gyvybę, ir daugelis ištiestų rankų panūs griebtis ginklų ir pagaliau atkovoti laisvę.

       Spalio 7 d. Če parašė paskutines eilutes. Kitą dieną 13 val. gausi priešininkų armija juos aptiko siaurame tarpeklyje, jie ten praleido naktį, tikėdamiesi pralaužti apsuptį. Iš partizanų būrio buvo likusi tik negausi grupelė žmonių, jie iki pat aušros didvyriškai priešinosi juos apsupusiam ir atakuojančiam kareivių būriui, išsisklaidę tarpeklio olose bei jo atšlaitėse. Nė vienas neliko gyvas iš tų, kurie kovėsi arčiausiai Če. Kadangi labai nusilpę Gydytojas ir kovotojas bolivietis buvo drauge su juo, Če dėjo visas pastangas, kad šiems bendražygiams parūpintų saugesnę vietą, tuomet ir buvo sužeistas. Gydytojas mirė ne to susirėmimo metu, o po kelių dienų, netoli nuo El Juro tarpeklio. Uolėtas, kalvotas kraštovaizdis ir skardžiai apsunkino matomumą, kartais išvis atkirsdavo partizanus vienus nuo kitų. Už kelių šimtų metrų nuo Če gynusieji kitą įėjimą į tarpeklį, tarp jų Inti Peredo, iki sutemų atlaikė puolimą, jiems pavyko atremti priešą ir pasiekti anksčiau sutartą susibūrimo vietą.

       Galima spręsti, kad sužeistas Če kovėsi, kol jo M-2 vamzdį šūvis apgadino tiek, kad šis nebetiko šaudyti. Jo pistolete, kurį turėjo prie savęs, trūko apkabos. Šios neįtikėtinos aplinkybės byloja, kad jį buvo galima paimti gyvą. Kojų sužeidimai trukdė judėti pačiam, tačiau jie nebuvo mirtini.

       Pergabentas į Iguerasų gyvenvietę, jis dar išgyveno dvidešimt keturias valandas. Savo priešams nepratarė nė žodžio, o vienas apgirtęs karininkas, nusprendęs pasityčioti iš suimtojo, užsidirbo skambų antausį.

       La Pase susitikę Barjentosas, Ovando ir kiti aukšti karo pareigūnai šaltai priėmė nutarimą jį nužudyti. Žinomos ir detalės, kaip viskas vyko, kaip Iguerasų gyvenvietės mokykloje buvo įvykdytas išdavikiškas nuosprendis. Majoras Migelis Ajoroa ir seržantas Andresas Selničas, jankių treniruoti reindžeriai, jaunesniajam leitenantui Marijo Teranui įsakė jį nušauti. Šis, visiškai girtas, griebėsi už juostos užkišto ginklo, o Če, girdėjęs šūvius, kai buvo susidorota su dar dviem kovotojais, bolivu bei perujiečiu, ir matydamas, kad budelis nesiryžta, sušuko: „Šauk! Nedvejok!“ Šis atsitraukė, majorui Ajoroai ir seržantui Selničui reikėjo duoti komandą antrąsyk, ir šis paklusdamas paleido automato seriją žemyn nuo juostos. Pateiktoje versijoje pabrėžta, kad Če mirė praėjus kelioms valandoms po susirėmimo, todėl budeliams buvo įsakyta į krūtinę ir galvą nešaudyti, kad neliktų šviežių žaizdų. Tai pratęsė žiaurią Če agoniją, kol vienas taip pat girtas seržantas, paleido šūvį į kairį šoną ir jį pribaigė. Toks brutalus elgesys nedera su Če būdinga pagarba – jis patekusiems į nelaisvę Bolivijos armijos karininkams ir kariams visada dovanodavo gyvybę.


       Paskutinės gyvenimo valandos, praleistos priešų valioje, turėjo būti jam skausmingai karčios. Bet nė vienas vyras nebuvo geriau už Če pasirengęs iškentėti tokį išbandymą.

       Kol kas negalime pagarsinti, kaip mus pasiekė šis „Dienoraštis“; pakanka pasakyti, kad nebuvo jokių svarstymų apie ekonominį atlygį. Jame yra visi užrašai nuo 1966 m. lapkričio 7 d., kai Če atvyko į Njankahuuasū, iki 1967 m. spalio 7-osios, mūšio El Juro tarpeklyje išvakarių. Trūksta keleto puslapių, kurių dar neatgavome, nors, sprendžiant pagal datas, ypatingos svarbos įvykių nebuvo, tad „Dienoraščio“ turinio jie visiškai nekeičia.

       Nors pats dokumentas dėl savo autentiškumo nesukėlė nė menkiausios abejonės, visos jo atliktos kopijos buvo pateiktos skrupulingai analizei, ne vien tam, kad patvirtintų minėtąjį autentiškumą, bet ir galimas klastotes, kad ir kokios jos būtų nežymios. Be to, faktai buvo lyginami su likusių gyvų partizanų dienoraščiais ir tie dokumentai buvo sugretinami visais aspektais. Nuodugnus liudijimas kitų partizanų, kurie išgyveno ir buvo kiekvieno tų įvykių liudytojais, taip pat palengvino tyrimus. Neabejojant patvirtinta, kad visos fotografijos yra tikrojo Če „Dienoraščio“ kopijos.

       Iškilo sunki užduotis – išnagrinėti smulkią, sunkiai įskaitomą rašyseną, ir tai atlikti padėjo jo bendražygė Aleida Marč Gevara.

       „Dienoraštis“ bus paskelbtas maždaug tokia seka: Prancūzijoje jį išleis Fransua Maspero leidykla, Italijoje – Feltrineli, VFR – Trikot Verlag, JAV – Ramparts žurnalas, Ispanijoje – Ediciones Ruedo Iberico, Čilėje – žurnalas Punto Final, Meksikoje – Siglo XXI leidykla, taip pat šis tekstas bus išleistas ir kitose šalyse.

       Iki pergalės!

       Fidelis Kastro

       1968

       Ernesto Che Guevara. Bolivijos dienoraštis. Iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė, pagalbinius tekstus iš anglų k. vertė Saulius Repečka. – K.: Kitos knygos, 2007.