Anarchizmo istorija: Keltų Airija (650-1650)
teorija

red black ireland        Viduramžiais Keltų Airijos (dar vadinamoje Gėlų Airija) teismai ir įstatymai daugiausiai buvo anarchistiniai ir veikė be valstybės. Tokia visuomenė egzistavo apie 1000 metų, kol XVII a. šalį užkariavo Anglija. Tačiau kitaip nei daugelis panašiai veikusių gentinių visuomenių, Airija jokiu būdu nebuvo „primityvi”. Greičiau priešingai, tai buvo sudėtinga, šimtmečius egzistavusi civilizuota ir išsimokslinusi tuometinės Vakarų Europos visuomenė. Tuo labiau stebina tai, kad šalyje nebuvo įstatymų leidžiamojo organo, nebuvo antstolių, policijos, nebuvo viešo spaudimo laikytis įstatymų. Nebuvo jokių, dabar, atrodo, neišvengiamo valstybės valdomo teisingumo pėdsakų. Nebuvo ir pinigų. Atsiskaitymams buvo naudojami naminiai gyvuliai ir žuvys.

 

Visi laisvi žmonės, turintys žemės, visi amatininkai turėjo teisę tapti tuato nariais. Visi tuato nariai kasmet rinkdavosi į asamblėją, kurioje aptardavo bendrus reikalus, skelbdavo karą ar taiką kitam tuatui ir rinkdavo ar šalindavo savo „karalių”. „Karalius” neturėjo politinių galių. Jis negalėjo leisti įstatymų, vykdyti teisingumo ar skelbti karą. Iš esmės jis buvo šventikas, vadovaujantis savarankiškai pasirenkamiems ritualams, kariuomenės vadas ir vedė tuato asamblėjas. Priešingai nei primityviose gentyse, niekas nebuvo amžiams surištas su savo tuatu nei giminyste, nei geografine padėtimi. Visi individai galėjo (ir dažnai tai darė) laisvai palikti savo tuatą ir pereiti į konkuruojantį tuatą.

 

Taigi tuatas buvo savanoriškai susivienijusių individų darinys, atsiradęs siekiant socialinės naudos. Jo teritorijos dydis priklausė nuo jo narių turimų žemių ploto. Dažnai du ar daugiau tuatų nutardavo apsijungti ir sudaryti naują, stipresnį tuatą. Istorikai teigia, kad vienu ar kitu metu gyvavo nuo 80 iki 100 tuatų.

 

Kaip gi atsirado įstatymai ir kaip buvo palaikomas teisingumas? Visų pirma, iš senų senovės atėję įstatymai buvo atsimenami, perduodami iš lūpų į lūpas, o vėliau ir užrašomi. Tuo rūpinosi profesionalių teisininkų klasė, vadinta brehonais. Jie nebuvo pareigūnai mums įprasta prasme, nes buvo renkami iš žmonių tarpo įvertinus jų išmintį ir žinias. Kilus ginčui, jie aiškindavo, kaip iškilusį konfliktą siūlo spręsti įstatymai ir dažnai atlikdavo teisėjų funkcijas. Brehonai visais laikais išliko privatūs, o ne viešieji asmenys. Jų veikla priklausė tik nuo įstatymo žinojimo ir teisinių sprendimų reputacijos. Dar daugiau, jie neturėjo jokio ryšio su konkrečiu tuatu ar jo karaliumi, o jų paslaugomis laisvai galėjo naudotis bet kuris Airijos gyventojas. Įdomu tai, kad brehonai buvo vieninteliai teisingumo sistemos atstovai šalyje. Nebuvo kitų „visuomeninių” teisėjų, tai yra esminis bruožas, skiriantis Airijos tesingumo sistemą nuo, pvz., romėniškos teisės sistemos. Brehonai vedė teisės pamokas, darė pataisas įstatymuose pritaikydami juos esamoms aplinkybėms, tačiau šioje srityje buvo išvengta monopolijos. Veikė kelios teisės mokyklos, kurios konkuravo besistengdamos kuo geriau patenkinti Airijos žmonių poreikius.

 

O kaipgi buvo pasiekiamas brehonų perteikiamų įstatymų laikymasis? Ogi per išplėtotą savanoriško „draudimo” ar laidavimo sistemą. Žmonės buvo susiję tarpusavyje įvairiais „garantiniais” ryšiais, apimančiais ir jų klaidas ar brehonų spendimų laikymąsi. Kitaip tariant, brehonams nerūpėjo, kaip bus vykdomi jų priimti sprendimai. Tuo rūpinosi laidavimo ryšiais susijusios žmonių grupės. Veikė įvairios laidavimo sistemos. Pvz., laiduotojas savo turtu garantuoja, kad skola bus gražinta, ir jei skolininkas skolos negražina, prisijungia prie ieškovo kreipdamasis į teisininkus. Tokiu būdu skolininkas bus priverstas mokėti dvigubai. Vieną dalį – ieškovui, kitą – kaip kompensaciją savo laiduotojui. Ši sistema buvo taikoma visais atvejais, taip pat ir įvykdžius civilinius ar kriminalinius nusikaltimus.

 

Visi kriminaliniai nusikaltėliai buvo laikomi „skolininkais”, turinčiais grąžinti skolą savo „kreditoriams”. Auka suburdavo savo laiduotojus ir suimdavo nusikaltėlį ar keldavo viešą bylą reikalaudama, kad atvejis būtų svarstomas brehonų. Nusikaltėlis tada galėdavo siųsti savo laiduotojus derėtis dėl taikaus susitarimo ar sutikti aiškintis su brehonais. Jei nedarydavo nei to, nei ano, atsidurdavo už bendruomenės įstatymo ribų, nebegalėdavo kreiptis į teisininkus ir buvo gėdinamas visų bendruomenės narių. Jei sužalojęs žmogų nusikaltėlis mirdavo, buvo sakoma, kad „nusikaltimas mirė kartu su juo”. Bet jei būdavo padaroma žala ir turtui, tuomet skola likdavo ir ją turėdavo padengti laiduotojai.

 

                  viduramziu airija

 

Šitokia nuostata lėmė tai, kad pačios bendruomenės buvo suinteresuotos nusikalstamumo mažinimu. Žinoma, per tą tūkstantį metų būta ir vidinių karų, bet, lyginant su tuo metu Europą krėtusiais alinančiais nuolatiniais karais jie atrodo kaip menkos gatvės peštynės. Be prievartinio valstybės aparato, mokesčių ir privalomos karinės tarnybos, kurių pagalba būtų galima sukaupti didelius ginklų ir žmogiškųjų resursų kiekius, airiai negalėjo ilgą laiką vykdyti plataus masto karinių veiksmų.

 

Keli paskutinieji Keltų Airijos egzistavimo šimtmečiai buvo nelengvi, nes šalia įsikūrusi ir, aišku, norinti plėsti savo teritorijas Anglijos valstybė pradėjo spaudimą tiek karine, tiek diplomatine jėga. Vis dėlto Airija sugebėjo atlaikyti daugybę invazijų per kelis šimtus metų, bet galiausiai 1649-1650 m. ją nukariavo Oliverio Cromwelio armija.

 
Daugiau medžiagos: www.libertarian.ie
Parengė RB
2009 06 09