Vlad Tupikin. Nevadovėlinė istorija: 1871 m. Paryžiaus Komuna
teorija

paryžiaus komuna        1871 m. kovo 18 dieną sukilo Paryžiaus gyventojai. Sukilimas, kuriame patį aktyviausią ir pozityviausią vaidmenį suvaidino moterys, greitai išplito po visą miestą, tad vidurdienį Prancūzijos sostinę visiškai kontroliavo eiliniai gyventojai. Paryžiečių bruzdėjimą išprovokavo Adolphe'o Thiers'o kolaborantų vyriausybė, kuri ketino atiduoti Paryžių į puolančios prūsų armijos rankas (tuo metu vyko Prancūzijos ir Prūsijos karas) ir rengėsi išgabenti patrankas, išdėstytas ant Monmartro kalvų – patrankas, kurioms pinigus po santimą rinko alkani Paryžiaus proletarai ir proletarės. Taigi sukilimo priežastimi tapo įtarimai dėl vyriausybės išdavystės, tačiau jo grandiozinės pasekmės buvo iš tiesų kvapą gniaužiančios.

 

Jau po 10-ies dienų mieste, iš visų pusių apsuptame priešiškos reguliariosios kariuomenės, kuri liko ištikima Thiers'ui, buvo surengti laisvi rinkimai į naująjį revoliucinį parlamentą – Paryžiaus Komuną. (Prancūzijos sostinės gyventojų valdžia tokiu būdu tapo ne mažiau teisėta nei, pavyzdžiui, Čečėnijos vyriausybė, vadovaujama Aslano Maschadovo – išrinkto prezidentu tikruose ir laisvuose rinkimuose. Kalbant plačiau, valdžios teisėtumas gali būti užtikrintas ne tik per rinkimus, tačiau šiandien kalbant šiuolaikinės demokratijos terminais, rinkimai, žinoma, yra pati teisėčiausia valdžios įteisinimo priemonė.)

 

Kaip tik tokiuose laisvuose rinkimuose iš daugybės kandidatų ir buvo suformuota 1871-ųjų Paryžiaus Komuna. Tačiau šis faktas nesutrukdė Prancūzijos „baltagvardiečiams“, gegužės pabaigoje vis dėlto atėmusiems miestą iš prastai ginkluotos liaudies, surengti tikras skerdynes su dešimtinis tūkstančių aukų. Komunarus žudė daugelyje Paryžiaus vietų, tačiau ypač išgarsėjo Père Lachaise kapinių pakraštys, kuriame masinės žudynės truko keletą dienų. Turistai Père Lachaise kapinėse visų pirma ieško Jimio Morrisono, Oscaro Wilde'o ir Isadoros Duncan paminklų, jie aplanko ir netoliese esantį kolumbariumą su Nestoro Machno palaikais, todėl prie Komunarų Sienos žmonių nedaug. Užtai čia visada gausu gyvų gėlių – praėjo beveik 140 metų, bet iki šiol yra tokių, kurie prisimena ir neatleidžia.

 

Revoliucinei kūrybai Paryžiaus gyventojai neturėjo itin daug laiko – vos 72 dienas. Tačiau per tuos du mėnesius buvo pradėtos socialinės pertvarkos, kurios ir šiandien yra reali alternatyva kapitalizmui – darbininkų kontrolė, visuomeninė nuosavybė, pinigais grįstų mainų apribojimas. Šis bandymas sukurti komunizmą buvo toks realus ir taip išgąsdino senuosius pasaulio šeimininkus, kad jų drebulys jaučiamas iki šiol.

 

Tačiau mums svarbiausia, kad Paryžiaus komunarai nespėjo sukurti savo totalitarinės valstybės – tokios, kokią po 50-ies metų sukūrė Rusijos bolševikai. Jie nespėjo apsitverti kankinimų ir šaudymų meistrais – slaptąja politine policija, panašia į VČK-OGPU-NKVD-KGB-FSB. Todėl viltis lieka gyva – jei viskas klostytusi palankiai, gal jie ir nebūtų sukūrę, nebūtų apsitvėrę? Todėl Paryžiaus Komuna amžiams išliks UTOPIJOS viltimi, amžinu laimės pažadu. Nužudytųjų komunarų atmintis lieka mūsų širdyse, o jų kraujas – mūsų vėliavose (raudonos spalvos pusėje).

 

Monmartre – ten, kur prasidėjo kovo 18-osios sukilimas, ten, kur stovėjo gvardiečių patrankos, – šiandien pastatyta šlykšti balta bažnyčia, panaši į niekad nesuskambėsiantį marmurinį varpelį. Šią bažnyčią pastatė komunarų nugalėtojai savo kruvinos pergalės atminimui, ją aktyviai kiša turistams kaip svarbiausią Paryžiaus simbolį – greta Eifelio bokšto. Tačiau garbūs ir dori paryžiečiai iki šiol į ją nekelia kojos. (Lygiai taip pat reiktų elgtis ir mums – atsisakyti ekskursijų į Mauzoliejų. Griauti jo neverta – jis gražus, tegul guli ir Džiuvėsis – niekam netrukdo, o komunistinio kulto šalininkai tegul čia rengia savo religines apeigas balandžio 22-ąją ir lapkričio 7-ąją. Tebūnie, būkim tolerantiški. Tačiau būti tolerantišku nereiškia viską atleisti. Istorinė atmintis neleis užmiršti Lenino nusikaltimų, o sąžinė – nešioti marškinėlių su užrašu „CCCP“.)

 

Nugalėtojų pokyliai visada šlykštūs, jie primena lavonų mėsinėjimą. Jokia pergalė niekada nepasiekiama be didelių aukų – jei ne tiesioginių, kurios nukenčia tuojau pat, tai būsimųjų, kurios bus paaukotos ateityje. Tiesiog atminkime senuko Naomo Chomsky žodžius: „Yra dvi istorijos – nugalėtojų istorija ir pralaimėjusių istorija, engiančių valdovų istorija ir prispaustų pavaldinių istorija, valstybės istorija ir visuomenės istorija“. Mokyklose mus moko nugalėtojų istorijos. Tačiau kova dar nesibaigė. Nereikia pamiršti, kieno pusėje esame.

 

Susiraskite anarchistėsLouise Michelknygą apie Paryžiaus Komuną, rusiškai ji išleista 1920-aisiais. Juk turėjo likti bent keli egzemplioriai. Skaitykite L. Michel ir gerkite rausvas apelsinų sultis. Mūsų revoliucija bus vegetarinė.

 

Vlad Tupikin. Kam kovoti. – Voronežas: Rašytojų profsąjungos leidykla, 2007.

 
Vertė Darius Pocevičius
2009 06 14
 
paminklas paryziaus komunos aukoms

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti