Thomas J. Elpel: Nieko nedarymo menas
teorija

sosonai 0        Pirmieji kolonistai, sutikę Šošonų genties indėnus, paprastai juos apibūdindavo kaip „apsileidusius tinginius”. Daugelis stebėtojų pabrėžė, kad indėnai, gyvedami visiškai apleistose žemėse, nebuvo nusiteikę nei piršto pajudinti, kad pagerintų savo padėtį. Jie nestatė pastatų ar gyvenviečių, naudojosi tik keliais įrankiais, beveik nekūrė meno ir atsargai laikė tik šiek tiek maisto. Atrodė, kad visa jų veikla yra tik sėdėti ratu ir nieko neveikti. Šošonai buvo tikri medžiotojai ir maisto rinkėjai. Savo gyvenimą jie praleisdavo judėdami nuo vieno maisto šaltinio prie kito. Jie nestatė namų, nes klajokliui namai yra beverčiai. Viską, kas jiems priklausė, jie pernešdavo ant savo pečių, todėl jie ir neturėjo daug įrankių ar meno kūrinių, nes tai būtų buvęs papildomas krūvis.

 

Dažnai mes manome, kad tokios primityvios kultūros atstovai, kaip Šošonų, turėjo dirbti visą laiką vien tam, kad išgyventų, bet iš tikro jie turėjo labai daug laisvalaikio. Įvairiose pasaulio šalyse atliktos klajoklių kultūrų antropologinės studijos nustatė, kad medžiotojų-rinkėjų visuomenės savo egzistencijos palaikymui paprastai dirbdavo 2-3 valandas per dieną. Kaip ir elniams ar kitiems laukinės gamtos atstovams, jiems nereikėjo daryti nieko daugiau, o tik klajoti ir valgyti.

 

Šošonai turėjo galybę laisvo laiko, nes jie beveik nekūrė materialinės kultūros. Jie nebuvo tinginiai, jie buvo ekonomiški. Sėdėdami ratu ir nieko neveikdami, jie taupė vertingas kalorijas tam, kad nereikėtų jų kiekvieną dieną atstatinėti gausiu maistu.

 

Šiandien daugelis mūsų, vakariečių, žavimės šiomis paprastomis kultūromis, o kai kurie net ryžtasi atkurti tokį primityvų gyvenimo būdą. Tačiau nesugebėdami atitrūkti nuo būdingo vakariečiui elgesio, mes ir vėl gaminame, gaminame ir dar kartą gaminame. Mes užsispyrusiai mokomės visų primityvių įgūdžių ir gaminamės visokius primityvius rūbus, įrankius, talpas, meno kūrinius ir šiaip daiktus. Tikri medžiotojai-rinkėjai visus savo daiktus pernešdavo patys, o mes, šiuolaikiniai primityvistai netrukus suprantame, kad reikia automobilio vien tam, kad galėtume perkelti stovyklavietę! Bandydami atkurti primityvų gyvenimio būdą, mes praleidome patį svarbiausią. Prisigaminome daug primityvių daiktų, bet nepagavome primityvios kultūros esmės. Kad suvoktume šią esmę, mums reikia suprasti ir įsisavinti nieko nedarymo meną.

 

Mums, vakariečiams, tai nėra taip paprasta. Kai susiruošiame į „primityvų” žygį, su savimi pasiimame ir savo vakarietiškas nuostatas. Miškelyje randame lygią aikštelę stovyklavietei ir, jei aikštelė nėra pakankamai lygi, ją išlyginame. Tada surenkame reikalingas medžiagas ir statome pastogės sienas, stogą. Darome tai, ką esame įpratę daryti – statome karkasinį namą nusižiūrėtame sklypelyje miško aikštelėje. Tada surenkame medžiagas ir dengiame stogą nepaisydami to, ar yra bent vienas debesėlis danguje, ar lijo visą mėnesį.

 

sosonai 1

 

Dalis tokio elgesio priežasčių slypi mūsų kultūriniame auklėjime. Kita priežastis yra ta, kad mūsų instruktoriams paprasčiausiai lengviau išmokyti mus ką nors pagaminti, o ne išmokyti nenorėti ką nors pagaminti. Požiūris į primityvius įgūdžius, kaip į ko nors darymą, reškia, kad bus daroma viskas, ko reikia. Nieko nedarymo metodas reiškia, kad viskas bus randama.

 

Pavyzdžiui, nieko nedarymo metodas, taikomas būstui, reiškia, kad būstas bus randamas, o ne statomas. Dvi valandos, praleistos beieškant būsto, kurį dar galima patobulinti, lengvai gali sutaupyti dvi valandas sunkaus darbo jį statant. O rezultatas paprastai būna geresnis. Dar daugiau, nieko nedarymo metodas reiškia oro prognozių stebėjimą ir statymą tik to, kas reikalinga. Jei nenusimato lietaus, nėra reikalo rūpintis vandeniui nepralaidžiu stogu. Galbūt užteks pasirūpinti tik šiluma vietoje to, kad suktum galvą dėl šilumos ir drėgmės.

 

Yra daugybė didelių ir mažų dalykų, kuriuos žmogus gali daryti arba nedaryti tobulindamas nieko nedarymo meną. Tai gali būti visai paprasta, pvz., gerti upelio vandenį iš suglaustų delnų, o ne gamintis ir visur su savimi tampytis puodelį, ar laužyti pagalius bandant pasidaryti aštrų smaigą šaknų kasimui, o ne išsidrožti jį peiliu. Paties išsidrožti mediniai šaukštai ir šakutės yra „ko nors veikimo” produktai, kuriuos tau reiks pačiam pasigaminti, nešiotis ir plauti. Tuo tarpu išsišakojusi medžio šakelė yra „nieko nedarymo” produktas, kurio nereiks gaminti ir nešiotis. Pavalgęs galėsi ją įmesti į ugnį.

H. D. Toreau rašė apie akmenį, naudojamą popieriams prispausti savo namelyje, šalia Valdeno tvenkinio. Jis išmetė jį, kai tik pamatė, kad jau reikia nuo jo nuvalyti dulkes. Tai ir yra nieko nedarymo esmė.

 

Nieko nedarymas yra energijos ir laiko taupymas, kad galėtumėt veiksmingiau atlikti savo dienos darbus. Po daugelio metų eksperimentinių tyrimų aš supratau, kad labai retai užtenka laiko visiems dienos darbams atlikti. Nelengva išvykti į gamtą, pasistatyti pastogę, susikurti ugnį, pastatyti spąstus, išsikasti šaknis, pasigaminti puodus bei šaukštus ir išsivirti valgio. Medžiotojų-rinkėjų visuomenės susitvarkydavo dirbdamos 2-3 valandas per dieną, o mes, bandydami atkurti jų gyvenimo būdą, dirbame visą dieną.

 

Nieko nedarymas yra požiūris. Tai yra mąstymo ir veiklos būdas. Pavyzdžiui, aš daug tyrinėjau laiką, reikalingą įvairiems primityviems įgūdžiams. Kiek laiko reikia pastogei suręsti? Kiek maisto galiu surinkti per valandą? Ar galiu padidinti derlių naudodamas skirtingas rinkimo technikas? Pastebėjau, kad beveik nėra ekonominės naudos gaminant spąstus. Tam reikia daug laiko. Spąstus sunku nešioti, o jų tarnavimo laikas dažnai yra trumpas. Nieko nedarymo alternatyva yra naudoti tai, kas yra po ranka. Pasirinkti pagalių ir sukonstruoti spąstus net nenaudojant peilio. Pirminiai tokių spąstų bandymai parodė, kad rezultatai yra labai panašūs į paties pasigamintų ar pirktų įprastų spastų, bet su žymiai mažesnėmis laiko investicijomis.

 

sosonai 2

 

Primityvios kultūros buvo gerai įvaldžiusios nieko nedarymo meną. Žinoma, tiksliai nustatyti, kaip gerai joms sekėsi, nėra paprasta, nes nieko nedarymas nepalieka archeologinių pėdsakų. Kiekvienąkart, kai aptinkame kokį artefaktą, turime „darymo” dokumentą, tačiau galbūt svarbiausia jų įgūdžių dalis yra tai, ko jie nedarė, ir, deja, nėra būdų išstudijuoti jų „darymo” rezultatus.

 

Palaipsniui įsisavinandami nieko nedarymo meną, suprasite, kad žymiai geriau jaučiatės laukinėje gamtoje. Jums daugiau nereikės visų tų įrankių ir prietaisų, nebereikės keisti aplinkos norint pritaikyti juos savo vakarietiškam suvokimui. Jums reikės vis mažiau ir mažiau, kol galiausiai suprasite, kad jums nereikia nieko. Tada turėsite pakankamai laiko ir galėsite nieko neveikti, o galbūt net ir ką nors veikti.

 

www.primitivism.com vertė RB

2009 06 16

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti