Paco Miñarro: Religija, ateizmas, valdžia
teorija

Federacion Internacional de Ateos        Gyvename istorinėje ir ekonominėje situacijoje, apibrėžtoje neoliberalizmo ir abstrakčios kapitalo valdžios. Dėl šių veiksnių autoritarizmo formos tapo ne tokios akivaizdžios, kaip ankstesniais laikotarpiais. Šios naujosios imperijos sąjungininkė yra neokrikščionybė su visomis savo atšakomis, tariamai susidūrusi su didėjančia islamizacija didžiuosiuose Europos miestuose ir periferinėse Azijos ir Afrikos visuomenėse. Šie du ideloginiai reiškiniai, grindžiami iracionalumu ir tradicija, vienas kitą palaiko ir žmoniją užspeičia iliuziniuose „civilizacijų“ gniaužtuose. Šių ideologijų daroma moralinė įtaka turi akivaizdžių pasekmių žmonių gyvenimui, nes jos veikia aktyvioje politikoje, suvokiamoje ne kaip mechanizmų ir santykių visuma, skatinanti atskirų laisvų individų sugyvenimą, bet priešingai – kaip kontrolės, malšinimo ir indoktrinacijos įrankis. Religinės visumos, su visomis jos versijomis, išgyvenimui būtinas hierarchizuotas socialinis modelis; jos perša „religinę laisvę“ (arba ideologinę hegemoniją), kad galėtų primesti savo dogmas ir išsaugoti privilegijas.

 

        Įtvirtinus mitologemas, galima išvengti sudėtingų aiškinimųsi ir toliau kištis į politinį diskursą, oponuojant kritiniam racionalumui, kurio turėtų būti laikomasi šioje sferoje. Kita vertus, šis racionalumas turi remtis tokia vitaline pozicija, kuriai yra visiškai svetimas bet koks fideizmas.


         Taigi, kalbant apie mūsų pasaulį ir kultūrą, individualios moralės atsiradimas tampa lemiamu momentu radikaliai socialinių santykių transformacijai ir realiai laisvos viešosios erdvės sukūrimui, įveikiant religinių ir merkantilinių ideologijų dominavimą, žmogų pavertusių pramonės vergu, nemąstančiu prekybą palaikančiu vartotoju ir pasyviu manipuliacijos ir propagandos objektu.

 

        Manome, kad dabar tinkamiausias metas ateizmui atsisakyti akritinės „filosofijos pasirinkimo“ erdvės ir tapti esminiu socialinės transformacijos veiksniu. Šiuolaikinis ateizmas implikuoja visuomenių „dekrikščionizavimą“ ir „deislamizavimą“, subversyvią kritiką, narelis po narelio išnarstančią visą mitologemų, pateisinančių vertikalų valdžios modelį, lyčių nelygybę, ekonominį išnaudojimą ir kultūrą pavertusių paprasčiausiu merkantilinių mainų dalyku, grandinę.


         Bažnyčios hierarchai ir valdžia remiasi dangiškųjų modelių taikymu žemėje. Todėl religija yra paskutinis bet kokios užvaldymo ideologijos bastionas. Taigi, buvimas ateistu implikuoja įsipareigojimą, tam tikrą „egzistencinį maištavimą“ − pamatyti ir neutralizuoti, kiek tai įmanoma, santykio ponas− vergas formas ir pasekmes. Religinis įsivaizdavimas turi tik vieną tikslą – žmonių grupes palenkti laisvanoriškai priimamos vergystės sistemai.

 

        Religija – tai politika. Ši nesudėtinga lygybė leidžia daryti išvadą, kad kova su religija taip pat turėtų tapti politikos dalyku. Apie tai turėtų būti kalbama teoriniame, taip pat gausybės praktinio aktyvizmo platformų lygmenyje – nedidelėse organizacijose, sukūrusiose vidinę sąveiką ir turinčiose aiškias strategijas, numatančias reikalavimus, veiksmus ir laikysenas, galinčius suardyti kultūrinę religijas ir jų vedinius palaikančią gramatiką. Ironija, burleska ar satyra yra puikūs įrankiai, juolab kad akivaizdžiai parodo dvasininkijos bergždumą ir kenkėjiškumą, atskleidžia jų ultrakonservatoriško diskurso tuštybę.

 

        Religija yra masinė apgaulė, mitologinė fikcija pavergianti savanoriškam nuolankumui. Įvairaus plauko dvasininkai siekia restauruoti naujo tipo ideologinį feodalizmą, kuriame viešpatautų cenzūra ir baimė. Taip sukuriamas paradoksas – visuomenė-rinka, kuriai būdingas paskirstymo tinklų ir vartojiškumo unifikavimas, glaudžiai susijęs su religinio revival atmosfera, kurioje rasis vietos bet kokiam maginiam mąstymui.

 

        Ateistinio racionalumo būtinybės mintis idealistinės restauracijos dominuojamame kontekste gali pasirodyti užduotis, iškart pasmerkta nesėkmei. Tačiau, neturime kitos išeities. Turime įspėti apie šį istorinį etapą, kuriame gyvename, demaskuoti dabar vykstantį obskurantistinį procesą ir akylai stebėti, kaip religinės korporacijos, norėdamos išsaugoti socialinę kontrolę, ieško ir užsitikrina tamprų ryšį su politine ir ekonomine valdžia.

 

        Galbūt pernelyg sureikšminame religijų ir jų korporacijų vaidmenį? Dažnai taip teigia mūsų kritikai. Galima manyti, kad dabartinis normalus masių civilizavimo procesas užsibaigs kritinio mąstymo ir etikos įsivyravimu, kad iracionalūs vaiduokliai užleis erdves mokslo laimėjimams, o kova už teises ir laisves vieną dieną baigsis pergale. Tačiau taip manantys ignoruoja tiek religijos, tiek jos sukurtos socialinės „megamašinos“ fundamentalizmą. Fundamentalizmą, kuris tampa reikšmingas, atsižvelgiant į masių ir medijų psichologiją, kultūrinio perdavimo mechanizmus.


         Taigi, šiuolaikinis ateizmas negali apsiriboti tik intelektine introspekcija, nei tikėtis gauti lygias teises su tikinčiaisiais, nei pasitenkinti respublikonišku laicizmu, kuris, kartais nepagrįstai sureikšmindamas socialinį religijos vaidmenį, pats tranformuojasi į pasaulietinę religiją. Teisingai suvoktas ateizmas neturi apsiriboti vien tik ateologinių argumentų formulavimu. Jo paties etinis pobūdis verčia priimti kritinę poziciją ne tik religijų ar dvasinių filosofijų, bet ir dabar visuomenėje dominuojančių ir jas atspindinčių teisinių, institucinių bei somatinių projektų atžvilgiu.

 

        Pirmiausia, tai – Šeima, Valstybė ir Nuosavybė. Trys metafiziniai konstruktai. Trys ideologemos, kurių branduolys spinduliuoja spiritualizmą ir dogmatizmą. Patriarchatas, somatinė seksualinių prietarų interiorizacija, tarnystė įvairioms spaudimo grupėms, kariuomenė, baudžiamoji laisvės atėmimo sistema, pramonė, narkotikų kriminalizavimas ar neapmokamo darbo organizavimas yra kitos kapitalistinio konformizmo konfigūracijos, kurios, radikaliojo ateizmo požiūriu, taip pat turi tapti kritikos ir demaskavimo objektu būtent dėl to, kad yra savaime glaudžiai susijos su metafizine pasaulio interpretacija.

 

        Toks manau šių Laisvamanybės dienų tikslas. Demaskavimas ir konstatavimas. Tačiau taip pat alternatyvų ir priemonių, kovos būdų ieškojimas, autonomijos siekis. FidA projektas tikisi tapti ne tik idėjų, bet ir kovos priemonių platforma. Kovos ne tik prieš fundamentalizmus, bet ir tuos, kurie dėl silpnumo ar naudos leidžia jiems plisti.

 

        Išeitis − teorinis dekonstravimas ir „įsipareigojimas“ realybei. Mes siūlome stabdyti monoteizmus, vienodai griežtai atmesti Bibliją, Torą ir Koraną – vieninteles knygas, nekenčiančias kitų knygų. Toks yra pokrikščioniškojo ateizmo pasiūlymas. Prieš integrizmus, už proto šviesą ir imanentinės filosofijos žinias. Laikas atsukti nugarą fikcijoms ir pasakoms. Laikas duoti atkirtį neapykantai protui, moterims, kūnams, troškimams, gyvenimui.

 

        Turime grįžti prie kraujo ir kūno. Kūnų laisvės, racionalios sveikatos apsaugos, revoliucinio hedonizmo, imanentinės politikos įgyvendinimo. Štai programa: individo autonomija ir socialinė lygybė. Be dievų. Be ponų.

        Paco Miñarro yra Tarptautinės ateistų federacijos (FIdA) koordinatorius. Pranešimas buvo paskelbtas II Laivamanybės dienų renginyje Madride. Laisvamanybės dienas birželio 17−20 d. surengė Iberijos anarchistų federacija (FAI).

 

        Iš ispanų k. vertė Valdas

        http://apostaze.blogspot.com

        2009 06 27

 

        II Laisvamanybės dienų tinklaraštis: http://jornadaslibrepensamientovoliafai.blogspot.com/

 

         laisvamanybes dienos madride

 

Komentarai  

 
0 # kilo klausimaiVilma-Fiokla Y-m-d H:i
idomu kuo skiriasi lauzas is koranu, toru ir bibliju nuo inkvizicijos lauzo is moksliniu traktatu.
kuo skiriasi persekiojimas del erezijos, nuo persekiojimo del tikejimo?
ir ar tikejimo laisves ribojimas yra anarchistines visuomenes ateitis ?
 
 
0 # hmMaikUniversum Y-m-d H:i
O kur čia apie tikinčiųjų persekiojimą buvo kalbėta ?
Aš straipsnyje įžvelgiu tik bandymą skatinti racionalumą, šviesią mintį, neužtemdytą bronzos amžiaus mitais. Bet be abejo, visada bus "griežtai" nusiteikusių ateistų, kurie, prie tam tikrų sąlygų, patys pradėtų persekioti tikinčiuosius. Bet fašistinės idėjos gi yra daugumoje mūsų galvose. Vat, mokėti atsikratyti to, ir pradėti racionaliai mąstyti, eiliniam ateistui čia rimta užduotis.

Priešintis religijai, dogmoms būtina žodžiu, o veiksmais skatinti tik racionalumą ir kritinį mąstymą. Tuomet nebus tų "persekiojimų dėl tikėjimo". Visi tiki kuo nori tikėti, bet ar visi moka mąstyti ?
 
 
0 # Vilmai-Fioklai apie tikėjimo laisvės ribojimąkkk Y-m-d H:i
Tikėjimo laisvės ribojimu straipsnyje net nekvepia. Siūloma tik "griežtai atmesti Bibliją, Torą ir Koraną". Apriboti tikėjimo laisvę gali tik galią turinčios struktūros, t.y. valdžia, o ne kažkokia ateistinė organizacija.
 
 
0 # laisvė tikėtipinčius Y-m-d H:i
Laisvė tikėti ir laisvė netikėti krikščioniškuos e kraštuose (Lenkijoje, Lietuvoje) gali būti prilyginama laisvei dirbti ir laisvei nedirbti kapitalistinėse šalyse.

Laisvė nedirbti formaliai egzistuoja, tačiau praktikoje ja niekas nesinaudoja. Panašiai ir su laisve netikėti. Todėl visi dirba ir tiki.
 
 
0 # laisvė tikėti+ Y-m-d H:i
O tu pats tiki?
Aš - ne. Todėl nereikia perdėti.
 
 
0 # to +pinčius Y-m-d H:i
Chi, chi, bet aš ir nedirbu :-)

Kalbant rimtai, manau, kad mes (socialiniai gyvuliai - ir aš, ir tu) neišvengiamai perimame iš sociumo tam tikrą religinį mentalitetą. Todėl galima sakyti, kad "mes tikime".
 
 
0 # socialiniui gyvuliui pinciuiTolerantiskas Nacis Y-m-d H:i
Ka cia issigolvoji, kad Lietuvoje nera netikinciu. Miestuose netinkinciu skaicius jau seniausei perkope tikinciuju. Tiesiog daugelis zmoniu tingi braukytis is baznytiniu sarasu. Beje Lietuvos konstitucija sako, kad Lietuvoje nera valstybines religijos, tad ir krikscionisku krastu Lietuvos nepavadinsi. Visiem jau seniausei pohui ant to dievo, nebent seip kokie gyvenime palauzti megina vienuolynuose ar dar kur pagalbos ieskotis ir tai tik todel, kad kiti zmones jiems niekad nepadetu, nes yra uzsieme savo sudo malimu ir rupinimuosi savim.
 
 
0 # pinčiui+ Y-m-d H:i
Gal ir taip, žiūrint ką laikysim religiniu mentalitetu. Tačiau turbūt turiu teisę sakyti, kad nesu velykinis nacionalkatalik as, nors gyvenu velykinių nacionalkatalik ų krašte. Ir netgi dirbu. O polinkis tikėti, ypač įvairiomis nesąmonėmis, išlieka net ir tose Vakarų šalyse, kurių jau nelabai pavadinsi krikščioniškomi s. Išėjo tikėjimas krikščionybe - atėjo tikėjimas okultizmu ir televizoriumi.
Todėl manau, kad laisvė netikėti yra daugiau vidinė ir autonomiška sociumo atžvilgiu. Kas ją turi, iš to nelabai atimsi, o kas ne - tam vargu ar padovanosi.
 
 
0 # :) +pinčius Y-m-d H:i
Laisvė netikėti yra vidinė ir autonomiška sociumo atžvilgiu. Kas ją turi, iš to nelabai atimsi, o kas ne - tam vargu ar padovanosi.

Nuostabu. Aforizmas!

Bet ar galima tą patį pasakyti apie laisvę nedirbti? Juk laisvė nedirbti negali būti "vidinė" ir "autonomiška" - jei nedirbsi šiai sistemai, tai tiesiog dvėsi iš bado.

Dar vienas aspektas. Manau, kad krikščionybė ir kapitalizmas pasisavino (privatizavo) du esminius "bendražmogišku s" instinktus. Krikščionybė uzurpavo siekį padėti savo artimui, o kapitalizmas - norą ką nors nuveikti kitų labui.
 
 
0 # hmMaikUniversum Y-m-d H:i
Aš darbą "sistemai" suprantu kaip tarnavimą valstybei (dirbant valstybinėse įstaigose). Ar čia jūs apie ką kita šnekat ? Nustojimas tarnauti sistemai prasideda ne su darbo metimu, o suvokimu, kad tai SISTEMA ir kad ji žalinga, nemorali bei neveiksni. Tada lengviau atsisakratyti valstybinių iliuzijų. Bent aš iš savo patirties sakau taip. O gyvent gi reikia, nors tarnaut vėlgi, valstybei, nėra būtina ir netgi kvaila, kai supranti, kad tavo tarnystė tik gilina prarają ir suteikia valstybininkams valdžią ir prievartos monopolį prieš tave, tavo vaikus ir visas ateinančias kartas.
 
 
0 # pinčiuiMaikUniversum Y-m-d H:i
"...kapitalizma s - norą ką nors nuveikti kitų labui."

pridursiu - norą nuveikti kitų labui PER PRIEVARTĄ (tiems kitiems prieštaraujant) :-) Nepamirškim to, nes ne visi nori, kad už juos būtų sprendžiama.

Iš manęs altruizmo jausmo niekas nepavogė, tik atėmė galimybę rinktis. Jausmas - vidus, pasirinkimas - išorė.
 
 
0 # hm+ Y-m-d H:i
Taip, tai skirtingų rūšių laisvės.
Galima pažvelgti dar plačiau: kapitalizmas uzurpavo visą nuosavybę, o religija uzurpavo visą žmogaus dvasią, kiek jos atlieka nuo kapitalizmo. Būti opiumu liaudžiai nėra vienintelė religijos funkcija, tačiau realiame pasaulyje pagrindinė. Ir tai turbūt vienintelė priežastis, kodėl kapitalas toleruoja įvairių dievų kultą, užuot atvirai ir įžūliai paskelbęs vieninteliu dievu patį save. Tiesiog kapitalui naudingiau būti legitimizuotam dievo, nei savo paties vardu. Nes absoliučia Jėzaus išmintimi ir begaliniu Mergelės Marijos gailestingumu tikėti vis dėlto lengviau, negu, pavyzdžiui, absoliučia laisvosios rinkos išmintimi ir begaliniu bankų gailestingumu. Aišku, didelė dauguma tikinčiųjų maldų taip ir lieka neišklausytos, tačiau kai kurias dievas juk "išklauso" (mintis apie žmonių pastangas ar paprastą atsitiktinumą tikinčiajam nekyla). Tačiau niekas negali, pavyzdžiui, nueiti į dangų paskolos ir būti šventųjų kai kur pasiųstas. Dangiškųjų bankų iliuziškumas paradoksaliai yra ir jų didesnio patikimumo garantas, ypač krizių laikais. O dangiškųjų bankų tariamas patikimumas savaip kompensuoja akivaizdų žemiškųjų bankų nepatikimumą. Žinoma, ši simbiozė veiksminga tik iki tam tikros ribos, tačiau...
 
 
0 # autorius sakojj Y-m-d H:i
jos perša „religinę laisvę“ (arba ideologinę hegemoniją) - raso autorius. Dek lygybe tarp sio pasakymo ir pasakymo - "kazkas persa laisve" (teisinguma, lygybe, bet kurias zmogaus teises, galu gale) - ir pamatysim, koks apgailetinas yra autorius bei jo mintys...