Christoph Dieckmann, Saulius Sužiedėlis. Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį (ištrauka)
teorija

lietuvos zydu persekiojimas ir masines zudynes 1941Istorinės studijos „Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį“ autoriai Christophas Dieckmannas (Keele universitetas, Jungtinė karalystė) ir Saulius Sužiedėlis (Milersvilio universitetas, JAV), remdamiesi Lietuvos, Latvijos, Rusijos, Vokietijos bei JAV archyvų dokumentais ir kitais šaltiniais, atskleidžia žydų masinių žudynių organizavimo mechanizmą nacių-sovietų karo pradžioje Lietuvoje, analizuoja lietuvių dalyvavimo žydų genocide aplinkybes. Autoriai mėgina atsakyti į klausimus, kurie pirmiausia iškyla apmąstant šitokio masto civilių žudynes: Kas už tai atsaking? Kaip tai buvo įmanoma XX amžiaus Europoje, netgi okupacijos ir socialinės dezintegracijos sąlygomis? Koks buvo slaptas masinių žudynių organizavimo mechanizmas? Kiek žmonių tapo aukomis?

 
 
VOKIEČIŲ PLANAI DĖL LIETUVIŲ VAIDMENS INVAZIJOS Į SSRS METU
 

Yra keletas vokiškų šaltinių, kurie informuoja apie vokiečių planus įtraukti į vokiečių karo veiksmus.(64) Ypač VVV II abvero skyrius (mažumų ir sabotažo klausimai) ir RSHA VI tarnyba (užsienio klausimai) bandė pasinaudoti lietuviais vokiečių karo veiksmų tikslams.(65) VVV pulkininkas leitenantas dr. Kurtas Gräbe ir dr. Heinzas Gräfe iš Tilžės gestapo, vėliau perėjęs į RSHA VI tarnybą, apsiėmė pagyvinti ryšius su emigravusiais lietuviais bei gyventojais šalies viduje ir informuoti apie tai užsienio reikalų ministeriją bei vermachto vadovybę. 1941 m. sausio–kovo mėnesiai, kuomet Lietuvoje lankėsi Vokietijos persikėlėlių reikalų komisija (Umsiedlungskommission), buvo skirti ir šnipinėjimo veiksmams bei sukilimui parengti. Agento Richardo Kossmanno vadovaujamai persikėlėlių organizacijai priklausė, pavyzdžiui, W. Vogelis (socialiniai reikalai) ir Alfredas Kinderis (sveikatos apsauga), kurie vadovavo lietuvių agentams.(66) Nuo 1940 m. antrosios pusės ir ypač 1941 m. pavasarį vokiečių pasirengimo karui dalimi tapo VVV abvero skyriaus pastangos sukelti “tautinių mažumų sukilimus“ Sovietų Sąjungoje.(67)

 

Abveras mėgino vadovauti „neorganizuotoms pasipriešinimo grupėms“ Baltijos šalyse.(68) Prasidėjus karui, sukilėliai turėjo užimti kalėjimus, tiltus, fabrikus, geležinkelių transporto mazgus, policijos nuovadas ir kitus strategiškai svarbius punktus.(69) VVV II abvero skyrius (vadovaujamas Lahouseno ir koordinuojamas visų pirma dr. Kurto Gräbe) turėjo kartu su abvero padaliniu Karaliaučiuje parengti šią karinę paramą. Tačiau paaiškėjo, kad palaikyti ryšius su Lietuvoje veikiančiomis grupėmis labai sudėtinga.(70) Be to, vokiečių pusė nerimavo, kad jų nurodymai „iš vietos gyventojų sudarytoms savanoriškoms pasipriešinimo grupėms“ saugoti tam tikrus objektus padėtų sovietų šnipams nuspėti Vokietijos karinius-taktinius planus. Todėl atitinkamiems vadams tik bendrais bruožais turėjo būti pasakyta, jog būtina saugoti jų teritorijoje esančius objektus.(71)

 

holokaustas lietuvoje laf isakymai zydams

Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) leidinys, kuriame išspausdinti draudimai žydams. 1941 m. liepos 28 d. Šaltinis: „Kovno Stories and Links“, eilatgordinlevitan.com

 

1941 m. gegužės mėn. parengiamieji darbai atrodė taip pažengę į priekį, kad atrodė, jog Baltijos valstybėse reikėjo „neabejotinai” tikėtis „sukilėlių veiksmų“. Ginčytinas buvo tik sukilimo pradžios laikas. Lietuviai primygtinai siūlė pradėti, kai tik vokiečiai peržengs sieną. Vokietijos abveras reikalavo pirmiau sulaukti, kol vokiečių kariuomenė priartės.(72) Tačiau iš baimės, kad į šias grupes gali įsiskverbti sovietų agentai, „liaudies daliniai“ po Vokietijos puolimo turėjo būti „geruoju“ nuginkluoti.(73) Atėjus vokiečių kariuomenei, jų užduotys būsią įvykdytos, nors kai kuriuos sukilėlius būtų galima toliau panaudoti kaip padėjėjus, vertėjus ir vietovės žinovus.(74)

 

Vokietijos karinė žvalgyba (abveras) laikėsi prielaidos, kad vietinių grupuočių vadai („daugiausia buvę karininkai, inteligentai ar kunigai“) nurodymus gaudavo iš lietuvių emigrantų Berlyne, tačiau ji nieko konkrečiai nežinojo apie vadovybės struktūrą pačioje Lietuvoje, kadangi informacija iš Lietuvos sunkiai pasiekdavo Vokietiją. Abveras klydo manydamas, kad visiškai kontroliuoja lietuvių pogrindžio judėjimo vadovybę, nes lietuvių karo atašė neva „nuolat gauna nurodymus iš II abvero skyriaus” ir perduoda juos toliau. Anot jo, vietiniai lietuvių vadai nežinojo, kad „jų vyriausiajai vadovybei vadovauja vokiečių kariškiai“, nes vokiečių nurodymai buvo verčiami į lietuvių kalbą ir kai jie per Suomiją arba jūros keliais per Rygą ar Lietuvos sieną slapčia patekdavo į Baltijos šalis, juos galima buvo laikyti tik „liaudies sukilimo vadovybės įsakymais“. Net ir vyriausieji Lietuvos vadai galvojantys, kad tai LAF vado Škirpos įsakymai.(75)

 

Dar 1941 m. liepos mėn. vokiečių saugumo policijos ataskaitose buvo tvirtinama, kad Lietuvos aktyvistų frontą (LAF) „paskyrė VVV“ – tai versija, nusavinanti lietuvių iniciatyvą kuriant LAF.(76)

 

Abveras buvo informuotas, kad Lietuvoje veikia du organizaciniai štabai, vienas Kaune, o kitas Vilniuje. Jei NKVD aptiktų vieną jų, toliau veiktų antrasis štabas. LAF tvirtino abverui, esą „praktiškai kiekvienoje Lietuvos vietovėje (mieste ar kaime) pagal aplinkybes yra sudaryta didesnė arba mažesnė aktyvistų grupė“.(77) Jų ginkluotė labai skiriasi, daugiausia tai rankiniai šaunamieji ginklai. Vokiečiai slapta buvo atgabenę į Lietuvą 200 belgiškų pistoletų ir lenkiškų rankinių granatų. Abvero vertinimu, galima „visai pagrįstai“ tikėtis, kad artėjant vokiečių kariuomenei kils „ryžtingas sukilimas“ prieš „dabartinius rusų engėjus“.

 

LAF planavo, kad sukilėliai su raiščiais ant rankovių „patys pradės partizaninį karą prieš rusus“, be to, būsią saugomi tam tikri objektai ir „atsižvelgiant į temperamentą“ bus stengiamasi „padaryti priešui kuo didesnę žalą“. Šiuo atveju reikėtų „susitaikyti su pavieniais perlenkimais“.(78) Tai, kad abveras jau nuo pradžių susitaikė su tuo, jog prasidės „perlenkimai“ (Übergriffe), leidžia pagrįstai manyti, kad buvo pritarta ir brutaliems išpuoliams.

 

Iki karo pradžios Vokietijos karinėms institucijoms turėjo būti pateikta kuo daugiau informacijos apie Lietuvą. Anot Škirpos, informatoriais ir aktyvistais galėjo būti Raudonosios armijos lietuviškasis korpusas, Lietuvos šaulių sąjungos nariai, „Geležinio vilko“ nariai, Lietuvos valstybės pareigūnai, kai kurios jaunimo organizacijos, moksleiviai ir studentai, kai kurie katalikų bažnyčios dvasininkai ir nacionalistai visose kitose visuomenės grupėse.(79)

 

Per keturis Vokietijos pasienio policijos komisariatus ir karinio šnipinėjimo padalinius ties Lietuvos-Vokietijos siena buvo palaikomi intensyvūs ryšiai ir teikiama pagalba pereinant sieną. Prie pat Vokietijos-Lietuvos sienos abveras ir gestapas buvo įrengę lietuvių pabėgėlių priėmimo stovyklas, kuriose specialiai buvo ieškomi ir verbuojami agentai. Gleisgarbeno stovyklą prie Angerapo (Lager Gleisgarben bei Angerapp) kontroliavo Klaipėdos (Memel) pasienio policijos komisariatas (PPK), kuriam iš pradžių vadovavo Paulis Schwarzas iš Lauksargių (Laukszargen) pasienio policijos punkto, o po to Herbertas Schmidtke (Klaipėdos PPK). Ten 1940 m. rudenį buvo apsistoję keli šimtai lietuvių, tarp jų 60–70 lietuvių policininkų.(80) 1941 m. pavasarį Vokietijos abveras iš jų parengė 90 lietuvių sabotažo specialistų. Oro pajėgų (Luftwaffe) stovykloje Baltijos jūros pakrantėje, užmaskavus kaip montuotojus, buvo apmokytos rengti sabotažą dvi grupės po 45 vyrus, kurie prieš pat prasidedant puolimui turėjo pereiti „žaliąją sieną“. Dalis šių buvusių karininkų ir puskarininkių buvo atvykę iš persikėlėlių stovyklų ir privalėjo pasirašyti, kad laikysis vokiečių karinės drausmės.(81) Iš dalies jie turėjo paremti vietinius aktyvistus.

 

Prasidėjus karui, Klaipėdos kareivinėse susirinko apie 100 lietuvių. Jiems vadovavo būsimasis Lietuvos viešosios policijos (Ordnungspolizei) vadas Vytautas Reivytis, kuris jau seniai dirbo vokiečių abverui.(82) Jie lydėjo vokiečių kariuomenę puolimo metu, ir daugelis jų per kelias dienas užėmė svarbiausius civilinės valdžios ir policijos postus. Agentai užsiėmė ir sąrašų sudarymu, įtraukdami į juos pirmiausia komunistų ir sovietų režimui simpatizuojančių asmenų pavardes. Iš dalies jie galėdavo remtis saugumo sudarytais sąrašais, į kuriuos iki 1940 m. ir taip buvo stengiamasi įrašyti visus komunistus.(83)

 

holokaustas lietuvoje lietuviu fasistai varo suimtus zydus

Lietuviai fašistai varo suimtus žydus, Kaunas, 1941 m. Šaltinis:„The Gelpernus Diary“, holocaustresearchproject.org

 
_________________________________
 

(64) Deja, Vermachto karinės žvalgybos (Abvero) bylos buvo sunaikintos. Tačiau Šiaurės armijų grupės bylose yra šiek tiek informacijos, kuri bent iš dalies atskleidžia vokiečių planus.

(65) Išsamiau žr. Kangeris, Kollaboration, p. 185.

(66) Apie A. Kinderį žr. Edmundo Drukteinio parodymus 1941-5-6, Penktoji kolona, p. 71.

(67) Admirolas Wilhelmas Canaris 1941-2-21 pranešė generalinio štabo vadovui Franzui Halderiui apie „rengiamas priemones, skirtas Ukrainai ir Baltijos šalims“, Halderio KD (KTB Halder), t. 2, p. 287. Vėliau kariuomenės operatyvinio skyriaus vadovas Adolfas Heusingeris informavo Halderį apie „suirutės planus“ (Zersetzungsvorhaben) Ukrainoje ir Baltijos šalyse, ten pat, p. 418 (1941-5-17).

(68) II Abvero skyriaus Ic/ryšių karininko, Rytų Prūsijos ruožo štabas, 1941-5-21 d. įrašas raporte Nr. 449/41 apie liaudies pasipriešinimo grupių organizavimą ir apmokymą Baltijos valstybėse, už kurį atsako II abvero skyrius, „ypatingos svarbos, griežtai slapta“ (Vortragsvermerk v. 21.5.1941 Abschnittsstab Ostpreussen, Ic/VO Abw. II Nr. 449/41 g. Kdos.Chefs Organisation und Ausbildung der völkischen Widerstandsgruppen in den baltischen Randstaaten durch Abw. II), BA-MA, RH 19 III/722, l. 50t.

(69) Pirmosios mintys apie tai kilo dar 1940 m. rugpjūčio mėn. Savo sudarytame operacijos plane (Operationsentwurf) 1940-8-5 Marcksas rašė, kad reikėtų taip pat ir Lietuvoje pabandyti, padedant II abvero skyriui, užkirsti kelią naikinimui ir perduoti į vokiečių rankas nesugriautus geležinkelius bei tiltus. Plg. Überschär/Bezymenskij, Angriff, p. 231.

(70) Bylos įrašas, datuotas 1941-5-9, apie Karaliaučiaus abvero padalinyje 1941-5-7 vykusį pasitarimą (Aktenvermerk v. 9.5.1941 Besprechung bei Abwehrstelle Königsberg am 7.5.1941). BA, RH 19 III/722, l. 25t. Iš Lietuvos pusės ryšius tarp vermachto ir lietuvių turėjo palaikyti agentai Brunius, majoras Gecevičius ir majoras Puodžius, kuris kaip Lietuvos aktyvistų fronto atstovas buvo atsakingas už ryšius su Lietuva.

(71) Bylos įrašas, datuotas 1941-5-18, apie II abvero skyriuje 1941-5-15 vykusį pasitarimą dėl 800-ojo pulko ir pasipriešinimo grupių panaudojimo (Aktenvermerk v. 18.5.1941 über Besprechung am 15.5.1941 bei Abwehr II über Einsatz Regt. 800 und Widerstandsgruppen), BA-MA, RH III/722, l. 46t. Vermachto kariams iš 800-ojo pulko buvo nurodyta 15 objektų. Bylos įrašas, datuotas 1941-5-21, apie II abvero skyriuje 1941-5-20 vykusį pasitarimą dėl II abvero skyriaus veiklos Rusijos teritorijoje (Aktenvermerk v. 21.5. über Besprechung am 20.5.41 bei Abwehr II betr.: Tätigkeit der Abw. II auf russ. Gebiet), BA-MA, RH 19 III/722, l. 50t. 1941-2-25 VVV iš lietuvių gavo jos pačios pareikalautą išsamią Lietuvos ekonomikos ir gamybos apžvalgą. Plg. Škirpos užrašus, pateikiamus: Lithuania, Crime & Punishment, H. 5 (Jan. 1995), p. 33.

(72) Savo nurodymuose dėl Lietuvos išlaisvinimo LAF 1941-3-24 numatė datą, kada vokiečiai peržengs Lietuvos sieną. Plg. Budreckis, Revolt, p. 35.

(73) Bylos įrašas, datuotas 1941-5-21, apie II abvero skyriuje 1941-5-20 vykusį pasitarimą dėl II abvero skyriaus veiklos Rusijos teritorijoje (Aktenvermerk v. 21.5. über Besprechung am 20.5.41 bei Abwehr II betr.: Tätigkeit der Abw. II auf russ. Gebiet), BA-MA, RH 19 III/722, l. 50t.

(74) Įrašas raporte apie liaudies aktyvistų grupių nuginklavimą, 1941-6-13 (Vortragsvermerk v. 13.6.1941 betr.: Entwaffnung völkischer Aktivistengruppen), BA-MA, RH 19 III/722, l. 81.

(75) II abvero skyriaus Ic/ryšių karininko, Rytų Prūsijos ruožo štabas, 1941-5-21 datuotas įrašas raporte Nr. 449/41 apie liaudies pasipriešinimo grupių organizavimą ir apmokymą Baltijos valstybėse, už kurį atsako II abvero skyrius, „ypatingos svarbos, griežtai slapta“ (Vortragsvermerk v. 21.5.1941 Abschnittsstab Ostpreussen, Ic/VO Abw. II Nr. 449/41 g. Kdos.Chefs Organisation und Ausbildung der völkischen Widerstandsgruppen in den baltischen Randstaaten durch Abw. II), BA-MA, RH 19 III/722, l. 50t.

(76) Plg. Saugumo policijos ir SD veiklos ir padėties ataskaita, 1941-7-31, išspausdinta: Klein, Einsatzgruppen, p. 115.

(77) Įrašas raporte, 1941-6-3, apie ryšių karininko funkcijas, II abvero skyrius, Rytų Prūsijos ruožo štabas, (Vortragsvermerk v. 3.6.1941 betr.: Aufgabenbereich des VO, Abw. II bei Abw II Abschnittsstab Ostpreussen), BAMA, RH 19 III/722, l. 74.

(78) Įrašas raporte apie liaudies aktyvistų grupių nuginklavimą, 1941-6-13 (Vortragsvermerk v. 13.6.1941 betr.: Entwaffnung völkischer Aktivistengruppen), BA-MA, RH 19 III/722, l. 81. Slaptažodis užmezgant ryšius tarp vokiečių armijos ir lietuvių aktyvistų – „Diunkerkas“ (Dünkirchen). Plg. Vyriausiosios kariuomenės vadovybės 18 Ic/abvero karininko specialų įsakymą, 1941-6-18, dėl apsaugos ir sabotažo veiksmų priešo teritorijoje. (Tagesbefehl v. 18.6.1941 des AOK 18 Ic/AO betr.: Schutz- und Sabotageaufgaben im Feindgebiet), BA-MA, RH 20-18/63, l. 89-91. Atitinkamą specialų įsakymą, kuriame pateikiama lietuvių pogrindžiui skirta informacija, 1941-6-21 išleido 4-oji tankų grupė. Plg. Škirpa, Aufstand, p. 287.

(79) Plg. Škirpa, Aufstand, p. 133t.

(80) Plg. Herberto Schmidtkes apklausa (Vernehmung Herbert Schmidtke), vykusi 1956-2-27, ten pat, t. 1, l. 160t.; Prano Lukio apklausa (Vernehmung Pranas Lukys), vykusi 1957-2-21, ten pat, t. 10, l. 2728-2731; Antano Švarplaičio apklausa (Vernehmung Antanas Švarplaitis), vykusi 1940-12-14, Penktoji Kolona, p. 52; J. Ilčiuko parodymai (Aussage J. Ilčiukas), 1940-10-27, Penktoji Kolona, p. 55-59.

(81) Rytų Prūsijos ruožo štabo II abvero skyriaus Ic/ryšių karininko 1941-5-21 datuotas įrašas raporte Nr. 449/41 apie liaudies pasipriešinimo grupių organizavimą ir apmokymą Baltijos valstybėse, už kurį atsako II abvero skyrius, „ypatingos svarbos, griežtai slapta“ (Vortragsvermerk v. 21.5.1941 Abschnittsstab Ostpreussen, Ic/VO Abw. II Nr. 449/41 g. Kdos.Chefs. betr.: Organisation und Ausbildung der völkischen Widerstandsgruppen in den baltischen Randstaaten durch Abw. II), BA-MA, RH 19 III/722, l. 50t. Žr. taip pat: Įrašas raporte, 1941-6-3, apie ryšių karininko funkcijas, II abvero skyrius, Rytų Prūsijos ruožo štabas, (Vortragsvermerk v. 3.6.1941 betr.: Aufgabenbereich des VO, Abw. II bei Abw II Abschnittsstab Ostpreussen), BA-MA, RH 19 III/722, l. 74. Yra parodymų apie dviejų savaičių agentų kursus Karaliaučiuje (Königsberg), pvz., 20 asmenų 1941 m. kovo mėn.; tenykštė SD taip pat esanti susijusi, o svarbiausia neva buvo organizuoti ginkluotą antisovietinį sukilimą. Plg.: Prano Giedraičio parodymai (Aussagen Pranas Giedraitis), 1944-12-1 ir 1944-12-5, Penktoji Kolona, p. 96, p. 105-107.

(82) Plg. Prano Lukio apklausa (Vernehmung Pranas Lukys), vykusi 1957-2-21, StA Ludwigsburg, EL 322, t. 10, l. 2728-2731; V. Reivyčio apklausa (Vernehmung V. Reivytis), vykusi 1985-1-9, ZStL 207 AR 6/85, t. 1, l. 33-43.

(83) Plg. G. Carsteno apklausas (Vernehmungen G. Carsten), vykusias 1956-10-18 ir 1957-1-18, StA Ludwigsburg, EL 322, t. 9, l. 2165 ir 2182; A. Conrado apklausą (Vernehmung A. Conrad), vykusią 1960-4-29, ten pat, t. 21, l. 5921; W. Hersmanno apklausą (Vernehmung W. Hersmann), vykusią 1957-1-10, t. 7, l. 1752; H. J. Böhmes apklausą (Vernehmung H. J. Böhme), vykusią 1956-12-18, ten pat, t. 7, l. 1572.

 

holokaustas lietuvoje zydu zudynes kaune

Vokiečių ir lietuvių nužudytų žydų kūnai, Kaunas, 1941 m. Šaltinis: „The Gelpernus Diary“, holocaustresearchproject.org

 
 

SMURTAS IR ANTIŽYDIŠKI IŠPUOLIAI KAUNE PIRMOSIOMIS NACIŲ-SOVIETŲ KARO VALANDOMIS IR DIENOMIS: VOKIEČIŲ KURSTYMAS BEI LIETUVIŲ BENDRADARBIAVIMAS

 

Prasidėjus karui iškart kilo išpuoliai prieš žydus, kurie iš Vokietijos oro pajėgų bombardavimų ir radijo pranešimų supratę, kad prasidėjo karas ir Raudonoji armija pasitraukė, dažniausiai nežinodavo, ką daryti. Vieni iš kaimo vietovių bėgdavo į miestus, kiti iš miestų į kaimus, priklausomai nuo to, kur jie galvojo esą saugesni. Jie nežinojo, ką galėtų reikšti Raudonosios armijos pasitraukimas iš Kauno. Vis labiau plito panika, tarsi „po kojomis būtų užsidegusi žemė“.(84)

 

Kai Kauno karo komendantas pulkininkas Jurgis Bobelis liepė pranešti per radiją, kad iš žydų namų neva šaudoma į artėjančius vokiečius ir kad už vieną nušautą vokietį bus sušaudyta šimtas žydų, iki tol vyravusi pogromų nuotaika dar labiau įkaito. O žydų gyventojams toks pranešimas įvarė dar daugiau baimės.(85)

 

Pirmosiomis karo dienomis lietuvių organizacijų struktūra dar buvo labai nepastovi. Be laikinosios vyriausybės institucijų ir LAF dar veikė keletas partizanų štabų. Galima drąsiai tvirtinti, kad per kelias dienas sukilėliai ėmė veikti organizuotai.

 

Sukilimo metu birželio 24 d. Kauno karo komendantūra paskelbė atsišaukimą, kad visi Lietuvos policijos pareigūnai, kurie dirbo policijoje iki sovietinės okupacijos 1940 m. birželio 15 d., privalo grįžti į savo senąsias darbo vietas, o sukarintos Šaulių sąjungos nariai turi vykti į savo vietoves. Šiam raginimui per artimiausius mėnesius pakluso apie 3000 asmenų, t. y. maždaug 40 % visų anksčiau dirbusių policininkų.(86)

 

Pirmajame laikinosios Lietuvos vyriausybės posėdyje 1941 m. birželio 24 d. buvo nuspręsta panaikinti ligšiolinę sovietinę vyriausybės struktūrą ir, be kita ko, priskirti atkuriamos Lietuvos vidaus reikalų ministerijos kompetencijai saugumo policiją, miestų policiją (Schutzpolizei) ir kalėjimus, nuo 1941 m. liepos 15 d. įsteigiant po atitinkamą departamentą. Saugumui priklausė saugumo ir kriminalinė policija. Veikiantys partizanų būriai buvo sistemingai suskirstyti ir išsiųsti į 42 mieste esančius punktus, įskaitant ir priemiesčius. Iš viso buvo išskirstyti 3365 vyrai (87). Tuo pat metu buvo bandoma kontroliuoti ginklų naudojimą, visi ginklai turėjo būti skubiai registruoti. Neturint ginklo pažymėjimo, nuo nakties iš birželio 25-osios į 26-ąją buvo draudžiama viešai rodytis su ginklu.(88) Įsakymas įvairius „partizanų“ būrius pakeisti sukarintais ir griežtai organizuotais junginiais buvo paskelbtas birželio 28 d.

 

Kauno karo komendantūra nuo birželio 29 d. ėmė sudarinėti Tautinio darbo apsaugos (TDA) batalioną, į kurį pradžioje turėjo būti priimami tik buvę aktyvūs kariai.(89) Batalionui vadovavo pulkininkas Andrius Butkūnas, jo pavaduotojas buvo majoras Antanas Impulevičius. Suformuoti tokius TDA dalinius buvo planuota dar 1941 m. kovo mėn. Šias kuopas savo tikslams naudojo taip pat ir vokiečių saugumo policija.(90)

 

Birželio 28 d. laikinoji Lietuvos vyriausybė nurodė mokėti partizanams atlyginimą, o pažymėjimus apie ištarnautą laiką turėjo pateikti atitinkami partizanų vadai.(91) Birželio 30 d. buvo nuspręsta išlaikyti TDA batalioną Kauno karo komendanto biudžeto lėšomis.(92) Tačiau iš karto sukontroliuoti visas partizanų grupes nepavyko. Dar po dviejų savaičių paaiškėjo, kad Kauno burmistras Kazys Palčiauskas būtinai turi informuoti gyventojus, jog štabui priklauso tik tie asmenys, kurie ant rankovės nešioja baltą raištį su užrašu TDA ir LAF štabo antspaudu.(93)

 

Vis gausėjantys būriai uniformuotų ir civilių lietuvių, ryšinčių ant rankovių baltus raiščius, traukdavo gatvėmis. Jie pasiskirstydavo po visą miestą ir, viena vertus, planingai suiminėdavo žydus jų pačių butuose, o antra vertus, savavališkai sulaikydavo žydų tautybės praeivius: vyrus, moteris ir jaunuolius.(94) Galima labai pagrįstai manyti, kad suimant žmones Kaune dalyvaudavo taip pat ir greit reorganizuota saugumo bei kriminalinė policijos.(95) Iš visų surinkimo vietų sulaikytieji buvo gabenami į centrinį kalėjimą ir į VII fortą, esantį į šiaurę nuo miesto centro.

 

Staiga kasdieniniu reiškiniu tapo mušimas, plėšimai, vagystės ir šiurkštus viešas pažeminimas.(96) Anot daugybės liudininkų, svarbų vaidmenį šioje žydų medžioklėje suvaidino namų savininkai, nuo kurių iš dalies priklausė, ar pranešti plėšikaujančioms gaujoms apie jų name gyvenančius žydus, ar ne. Tiesa, buvo ir keletas namų savininkų bei lietuvių tarnautojų, kurie neišduodavo gyventojų arba išsisukinėdavo sakydami, kad žydai esą jau pabėgę arba suimti. Ponia Fanny Pitum pavadino tikra „laime“ tai, kad ji „gerai sutarė su lietuviu namo savininku, kuris dėl to neįsileidęs partizanų“. Ji žinusi, „kad buvę atvejų, kai lietuviai namų savininkai netgi įskųsdavę namo gyventojus.“(97) Suimant žydus ar plėšiant jų butus, būta ir nužudymų. Pabėgusių žydų butus išplėšdavo.(98)

 

Jonavos gatvėje netoli tilto per Nerį, vedančio į Vilijampolę, 25–30 vyrų buvo priversti šokti, kalbėti žydiškas maldas ir dainuoti rusiškas dainas, daryti „sporto pratimus“, o galiausiai lietuviai juos parklupdė ir sušaudė. Tarp nužudytųjų buvo Šmuelis Matzas, laikraščio „Folksblat“ žurnalistas.(99) Nuo birželio 25 d. pavojus grėsė kiekvienam viešai pasirodžiusiam žydui.(100)

 

holokaustas lietuvoje zydu zudynes kaune 2

Lietuviai muša žydus geležiniais strypais, Kaunas, 1941 m. Šaltinis: „The Gelpernus Diary“, holocaustresearchproject.org

 

Situacijos paaštrėjimas dėl vokiečių saugumo policijos veiksmų

 

Kai auštant birželio 25 d. rytui į Kauną įžengė vokiečių saugumo policijos priešakinis būrys (Vorauskommando), kuriame buvo ir Stahleckeris, žmonių persekiojimas gerokai sustiprėjo ir įgavo tokį pobūdį, kad tapo kraupiu žydų pogromų karo pradžioje simboliu.

 

Jeigu kalbėtume apie pogromus, turbūt garsiausi pirmosios nacių-sovietų karo savaitės žiaurumai, minimi daugelyje holokausto istorijų, yra liūdnai pagarsėjusios žydų vyrų žudynės Kaune, vykusios 1941 metų birželio 27 d. Lietūkio garaže. Ypatingas rezonansas, kurį sukėlė Lietūkio žudynės, daugiau atspindi ypač žiaurų viešo susidorojimo pobūdį negu naikinimo mastą. Tikslus aukų skaičius nėra žinomas, bet manoma, kad buvo nužudyta mažiau negu šešiasdešimt žmonių.(10)1 Tarp nužudytųjų buvo muilo fabriko darbininkas Jizchakas Grinas, muzikas Šlomo Goldšteinas, vandens tiekėjas I. Kurliančikas, prekiautojai B. Komašas ir Ch. Cukermanas, moksleiviai Pessachas ir Goldbergas bei Mošė Štromas.(102)

 

Ši vieta buvo maždaug už 200 metrų nuo 16-osios armijos vadovybės būstinės – Lietuvos prekybos rūmų – ir kiemas matėsi pro būstinės langą.(10)3 Pasak kai kurių liudininkų, vokiečiai aktyviai dalyvavo žeminant ir mušant žydus, bet nežudė jų; dauguma nurodo lietuvius kaip kaltininkus. Kai kurie, nors ir ne visi, skirtingi pasakojimai gali papildyti vienas kitą, jei atsižvelgtume į tai, kad jie apibūdina skirtingus – vokiečių ir lietuvių – dalyvavimo žudynėse etapus.(10)4 Šių žudynių kontekstas iki galo dar neišaiškintas.(105)

 

Nuotraukose galima matyti maždaug dešimt nusikaltėlių, lietuvių kareivių ir civilių asmenų su baltais raiščiais ant rankovių ir su ginklais, bei kitų civilių asmenų, galbūt ką tik paleistų iš kalėjimo,(106) kurie muša aukas. Tarp žiūrovų buvo daugybė vokiečių kareivių ir lietuvių civilių asmenų, taip pat kelios moterys, vaikų tuo tarpu nematyti. Kaip žudymo įrankiai buvo naudojami laužtuvai, medinės lazdos ir vandens siurblio žarnos sunkvežimiams plauti. Dviejose nuotraukose matyti tas pats jaunas vyras, kuris ką tik laužtuvu užmušė savąją auką ir triumfuojančia veido išraiška ėmėsi pozuoti. Liudininkai pasakojo, kad žydai iš pradžių turėję išvalyti arklių mėšlą, po to jie buvę priversti išplauti kiemą, naudodamiesi vandens žarnomis, o tuomet prasidėjęs kankinimas, ir jie vienas po kito buvo nužudyti arba prigirdyti vandeniu iš siurblio žarnos.(107) Kiemą užtvindė kraujas, o galiausiai žydai dar turėjo jį išvalyti. Aukos buvo užkastos senosiose kapinėse, sudėjus jas įstrižai viena kitai.

 

Tokią įvykių eigą patvirtina Lietuvos arkivyskupo Skvirecko 1941 m. birželio 28 d. įrašas dienoraštyje. Jį aplankė gydytojas Matulionis ir kunigas Morkūnas, kurie iš pažįstamų buvo girdėję apie šiurpų nusikaltimą garažo kieme, papasakojo apie tai Skvireckui ir paprašė jo tarpininkauti tariantis su vokiečiais.(108)

 

Dokumentų, patvirtinančių vokiečių kareivių teiginius, išsakytus po karo, esą lietuvės moterys netgi iškėlusios aukštyn savo vaikus, kad šie geriau matytų žudynes, nėra. Šis teiginys veikiausiai tėra vokiečių karių pastangos paženklinti visą lietuvių tautą kaip sužvėrėjusius žydų nekentėjus ir tokiu būdu palankiau nušviesti vokiečių neva tvarkingai vykdytas žmogžudystes.

 

Tačiau daugybė liudininkų patvirtino, kad civiliai žiūrovai drąsino mušančiuosius, o kažkas netgi grojo akordeonu, kai kurie (Gunsilius) tvirtino, kad buvo grojamas Lietuvos tautinis himnas.(109) (Šiam pasakojimui apie nacionalinio himno atlikimą prieštarauja kiti liudininkai.)(110) Regis, buvo ir tokių lietuvių, kurie šaukė „Gėda Lietuvai!“, bet buvo nutildyti.(111)

 

Būtina pabrėžti, kad siekiant aiškiai ir tiksliai atkurti Lietūkio žudynių istoriją, susiduriama su didele problema – nepaisant turimų fotonuotraukų ir dažnai cituojamų vokiečių ir lietuvių, savo akimis mačiusių įvykius, pasakojimų, vis dar tebėra sunku tiksliai nustatyti įvykių seką bei išsiaiškinti kai kurias plačiai skelbtas detales. (112)

 

Didžiausios žudynės pirmąją invazijos savaitę buvo pogromas Vilijampolėje (Slobodkoje). Šioje Kauno dalyje gyveno daugiausia žydai. Naktimis nuo birželio 25 d., trečiadienio, iki birželio 27 d., penktadienio, ten įvyko organizuotas pogromas, kurio metu šaunamaisiais ginklais ir peiliais apsiginklavę lietuvių sukilėliai – tarp jų ir nemažai studentų – įsiveržė į daugybę namų ir žvėriškai nužudė daugiau kaip tūkstantį žmonių. Aukų priskaičiuojama nuo 600 iki kelių tūkstančių.(113) Tikėtina, kad į pateiktą didžiausią aukų skaičių buvo įtraukti asmenys, kurie vėliau buvo nužudyti Septintajame forte.

 

Liūdnai pagarsėjęs Klimaičio būrys sudarė vietinių nusikaltėlių branduolį; šie nusikaltėliai buvo skatinami operatyvinės grupės A (Einsatzgruppe A) vado SS generolo Walterio Franzo Stahleckerio; jiems talkino vokiečiai, kurie apsupo žydų apgyvendintą rajoną.(114) Kitą dieną ten buvo rasta daugybė besimėtančių kūno dalių ir sudarkytų lavonų. Namai buvo padegti, juose buvę žmonės sudegė.(115) Dalis nužudytųjų birželio 27 d., penktadienį, buvo palaidota žydų kapinėse, kita dalis užkasta masinėse kapavietėse ant upės kranto.(116)

 

Svarbūs yra keli šio mirtino išpuolio prieš Kauno žydus aspektai, bet svarbiausia tai, kad skirtingai nuo antikomunistinės Lietūkio žiaurumų motyvacijos, kurią nurodo nemažai pirminių šaltinių, Vilijampolės žudynių metu žydai buvo puolami kaip žydai.

 

Antikomunistinio sukilimo Vilniuje metu taip pat būta smurto prieš žydus; šių išpuolių metu sukilėliai grobdavo žydų vyrus. Tačiau aukų skaičius Vilniuje pirmosiomis karo dienomis nesiekia žudynių, vykusių Kaune, masto. Mes vis dar stokojame duomenų apie visus kaimo vietovėse vykusius mažesnio masto pogromus, bet žinome, kad žydams pabėgėliams traukiantis į rytus, jie buvo puldinėjami ir žudomi.(117) Pirmosios karo savaitės išpuolių prieš žydus pavyzdžių galima rasti papildytame pranešime apie 1941 metų genocidą kaimo vietovėse (Dr. Arūnas Bubnys).(118)

 

Apskritai dauguma nacių arba jų kolaborantų aukų pirmąją karo savaitę buvo nužudyti, į šalį veržiantis vokiečiams arba iš karto po to, kai veiklą pradėjo įvairios saugumo tarnybos. Teiginius apie didelio masto pogromus, vykusius prieš pasirodant vokiečių pajėgoms, reikia vertinti atsargiai, kol jie nėra patvirtinti patikimais pasakojimais, nurodant laiką, vietą ir bent jau apytikslį aukų skaičių.

 

holokaustas lietuvoje zydai varomi i 7 forta

Lietuvių TDA batalionų kariai varo žydus į VII fortą, Kaunas, 1941 m. Šaltinis: „Kovno Stories and Links“, eilatgordinlevitan.com

 
_________________________________
 

(84) Plg. pirmųjų karo valandų ir dienų aprašymus: Gar, Umkum, p. 33-39. Čia p. 33.

(85) Gar, Umkum, p. 34 f.

(86) Kauno karo komendanto įsakymas Nr. 1, 1941-6-24, LCVA, R 1444-1-8, l. 7; plg. Stankeras, p. 49.

(87) Ligšiolinių partizanų skyrių veiksmų sąrašas, LCVA, R 1444-1-9, l. 6t., išspausdintas: Brandišauskas, Siekiai, p. 157 t.

(88) Plg. Kauno karo komendanto Bobelio įsakymus Nr. 1 ir Nr. 7, 1941-6-24 ir 1941-6-25, LCVA, R 1444-1-8, l. 8 ir l.26.

(89) Kauno karo komendanto Bobelio įsakymas Nr. 9, 1941-6-28, LCVA, R 1444-1-8, l. 28; Kauno karo komendanto Bobelio pranešimas, 1941-6-28, LCVA, R 1444-1-8, l. 35; abu išspausdinti: Masinės žudynės, t. 1, p. 69t.

(90) Plg. 1b YB ataskaita A OG (Bericht des SK 1b an EG A), 1941-7-1, BA, R 70 Sowjetunion 15; PĮ 14 (EM 14), 1941-7-6, BA, R 58/214; 281-sios apsaugos divizijos veiklos ataskaita (Tätigkeitsbericht Sich.Div. 281, Ic), už laikotarpį 1941 7 1 – 1941 7 15, NARA, T 315, Roll 1870, l. 22t. („Kaune prižiūrint vokiečiams buvo sudarytos uniformuotų karių kuopos, skirtos padėti policijai.“)

(91) Masinės žudynės, t. 1, p. 70.

(92) Protokolas Nr. 6, 1941-6-30, Vyriausybė, p. 19t.

(93) Plg. Stankeras, Policija, p. 126, kur cituojamas Palčiausko aplinkraštis, 1941-7-8.

(94) Į kalėjimą buvo uždaromos ištisos šeimos, pavyzdžiui, 50-metis Leiba Kaplanas, jo 32 metų žmona Sara ir trys vaikai Mala, Frida ir Benjaminas, kuriems buvo nuo 4 iki 13 metų; arba 42 metų amžiaus Ida Friedmann, jos 16-metė dukra Esther ir pustrečių metų sūnus Elijahu. Plg. 1941-7-2 rašytus prašymus Vokietijos saugumo policijai dėl šių suėmimų, įvykdytų 1941-6-26, LCVA, R 973-3-2, l. 1t.

(95) Prižiūrint OB 3 ir vadovaujant Dainauskui, lietuvių policijos 40 vyrų grupę, kurią sudarė daugiausiai iš kalėjimo paleisti kaliniai, papildė rinktinis personalas. Plg. A OG 1-ąją bendrąją ataskaitą, datuotą 1941-10-15, Maskvos Ypatingasis archyvas, 500-4-93, l. 14, 41-43.

(96) Lietuvė gydytoja komunistė Kutorgienė savo dienoraštyje aprašo daug viešų smurto ir pažeminimo scenų. Kutorgienė, Dienoraštis, ypač p. 627 t. Nors 1941-6-24 laikinoji vyriausybė paskelbė kreipimąsi į šaulius ir partizanus, prašydama nesuvedinėti asmeninių sąskaitų, o kaltuosius perduoti teismui, vis dėlto atrodė, kad tik nedaugelis tai vykdė. Plg. Stankeras, Policija, p. 143 t.

(97) Plg. Fanny Pitum apklausa (Vernehmung Fanny Pitum), vykusi 1959-7-2, OB 3 byla (OB 3 Verfahren), t. 5, l.1998.

(98) Plg. Gar, Umkum, p. 36t.; Mishell, Kaddish, p. 18; Gordon, Shadow, p. 27; Kutorgienė, Tagebuch, p. 629-631; Faitelson, Widerstand, p. 26; Holzman, p. 16t.; Išgyvenusios Rosos Simon laiškas (Schreiben der Überlebenden Rosa Simon), datuotas 1958-12-10, OB 3 byla (OB 3 Verfahren), t. 1, l. 177d. Kauno karo komendantas pulkininkas Bobelis 1941-6-24 paragino visus namų savininkus, viešbučių valdytojus ir pan. atkreipti dėmesį į bėglius, įtartinus ir besislapstančius asmenis ir apie juos pranešti. Plg. jo nurodymus, paskelbtus 1941-6-24, LCVA, R 1444-1-8, Bl. 1 ir 8.

(99) Plg. J. Gar, Umkum, p. 35 t. Beveik tikra, kad čia kalbama apie tuos pačius žiaurumus, apibūdintus kaip vykdytus antrą karo dieną. Juos aprašė E. Oshris; tekstą galima rasti Lietuvos Mokslų Akademijos Bibliotekos Rankraščių skyriuje (toliau - MACB RS), 18 May 1945 (Kaunas), F. 159-25, l. 18-19.

(100) Ne tik Gar, Umkum, bet ir Garfunkelis labai įtaigiai aprašė pagrįstai didėjančią žydų tautybės gyventojų baimę šiomis pirmosiomis dienomis. Garfunkel, Kovno, p. 28 t.

(101) Das Pinkas HaKehillot, Lita, p. 543 paminėtos 52 aukos, žuvusios per žudynes „Lietūkio“ garažo kieme; Tory, Surviving, p. 23, taip pat 52 aukos; Garfunkel, Kovno, p. 31, nurodoma 60 aukų, kaip ir Gar, Umkum, p. 38; Sovietų Sąjungos autoriai kalbėjo apie maždaug 50 aukų. Plg. Masinės žudynės, t. 2, p. 392.

(102) A. Faitelson, Neje Zeitung (Jiddisch), 1998-12-32, p. 4; laikraštis „Laikinoji sostinė“, 2000-2-5. Teiginys, kad žudynės buvo keršto aktas prieš sovietinio saugumo žydų tautybės pareigūnus, kurie savo ruožtu vykdė nusikaltimus prieš lietuvius, dokumentais neįrodytas. Plg. A. Bendinsko straipsnį „Gimtajame krašte“, 1989 ir Ch. Finkelšteino atsakymą, abu perspausdinti: Lithuania, Crime & Punishment, Nr. 5, 1995 m. saus., p. 48-50. Taip pat ir sovietmečiu, kai, atrodo, dar buvo įmanoma aukomis įvardyti komunistus, buvo rašoma tik apie žydų tautybės aukas. Plg. Išsamų aprašymą: Rukšėnas/Sinkevičius, Litva, p. 98. Kutorgienė, Dienoraštis, p. 634.

(103) Mauracho (16-oji armija) ir Bischoffshauseno (Šiaurės armijų grupė) pranešimai (Berichte Maurach (16. Armee) und Bischoffshausen (H.Gr. Nord)), OB 3 byla (OB 3 Verfahren), t. 1, p. 317; draugijos „Europäische Publikatione.V.“ pasitarimo, įvykusio 1956 10 12–13 d., protokolas. 16-osios armijos pagrindinė būstinė birželio 24–27 d. buvo įsikūrusi Vilkaviškio muitinėje, birželio 27 – liepos 1 d. ji buvo Kauno prekybos rūmuose, liepos 1–4 d. – vienoje Ukmergės mokyklų, liepos 4–7 d. – Mezciems poilsio namuose prie Daugpilio (Dünaburg). Vyriausiosios kariuomenės vadovybės KD (KTB AOK 16, Ia.), 1941 6 21 – 1941 7 31, BA-MA, RH 20-16/45.

(104) Žr. Tomasz Szarota, U progu zagady: zajcia antyydowskie i pogromy w okupowanej Europie: Warszawa, Pary, Amsterdam, Antwerpia, Kowno (Warsaw: Sic, 2000), 243 ff.; also cf. Eidintas, Žydai, lietuviai ir holokaustas (Vilnius: Vaga, 2002), 170-180.

(105) Progą spekuliacijoms suteikia Zenono Blyno, LNP generalinio sekretoriaus dienoraščio 1941 m. liepos 18 d. įrašas: ”Buvau sutikęs Petrą Kliorį. Anot jo, Dainauskas Jonas, buv(ęs) saugumo pareigūnas, dirbo sovietų laikais saugume, lyg tęsdamas kokią tai lenkų organizacijos bylą, bet jis tardęs ir suimamus lietuvius Vilniuje. Rodos, kad jis suruošė ir tas žydų muštynes, kurios buvo gatvėje ties kapinėmis. Jos buvo filmuojamos ir fotografuojamos. Puiki medžiaga vokiečiams.” Taip cituojama Alfonso Eidinto darbe Žydai, 173. Eidintas prideda, kad “gatvė, kuri veda į kapines”, Kaune yra toje pačioje vietoje, kaip ir Lietūkio garažas.

(106) 1-ojo policininkų bataliono (Schutzmannschaftsbataillon) narys Pranas Matiukas pasakojo girdėjęs, kad aukos garaže buvusios nužudytos žiauriausiu būdu. Dauguma žudikų buvo ką tik paleisti iš kalėjimo. Plg. Prano Matiuko apklausa, vykusi 1961-12-20, KGB archyvas, 47337/3, 1 t.

(107) Juliaus Vainalavičiaus parodymai KGB Vilniuje, 1959-8-1 Plg. Leonardo Survilos parodymus, 1961-1-21, abeji pateikiami: Masinės žudynės, 1 t., p. 231 t. Plg. Mishell, Kaddish, p. 25, kur aprašoma įvykių eiga pagal žydų tautybės liudininko pasakojimą.

(108) Dienoraščio ištraukos išspausdintos leidinyje Masinės žudynės,t.p,p.51t. Plg.M.Eglinis, Mirties fortuose, p.9. Dabar:Brandišauskas, Sukilimas, S.272.

(109) Leonardo Survilos parodymai, 1961-1-21: Masinės žudynės, t.1, p.232. Apie neva džiūgaujančias motinas su vaikais žr.pulkininko Bischofshauseno pranešimą, 1959-4-19 (Bericht v.19.4.1959 von Oberst Bischofshausen), Ehrlingerio byla (Veerfahren gegen Ehrlinger), ZStL, II 204 AR-Z 21/58, t.3a, 1. 2291-2295, ir Wilhelmo Gunsiliuso, buvusio vokiečių oro pajėgų vadovybės štabo 16-osios armijos nuotraukų sjyriaus fotografo parodymus, 1958-11-11, Ehrlingerio byla ZStL, II 204 AR-Z 21/58, t.2, 1. 785a-791. Plg. Wilhelmo Schwano, lydėjusio Gunsiliusą, apklausą, vykusią 1960-4-26, ten pat, t.13, 1. 100t. Gausiuose vad. 562-osios “duonkepių kuopos” (Backereikompanie) narių parodymuose atkreipiamas dėmesys į tai, kad daugumą žiūrovų sudarė vokiečių kariai. Plg. Pvz., Karlo Roderio, taip pat padariusio dvi nuotraukas, apklausą, vykusią 1959-7-8, Ehrlinger’io byla, v byla ZStL, II 204 AR-Z 21/58, t.4, 1.2737-2743; Fritzo Lescho apklausą, vykusią 1959-7-8, ten pat, 1. 2747-2749; Huberto Schmeinko apklausą, vykusią 1960-8-2, ten pat, t.12, 1. 201-203; Ewaldo Schreinerio, nuotraukose atpažinusio save ir daug kitų kareivių, priklausiusių duonkepių kuopai, apklausą, vykusią 1960-4-26, ten pat, t.13, 1. 93t.; Heinricho Engelso, taip pat atpažinusio šešis duonkepių kuopos narius, apklausą, vykusią 1960-4-12, OB 3 byla (OB 3 Verfahren), t.21, 1. 6805-6809.

(110) Taip buvo teigiama viešame žudynėms skirtame susitikime, kuris įvyko 2001m. birželį Vytauto Didžiojo universitete (garso įrašas)

(111) Holzman, p. 25.

(112) Plačiai priimtą įprastą Lietūkio įvykių aiškinimą galite rasti Ernst Klee, Willi Dressen and Volker Riess knygoje ‘The Good Old Days’: The Holocaust As Seen by Its Perpetrators and Bystanders, trans. Deborah Burnstone (Old Saybrook, CT: Konecky & Konecky, 1991), 23-35. Fotografo Gunsiliuso ir pulkininko Bischoffshauseno teiginiai prieštarauja kitų liudytojų parodymams, pateiktuose B. Baranausko ir E. Rozausko, red., Masinės žudynės Lietuvoje, I (Vilnius:Mintis, 1965), 231; plg. Algirdo Mošinsko pateiktą paaiškinimą Akiračiuose, Nr. 9 (1984), ir Lietuvos ryto, birželio 19, 1999, medžiagoje, taip pat viešo forumo, organizuoto tais pačiais metais Kauno Vytauto Didžiojo universitete, garso įraše.

(113) Studentų dalyvavimą pabrėžė nemažai liudininkų. Plg. antai Gar, Umkum, p. 37. Stahleckeris nurodė tokį šių pogromų aukų skaičių: per pirmąją naktį – 1500, per kitas naktis – 2300, iš viso – 3800. Šis skaičius yra per didelis, jis apima ir VII forte sušaudytas aukas. Pirmoji bendroji A OG ataskaita (Erster Gesamtbericht der EG A), IMG 37, p. 682t. Pinkas HaKehillot, Lita, p. 543 minima maždaug 800 progomų aukų; Garfunkel, Kovno, p. 31 nurodyta 800 aukų; Tory, Surviving, p. 23 paminėta mažiausiai 700 aukų; Grossman/Ehrenburg, Schwarzbuch, p. 582 kalbama maždaug apie 1000 aukų. Gar, Umkum, p. 38 taip pat nurodoma apie 1000 aukų. Budreckis, Revolt, p. 63, remiantis L. Shausso pranešimu (L. Shauss' Bericht an die aao Komm. (Black book, p. 324 t.)) rašoma apie 600 aukų, žuvusių Arbarskio, Paverskio, Vilyuskio ir Irogalskio gatvėse.

(114) Szarota, 235 ir tolesni puslapiai. Mažą skaičių pateikia Oshris savo 1945 m. gegužės pareiškime, cituojama 11 išnašoje, l. 20.

(115) Likę gyvi asmenys nepatvirtino, kad buvo sudeginta 60 namų, kaip nurodyta pirmojoje bendrojoje OG A ataskaitoje (Erster Gesamtbericht der EG A), pateiktoje 1941-10-15, nors tie namai ir buvo sudeginti.

(116) Plg. Mishell, Kaddish, p. 20t.; Gar, Umkum, p. 38; Gordon, Shadow, p. 37t.; Oshry, Annihilation, p. 1-4, 13-15, aprašo daugybės rabinų ir Ješiboto studentų kančias bei mirtį Slobodkėje.

(117) Ypač šiurpias žudynes aprašo genocidą pergyvenęs Sollis Ganoras Wofgango Benzo ir Marion Neiss sudarytame rinkinyje Judenmord in Litauen: Studien und Dokumenten (Berlin: Metropol, 1999), 8-9.

(118) Skaitykie Arūno Bubnio “Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 m.,” Pranešimas ICECNSOR.

 

Visą tekstą skaitykite pdf formatu: „Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį. Šaltiniai ir analizė“

 

Christoph Dieckmann, Saulius Sužiedėlis. Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį. The Persecution and Mass Murder of Lithuanian Jews during Summer and Fall of 1941. Į anglų kalbą vertė Ingrida Vičiulytė. V.: Margi raštai, 2006.