Gintautas Mažeikis. Partiškumas prieš bendruomeniškumą
teorija

pries politines partijas        Įgyvendinti didesnę savivaldą bei bendruomeniškumą – vienas iš sunkiai pasiekiamų, dažnai Lietuvos partinių aktyvistų tik imituojamų siekių. Šiandien tuos darbus, kuriuos galėtų atlikti pačios vietos žmonių grupės pilietinių iniciatyvų dėka, nuveikia dominuojančių partijų sukurtos ir įgalintos administracijos. Partijų deleguoti atstovai sprendžia, kokius darželius, pradines ir pagrindines mokyklas, vietos ligonines ir ambulatorijas uždaryti ar remontuoti, kiek skatinti ar kaip smukdyti smulkųjį verslą, kokias bibliotekas ir kultūros leidinius suvaržyti arba kiek ir kaip skatinti gimstamumą. Asmenys, pasinėrę į didžiojo verslo bei partines visos Lietuvos ar net pasaulio problemas, atitolę nuo bendruomeninės gyvenimo patirties, reglamentuoja anonimines gyvenimo taisykles.

 

Priešingai, demokratinėse Vakarų šalyse, taip pat prieškario Lietuvoje tradiciškai daugelį šių klausimų sprendė/sprendžia vietos bendruomenės, dažniausiai susibūrusios prie parapijų, seniūnijų ar profesinių sąjungų. Šiandien surinktų mokesčių perskirstymas ir švietimo, kultūros, sveikatos įstaigų ir, žinoma, verslo priežiūra priklauso partinės sistemos kuriamam ir prižiūrimam administraciniam aparatui. Šis administravimo būdas rodo didelį nepasitikėjimą vietos bendruomenėmis, NVO, jų kūrybiniais, organizaciniais ir savivaldos gebėjimais. O universitetai pataikauja šiai sistemai, masiškai rengdami viešojo administravimo specialistus ar vykdydami tyrimus, kaip dar labiau reglamentuoti ir reguliuoti nykstančių bendruomenių gyvenimą. Nepaisant garsių pareiškimų apie didesnės bendruomeninės savivaldos svarbą, mažai kuriai iš valdančiųjų partijų iš tikro rūpi šis visuomenės pradas.

 

Sociologiniai, antropologiniai tyrimai, pavyzdžiui R. Putnamo, yra parodę, kad smulkių ir vidutinių įmonių raida, jų įvairovė stipriai koreliuoja su bendruomeninės pasaulio patirties raida. Smulkus ir vidutinis verslas užtikrina šalies ekonominį stabilumą ir laipsnišką augimą, tačiau jis galimas ir yra efektyvus tik tada, kai aktyviai veikia vietos bendruomenės, kurios inicijuoja naujas veiklas, atsakingumą, vietos produktų vartojimą ir taip mažina globalizacijos spaudimą, vietos gyvenimą alinantį transnacionalinių korporacijų pobūdį. Aktyvi bendruomenių ir vietos gamintojų sąveika yra didžiausių supermarketų – susvetimėjimo, neatsakingumo, priežiūros ir kontrolės skatintojų, natūralių miestų naikintojų – priešnuodis. O smulkus ir vidutinis verslas reikalauja ekonominį aktyvumą atspindinčios ideologijos, t. y. vietinės kultūros, socialinės, sveikatos bei saugumo politikos. Tai gali užtikrinti žmonės, įgudę vietos savivaldos, seniūnijų, bendruomenių, profesinių sąjungų, NVO veiklose.

 

XX a. antoje pusėje filosofai, diskutuodami tvarkos ir laisvės, disciplinos ir spontaniškumo klausimais, apmąstė individo, bendruomenės santykius su valstybe, valdančiuoju hegemoniniu aparatu. Buvo pastebėta, kad individas ir artimai su juo susijusi bendruomenė yra atviri spontaniškumui, kūrybingumui, o valdančiosios valstybinės institucijos atstovauja tvarkai, ilgalaikėms, visiems privalomoms pasaulio interpretacijoms. Apie individo laisvės ir kūrybiškumo beprielaidiškumą ir jo absurdiškumą instituciniu požiūriu samprotavo S. Kierkegaardas, L. Šestovas, A. Kamiu, K. Jaspersas, A. Maceina... Šie jų samprotavimai, vizijos buvo išplėtotos įvairiausių poetų, rašytojų, dailininkų, muzikų. Tačiau šios diskusijos, patirtys Lietuvos administraciniam aparatui netapo politiniu laisvės orientyru, nevirto savivaldos nuostata, liko tik akademiniu pasakojimu.

 

Kodėl prasmės ir laisvės absurdiškumo motyvai, tokie svarbūs XX a. vidurio ir pabaigos filosofijai, literatūros kritikai, menotyrai, nevirto kultūrinės ir socialinės politikos dalimi? Žinoma, didesnis laisvės kūrybingumo, iniciatyvumo, saviorganizacijos įteisinimas reiškia administracinės tvarkos, kuri skatina sąlygas, normas, taisykles, formas, standartus, mažinimą. Administraciniam aparatui ir jo sukurtam, išugdytam, savivaldos gebėjimų neturinčiam subjektui atrodo, kad tai, kas tikra ir teisinga, būtinai yra kontroliuojama, reguliuojama, nuolatos apklausiama, patikrinama, pakartojama. Tačiau standartizacija yra gamybos funkcionavimo, o ne visuomenės raidos dalykas, o pakartojamumas yra daugiau gamtos, o ne žmogaus pasaulio dalis. Tai, kas grindžiama standartizacijos, kontrolės ir kartojamumo argumentais, nėra vidinis individo ir bendruomenės principas ir nepadeda skleistis nei jų kūrybingumui, nei rastis gyvam praktiniam pasaulio patyrimui. Susidaro administracijų reguliariai prižiūrimi linijiniai tinklai, į kuriuos pakliuvę arba kuriuose užaugę žmonės priima šią būtinybės matricą kaip savaime suprantamą, kaip akivaizdybę.

 

Vis dėlto žmogus turi tai, kas užtikrina jam pabėgimą iš sankcionuoto prasmių horizonto į savitą, neretai absurdišką ar prieštaringą, tačiau laisvą, individualų ir bendruomeninį pasaulį. Filosofija ir antropologija yra įvardijusios aibę veiksmų, įgalinančių autentiško žmogiškojo pasaulio raidą. Šį kartą norėčiau išskirti filosofinę praksis (gr. praxis) bei antropologinę communitas sampratas ir paaiškinti, kaip jos padeda suvokti individo ir bendruomenės nesankcionuotą laisvę.

 

Praksis, skirtingai nei praktika, nurodo grynąjį, su jokiu konkrečiu tikslu nesusietą veiksmą, veržimąsi ką nors daryti. Veiksmas yra visų praktikų šaltinis: tai yra noras dirbti, kurti, išreikšti save ir turėti norą tai daryti. Nesant praksis nuostatos, negali būti ir individo ar bendruomenės sąmoningos praktinės, niekieno neskatinamos veiklos. Bendruomenės asmens grynojo veiksmo patirtis skatina, remdamos žaidimus, iniciatyvas, vizijas, su jomis susijusius darbus. Skatinti žmogaus veiklumą mokykloje – reiškia mokyti vaiką bet ką daryti su džiaugsmu, entuziazmu, augančiu kūrybingumu, o ne standartizuotai, ne privaloma tvarka.

 

Todėl dažniausiai vaikiškas aktyvumas yra susijęs su įvairiomis artimos bendruomenės aplinkoje matytomis veiklomis. Žinoma, praksis, kaip ir visa žmogaus egzistencija, yra tiesiogiai susijusi su gundymu ir geismu ir su simbolinėmis troškimų realizacijomis, todėl mokytojas šiuo atveju virsta ne tiek auklėtoju, kiek kūrybos, veiksmo gundytoju. Praksis neturi jokios krypties, todėl prievartinis krypties, temos nurodymas griauna, naikina norą veikti. O gundymas, pavyzdžio rodymas atveria išsipildymo galimybes. Greičiausiai iš įvairiausių krizių išbrenda tos bendruomenės, kurioms būdingas autentiškas, laisvas, neturintis krypties ir maksimizuotas praksis.

 

Kitas svarbus principas yra išliekamo bendrumo (lot. communitas) puoselėjimas. Antropologai, pavyzdžiui V. Turneris, aiškiai skiria communitas, t. y. neorganizuotą patirties bendriją (bendrumą) nuo organizuotos, struktūruotos bendruomenės (angl. community). Nestruktūruotas bendrumas atsiranda dėl išskirtinės žmones vienijančios patirties, kuri juos paverčia bendrininkais. Bendrininkai sudaro draugų ratelius, vienas kitam ištikimų žmonių sąjūdžius, gaujas, „chebras“.

 

Antropologai pastebi, kad tradicinės bendruomenės įvairių ritualinių išbandymų metu, kai individai atskiriami tariamoje užribio (liminalumo) zonoje, kurioje nebesankcionuoja konkrečios normos, specialiai kuria bendrumo ryšius. Esant stiprioms communitoms, pamatoma vietinio gyvenimo (gr. oikos) tėvynė, atsiranda įsipareigojimai, ištikimybė, gimsta bendruomeninis pareigos jausmas. Praksis ir communitas sudaro bendruomenės bei individo galią, kuri atveria kelią darbui, iniciatyvai, pasitikėjimui. Nei grynoji veikla, nei bendrumo patirtis nepaklūsta išankstinei tvarkai, skatina kūrybingumą, saviorganizaciją – visa tai, ko reikia NVO, mažoms ir vidutinėms įmonėms, kuria vietinį žinojimą – vietos pasakojimus, legendas, gyvą folklorą.

 

J. Dewey teigė, kad autentiškas patirtinis mąstymas kyla iš gyvos, tiesioginės veiklos. Tai reiškia, kad individas, jo artimiausi draugai ar pasitikėjimo bendruomenė yra aptariamą dalyką matę, girdėjęs, išbandę. Nesvarbu, ar kalbame apie pragmatiškai naudingus darbus, gamtos reiškinius, ar apie raganas ir demonus. Jei tik kas nors iš pasitikėjimo draugų matė, kalbėjosi, lenktyniavo, dirbo – visais atvejais susiduriame su patirtiniu mąstymu, nepriklausomai nuo jo teisingumo ar klaidingumo.

 

Priešingai, kai mus apie visa tai informuoja televizija ar moksliniai vadovėliai, susiduriame su pakeistinu mąstymu. Ir nesvarbu, kad šie pranešimai yra tikslūs ir teisėti. Vis dėlto jie užgožia, o neretai ir griauna patirtinį suvokimą. Kai nėra patirtinio mąstymo, sunku suprasti, kodėl kaimyno problemos turi būti svarbios ar kodėl aplinkinių vaikų auklėjimas yra bendruomenei reikšmingas dalykas. Juk kur nors užjūryje vykstantis karas pakeistinio mąstymo subjektui, vienmačiam protui, viešpataujančios matricos atstovui atrodo daug svarbesnis nei vietos ekologinės problemos, savitarpio pagalba, bendravimas.

 

 Pakeistinio mąstymo ir standartizacijos mechanizmai griauna bendruomeninį pasaulio suvokimą. Po to jau sunku tikėtis, kad iš šių matricos žmonių, šio vienmačio proto ir susvetimėjusio mąstymo gimtų atsakingai į savivaldą ir savitarpio pagalbą žvelgiantis protas. O hegemoninė partinė valstybės valdymo sistema šiam iniciatyvų griovimui netrukdo.

 
Literatūra ir menas, 2009-06-26