Alfredo M. Bonnano. Ginkluotas džiaugsmas (ištrauka)
teorija

    Visi mes tikime, jog esame patyrę džiaugsmą. Kiekvienas iš mūsų yra įsitikinęs, jog buvo laimingas bent kartą gyvenime. Tiktai ši džiaugsmo patirtis visąlaik buvo pasyvi. Karts nuo karto patirdami džiaugsmo akimirkas, mes negalime „trokšti“ džiaugsmo taip pat, kaip ir negalime priversti džiaugsmą atsirasti tuomet, kai mes to norime.

    Visa ši perskyra tarp mūsų ir džiaugsmo priklauso nuo mūsų „atskyrimo“ nuo savęs pačių, išnaudojimo proceso padalytų per pusę. Mes dirbame ištisus metus tam, kad „pasidžiaugtume“ atostogomis. Kuomet jų sulaukiame, jaučiamės „įpareigoti“ „džiaugtis“ tuo faktu, jog atostogaujame. Kankinimo forma, kaip ir bet kuri kita. Tas pats ir sekmadieniais. Bauginanti diena. Retai pasitaikančios laisvo laiko iliuzijos parodo mums verteiviško reginio, kuriame gyvename, tuštumą.


    Tas pats tuščias žvilgsnis aptinkamas pustuštėje taurėje, televizoriaus ekrane, futbolo rungtynėse, heroino dozėje, kino teatre, eismo spūstyje, neoninėse šviesose, standartiniuose namuose, kurie užbaigė kraštovaizdžio nužudymą.

    Ieškoti „džiaugsmo“ bet kurio kapitalistinio reginio „vaizdinių“ gelmėse būtų visiška beprotybė. Bet kaip tik to ir siekia kapitalas. Laisvo laiko patirtis, programuojama mūsų išnaudotojų, yra mirtina. Tai sukelia norą grįžti prie darbo. Vietoj tariamo gyvenimo galų gale pasirenkama užtikrinta mirtis.

    Racionalaus kapitalistinio išnaudojimo mechanizmo dėka mūsų negali pasiekti joks tikras džiaugsmas. Džiaugsmas, neturintis aiškių taisyklių, nepasiduoda katalogavimui. Tačiau mes turime būti pajėgūs jo trokšti. Priešingu atveju – pralaimėsime.

    Dėl to džiaugsmo paieškos yra valios aktas, griežtas fiksuotų kapitalo sąlygų ir jo vertybių atsisakymas. Darbo, kaip vertybės, atmetimas yra pirmasis iš jų. Džiaugsmo paieškos gali vykti tik per žaismės ieškojimą.

    Vadinasi, žaismė reiškia kažką kitką, nei mes linkę manyti, kuomet ją įsivaizduojame kapitalo rėmuose. Panašiai kaip romus dykinėjimas, žaismė, priešpastatanti save gyvenimo įsipareigojimams, yra dirbtinė, iškreipta idėja to, kas ji iš tikrųjų yra. Dabartiniu susidūrimo su kapitalu ir atitinkamų suvaržymų kovoje prieš jį metu žaismė yra ne „pramoga“, o ginklas.

    Keisto ironijos šypsnio dėka vaidmenys susikeičia. Jeigu gyvenimas yra kažkas rimta, tuomet mirtis yra iliuzija – kol mes esame gyvi, mirtis neegzistuoja. Šiuo metu mirties viešpatavimas, t.y. kapitalo viešpatavimas, neigiantis pačią mūsų, kaip žmogiškųjų būtybių, egzistenciją ir paverčiantis mus „daiktais“, atrodo labai rimtas, planingas ir disciplinuotas. Tačiau jo savininkiškas priepuolis, jo moralinis griežtumas, jo „darymo“ manija slepia didžiulę iliuziją – absoliutų prekinio reginio tuštumą, neriboto kaupimo beprasmiškumą ir išnaudojimo absurdiškumą. Taigi didis darbo ir produktyvumo rimtumas slapsto absoliutų rimties stygių.

    Priešingai, šio kvailo pasaulio atmetimas, džiaugsmo, svajonių, utopijų, deklaruojančių „rimtumo stoką“, siekis reiškia patį rimčiausią dalyką gyvenime – mirties atmetimą.

    Fizinės konfrontacijos su kapitalu metu žaismė įgauna įvairius pavidalus netgi šioje barikadų pusėje. Daug kas gali būti atliekama „žaismingai“, tačiau daugelį dalykų, kuriuos mes darome, darome labai „rimtai“, dėvėdami iš kapitalo pasiskolintą mirties kaukę.

    Žaismė pasižymi gyvybingu impulsu, kuris nuolat atsinaujina ir kinta. Elgdamiesi tarsi žaistume, pripildome šiuo impulsu mūsų veiksmus. Išsivaduojame nuo mirties. Žaismė paverčia mus gyvais. Ji suteikia mums gyvenimo džiaugsmą. Besielgdami kitaip mes viską atliekame tarsi tai būtų pareiga, tarsi mes „turėjome“ tai padaryti.

    Tiktai kaskart naujame žaismės sužadinime, kuris visiškai priešingas kapitalo susvetimėjimui ir beprotybei, mes atpažįstame džiaugsmą.

    Štai čia glūdi galimybė nutraukti ryšius su senuoju pasauliu ir suvokti naujus tikslus, kitas vertybes ir reikmes. Net jeigu džiaugsmas negali būti laikomas žmogaus tikslu, jis, be jokios abejonės, yra privilegijuotas matmuo, perkeliantis susidūrimą su kapitalu į kitą lygmenį, kuomet džiaugsmo imama siekti sąmoningai.

    vertė s.u.

    Alfredo M. Bonnano „La gioia armata”, 1977, Edizioni Anarchismo, Catania.