Abbie Hoffman. Pavok šitą knygą (įvadas)
teorija

pavok sita knyga        Jipių judėjimas atsirado 1967–1968 metų naujametinę naktį. Jų pavadinimas išsišifruoja „Youth International Party“. „Party“ angliškai reiškia ir „partiją“, ir „vakarėlį“. Jipiai omenyje turėjo abi reikšmes. Judėjimas turėjo du lyderius. Pirmasis – Jerry‘is Rubinas, žuvęs automobilio katastrofoje 1994-aisiais. Antrasis – Abbie Hoffmanas, nusižudęs 1989-aisiais. Jipių bazė buvo Kalifornijoje, čia kūrėsi subkultūrinės libertarų grupės ir kairiosios radikalų frakcijos, skelbiančios įvairius pasipriešinimo buržuaziniam konformizmui bei vyriausybinei prievartai būdus: linksma agresija, paviršutiniška ir madinga estetika. Jipiai mielai naudojosi tokiais populistiniais lozungais kaip šie: „Be revoliucijos galvoje nėra socialinės revoliucijos, o be socialinės revoliucijos nėra revoliucijos galvoje“. „Svarbiausia – revoliucija bamboje!“ Jipiai tikėjo popartu, dadaistinėmis technikomis ir skelbė: „Jipiai vis dėlto marksistai. Mes tęsiame revoliucines Gručo, Harpo, Čiko ir tėtušio Karlo tradicijas. Tegyvuoja charakiris!“

 

       A. Hoffmanas gimė Vorčesteryje, Masačiūsetso valstijoje vidurinės klasės žydų šeimoje. Jau 17 metų buvo pirmą kartą areštuotas, vėliau jo byla Federaliniame tyrimų biure išsiplėtė iki 13 tūkst. puslapių. 1959 metais jis apsigynė Amerikos studijų bakalaurą, studijavo pas neomarksizmo ir kritinės teorijos atstovą Herbertą Marcuse. Vėliau apsigynė psichologijos magistrą. Du kartus vedęs, antrojoje santuokoje susilaukė berniuko, kurį pavadino amerika Hoffman (vardas tikrai prasidėjo iš mažosios „a”). Taip šeima norėjo pabrėžti, jog tuometinė Amerika nėra verta pagarbos.

       1971 metais A. Hoffmanas išleido savo veikalą „(Pa)vok šią knygą” („Steal This Book“), kurioje yra pateikiami patarimai, kuriais turėtų vadovautis žmogus, siekiantis išlaisvėjimo. Dauguma skaitytojų pasinaudojo pavadinimo patarimu ir knyga buvo išvogta iš knygynų lentynų.

       Abie Hoffmanas inicijavo daugumą jipių akcijų-demonstracijų-performansų, tokių kaip masinis (50 tūkst.) žmonių sambūris, savo mentaline jėga bandantis Pentagoną perdažyti oranžine spalva ir priversti jį vibruoti, taip suvirpinant visą Amerikos visuomenę, netikrų pinigų mėtymas, JAV vėliavos dėvėjimas ir t.t.


       ĮVADAS

       Nieko keista, kad šią įžangą rašau išlikimo mokykloje – kalėjime. Ši knyga jus išmokys kaip iš dantų pastos pasidaryti klijus, iš šaukšto – peilį, kaip susirasti maisto, kaip nemokamai keliauti, kaip išgelbėti Niujorką ir kitų naudingų dalykų. Taip pat sužinosite, jog visuomenės reabilitacija įmanoma tik tada, kai išmokstama nekęsti prievartos.

       „(Pa)vok šią knygą“ išmokys tave, kaip išgyventi tokiame kalėjime kaip Amerika. Knyga padės rasti būdus, kaip pabėgti iš jo, kaip atrasti silpniausią sienos vietą ir įstatyti dinamitą, kad, jai griuvus, tu galėtum pabėgti. Taigi pirmojoje dalyje IŠGYVENK! skelbiama Naujosios Nacijos potencialių veiksmų programa. Čia išdėstyti reikalavimai turi būti įgyvendinami kiekvienoje laisvoje visuomenėje, kurioje technologijos gamina prekes ir paslaugas, kuriomis naudotis gali kiekvienas, jei tik išdrįsta jas pasiimti. Būk Robinu Hudu Santos Barbaros miške: vok iš turtingųjų, sukaupusių kapitalą savo pilyse, ir atiduok vargšams.

       Manau, kad skaitytojas suvokia, jog vienintelis nusikaltimas, kuris gali būti vadinamas plėšimu – tai kolektyvinis feodalizmas, nuo kurio kenčia visi. Kiekvienas sprendimas, apibūdinantis tam tikrą veiksmą kaip nusikalstamą arba ne, yra reliatyvus. Juk teisės žodynus rašo tie, kas turi valdžią. Ir mes neteigiame, jog vogti iš sesers ar brolio yra gerai, tačiau vogti iš jų yra vienodai amoralu kaip nevogti iš įvairių institucijų, kurios remia ir palaiko Amerikos Kiaulių imperiją.

       Būdami vieningi ir stiprūs savo Nacijoje, keliame sumaištį valdantiesiems, o tai svarbiausia žinia, kurią skelbia skyrius IŠGYVENK!

       Mes negalime išgyventi nesimokydami priešintis, o to mus išmokys antrasis skyrius: KOVOK! Šios dalies tikslas ne išsityčioti iš sistemos, o ją sunaikinti. Tai galime padaryti pačių pasigamintais ginklais, tinkančiais naudoti mūsų unikalaus elektroninio pasaulio džiunglėse.

       Visi, kurie norės mus įduoti policijai ir teigti, jog mes smurtaujame prieš visuomenę tikrai ras pakankamai įrodymų vartydami knygos lapus, bet aš dar kartą kartoju – įstatymas yra subjektyvus dalykas.

       Žudai su uniforma – tu didvyris, žudai su kostiumu – tu nusikaltėlis. Melagingoms reklamoms – apdovanojimai, paprastam pinigų klastotojui – kalėjimas. Dirbtinai išpūstos kainos neša turtus, o smulkios vagystės – pinigines baudas. Mūsų modernios, naujausiais ginklais aprūpintos kariuomenės trenkiasi devynis tūkstančius mylių, kad sunaikintų mažą, savo viziją turinčią bendruomenę, ir paskui kaltina ją agresijos kurstymu. Viskas aukštyn kojom.

       Amerika pastatyta ant didelio kapinyno. Tai jos istorija. Metai iš metų mes esame priversti žiūrėti filmus, kuriuose baltasis vaizduojamas kaip švelnus didvyris, pasiryžęs taikiai gyventi su kiekvienu, kuris taikiai elgiasi su juo pačiu. Svarbiausia - abipusis supratimas, atsakomybė ir racionalūs poelgiai. „Taigi eikite, brangieji Indėnai, anapus kalnų - ten turėtų būti gerų ganyklų…“

       Jei nesuprasime tikrosios institucijų, kurios, siekdamos pavergti žmones naudoja propagandą bei kitas priemones, palaikymo priežasties, amžinai tūnosime apatiškumo ir nesusivokimo urvuose bei toliau leisime mumis naudotis. Bet jei pradėsime pasitikėti bankų plėšikais, o ne bankininkais, judėsime teisinga linkme.

       Būk protingas kaip gyvatė naudodamasis antrojo skyriaus patarimais. Neįkliūk ir nepasiduok. Revoliucija skirta gyvenimui, o ne savižudybei !!! Tapk internacionalistu ir išmok gerbt ir puoselėt gyvenimą. Revoliucija – tai mylėtis, būti gyvam, laisvam ir džiaugtis gyvenimu. Rūkyti žolę ir nešioti Che Guevaros marškinėlius yra visiškai tas pats kaip gerti pieną ir kolekcionuoti pašto ženklus.

       Sakoma, kad spaudos laisvė priklauso tiems, kurie spaudą valdo. Anksčiau, ko gero, tai buvo tiesa, bet dabar, kai galima lengvesnė prieiga prie technologijų, tokių kaip greitas ženklų rinkimas, spausdinimo mašinėlės ir kt., smarkiai sumažėjo spausdinimo išlaidos. Šiuo metu savo darbus gali spausdinti kiekvienas. Ir nors Amerika tai leidžia, ji vis vien nėra tikra demokratija. Represyvi tolerancija yra realus reiškinys. Kalbėdami apie tikrąją spaudos laisvę, turime kalbėti ir apie prieinamumą komunikacijos kanalų, sukurtų pasiekti visus gyventojus ar bent tą gyventojų dalį, kuri yra linkusi tokiame dialoge dalyvauti. Ir kad galimybė pasiekti visus nebūtų tik turtingųjų privilegija.

       Jeigu turite komentarų, pasiūlymų, idėjų ar grasinimų mirtimi, prašome juos siųsti: Dear Abbie p.0. Box 213, Cooper Station, New York, NY 10003. Lauksime.

       Abbie Hoffman
       1970 metų gruodis,
       Cook apygardos kalėjimas
       Čikaga

       Iš anglų kalbos vertė Augustė Meškytė
       „Post Scriptum“ Nr. 14

 

                          

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti