Sitrin Marina „Horizontalizmas: galingas liaudies balsas Argentinoje“
teorija

       Prieš kiek daugiau nei mėnesį pasirodžiusi argentiniečių autorės Marinos Sitrin knyga „Horizontalizmas: galingas liaudies balsas Argentinoje“ yra sakytinė autonominių socialinių judėjimų Argentinoje, kilusių po liaudies sukilimo 2001 metais, istorija. Joje pateikiamos dešimtys liudijimų tų žmonių, kurie iš naujo sukuria savo gyvenimus ir bendruomenes, naudodamiesi horizontaliomis socialinio organizavimosi formomis. Šie judėjimai kyla užimtuose ir atgautuose fabrikuose, meno ir nepriklausomos žiniasklaidos kolektyvuose, čiabuvių bendruomenėse, apylinkių asamblėjose, feminisčių ir seksualinių mažumų grupėse ir bedarbių judėjimuose.

       Knygoje rašoma apie tai, ką žmonės veikia, kas juos motyvuoja, kaip jie vieni su kitais bendrauja, ir apie tai, kaip jie kiekvienas individualiai ir visi kolektyviai pasikeitė kūrybinio proceso metu. Tai nebe judėjimas, paremtas vien naujoviškais veiksmais, bet veikiau naujų socialinių veikėjų, naujų subjektų, naujų kovotojų judėjimas. Todėl daug žmonių judėjimuose kalba apie tai, kaip jie pasikeitė kaip individai, kaip pasikeitė jų bendruomenės, kai buvo pereita prie naujų būdų organizuotis ir kurti.

       Knygoje paprastų žmonių balsais liudijama, kad mes galime pakeisti savo pasaulius, mes juos keičiame. Mes galime kitaip suprasti meilę, pasitikėjimą, tikrą demokratiją, horizontalumą šia prasme ir autonomiją.

       Unikalumą ir įkvėpimą judėjimams suteikia ne tik tai, ką jie daro ir tai, kaip jie tai daro, bet taipogi milžiniška dalyvaujančiųjų horizontaliuose judėjimuose įvairovė, aprėpianti skirtingas socialines ir ekonomines klases, vienijanti skirtingus geografinius taškus.

       Knygą parašyti įkvėpė ilgi bendravimo su Argentinos judėjimų dalyviais metai. Pirmą sykį apie fabrikų perėmimą ir šimtus bendruomenių asamblėjų autorė sužinojo 2002 metų pradžioje. Tada ji tuo nepatikėjo. „Tai atrodė taip panašu į pasaulį, kokį aš norėjau matyti, todėl pamaniau, kad galbūt rašantieji apie tokius dalykus yra utopistai. Tada aš sutikau judėjimų atstovus Pasaulio Socialiniame Forume, įvykusiame Brazilijoje. Ak, tai buvo tiesa. Taigi, pasikalbėjau su kai kuriais žmonėmis ir paklausiau, ar negalėčiau parašyti sakytinės istorijos. Tada žmonės ėmė kviestis mane į savo namus ir klausinėjo, ar negalėtų manęs palydėti autobusu. Neteisinga būtų sakyti, kad aš ėmiau iš žmonių interviu. Sėdėdavau ir daug valandų bendraudavau su begale žmonių, ir taip sukūriau knygą, kurioje kalbama visiems rūpimomis temomis, kurios išryškėdavo interviu metu. Turėdama pirminį juodraštį ispanų kalba, padalinau jį keliems žmonėms iš bendruomenių asamblėjų ir bedarbių judėjimų. Jie suteikė man papildomos informacijos, ir aš dirbau dar šešis mėnesius, sutikdama dar daugiau žmonių kituose judėjimuose, o po to knyga buvo baigta Čilaverte, rekuperuotoje spaustuvėje. Ispaniška knygos versija pradėta platinti 2005 – aisiais Lotynų Amerikoje“.

       Pagrindinis knygos tikslas, teigia autorė, būtų tapimas instrumentu žmonėms, kad jie galėtų naudoti ją viso pasaulio judėjimuose. „Aš tikiuosi, kad ši knyga įkvėps žmones. Tai tikros istorijos apie žmones, perorganizuojančius savo gyvenimą ir bendruomenes taip, kaip jie nori, darančius tai individualiai ir kolektyviai. Pasisekimas... Bus tikra sėkmė, jei žmonės bus įkvėpti ir panaudos tas inspiracijas permąstydami ir perkurdami savo gyvenimą, ar bent kai kuriuos jo aspektus. Tai ne pasakų knygelė, kurią žmogus perskaitai, pasijunti laimingas ir lendi į lovą. Tai – tikrų žmonių istorijos, istorijos, kuriomis galima dalintis, iš kurių galima mokytis ir pabandyti sekti įvairiuose kontekstuose bei įvairiomis aplinkybėmis. Tai ne gidas, bet knyga, įkvepianti mūsų vaizduotę siekti toliau, įsivaizduoti kitus kelius ir bandyti jais eiti.

        Kai kurios sąvokos

       Horizontalidad

       Tai vienas plačiausiai naujuosiuose Argentinos judėjimuose vartojamų žodžių. Horizontalidad ne tik implikuoja plokščią organizavimosi matmenį arba nehierarchinius santykius, kuriuose žmonės nebesprendžia vieni už kitus. Tai – pozityvus žodis, reiškiantis naudojimąsi tiesiogine demokratija ir konsensuso siekį, procesus, kurių metu išgirstamas kiekvienas balsas ir sukuriami nauji santykiai. Horizontalidad yra naujas būdas bendrauti, pagrįstas emocijų politika ir nukreiptas prieš visokius „izmus“.


       Kova ir subjektyvumas

       Daugelis judėjimų narių kalba apie save kaip apie protagonistus – kovotojus už gėrį, apie naują subjektyvumą ir socialinį protagonizmą. Tai daug pasako ne tik apie žmonių aktyvumo pabudimą, bet ir apie tokį socialinį fenomeną, kai žmonės sprendžia patys už save, nutraukdami ryšius su praeityje buvusiomis tarpininkėmis – politinėmis partijomis – ir jas supusia tyla. Tai taip pat daug pasako apie naują buvimo kartu jausmą, kai tiesioginėje demokratijoje gimsta nauji subjektai ir kolektyvai.


       Išdidumas

       Peronizmo (autoritarinio režimo Argentinoje) metais žodis „išdidumas“ buvo naudojamas kalbant apie gerą darbininką, kuris eidavo į darbą, grįždavo namo ir vėl eidavo į darbą kitą dieną, jautėsi išdidus prieš bosą, nes gerai dirbo. O dabar tas žodis ypač užimtuose ir rekuperuotuose fabrikuose ir bedarbių judėjimuose reiškia organizavimąsi ir darbo be bosų ar hierarchijos autonomiją. Išdidumas dabar perkuriamas individų ir kolektyvų.


       Politica Afectiva

       Judėjimų nariai teigia kuriantys naujas erdves politica afectiva, arba emocinės politikos pagalba. Jie kuria mylintį ir palaikantį emocinį pagrindą, ant kurio gali būti statomas politinis rūmas. Tai – socialinių saitų ir meilės politika.


       Politika, kaip ėjimas

       Kaip ir zapatistai bei kiti judėjimai, daug kas Argentinoje kalba apie procesą ir ėjimą. Zapatistai dažnai pabrėžia ėjimo, o ne tikslo ar galutinio taško per se svarbą. Argentiniečiai kalba panašiai. Žmonės sako „mes kuriame“, o ne „mes sukūrėme“. Tai – naujos politikos dalis. Taip pat daug žmonių pristato naujas idėjas sakydami, kad jomis tiki, o nėra įsikalę kažką į galvą. Tikėjimas leidžia emociškai kliautis vykstančiu procesu, nors racionaliai mąstant atrodytų, kad procesas baigėsi.


        Ištraukos iš knygos

       Pablo, bendruomenių asamblėja

       Niekas neklausė ideologinių komandų. Žmonės tiesiog susitikdavo su kaimynais bendruomenėse. Kas nors kreida ant sienos užrašydavo „Kaimynai, susitinkam čia ketvirtadienio vakarą“. Kieno tai darbas? Niekas nežino. Pirmame susitikime dalyvavo penkiolika žmonių, o kitą savaitę susirinko trigubai daugiau. Kodėl jų taip padaugėjo? Tai nebuvo ideologinis, intelektualinis, akademinis ar politinis sprendimas. Pats spontaniškausias ir elementariausias dalykas – išeiti į gatvę ir susitikti su kaimynais. Niekas nenusprendė, kad mes turime tapti „horizontalūs“, veikti pagal tiesioginės demokratijos modelį. Tai nebuvo sprendimas. Mes tiesiog atėjome atmesdami politines partijas ir jų struktūras, tuos, kurie reprezentavo Valstybę ar norėjo užimti Valstybės postus. Mes padarėme savitą sprendimą – viską darysime patys.

       Tam, kad suprastume tokį fenomeną, reikia kažko daugiau nei tiesiog tai pavadinti „tiesiogine demokratija“. Tokio termino nebuvo mūsų žodyne. Mūsų žodynas buvo paprastesnis: darykime viską patys sau, ir darykime gerai. Spręskime patys. Spręskime demokratiškai, mes esame lygūs, nėra bosų, mums nereikalingi bosai, niekas negali mums vadovauti. Mes patys sau vadovaujame. Mes vadovaujame kartu. Mes valdome ir tariamės tarpusavyje.

       Projektus vykdžiusios grupės greitai pradėjo formuoti bendruomenės asamblėją. Viena grupė pasodino sodą, kita grupė išsiaiškino, kaip galima pirkti produktus tiesiai iš gamintojų, kiti sukūrė sveikatos projektą, dar vieni švietėsi ir studijavo politiką, dar kiti planavo kultūrinę veiklą. Šios mažesnės grupės priklausė ne nuo darbotvarkės, bet nuo iniciatyvų, galimybių ir prisijungusių individų įgūdžių.


       Carlosas G. ir Julianas, Zanon (užimtas fabrikas)

       Carlosas: Mes bandome spręsti pagal konsensusą. Asamblėjose bandome sukurti erdvę, kurioje būtų galima išgirsti kiekvieną asmenį ir poziciją, taigi kiekvienas mūsų sprendimas pagrįstas beveik visų mūsų nuomone, arba bent jau daugumos. Čia, gamykloje, mes susiorganizavome į skirtingus darbo sektorius. Kasdien kiekvienas sektorius turi susitikimą. Viso fabriko darbuotojų susirinkimai, kur kiekviena grupė pasidalija savo rūpesčiais, vyksta trečiadieniais. Čia mes priimame sprendimus ir visi gauname po 800 pesų.

       Julianas: Pastebėjome, kad kiekvienoje asamblėjoje aktyvumas vis didesnis. Matėme, kaip visi companeros perėjo pabudimo laikotarpį. Tai vyksta ne tik pokalbio metu – kiekvienas atiduoda visą save. Bundant sąmonei atsiranda ir naujų kritikos balsų, nes tai yra dalis mūsų judėjimo į priekį.

       Kiekvienoje asamblėjoje būna tiek diskusijų, kad pajuntame tarsi skristume. Pavyzdžiui, vienas žmogus pristato idėją ir... bum! Nors, kas beatsitiktų, mes visados vieningi.

       Kai perėmėme fabriką, vienintelis mūsų reikalas buvo darbas, ir mes nesirūpinome niekuo kitu. Bet dabar mes turime važiuoti toliau, ir mes žinome, kad kompanija mūsų problemų neišspręs. O mes ir nenorime, kad ji spręstų. Kaip pasakė vienas senas companero, mes neturėtume laukti žmonių, kurie mus nukankins spręsdami mūsų problemas. Dabar mes tai suprantame.


       Liliana, Brukman (perimtas fabrikas)

       Mes – vyresnio amžiaus moterys, mums virš keturiasdešimties, ir vienintelis mūsų pragyvenimo šaltinis yra darbas šiame fabrike. Viskas, ką mes žinome, yra tai, kaip mes turėtume dirbti su šitom mašinom.

       Turėdama tokią patirtį, ėmiau galvoti: kodėl darbininkas turi visada tylėti? Bosas tau nemoka, bosui priklauso tavo pinigai, o tu nors pasikark. Nusprendėme nebetylėti. Jie mums daug pridirbo, ir pamaniau, kad gana tylėti. Praeityje būtume išėję ir ieškoję kito darbo. Dabar taip nebemanau. Noriu, kad visa ta korupcija būtų išaiškinta ir liautųsi.

       Mūsų fabrike nebuvo perėmimo. Mes likome darbe, nes neturėjome už ką grįžti namo. Kur galėjome nuvažiuoti už du pesus, kai autobusas kainuoja keturis? Visi susitarėme neišeiti iš fabriko ir pažiūrėti, ar bosas pakels mums atlyginimus, kad Kalėdas galėtume švęsti su savo šeimomis. Du mėnesius laukėme, kol sugrįš bosai. Kreipėmės į profsąjungas, Darbo ministeriją – grąžinkit mums bosą. Jis negrįžo niekada. Tai mes nusprendėm dirbti. Štai kaip viskas prasidėjo, o dabar jau dirbame gerai. Net susimokėjome už elektrą, vandenį ir dujas, taip pat padengėme boso skolas. Štai kaip mes dirbome. Tai, ką mes darėme, bosus erzino nuo pat pradžių. Jie įrodinėjo, kad mes gadiname mašinas, bet atvažiavo krūva žurnalistų ir įsitikino, kad niekas nesulaužyta. Kodėl mes turėtume laužyti mašinas? Iš ko mes valgytume, iš ko už viską mokėtume? Mes dirbome, nepaisant boso melavimų.

       Mus parėmė labai daug bedarbių judėjimų. Mes padarėme nuostabiai daug. Mes esame pavyzdys, kaip reikia kovoti dėl darbo vietų, įkvepiame bedarbius, gaunančius pusantro šimto pesų, iš kurių nėra kaip išmaitinti šeimų. Darbininkui reikia darbo.

       Mes nesam politikai. Mus supa politikai, bet politika Brukmano darbininkių nedomina. Mes norime dirbti ir kovojame dėl darbo, dėl pragyvenimo. Ypač moterys – jos daugiau galvoja apie vaikus. Aš manau, kad moterys geresnės kovotojos už vyrus, ir tai mus palaiko kovoje už išgyvenimą.
 

       Paula, feministė

       Geriausia asamblėjose yra tai, kad jos leidžia žmonėms daryti politiką kitokiu, ne partizaniniu būdu. Tokie naujoviški santykiai labai pakeitė žmonių subjektyvumą.

       Žmonės renkasi bendruomenėse, kalbasi apie reikalus, vienas kito išklauso, kiekvieno nuomonė lygiai svarbi, ir tai labai svarbu. Politinėse partijose to nėra. Politinėse partijose svarbios kai kurių žmonių nuomonės, o kitų – ne. Aš tikiu, kad mes konstruojame naują politiškumą, o tai išties pozityvu.

       Jei išnyktų asamblėjos, nebūtų labai baisu. Kalbu apie didelius pokyčius žmonių viduje, vykstančius dabar. Tai yra svarbu galvojant apie ateities kūrimą. Bendruomenės pakeitė žmonių subjektyvumą. Žmonės, kurie netikėjo, kad gali ką nors pakeisti, staiga viską pakeitė. Tai ypač svarbu mūsų visuomenei, kuri mus moko, kad kolektyvinė veikla nieko nereiškia, svarbiausia yra individualizmas. Pats faktas, kad žmonės ėmė suprasti, kad gali veikti kartu, yra svarbiausias. Šis pokytis svarbus mums, nes žmonės pradėjo kvestionuoti individualizmą, kuris mums buvo kalamas į galvą praeito amžiaus gale.

       kp