Vytautas Rubavičius. Postmodernusis kapitalizmas: gundymas nemirtingumu (1)
teorija

marxas ruko        Postmodernybė ir kapitalizmas

 

        Postmodernizmo sąvoka ir postmodernizmo, o vėliau postmodernybės supratimas išplito praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje ir įsitvirtino kaip postmodernusis diskursas (1). Praėjusio amžiaus pabaigoje stebėjome sparčią vyraujančių diskursų (teorijų ir teorinių svarstymų, kuriuos vienija viena ar kita tema, taip pat kelios pagrindinės sąvokos) kaitą – netrukus postmodernųjį diskursą pakeitė globalizacijos, šį – komunikacijos diskursas, o dabar įsivyrauja genetikos ir biotechnologijų diskursas. Tokia greita teorinių diskursų, kuriuos galima laikyti postmoderniaisiais daliniais metanaratyvais, kaita verčia suabejoti, ar pats postmodernusis diskursas nebuvo vien laikinas diskursų konglomerato susiejimas su madinga ir nelabai ką sakančia sąvoka, savuoju „post“ rodančiu reliacinį jos pobūdį – turinys reikalauja modernybės apibrėžties ir sykiu ją paneigia, atverdamas diskursinio užpildymo reikalingą tuštumą.

 

        Dera pažymėti, jog kaip tik antrojoje XX a. pusėje įsivyravo tendencija įvairiausias meninių stilių, o vėliau ir ekonomikos sričių slinktis įvardyti pasitelkiant žodelytį „post“. Toks „post“ įsivyravimas savaip nurodo esminę kapitalizmui būdingą peržengimo savybę – perženginėjami visi susiklostę ir besiklostantys visuomeniniai bei gamybiniai santykiai, kultūros ir meno stiliai bei gyvenimo būdai, nepaliaujamai skatinama visuomenės saviraida, pajungiant ją technologinių novacijų kaitos ritmams. Kitaip tariant, „post“ laikytinas vidiniu visokios kapitalistinės esamybės veiksniu, kuris kaip egzistencinę siekiamybę įtvirtina naujumą ir kitoniškumą.

 

        Kaipgi vis dėlto „post“ siejamas su modernybe, jei pripažįstamas esminis postmodernybės kitoniškumas? Kitoniškumas nurodo naujos kapitalistinės sistemos stadijos susiklostymą. Modernybė yra kapitalizmo sistemos tarpsnis ar stadija (nors tikriausiai nesuklystume teigdami atvirkščiai), tačiau net aršiausi postmodernybės naujumo, radikalaus skirtingumo nuo modernybės šalininkai pripažįsta, jog postmodernybė nėra kapitalizmo sistemos įveika. Tad galime teigti, kad postmodernybė žymi kapitalizmo stadiją, kuriai būdinga globalinės vartotojų bei vartojimo visuomenės iškilimas, tiesos nuovokos sunykimas ir daugelis kitų dalykų, kuriuos iškelia ir nusako įvairios postmoderniosios minties laukui priskirtinos teorijos. Postmodernybės bruožu dera pripažinti ir įvairius išskirtinius modernybės aspektus bei ypatumus, taip pat juos aiškinančių teorijų plitimą – šis reiškinys sietinas ne tik su bandymu geriau suvokti postmodernybę kildinančios modernybės prielaidas, taip pat postmoderniuosius kultūrinius modernybės pavidalus, bet ir su postmodernybėje ryškėjančia nostalgija „praėjusiam“ laikui, kuris laikomas stabilesniu ir teikiančiu apčiuopiamesnes vertybines bei moralines gaires, ir praeities kultūrinių pavidalų, pavyzdžiui, etnokultūrinių šaknų bei valstybingumų, „prikėlimu“.

 

        Aiškindamiesi postmodernybės, kaip kapitalizmo raidos stadijos, bruožus, pasitelksime kelias esmines Karlo Marxo ir Martino Heideggerio įžvalgas. Abiejų mąstytojų susiejimą bendrais bruožais galėtume pagrįsti taip. K. Marxas išryškino kapitalizmo raidos logiką, kuri reiškiasi kaip kapitalo galia, suprekinanti žmogaus gyvenamąjį pasaulį ir pajungianti jį vieninteliam kapitalo begalinio kaupimo tikslui, kuris nustato griežtas žmogaus veiklos ir jo savikūros sąlygas. M. Heideggeris iškėlė Būties raidos (užmiršimo) logiką, kuri įtvirtino žmogaus gyvenamą pasaulį mokslo, technikos ir gamybos vienybę apskaičiuojančio projektavimo vyksme, o patį žmogų pavertė žaliava ir ištekliais. Tad drįstame teigti, jog žmogaus suprekinimas ir suišteklinimas – tai du vienas kitą palaikantys ir vienas kitą skatinantys procesai, visuotiniu (globaliu) būdu pasireiškiantys kaip tik postmodernybėje. Postmoderniaisiais laikais kapitalizmo galia bei modernybės projektas visapusiškai ir neatšaukiamai įtvirtina save, o tas visapusiškas, vadinasi, galutinis įtvirtinimas bei išsiskleidimas nurodo pabaigos ir „peržengimo“ metą, sykiu teikdamas galimybę suvokti peržengtą kapitalizmo stadiją, kuri nusakoma modernybės vardu. Šių dviejų mąstytojų gretinimas leidžia iškelti vieną esminį postmodernybės ir modernybės skirties bruožą – suprekinimas pereina į žmogaus kūno ir jo „vidinio“ gyvenimo sritį, aptikus žmogaus kūne ir dvasioje neišsenkamų išteklių klodus, laiduojančius naują kapitalo kaupimo „pakopą“. Tų atsargų panaudojimo pobūdį, o kartu ir naujo žmogaus vaizdinio susiklostymą liudija genetikos ir biotechnologijų diskurso iškilimas.

 
 

        Kapitalo galia – gamyba, mainai, vartojimas

 

        K. Marxas visuomenės gyvenimą aiškino gvildendamas gamybines jėgas ir gamybinius santykius, kurie ir nulemia socialinių bei politinių institucijų susiklostymą ir raidą. Savo tyrimo objektą jis nusakė labai aiškiai ir sykiu pažymėjo esminį jo dvilypumą (beje, sukėlusį vėlesnę teorinę painiavą): gvildenama materialinė gamyba, kuri suvokiama ir kaip individų gamyba. Kitaip sakant, materialinė gamyba savo plėtros poreikiams patenkinti nustato visuomeniškai apibrėžtų individų gamybos gaires bei kuria tos gamybos būdus (socialiniai santykiai, nuosavybės formos, kultūra ir švietimas). Kitas svarbus tyrimo objektas yra gamybos produkto ir prekės „kelionė“. Produktas tampa produktu tik tada, kai yra suvartojamas, todėl kapitalistinės gamybos tikslas yra vartojimas. Vartojimas savo ruožtu skatina ir ugdo poreikį. Tačiau industrinės masinės gamybos sąlygomis vartojimas negali būti paliktas savieigai – poreikiai turi atitikti siūlomus gaminius. Tad poreikiai imami gaminti kartu su produkcija. Tokia yra ir gerokai vėliau nusistovėjusi vartotojų ir vartojimo visuomenės susiklostymo samprata. Kaip tik tokios visuomenės pavidalą, kuris yra neišvengiamas kapitalizmo raidos produktas, jau įžvelgė, iškėlė ir gvildeno K. Marxas. Šiuo atžvilgiu dabartinis ekonomizmas, kuris visus socialinio gyvenimo reiškinius bei individų santykius aiškina naudos ir efektyvumo skaičiavimo pagrindu, yra tik blanki, iškreipta ir perdėm ideologizuota K. Marxo ekonominės analizės versija. Net jo vadinamojoje visų kritikuotoje bazės ir antstato dialektikoje iškeliamas kaip tik dialektikos, prieštaringumo galios veiksnys, o dabartiniame ekonomizme nebeliko jokios dialektikos – vien tikėjimas rinkos santykių gebėjimu sukurti laisvės rojų, apeinant esminį sisteminį prieštaringumą tarp deklaruojamų individo laisvių ir būtinumo prisitaikyti prie nenumaldomų rinkos dėsnių.

 

        karl marx pop art

 

        Vartojimo tyrinėjimai yra tapę svarbia postmoderniojo teorinio lauko tema. Tos temos naujumas bei šiuolaikiškumas užtemdo tą faktą, kad jau K. Marxas nusakė niekieno taip ir nepaneigtą vartojimo visuomenės gyvavimo principą, teigiantį, jog gamyba sukuria ne tik vartojamą daiktą, bet taip pat vartojimo būdą; sukuria ne tik objektyviai, bet ir subjektyviai (2). Atkreiptinas dėmesys į išskirtą vartojimo būdų gamybą (3) ir subjektyvųjį aspektą – kuriamas visuminis gamybos plėtros poreikiams (J. Baudrillard`as aiškino juos kaip vienintelius tikrus poreikius) reikalingas subjektas, kurio įvairias savybes bei egzistavimo bruožus ir gvildena šiuolaikiniai postmodernieji mąstytojai bei kritinės socialinės teorijos atstovai. Imkime pavyzdžiu visiems žinomą mobilųjį telefoną, be kurio daugelis jau nebeįsivaizduoja nei savo socialinio, nei intymaus gyvenimo. Telefono gamyba neatsiejama nuo jo vartojimo būdo, kurį išmokstant įtvirtinamas poreikis. Tas poreikis ir mokėjimas nauju būdu tvarkyti savo gyvenimą tampa kultūrine patirtimi bei savastimi, kuri savo ruožtu lengvina naujų poreikių (pavyzdžiui, sąveikauti su įvairiais realybės šou) ugdymą. Tai jau subjektyvusis vartojimo būdo aspektas, nusakomas individo mokėjimo bei gebėjimo įgūdžiais, taip pat ir jo kultūringumu, kitaip tariant, savasties ar susitapatinimo bruožais. K. Marxas ypač iškelia žmogaus gaminimo aspektą, teigdamas, jog gamyba ne tik sukuria daiktą subjektui, bet ir subjektą daiktui (4). Šis jo teorijos aspektas dažniausiai ir įvardijamas kaip ekonominis determinizmas, kurį stengiamasi paneigti įvairiom politinėm „žmogaus išlaisvinimo“ ar jo laisvos valios bei pasirinkimo koncepcijom. Tokie kritikai apeina klasiko teorinės, sakytume, vizijos perspektyvą – kapitalas begalinio kaupimo vyksme tampa kliūtis pats sau ir „ima reikalauti“ save peržengti. Tačiau neturime galimybių šio aspekto plačiau pagvildenti.

 

        Grįžkime prie gamybos. Gaminama produkcija yra ne tik vartojami daiktai, o prekės, todėl kapitalistinis gamybos būdas įtvirtina prekinius santykius, į kuriuos įtraukiamas ir ypatingas gaminys – vartotojas. Kyla klausimas, ar vartotojas yra vien prekinių santykių veikėjas, ar jis ir pats įgauna prekės formą? K. Marxo teigimu, prekinė vartotojo forma rodo kapitalistinių prekinių santykių išsivystymo lygį. Ši išvada grindžiama svarstant, koks skirtumas tarp perkamo bei parduodamo vergo ir gaminamo kaip prekė vartotojo? Vergas yra tokia prekė, kuriai negaminamos jokios kitos vartojimo prekės. Vadinasi, gamybos pobūdis neskatina vergo poreikių ugdymo ir patenkinimo. O prekė-vartotojas yra esminis į vartojimą orientuotos gamybos ciklo elementas. Atkreipkime dėmesį į K. Marxo mintį, jog kapitalizmo sąlygos skiriasi nuo kitų istorinių tarpsnių tuo, kad „gaminiai (arba veiklos) mainomi tik kaip prekės“ (5). Taigi prekės forma, prekiniai santykiai ir prekių mainai apima visą žmogų – jo poreikius ir gyvenimo būdą. Čia galima įžvelgti vieną esminių kapitalizmo sistemos prieštaringumų. Toks žmogaus buvimo ir vartojimo būdas naikina pačios kapitalizmo sistemos diegtą žmogaus vidinio (dvasinio) gyvenimo išskirtinumą bei jo priešinimą išoriniam gyvenimui. Kodėl reikia diegti dvasinio gyvenimo išskirtinumo nuovoką? Kadangi ji susijusi su naujų poreikių ugdymu ir jų įvairove, taigi dvasinių poreikių, su kuriais siejamos naujos rinkos ir naujos prekės, ugdymu. Tačiau dvasinių jėgų ugdymas reiškiasi kaip dvasinė veikla, įgaunanti prekinę formą, vadinasi, plečianti suprekinamo pasaulio sritį ir šitaip sulyginanti žmogaus dvasinį ir materialinį gyvenimą. Prieš pusantro šimto metų numatytas veiklų suprekinimas tapo mūsų gyvenamo meto apreikštimi – juk gyvename paslaugų rinkų pasaulyje ir patys visas savo išgales skiriame, kad sugebėtume tapti vienokia ar kitokia paslauga. Žmogus jau nebe ugdomas ar lavinamas – jam teikia-mos ugdymo bei lavinimo paslaugos, kurias jis perka ir vartoja. Kita vertus, šiuo metu, plečiant intelektinės nuosavybės supratimą, ryškėja tendencija įžvelgti ir išskirti vis smulkesnius žmogaus veiklos „elementus“, išradimus bei sumanymus ir įteisinti jų nuosavybę kaip „autorystę“ ar patentuotą „išradimą“ (6).

 

        Kapitalizmas kuria tokią gamybos santykių aplinką, kurioje įsivyrauja grynieji mainų santykiai. Juos skatina nepaliaujamai įvairėjantis darbo pasidalijimas. Spartėjant ir įvairėjant mainų vyksmams, didėja ir pinigų – visuotinio mainų ekvivalento – reikšmė. Pinigai yra vertė, atskirta nuo prekių ir įgavusi savarankiškos prekinės egzistencijos pavidalą. Kadangi prekės vertė yra pinigai, vadinasi, prekiniai santykiai yra piniginiai santykiai. Ir niekas kitas. Todėl galime teigti, jog žmonių bendravimas virsta tokiais santykiais, kuriuos neišvengiamai ima grįsti įkainavimas. Kitaip tariant, žmonių egzistavimas tampa įkainojamas ir įkainojantis. Beje, šitai ir yra įvairiausių ekonomizmo versijų atspirties taškas.

 

        Prekėse, kurios susieja savyje gaminius, gamybos priemones, darbo jėgą, vartotojus ir jų veiklas, glūdi tam tikras prieštaringumas: nors prekės kokybiškai skiriasi, tačiau visos jos sykiu yra ekvivalentiškos mainomosios vertės atžvilgiu ir kiekybiškai įvertinamos pinigais. Tad jų kokybiniai bruožai nebetenka esminio skirtingumo reikšmės, nes jie automatiškai įgauna piniginę kiekybinę išraišką – ji ir yra prekės ekonominės būties esmė, kurios paradoksalumą liudija prekės ir pinigų santykio apsivertimas. Ekonominės egzistencijos atžvilgiu prekė, pasak K. Marxo, yra „tik gamybinio santykio ženklas, simbolis, tik savosios vertės ženklas“ (7). Vadinasi, pinigai liaujasi būti prekės ženklu ir prekė ima reikšti pinigus. (Kaip tik šį esminį prekės ženkliškumą, paremtą jau ne apčiuopiamu daiktiškumu, o pinigų vertės abstrakcija, postmoderniajame būvyje išskleidžia kultūros ženklų ir vaizdinių suprekinimas ir juo grindžiama industrija. Šitai rodo prekės ženklo pavyzdys: prekės ženklas tampa tarsi visų juo apimamų prekių substancija, kurią žymi konkretūs gaminiai.) Ekonomikos proceso grandinėje gamyba–produktas–prekė–mainomoji vertė–pinigai paskutinis elementas tampa savarankiškas ir įgauna tokią galią, kad ima kildinti ne tik visus tos grandinės elementus bei vyksmus, bet ir apskritai visuomeninius santykius: „Patys pinigai tampa esminiu socialiniu saitu (das Gemeinwesen) ir nepakenčia jokio viršesnio visuomeninio ryšio“ (8). Tačiau tą visuotinio gamtos dėsnio veikimui prilygstančią galią pinigai įgauna virsdami kapitalu. Tad kaip tik kapitalo ir jo veikimo logikos aiškinimu ne tik galima, bet ir dera grįsti visokią kapitalizmo raidos bei jo stadijų analizę, taip pat tą suprekinimo vyksmu apsireiškiančią logiką būtina bent jau turėti omenyje, gvildenant konkrečius modernybės ar postmodernybės būvio bruožus.

 

        Pinigai nėra kapitalas: kapitalu pinigai tampa tada, kai išplėtoti visuomeniniai santykiai sukuria sąlygas individus paversti darbo jėga ir pirkti pastarąją kaip mainomąją vertę. Tačiau kapitalui darbo jėga yra vartojamoji vertė, sugebanti teikti pridėtinę vertę, kai yra suvartojama. Nesiimsime detaliai gvildenti, kaip individai virsta darbo jėga, o pastaroji – vartojamąja verte kapitalui, nei pinigų apyvartos ir kapitalo kaupimo istorinių aplinkybių, tik atkreipsime dėmesį į keletą kapitalo bruožų, kurie nulemia tuos visuomenės būvio ypatumus, kuriuos siejame su postmodernybės nusakymais.

 

        Pirmiausia kapitalas yra vyraujantis buržuazinės visuomenės santykis, jos buvimo būdas ir aukštesnė pinigų forma. Kapitalas kyla ne iš darbo, o iš apyvartoje atsirandančios, joje savarankišką egzistenciją įgaunančios mainomosios vertės ir nepaliaujamai sukasi prekė–pinigai ratu. Tačiau tas ratas nėra uždaras, nes kapitalas peržengia tapatumą sau (pinigai + prekės), įgyvendindamas savąjį imanentinį saviraidos ir veiklos tikslą – savidaugą. Vadinasi, tam tikslui pajungiama ne tik gamybos, bet ir visuomenės raida. Atsižvelgdami į šį tikslą galime sakyti, jog kaip tik kapitalas ir yra šaltinis visokių transgresijų, kurios ypač būdingos postmoderniajam būviui ir kurias gvildena įvairiausi transgresijos diskursai, o jo raidos ypatumai nulemia esminius visuomenės būvio bruožus. Kad ir kokius „geresnio gyvenimo“ ar „poreikių tenkinimo“ šūkius (tiksliau, šūksnius) iškeltų visuomenė kaip ateities gaires, visos tos gairės vienaip ar kitaip turi atliepti kapitalo savidaugos tikslą, kuris žmonių kasdieniame gyvenime reiškiasi kaip naudos imperatyvas. To tikslo ir gairių dermę užtikrina kultūra, kuri teikia įvairius sužmogintus kapitalo tikslo paveikslus, tampančius interiorizuotomis gyvenimiškomis vertybėmis. Juk žmonių nepavyktų suburti ar nukreipti abstrakčiu kapitalo dauginimo tikslu – pavyzdžiui, šūkiais „mūsų laisvalaikis – europiniam kapitalui kaupti“, tačiau visi kuo puikiausiai prisitaiko prie „investicinio klimato“ ar „sąlygų investuotojams“ gerinimo, taip pat prie „darbo jėgos paslankumo (flexibility)“ programų ir laiko jas savaime aiškiu visuomeniniu bei asmeniniu gėriu.

 

        Kaip kapitalas įgauna tokią galią, kad virsta vienintele kuriančia ir visuomenės raidą skatinančia galia? Pinigai subendrina prekių mainomąją vertę, o kapitalu tapę pinigai įtraukia į savo apibrėžtį ir vartojamąją vertę – kapitalas peržengia mainomąją vertę ir vartoja vertę kuriantį darbą. Kadangi darbas kapitalui yra vartojamoji vertė, pats iš savęs darbas negali kildinti savo vertės – pastaroji susijusi ne su pardavėju, bet su vartotoju. Todėl vien tik kapitalas nustato darbo sąlygas ir jį įkainoja. Parduodamas darbas virsta mainomąja verte, kuri ir keičiama į pinigus. Galima sakyti, jog kapitalas yra vertės savididos vyksmas. Kapitalas išlaisvina žmogų iš gamtinių poreikių bei ankstesnių luominių santykių valdžios tam, kad imtų gaminti jį kaip vis įvairėjančių poreikių „paketą“, kuris tampa asmenybės dvasinio turtingumo ženklais bei kultūrinėmis saviugdos vertybėmis. Kapitalo apibrėžtis suponuoja pasaulinės rinkos kūrimą, kadangi kapitalui visokios ribos yra būtinos įveikti kliūtys, ir vis naujų poreikių ugdymą, nes jie ir yra vartojamoji vertė. Išlaisvindamas žmogų iš gamtinių poreikių ir gamtos jėgų valdžios, kapitalas sukuria visuotinio gamtos ir žmogaus savybių eksploatavimo, kitaip tariant, visuotinio naudingumo sistemą (9), kurioje sunyksta visi savaime aukštesniais laikytini dalykai, galintys (ar grasantys) patys nustatyti savo buvimo sąlygas. Ta sistema, kurioje vyrauja kapitalo savidaugos tikslas, apima visas kultūros ir mokslo sritis, o pastarųjų skyrimas tampa sąlygiškas kapitalo apyvartos atžvilgiu (pelno norma). Gamta žmogui taip pat netenka savaiminės galios bei vertės ir tampa tik naudingu dalyku – žaliavomis bei ištekliais, todėl teorinis jos dėsnių pažinimas, pasak K. Marxo, ima reikštis „vien kaip gudrybė“, pavergianti gamtą žmogaus, o tiksliau – kapitalo, poreikiams (10).

 
 

        Naujieji laikai: apyskaita, tyrinėjimas ir suišteklinimas

 

        Panaši visuotinio naudingumo sistema išsiskleidžia ir M. Heideggerio aiškinimuose bei svarstymuose, kokie yra esminiai naujųjų moderniųjų laikų, taip pat žmogaus ir jo gyvenamo pasaulio bruožai. Visuotinio naudingumo sistema įsivyrauja suišteklinant gamtą ir žmogaus gyvenamą pasaulį, o suišteklinimą skatina ir laiduoja vieningu mokslo–technikos–gamybos vyksmu pasireiškiantis būtiškasis apskaičiuojantis projektavimas. Kitaip sakant, modernybės projektas.

 

        Naujuosius laikus žymi subjekto, mokslo ir matematinę gamtotyrą pajungiančios mašininės technikos iškilimas. Tad galime teigti, jog ir šis vokiečių mąstytojas kalba apie kapitalizmo susiklostymo tarpsnį, kurio esminiai bruožai atskleidžiami svarstant mokslo bei jį grindžiančio esinio ir tiesos santykio klausimą. Aptardamas šiuolaikinį mokslo supratimą, jis paryškina esminį jo skirtingumą ir nuo viduramžių doctrina bei scientia, ir nuo graikų episteme, tad jau pati mokslo raida žymi Būties raidos stadijas, o dabartinis mokslas tampa esminiu moderniųjų laikų būvio bruožu. Mokslas esmiškai susijęs su tyrinėjimu, kuris atveria ir nustato tam tikrą tyrinėjimų sritį, projektuodamas į ją vyksmų bei įvykių planą. Tam planui tampa pavaldūs visi įvykiai, o pavaldumą laiduoja projektavimo matematiškumas. Tad visi gamtos tyrinėjimai įgyvendinami skaičiavimu paremtais matavimais. Iš mokslinio tyrinėjimo matematiškumo kyla jo eksperimentiškumas, tad daroma apibendrinanti išvada, jog naujųjų laikų tyrinėjantis eksperimentas išsiskleidžia jam matą teikiančio „tikslaus gamtos projekto rėmuose ir (yra) šiam projektui pavaldus“ (11). Mokslo tikslas yra paversti tiriamą dalyką objektu. Mokslas per tiriamąją veiklą išskiria vis naujas tyrinėjimo sritis (suobjektina vis daugiau pasaulio), todėl neišvengiamai specializuojasi – randasi pagal daugybę metodų išskleisto pamatinio gamtos projekto atmainų.

 

        heideggeris

 

        Kaip pamatinį vyksmą, nuo kurio priklauso mokslas ir kuris skatina mokslo raidą, M. Heideggeris išskiria gamybą ir teigia mokslą tampant gamybiniu. Kaip šitai vyksta? Per mokslo institucionalėjimą. Mokslas plėtojasi kaip institucija dėl to, kad jam reikia nepaliaujamai kaupti bei tikrinti gautus duomenis ir, remiantis jais, numatyti naujus tyrinėjimus, taip pat planuoti bei telkti tyrinėtojų pajėgas. Įsitvirtinant instituciniam mokslo pobūdžiui, metodas nustelbia esiniją – gamtą ir istoriją, – ir esinija virsta tyrinėjimo objektu.

 

        Kai žmogus tampa subjektu, pasikeičia jo esmė – žmogus savimi, kaip subjektu, ima grįsti visą esiniją jos būties ir tiesos atžvilgiu. Pasaulis virsta priešstovinčiu vaizdu, kuriuo jau pagal savo poreikius disponuoja žmogus. Ką reiškia vaizdas? Pasak M. Heideggerio, jis yra „priešstatančiojo pagaminimo darinys“ (12). Subjektas prieš save tvirtina tokį pasaulio vaizdą, kuriuo pasaulis suobjektinamas taip, kad jį jau galima pulti ir užimti. Pažintinis tiriamasis santykis yra antpuolis, pasaulio puolimas ir užgrobimas, pats tikriausias užgrobtų sričių nusiaubimas. Toks žmogaus santykis su gamta ir pasauliu, pasaulio išsislaptinimas subjektui objektyviai – tai būtiškasis vyksmas, nepriklausomas nuo žmogaus valios. Tad mokslo, technikos ir gamybos jungtis yra ne atsitiktinė, o lemtinga, plaukianti iš Būties išsislaptinimo būdo – per mokslinę techninę objektyvią gamybą. Mokslas realybę nustato taip, kad ji visą laiką išsislaptina kaip objektyvus padarinys, o atsižvelgiant į mokslo gamybiškumą – kaip gaminys. Tokiame išsislaptinimo vyksme žmogus taip pat neišvengiamai egzistuoja kaip gaminys ne tik K. Marxo aptarto vartotojo požiūriu, bet ir metafiziškai.

 

        M. Heideggeris Naujųjų laikų būvį svarsto gilindamasis į mokslo fenomeną, kadangi kaip tik moksle ryškėja esminis apskaičiuojantis projektuojantis čia-būties pobūdis, jame skleidžiasi subjekto ir objekto priešstova, jis įtvirtina plėšikišką žmogaus santykį su jo gyvenamu pasauliu ir pačiu savimi, taip pat skatina lemtingą to pasaulio suišteklinimą, įsiviešpataujant grynajai valiai valdyti. Jo nurodytoje modernybės raidoje išskirtinas ypatingas slinkties metas, kurį pažymi po-statos (Ge-stell) pobūdžio aptarimas. Nesileisdami į ilgus šios svarbios ir sudėtingos sąvokos aiškinimus, atkreipsime dėmesį tik į vieną mums rūpimą dalyką. Po-stata nurodo tokį subjekto ir objekto santykio pasikeitimą, kad tas santykis iš akivaizdžios priešstovos pereina į ją grindžiantį pagrindą, kurio jau nebeįmanoma mąstymu „pagauti“ (panašiai pinigai iš daiktus įvertinančių ženklų tampa daiktų turiniu). Vadinasi, jis nuslepia save kasdienybės įprastume ir tikrume. Objektiškumo ir objektyvumo sritis taip išsiplečia, kad sunyksta jai oponavusi subjektiškumo sritis. Manytume, jog ši slinktis žymi perėjimą į žmogaus visokeriopo suišteklinimo tarpsnį. Suprantama, žmogaus subjektyvumas nėra sunaikinamas ar paneigiamas, tačiau jis jau veikia subjektyvių tapatumų gamybos ir vartojimo sąlygomis. Nors M. Heideggeris šio tarpsnio detaliau neaptaria, tačiau pateikia nepaprastai iškalbingus jo apibūdinimus, žadinančius žūties ir pabaigos nuojautas. Pasaulio žūtis, žemės ir žmogaus niokojimas yra ne kokie globaliniai katastrofiniai įvykiai, o metafizikos užbaigos vyksmas, kuris gali trukti labai ilgai – juk mes gyvename pasaulinių karų epochoje, tačiau nei kreipiame į juos dėmesio, nei juos apmąstome, o tik nepaliaujamai siekiame vis geresnio gyvenimo, vis demokratiškesnės demokratijos, vis didesnės pilietinės visuomenės brandos, sykiu kurdami vis naujesnius ir galingesnius ginklus. Anot M. Heideggerio, „žūties ir nuniokojimo tiksliausia išraiška yra ta, kad metafizinis žmogus, kaip animal rationale, įtvirtinamas kaip darbinis gyvulys“ (13). Būties apleistas metafizikos pabaigos žmogus „jau nebeslepia savo pobūdžio – būti svarbiausia žaliava“ (14). Žmogaus žaliaviškumo eksponavimas suvokiamas ne kaip žmogaus esybės pažeminimas, o kaip naujų galimybių panaudoti žmogų ir naudingai pritaikyti save laukas. Kaip tik šiuo metu išgyvename tokį būvį, kai pagrindinis įvairių projektinių skaičiavimų (beje, akademinė visuomenė visas savo išgales investavo į projektų rengimą, o humanitarinių mokslų srityje įsivyravo projektinis mąstymas), bendruomeninių santalkų, politinių bei ekonominių gairių nustatymas remiamas „žmogiškųjų išteklių“ (human resources) supratimu. Tokiu supratimu remiasi, kartu „išteklinį“ mąstymą skatina, skleidžia bei instituciškai įdiegia (likimo, gal Būties ironija) visi Europos Sąjungos mokslo plėtros bei mokslinių tyrinėjimų projektų rengimo dokumentai, kurie tampa nacionalinių valstybių švietimo sistemų gairėmis ir nustato humanitarinio mokslinio diskurso diegiamos pasaulėžiūros vertybinį „karkasą“.

 
 

        Postmodernybė – gyvybės suprekinimas ir suišteklinimas

 

        K. Marxo ir M. Heideggerio svarstymai veda į tam tikrą „tašką“ – naujųjų modernybės laikų slinktį, kurią paskatino ir kurią nusako visuotinis kapitalo, kaip valios valdyti, įsiviešpatavimas ir žmogaus bei gyvybės suišteklinimas. Tą modernybės slinktį nurodo bei įvairius slinkties aspektus gvildena ir įvairios postmodernios filosofinės teorijos, o ypač dekonstrukcija, paskelbusi metafizikos ir metafizinio žmogaus įveikos „programą“. Ji įtvirtino nuostatą išardyti binarinėmis opozicijomis grindžiamą mąstymą, kitaip tariant, „arba“ pakeisti nesibaigiančių „ir“ serija. Todėl dekonstrukciją galime laikyti filosofiniu postmodernaus būvio ženklu. Mums svarbus yra dekonstrukcijos paskatintas vidaus ir išorės opozicijos išardymas, naikinantis žmogaus vidinio pasaulio ir jo socialinės terpės priešpriešos nuovoką. Nors individas pagal marksistinę tradiciją laikomas socialinių santykių produktu bei gamybos gaminiu, tačiau tokį žmogaus vaizdinį papildo ir kitas vaizdinys, iškeliantis dvasines kūrybines individo galias, kurių išlaisvinimą iš kapitalo valdžios savo tikslu ir skelbė marksistinė ideologija. Dekonstruojant vidaus gyvenimo ir išorinės socialinės terpės opoziciją, iškyla tą opoziciją „suimančio“ ir jos vyksmo sritį nužyminčio žmogaus kūno svarba – kūnas tampa viena svarbiausių filosofinių temų. Naują požiūrį į žmogaus kūną ir jo reikšmę filosofijai pažymėjo M. Foucault, aiškindamas, jog kūnas yra įrašytų įvykių paviršius (užfiksuotas ir nužymėtas kalbos, o idėjų – ištirpdytas), sykiu išskaidytos, tačiau substancinės vienybės iliuziją teigiančios savasties raiškos vieta (15). Dvasinė gelmė, taip pat ir fiziologiniai procesai (jau seniau sukultūrinti ir sumeninti, o pastaruoju metu sugamybinti, vadinasi, suprekinti) ištraukiami į kūno paviršių, į „tiesioginio“ daiktiško sąlyčio su socialine ir kitokia aplinka sritį, kurios žemėlapį nustato ir nepaliaujamai peržymi socialinių bei rinkos galių kova, tiksliau – kapitalo metamorfozės. Netekęs dvasinės gelmės, kūnas įgauna kitą – neišsemiamų genetinių ir biologinių išteklių – gelmę, kuriai būdingas vienas esminis ypatumas, skiriantis ją nuo gamtos pasaulio. Koks tas ypatumas? Genetiniai ir jais grindžiami ištekliai atiduodami privačios nuosavybės valdžion. Skirtumą geriau įsisąmonintume įsivaizduodami, jog Mendelejevo elementų lentelėje pažymėti elementai yra tokia pat privati nuosavybė, kaip ir genomo sudedamosios dalys. Naujų kūno išteklių užgrobimas ir eksploatavimas vyksta plėtojant ir įtvirtinant genetinį diskursą. Drįstume manyti, jog šių „išteklių“ nusavinimas bei suprekinimas yra postmodernioji žmogaus suprekinimo apraiška. Tačiau suprekinimo procesas vyksta nuslepiant jį pagrindine XIX ir XX a. idėja – žmonijos išlaisvinimu, kadangi, pasak J.-F. Lyotard’o, „laisvės pažadas kiekvienam yra pažangos horizontas ir jo legitimavimas“ (16). Žmogaus bei gyvybės suprekinimas ir suišteklinimas vyksta nepaliaujamai skleidžiant jo išsilaisvinimo iš visokiausių kultūrinių, socialinių bei prigimtinių ar gamtinių apribojimų ideologiją.

 

        Nesiimdami išsamiai gvildenti žmogaus kūno ir genetinių išteklių suprekinimo vyksmo, aptarsime tik kai kuriuos šio proceso bruožus, kurie, manytume, patvirtina aptartus dviejų vokiečių mąstytojų koncepcinius aiškinimo „rėmus“. Genų inžinerijos ir biotechnologijų pramonės plėtra bei tos plėtros teikiamos galimybės paskatino aukso karštligę, kurią pažymi įvairūs tos srities tyrinėtojai. Naujoji aukso karštligė kreipia mokslines pajėgas bei investicijas į kūno teritoriją, o pastarosios suprekinimas, kad ir koks neteisėtas atrodytų tradicinės jurisprudencijos požiūriu, peržengia mus (17), išties tampa nevaldomas, šitaip paliudydamas esminę kapitalo ir kapitalizmo sistemos galią įveikti visokias ribas, trukdančias kapitalo savidaugai. Kūnas tampa sritimi, kurioje savo „sklypelius“ stengiasi įteisinti ir nusavinti aukso karštligės apimtos mokslo bei verslo korporacijos, taip pat valstybinės agentūros. Tą karštligę pagrįstai galėtume vadinti „kūno karštlige“, masinančia pasakiškais pelnais, o sykiu naujais visuomenės priežiūros ir valdymo būdais bei technologijomis. Aukso karštligės įvaizdis savaip paryškina kapitalizmo sistemos tęstinumą, kolonijinį jos pobūdį ir sykiu kolonializmo virsmą – geografinė ekspansija per globalizacijos „metą“ ima skleistis kūno išteklių eksploatavimo pavidalu. Kapitalizmas, įsiviešpatavęs geografinėje plotmėje – kolonijinis industrinis kapitalizmas – ir tapęs globalizaciniu kapitalizmu, aptinka naują ekspansijos sritį – gyvybę ir žmogaus kūną. Pažymėtina, jog tyrinėtojai, gvildenantys genetikos ir biotechnologijų tyrinėjimų keliamas filosofines, socialines, kultūrologines, etines bei kitokias problemas, dažniausiai, neminėdami nei K. Marxo, nei M. Heideggerio, šį kolonizavimo vyksmą nusako nuosavybės (ownership) išplėtimo ir suprekinimo (commodification) sąvokomis. Įvairių korporacijų, mokslinių bendrovių bei valstybinių agentūrų nuosavybe, kuri rinkon pateikiama kaip įvairiausios prekės, tampa žmogaus kūno „medžiagos“ ir gyvosios materijos elementai – genai bei proteinai, taip pat jų sąveikos procesai. Žmogaus kūno „ištekliai“ ir gyvybės formos suprekinamos išplečiant intelektinės nuosavybės supratimą ir tos nuosavybės apsaugos teises taip, kad jos apima genus, proteinus bei biotechnologijas. Patentuojami ir gene-tiškai modifikuoti gyvi organizmai – 1988 m. buvo užpatentuota vadinamoji Harvardo onkopelė. Pastaruoju metu ryškėja tendencija patentavimą naudoti kaip patikimą būdą išplėsti ir nusavinti tam tikrą rinką naujoms technologijoms18. Šios tendencijos pavyzdys yra korporacijos „Human Genome Sciences“ užpatentuotas proteinas, kurio funkcijos anuomet nebuvo žinomos. Vėliau paaiškėjo, kad kaip tik pro šį proteiną į ląstelę įsiskverbia AIDS virusas, tad dabar savininkai gaus atskaitymus nuo visų naujų vaistų, kurie trukdys ar neleis virusui praeiti pro proteino „vartus“. Patentas įteisino ne tik proteino, bet ir gydymo rinkos nuosavybės dalį. Europos Sąjungos 1998 m. patvirtinta Biotechnologijų direktyva (19) draudžia patentuoti žmogaus klonus, embrionų panaudojimo technologijas, tačiau leidžia patentuoti pavienius kūno elementus, taip pat ir genus, jei nustatoma galimybė juos panaudoti industriniu būdu.

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 5-6 (gegužė-birželis)

 

        Skaityti toliau