John Bellamy Foster. Adamo klaida ir Didžioji recesija
teorija

john bellamy foster        Šiandien jau visuotinai pripažinta, kad mes išgyvename didžiausią ekonominę krizę nuo 1930-ųjų metų. Nuosmukio trajektorija analogiška 1930-iesiems, nors JAV, t.y. krizės epicentro, atveju matomi nuosmukio sulėtėjimo požymiai (1). Labiausiai paplitusiu šio ekonominio kracho apibūdinimu tapo „Didžioji recesija“ – pavadinimas, kuris tiesiogiai remiasi Didžiąja depresija, tačiau vengia paties grėsmingiausio žodžio „depresija“, nes nori išvengti per didelio tapatinimo su 1930-aisiais. Tačiau, nepaisant pavadinimo, ekonominio kracho gilumas yra akivaizdus. Tai viena didžiausių krizių kapitalistinės ekonomikos istorijoje. Ji sukelia daugybę ilgalaikių problemų, kurios pagal savo pobūdį nėra vien ekonominės ir liečia visą socialinę bei ekonominę sistemą.

 

Dabartinės krizės gilumas ir konvencinės ekonomikos nesugebėjimas jos numatyti arba ją paaiškinti verčia mus atkreipti dėmesį į reiškinį, kurį radikalus ekonomistas Duncanas Foley‘is Adamo Smitho garbei pavadino „Adamo klaida“. Adamo klaida – tai „idėja, kad ekonominę sferą, kurioje troškimas įgyvendinti egoistinius interesus virsta objektyviais dėsniais, atnešančiais naudą visuomenei, galima atskirti nuo likusio visuomeninio gyvenimo, kuriame troškimas įgyvendinti egoistinius interesus yra abejotinas žiūrint moraliniu požiūriu ir turi būti pasvertas kitų tikslų atžvilgiu“. (2) Tokiu būdu Adamo klaida yra ir intelektualinio, ir moralinio lygmens klaida, nes pasireiškia požiūriais, kad ekonomiką galima (pagal Polanyi terminologiją) išrauti iš likusio visuomenės gyvenimo ir kad rinkos sistema, paremta asmeniniu gobšumu, gali sutapti su moraliniais visuomenės poreikiais.

 

Adamo klaida klasikiniu periodu savo viršūnės nepasiekė. Klasikinė politinė ekonomija „turėjo gilias šaknis sociologijoje“ ir naudojo „tuo metu egzistavusias kategorijas, tokias kaip klasė“, tuo tarpu šiuolaikinė ekonominė teorija „nesutinka su jokiomis kategorijomis, kurios peržengia individualaus veiksmo arba paprastos skirtingų žmonių individualaus veiksmo kombinacijos ribas“ (3). Šis kraštutinumas XX amžiuje buvo logiškai užbaigtas Hayeko darbuose, kurie tapo mūsų laikų neoliberalios tradicijos pagrindu.

 

Iš tikrųjų, jei „fundamentaliausias šios klaidos aspektas yra supratimas, kad kapitalo kaupimas ir jį lydinčios technologinės bei socialinės revoliucijos yra autonomiški ir spontaniški procesai, kurie tam tikru būdu įsišakniję „žmogaus prigimtyje“, tai nėra jokių abejonių, kad aukščiausia šio kraštutinumo išraiška tapo neoliberali era“ (4). Pastaraisiais dešimtmečiais mes matėme „Ekonominio nekaltos apgavystės mokslo“ („The Economics of Innocent Fraud“ – taip taikliai pavadino savo naujausią knygą Johnas Kennethas Galbraithas) kūrimąsi, kuris pervadina sistemą „laisvąja rinka“. Tai visiškai beprasmiškas pavadinimas, kurio tikslas yra nukreipti dėmesį nuo rūsčių monopolistinio kapitalizmo realijų: korporacijų, klasinio viešpatavimo ir socialinės nelygybės (5). Trumpai tariant, neoliberalioje eroje ortodoksinė ekonominė teorija nusikratė viso istorinio ir sociologinio turinio, kuris joje buvo.

 

Šiandien dažnai sakoma, kad mums reikalingas naujas Marxas, Veblenas, Keynesas arba Schumpeteris. Tačiau reikalingi ne gryni ekonomistai, o politiniai ekonomistai arba ekonomistai sociologai, tik tada jie galėtų tapti didingais. Tai teisinga ir vėlesnių ekonomikos mokslo disidentų atžvilgiu, tokių kaip Kaleckis, Sweezy‘is, Minsky‘is ir Galbraithas (jau nekalbant apie ekonominius sociologus, išaugusius iš pačios sociologijos, pavyzdžiui, Weberis, Tawney‘is, Polanis arba Millsas).

 

Jei ekonomikos analizėje mes atsižvelgiame į istorinius, sociologinius ir institucinius faktorius, tai Adamo klaida išnyksta ir Didžioji recesija nustoja buvusi nepaaiškinama. Šioje dirvoje tampa įmanoma naudinga polemika. Norėdamas tai pademonstruoti, pasiremsiu dabartinės krizės analize, neseniai išleistoje knygoje „Didžioji finansinė krizė: priežastys ir pasekmės“ („The Great Financial Crisis: Causes and Consequences“, 2009) (6), kurią atlikome kartu su Fredu Magdoffu. Mes nepretenduojame į besąlygišką savo argumentų originalumą, kad padarytume išvadas, mūsų akimis, visiškai akivaizdžias visuomenės mokslų specialistams, greičiau remiamės naujausia istorija bei daugumos aukščiau minėtų ekonominių sociologų idėjomis, ypatingai Marxo, Kaleckio ir Sweezy‘io.

 

Nors mus įtakojo įvairūs autoriai, teigiame, kad mūsų darbas remiasi marksistine tradicija. Schumpeteris kažkada pastebėjo, kad griežtas ekonominės teorijos ir ekonominės sociologijos atribojimas būtų „visiškai nemarksistinis“. Tokios kategorijos kaip klasė Marxui buvo vienu metu ir ekonominės, ir sociologinės, ir šiuo atžvilgiu jos buvo visiškai svetimos tų laikų pagrindinės krypties visuomenės mokslams. Lyginant su sterilia „klasės“ koncepcija ortodoksinėje ekonominėje teorijoje, Marxo socialinės klasės samprata, Schumpeterio žodžiais tariant, „yra gyvas, jausmingas, veikiantis sociologinis reiškinys“ (7). Tai rodo stiprų marksizmo pasipriešinimą Adamo klaidai ir suteikia jam rimtą pranašumą nagrinėjant struktūrinius sistemos prieštaravimus. Žiūrint per dialektinę marksistinę prizmę, socialinio pasaulio negalima nagrinėti tik iš ekonominio arba neekonominio taško.

 

Remdamasi marksistų politekonomistų Paulo Barano ir Paulo Sweezy‘io darbu „Monopolistinis kapitalas“ („Monopoly Capital“), mūsų knyga meta iššūkį paplitusiai nuomonei, kad kapitalistinė ekonomika natūraliai sukuria aukštų augimo tempų ir visiško užimtumo pusiausvyrą, o nuolatinė bedarbystė, nepilnas užimtumas ir žemi augimo tempai yra anomalijos, reikalaujančios paaiškinimo (8). Greičiau atvirkščiai – žemi augimo tempai, nedarbo augimas, nepilnas užimtumas ir perteklinė gamyba yra normali tendencija monopolistinio kapitalizmo sąlygomis. Žiūrint šiuo požiūriu, greitas augimas ir visiškas užimtumas „aukso amžiuje“ – 1950-1960 metais – yra anomalija, reikalaujanti paaiškinimo.

 

                 foster-magdoff-pelnas

                 Finansinio ir nefinansinio pelno augimo tempai lyginant su BVP (1970 m. = 100)

 

Šio požiūrio vertė ta, kad jis kur kas artimesnis realybei. Išvystyta kapitalistinė ekonomika didžiąją pokarinio laikotarpio dalį (nekalbant jau apie ikikarinius 1930-uosius metus) buvo šliaužiančios stagnacijos būsenoje. 1970-aisiais metais Amerikos ekonomika augo lėčiau nei 1960-aisiais. 1980-aisiais ir 1990-aisias metais ji augo lėčiau nei 1970-aisiais. O nuo 2000 iki 2007 metų ji augo lėčiau nei 1990-aisiais. Nuo 2007 metų pabaigos prasidėjo griūtis. Visa tai susiję daugiausia su monopolistinių pelnų ir kainodaros sistema bei augančia pajamų ir turto nelygybe. Realus atlyginimas JAV 2007 metais buvo toks pat kaip ir 1967 metais, nors pelnai, generalinių direktorių atlyginimai, pajamų ir turto nelygybė bei finansinės spekuliacijos pakilo iki stratosferos lygio!

 

Turint omenyje, kad Schumpeterio aprašyta geležinkelių ir autotransporto inovacijų epocha yra mažai tikėtina (prie jos šiuo atžvilgiu nepriartėjo netgi kompiuterinė skaitmeninė revoliucija), sistema turi vis mažiau galimybių pelningoms investicijoms (dėl nelygybės ir rinkos išsekimo). Tokiu būdu siekiant, kad augimas galėtų tęstis tokiais tempais, kurie kompensuotų besiplečiantį nepilną užimtumą, turėjo suveikti išorinės jėgos, t.y. specifiniai socialiniai istoriniai stimulai, esantys už vidinės kaupimo sistemos ribų. Didelę pokarinio laikotarpio dalį tokiu įsikišimu buvo didelės karinės išlaidos, tačiau jos darėsi vis mažiau efektyvios artėjant 1970-iesiems.

 

                 foster-magdoff-atlyginimai

                 Atlyginimų dalis, procentais nuo BVP

 

Nuo 1980-ųjų pagrindiniu ekonominės sistemos varikliu tapo kapitalistinės ekonomikos financializacija. Nerasdamos kur panaudoti savo milžinišką, nuolat augantį pridėtinį produktą (augančio pelno prie esamo gamybos lygio rezultatą), korporacijos aktyviai spekuliavo aktyvų kainomis, t.y. piniginėmis pretenzijomis turtui, ir tokiu būdu kurį laiką stimuliavo ekonomiką. JAV prasidėjo financializacija – vienpusis traukos centro poslinkis nuo gamybos į finansus – remiamas ir globojamas bankų bei kitų finansinių institutų. Jie kūrė vis daugiau egzotiškų finansinių instrumentų, kad suteiktų galimybę spekuliuoti milžiniškų lėšų investicijomis. Šio proceso rezultatu tapo vienas už kitą didesni finansiniai burbulai, lipdantys milžinišką finansinį antstatą ant stagnuojančios gamybos bazės. Finansinis burbulas leido ekonomikai augti, tačiau galiausiai jis susidūrė su realiosios ekonomikos silpnumu, kurio ir buvo pagimdytas.

 

Nuo pat pradžių buvo aišku, kad financializacija negali išspręsti ją pagimdžiusios stagnacijos problemo, ir kad anksčiau ar vėliau turės ateiti atpildas, pasireikšiantis tuo, kad finansai susilygins su lėtu visos ekonomikos augimu. Buvo tik neaišku, kada ir kaip tai įvyks, nes Federalinė rezervų sistema ir kiti centriniai bankai periodiškai kišosi į kreditines krizes kaip paskutinės instancijos kreditoriai, padedantys tęsti finansinių burbulų seriją. Tačiau buvo aišku, kad tam tikru momentu situacija taps nevaldoma. Šie pamąstymai buvo reiškiami „Monthly Review“ puslapiuose ganą ilgą laiką. Tačiau 2006 m. straipsnyje „Namų ūkių skolų burbulas“ (kuris yra mūsų knygoje) mes padarėme konkretesnę išvadą, kad financializacija ir būstų statybos burbulas sunaikino darbininkų klasės santaupas, kad šios kaupimo strategijos laikas priartėjo prie pabaigos, kad vis labiau tikėtina tampa financializacijos krizė. Mūsų knygoje kompleksiškai nagrinėjama, kaip atsiranda tai, ką mes vadiname „monopolistiniu finansiniu kapitalu“, jo santykis su klasės, korporacinės valdžios, valstybinių finansų ir globalinės ekonomikos problemomis. Mes baigiame savo darbą tvirtinimu, kad šiomis aplinkybėmis žmonija neturi lengvų išeičių (o sistema neturi jų apskritai) ir kad būtini radikalūs ppkyčiai.

 

Visa tai verčia daryti išvadą, kad mes gyvename epochoje, kuriai labiau nei bet kada reikia radikalios sintezės, kurią potencialiai siūlo politinė ekonomija, ekonominė sociologija ir ekologinė ekonomika. Uždaras neoklasikinių ekonominių modelių pasaulėlis, kuriais reikia tikėti, t.y. Adamo klaidos, tapo didele grėsme planetai ir visiems jos gyventojams (9).

______________________

(1) Barry Eichengreen and Kevin H. O’Rourke, “A Tale of Two Depressions,” Vox, original article April 6, 2009, updated June 4, 2009, www.voxeu.org/index.php?q=node/3421.

(2) Duncan Foley, Adam’s Fallacy: A Guide to Economic Theology (Cambridge, Massachusetts: Harvard University Press, 2006), xiii.

(3) Foley, Adam’s Fallacy, 155.
(4) Foley, Adam’s Fallacy, 224.

(5) John Kenneth Galbraith, The Economics of Innocent Fraud (Boston: Houghton Mifflin, 2004).

(6) John Bellamy Foster and Fred Magdoff, The Great Financial Crisis: Causes and Consequences (New York: Monthly Review Press, 2009).

(7) Joseph Schumpeter, Essays (Cambridge, Massachusetts: Addison-Wesley Press, 1951), 286.

(8) Paul A. Baran and Paul M. Sweezy, Monopoly Capital (New York: Monthly Review Press, 1966). Barano ir Sweezy‘io analizė buvo perkelta į financializacijos sritį vėlesniuose Harry Magdoffo ir Paulo Sweezy‘io darbuose 1960-1990 metais.

(9) Apie dar rimtesnes ekologines grėsmes, kurias kelia šiuolaikinis ūkinio gyvenimo būdas, žr. John Bellamy Foster, The Ecological Revolution (New York: Monthly Review Press, 2009).  Taip pat žr. Richard York, Brett Clark, and John Bellamy Foster, “Capitalism in Wonderland,” Monthly Review, vol. 61, no. 1 (May 2009), 1-18.

 

Vertė Leftas

2009 08 10

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti