Castor&Pollux: Krizė nebaisi tiems, kurie gyvena anapus kapitalizmo
teorija

castor&pollux        Ekonomikos magistrai Castoras su Polluxu svarsto alternatyvius ekonominius modelius, galinčius išvesti iš didžiosios kapitalizmo krizės. Iš pradžių pokalbyje vyrauja apokaliptinės nuotaikos apie naują pasaulinį karą, bet galiausiai abu prelegentai sutaria, kad įmanoma (ir būtina) kurti naują ekonomiką, kuri nusidriektų anapus privačia nuosavybe bei samdomu darbu grįsto kapitalizmo. „Nauja ekonomika – tai socialinė žmonių veikla anapus prekinių ir piniginių santykių“, optimistiškai teigia pašnekovai, apsvarstę kelių mąstytojų siūlomas išeitis iš krizės.

 

Castor: Šiandien kas antroje televizijos laidoje ir kas trečiame gatvės pokalbyje būtinai kalbama apie krizę. Noriu paklausti tavęs kaip ekonomistas ekonomisto: ar žinai, kodėl kilo dabartinė ekonomikos krizė? Kokios jos priežastys?

 

Pollux: Na, iš tiesų prikalbėtos milžiniškos jūros plepalų. Kiekvienas ekonomikoje šiek tiek prakutęs žmogus turi neginčijamą „savo“ nuomonę dėl jos priežasčių ir daugmaž tikslų įsivaizdavimą, kada ta krizė baigsis. Dešinieji laisvosios rinkos apologetai į krizę dažniausiai žiūri optimistiškai, nuolat kalba apie jos trumpalaikiškumą ir primygtinai siūlo vienintelę išeitį – daugiau kapitalizmo, mažiau valstybės reguliavimo, ir nematoma A. Smitho rinkos ranka pati viską sutvarkys! Jų nuomone, „tikros“ laisvosios rinkos pasaulyje iki šiol dar nebuvo, todėl dėl krizės kaltos valstybės, na... ir dar keletas pernelyg godžių Volstryto spekuliantų, kurie savo machinacijomis išpūtė šiandien per visus galus sproginėjantį finansinį burbulą. Kairieji valstybininkai sako priešingai: krizę sukėlė nevaldomas korporacijų veiklos chaosas, milžiniškas finansų rinkos atotrūkis nuo realių prekių rinkos ir... tie patys nuo pinigų troškulio apkvaitę Volstryto spekuliantai. Jie siūlo ir priešingus išeities iš krizės kelius – nacionalizuoti ekonomiką ir vietoj nematomos A. Smitho rankos uždėti plaukuotą valstybinio reguliavimo leteną. Štai tokie negausūs ir iš esmės banalūs samprotavimai apie krizę šiandien sukasi daugelio protingų žmonių makaulėse...

 

 Castor: O ką manai apie ją pats? Kas tai? Kapitalizmo krachas ar eilinė krizė, kokių jau buvo daug per žmonijos istoriją?

 

Pollux: Greičiausiai nei tas, nei tas. Iki kapitalizmo kracho dar toli, o į eilinę krizę irgi nepanašu. Tai greičiausiai neeilinė krizė, turėsianti skaudžių ir greičiausiai katastrofiškų pasekmių. Paaiškinsiu, kodėl taip manau. Šiandien K. Marxo pavardė nemadinga, tačiau ekonomikos mokslas per pusantro šimtmečio taip ir nesugebėjo sukurti teorijos, kuri ekonominių krizių priežastis paaiškintų geriau už Marxo sukurtą ciklinių perprodukcijos krizių teoriją (Marxas teigia, kad kapitalistinė ekonomika per maždaug 10 metų sukuria prekių perteklių, kuris turi būti pašalinamas per neišvengiamai prasidėsiančią krizę). 2008 m. pradžioje pasaulį užklupusiai ekonomikos krizei, atrodo, buvo būdingi visi perprodukcijos krizės požymiai, tačiau daugelio ekonomistų nuostabai standartinės priemonės, buvusios tokios efektyvios anksčiau, nebepadėjo. Vienkartinės finansinių lėšų injekcijos vartotojų rinkai, o vėliau – ir korporacijoms, nė kiek nepadidino žymiai sumažėjusios paklausos. Krizė tarsi bedugnėn gerklėn kimšo valstybių skiriamus milijardus ir toliau smagiai gilėjo. Korporacijos toliau spekuliavo valstybių skirtomis lėšomis, toliau krito gyventojų perkamoji galia, toliau užsidarinėjo gamyklos, toliau augo bedarbystė ir skurdas. Žodžiu, visos priemonės, kuriomis kapitalizmas išmoko susidoroti su trumpalaikėmis krizėmis, nuėjo šuniui po uodega...

 

Taigi krizė tęsiasi jau antrus metus, o jos galo niekaip nematyti. Laimei ekonomikos mokslas žino ne tik trumpalaikius, bet ir ilgalaikius ciklus – vadinamąsias ilgąsias Kondratjevo bangas. Nikolajus Kondratjevas (1892–1938) – rusų ekonomistas, Kerenskio vyriausybės ministras, Konjunktūros instituto įkūrėjas ir direktorius – nustatė, kad kapitalizmo ekonomika vystosi ilgesniais ciklais nei manė Marxas ir didelės krizės įvyksta ne kas 10, o maždaug kas 25 metai. Tokias dideles krizes, jo nuomone, sąlygoja ne prekių perteklius, o per tą laiką spėjantis pasenti ekonomikos modelis, stabdantis visos visuomenės vystymąsi. Pagal Kondratjevo teoriją, 2008-aisiais prasidėjusi pasaulinė krizė gali būti sulyginama su 1847–1849, 1873–1879, 1899–1904, 1929–1933 metų krizėmis, į tą pačią grandinę turi būti įtrauktos ir 1948 bei 1973 metų krizės. Visos šios krizės (išskyrus 1948-ųjų krizę, kuri buvo sąlyginai „švelni“ dėl žlugdančių II pasaulinio karo pasekmių ir todėl nesąlygojo radikalių permainų) sukėlė kokybines pasaulio ekonomikos pertvarkas ir privertė keisti kapitalizmo modelius. Taigi kažko panašaus reikia tikėti ir baigiantis 2008-ųjų krizei.

 

Castor: Iš kur ištraukei tą Kondratjevą?Apie jį kažkodėl nieko negirdėjau.

 

Pollux: Šis ekonomistas gerai žinomas, bet tik uždaruose specialistų sluoksniuose. Jo mokiniu galima laikyti amerikiečių sociologą, pasaulinių sistemų analizės pradininką Immanuelį Wallersteiną, kuris suformulavo „pasaulinės sistemos“ koncepciją. Savo analizėse Wallersteinas priėjo išvados, kad XX ir XXI a. riba patenka į pasaulinės sistemos stagnacijos laikotarpį.

 

Castor: Gerai, grįžkim prie krizių virtinės. 1848–1849 m. Europoje įvyko revoliucijos, vėliau pavadintos „tautų pavasariu“. 1899–1904 m. krizė sukėlė I-ąjį pasaulinį karą. 1929–1933 m. krizė atvedė Europon fašizmą ir totalitarizmą, dėl kurių prasidėjo II-asis pasaulinis karas. Manai, kad ir ši krizė baigsis revoliucijomis ar karais?

 

Pollux: Sunku pasakyti, tačiau politiniai pastarųjų metų įvykiai – Europarlamento ir daugelio šalių nacionaliniai rinkimai (tarp jų – ir Lietuvos) – leidžia daryti išvadą, kad pasaulis smarkiai krypsta į dešinę, jeigu ne į ultradešinę. Todėl visai įmanoma, kad įvairiose šalyse valdžią užėmę ultranacionalistai sukels ekonomiką stimuliuojančius lokalius karus, kurie vėliau gali peraugti į pasaulinį konfliktą. Toks būtų pesimistinis, bet labiausiai tikėtinas variantas.

 

Kita išeitis būtų man labiau priimtina. Kai kurie ekonominio vystymosi požymiai (nemokamos „atvirojo kodo“ programos, tinklinės verslo struktūros, kolektyvinio sprendimų priėmimo užuomazgos kompanijose) leidžia manyti, kad ekonomika gali išlipti iš duobės pasinaudojusi kūrybine masių energija bei kolektyvine sinergetika. Kitaip tariant, tai reikštų ekonomikos demokratizavimą – ekonomikos valdymas ir organizavimas taptų prieinamas ne tik korporacijų šefams, bet ir eiliniams mirtingiesiems. Bet kartu tai reikštų ir pagrindinės kapitalizmo šventovės griūtį – būtų panaikintas savininko teisės į sprendimų priėmimą ir pelno pasisavinimą monopolis. Antrasis kelias yra itin ilgas, konfliktiškas ir todėl labai abejotinas.

 

Castor: Cha, perspektyvos ne itin kokios: arba greitas pasaulinis „blitzkriegas“, laikinai „išgelbėsiantis“ ekonomiką, arba lėtas ir nuoseklus korporacinio ekonomikos valdymo modelio atsisakymas. Bet juk antrasis kelias, nors ir sumažinantis socialinius prieštaravimus tarp savininkų ir dirbančiųjų, nepašalina pagrindinės kapitalistinių krizių priežasties – prekių pertekliaus problemos. Ir toliau milžiniškais tempais bus gaminamos prekės, kurių gausa sandėliuose anksčiau ar vėliau vėl sukels didesnes ar mažesnes krizes.

 

Todėl man artimesnis ekonomikos gelbėjimo modelis, apie kurį kalbėjo į Lietuvą neseniai atvykęs ir pranešimą Laisvajame universitete perskaitęs italų filosofas bei visuomenės kritikas Franco (Bifo) Berardi. Jis filosofas, o ne ekonomistas, bet daugeliui vis tiek pasirodė keista, kad kalbėdamas apie krizę, jis stengėsi vengti ekonominių terminų. Tačiau greitai paaiškėjo, kur šuo pakastas – jis mano, kad kapitalizmo krizės priežastys slypi anapus (už) ekonomikos. Bifo manymu, kapitalizmas yra socialinė ir psichologinė žmonijos liga, kurios neįmanoma išgydyti ekonominėmis priemonėmis. Sustabdyti ligos progresavimą ir atitolinti mirties agoniją – galima, o štai galutinai išgydyti – ne.

 

Bifo sako, kad dėl krizės kalti ne keli Volstryto spekuliantai, o mes visi, perėmę tų spekuliantų mąstymo būdą, gyvenimo siekius bei vertybes. Ko mes norime iš gyvenimo? Aišku, gerai gyventi. O geras gyvenimas mums tiesiogiai siejasi su žodžiu „daugiau“: mes norime daugiau valgyti, daugiau linksmintis, daugiau dirbti ir daugiau dulkintis. Vis daugiau ir daugiau! Kaip sovietmečiu: šiemet pasidulkinti du kartus daugiau nei pernai! Bet viskam yra ribos. Beje, nuolatinio kapitalistinės ekonomikos augimo absurdą vaizdžiai parodo paprastas pavyzdys – kas atsitiktų, jei Mergelė Marija būtų investavusi vieną centą į savo kūdikį Jėzų su 6 proc. metinėmis palūkanomis? Ogi po 2000 m. investuotų pinigų vertė prilygtų aukso luitui, kuris būtų 209 trilijonų kartų didesnis už Saulę! (Kita vertus, jei palūkanos nebūtų sumuojamos, kaip tai daro mūsų bankai, tai Marijos investuoto cento vertė po 2000 metų tebūtų 1,21 JAV dolerio.)

 

Taigi Bifo visų pirma siūlo radikalias permainas mūsų galvosenoje. Jo manymu, mūsų ekonomikos augimas pasiekė „biologines“ ribas – planetos resursai jau beveik išnaudoti, visiškai išseko ir socialinių smegenų (bendrojo žmonijos intelekto) ištekliai. Todėl ekstensyvus vystymosi kelias mums jau uždarytas – tokioje situacijoje žmonijai reikia dar kartą permąstyti egzistencinį gyvenimo vertybių klausimą ir imti kurti kitokią ekonomiką. Gerovė turi būti matuojama ne turtu, o džiaugsmu, kurį teikia gyvenimas. Vertybė turėtų būti ne alinantis darbas siekiant kuo daugiau uždirbti, o visapusiškai turininga ir pasitenkinimą kelianti socialinė veikla. Kitaip tariant, Bifo siūlo toliau džiaugtis gyvenimu, bet ne už pinigus. Juk saulėtekiai ir saulėlydžiai nekainuoja nieko!

 

Ta „kitokia ekonomika“ ir yra socialinė žmonių veikla anapus prekinių ir piniginių santykių. Labai supaprastinus šią socialinių mainų sistemą, ji atrodytų taip: aš tave išmokau, pavyzdžiui, groti birbyne, o tu man atsidėkoji papasakodamas linksmą anekdotą. Aišku, praeis daug laiko, kol žmonės išmoks keistis socialinės veiklos produktais nepaverčiant jų prekėmis ir pinigais, bet šis kelias radikaliai pakeistų žmoniją ir išlaisvintų jos kūrybines galias, kurios dabar surakintos paprasčiausio darbo už pinigus.

 

Pollux: Visa tai puiku, tačiau eiliniam žmogeliui, ryte tvarkingai pėdinančiam į darbą, o vakare besilinksminančiam prie televizoriaus ar alaus bokalo, tokios mintys atrodys kaip baisi šventvagystė arba bent jau miglota socialinė utopija. Todėl norėčiau pateikti keletą praktinių pavyzdžių, kaip žmonės jau šiandien žengia anapus kapitalizmo.

 

1986 metais Vokietijoje Niederkaufungeno kaimo centre susibūrė komuna, kuri po 20-ies su trupučiu metų tapo didžiausia nereligine bendruomene Vokietijoje, užsiimančia pačia įvairiausia ekonomine, politine ir kultūrine veikla. Komunos nariai jau seniai sukūrė alternatyvią ekonomiką, paremta bendradarbiavimu, nehierarchinėmis struktūromis ir socialiniais ekologiniais modeliais, todėl jiems jokios krizės nebaisios. Niederkaufungeno komunoje nėra privačios pastatų, darbo ar transporto priemonių nuosavybės, visos pajamos patenka į bendrą kasą, kiekvienas gali iš jos pasiimti tiek, kiek jam reikia. Komunizmas? Galbūt, bet ne sovietinis, todėl tūlam lietuviui baimintis nederėtų.

 

2001 metais Argentinos darbininkai užėmė Neuquéno provincijoje įsikūrusią keraminių plytelių gamyklą „Cerámica Zanón“, nes ankstesnis jos savininkas bankrutavo ir norėjo ją uždaryti. Darbininkai įkūrė kooperatyvą „Fábrica sin Patrones“ („Fabrikas be viršininkų“) ir toliau plėtė gamybą, tik jau be savininko, nes savininkais tapo visi įmonės dirbantieji. Šiandien gamykloje dirba beveik 500 darbuotojų, kuriems negresia ekonominės krizės sąlygoti atleidimai. Dar daugiau – gamyklą nelegaliai „eksproprijavę“ darbininkai visai neseniai tapo teisėtais savininkais – 2009-ųjų rugpjūčio 14 d. Neuquéno deputatų taryba 26 balsais „už“ ir 9 balsais „prieš“ priėmė sprendimą, įteisinantį 2001-ųjų metų gamyklos okupaciją. Taigi „Zanón“ istorija įrodo, kad ekonomika gali puikiai vystytis ir be korporacinio modelio.

 

Castor: Ką gi, šie pavyzdžiai tikrai įkvepia naujiems ieškojimams. Tik vargu ar jie įkvėps LLRI, TVF ir PB ekspertus, kurie aktyviai propaguoja apipelijusią „šoko doktriną“ (skaitykite Naomi Klein!) ir nori mus suriesti į ožio ragą.

 
Balsas.lt, 2009 09 03