FAQ: Anarchistinis vaikų ugdymas (6). Ką mano anarchistai apie seksualinę paauglių laisvę?
teorija

seksualine laisve        Viena didžiausių brendimo problemų yra seksualinė priespauda iš tėvų pusės ir visuomenės apskritai. Paauglystės laikotarpis yra metas, kai seksualinė energija pasiekia aukščiausią tašką. Iš kur tada atsiranda absurdiškas reikalavimas, kad prieš tapdami lytiškai aktyviais, paaugliai „palauktų iki vestuvių“ ar bent jau iki tol, kol paliks tėvų namus? Kodėl „išsivysčiusių“ šalių knygose surašyti įstatymai leidžia 17 metų amžiaus merginos tėvams (!) suimti 19 metų „berniuką“ už tai, kad šis abipusiu sutarimu mylėjosi su ja, ir vadina tai „išprievartavimu“?

 

Atsakydami į šiuos klausimus turime prisiminti, kad valdančioji klasė nesuinteresuota skatinti žmonių polinkio į demokratiją, nepriklausomybę ir malonumus, kuriuos teikia ne nuosavybė, o kiti dalykai. Ji remia tai, kas prisideda prie visuotino paklusnumo, nuolankumo, priklausomybės, bejėgiškumo ir pagarbos autoritetams – charakteringų bruožų, įtvirtinančių hierarchiją, nuo kurių priklauso valdančiosios klasės galia ir privilegijos.

 

Jau kalbėjome, kad seksas yra intensyviausia malonumo forma (ir vienas svarbiausių elementų, palaikančių draugystę ir apskritai ryšius tarp žmonių), kai naudojama kūno ir emocijų bioenergija, todėl seksualumo slopinimas yra viena galingiausių psichologinio žmonių žalojimo ir nuolankaus/autoritarinio charakterio struktūros formavimo priemonė (kartu skleidžiant susvetimėjimą). W. Reichas pastebi, kad toks charakteris, sudarytas iš „seksualinės impotencijos, bejėgiškumo, susisaistymo poreikio, nostalgijos lyderiui, autoriteto baimės, drovumo ir misticizmo. Tokiu būdu struktūrizuoti žmonės yra neįgalūs demokratijai. Visos pastangos sukurti ar palaikyti tikrai demokratiškai valdomas organizacijas eina perniek, kai tik susiduriama su tokiomis charakterio struktūromis. Jos suformuoja psichologinį foną, kuriame gali vystytis diktatoriški demokratiškai išrinktų lyderių siekiai ir biurokratiniai polinkiai. Seksualinis slopinimas kuria bijantį autoritetų, bijantį gyventi vasalą ir tokiu būdu nuolat kuria galimybes saujelei galią turinčių žmonių valdyti mases“ („The sexual revolution: toward a self-regulating character structure“, 82 psl.).

 

Nėra jokių abejonių, kad valdantysis elitas ne visai suvokia, kad jo galia ir privilegijos priklauso nuo diegiamo į mases neigiamo požiūrio į seksą. Tačiau jie tai nujaučia. Seksualinė laisvė yra svarbiausia ir galingiausia, todėl kiekvienas konservatyvus ir reakcingas žmogus instinktyviai krūpčioja vien nuo minties apie „socialinį chaosą“, kuris kiltų ją įgyvendinus. Tada psichologinį foną lemtų maištingi, nesiskaitantys su autoritetais charakteriai. Būtent todėl „šeimos vertybės“ ir „religija“ (t.y. disciplinuota ir privaloma seksualinė moralė) yra pagrindiniai konservatorių bei reakcionierių dienotvarkės punktai. Todėl anarchistams nepaprastai svarbu pastebėti kiekvieną seksualinės priespaudos apraišką visuomenėje. Tai reiškia, kad anarchistai pripažįsta paauglių teisę į nevaržomą seksualinį gyvenimą.

 

Paauglių seksualinei laisvei paremti galima rasti nemažai argumentų. Pavyzdžiui, pašalinus visas kliūtis paauglių seksualumui, būtų išvengta daugybės paauglių savižudybių. Tai aiškiai įrodo etnologinės seksualiai nesuvaržytų „primityvių“ bendruomenių studijos:

 

„Visi misionieriai, mokslininkai ir net žmonės, pasipiktinę tų „laukinių žmonių ištvirkimu“, liudija, kad po lytinės brandos ritualų paaugliai tuoj pat pradeda aktyvų lytinį gyvenimą, o kai kurios primityvios bendruomenės seksualiniams malonumams skiria daug dėmesio. Lytinės brandos ritualai yra reikšmingas socialinis įvykis. Kai kurios primityvios bendruomenės ne tik netrukdo paauglių seksualinei veiklai, bet ir visokeriopai ją skatina, pavyzdžiui, įrengia bendruomeninius namus, kuriuose po brandos apsigyvenę paaugliai gali mėgautis lytiniais santykiais. Net ir bendruomenėse su griežtai monogamine šeimos institucija paaugliams suteikiama visiška laisvė mėgautis lytiniais santykiais nuo brandos iki vedybų. Nei viename iš šių liudijimų neužsimenama apie skurdų seksualinį gyvenimą ar apie paauglių, kenčiančių nuo meilės be atsako, savižudybes (nors, žinoma, pasitaiko ir tokių nelaimingų meilių). Nėra prieštaravimo tarp seksualinės brandos ir genitalinio seksualinio pasitenkinimo trūkumo.“ (Ibid., 85 psl.).

 

Seksualinė paauglių priespauda glaudžiai susijusi su nusikalstamumu. Jei aplink sukiojasi šimtai paauglių, neturinčių vietos užsiiminėti intymiais santykiais, jie darys tai tamsiose pakampėse, automobiliuose ir pan., visada įsitempę ir susirūpinę, kad kas nors jų neužkluptų. Tokiomis sąlygomis visiškas pasitenkinimas neįmanomas, tai yra tiesus kelias į augančią įtampą, neviltį ir bioenergijos apmirimą. Todėl jausdamiesi nepatenkinti, jie trukdo vieni kitiems, tampa pavydūs ir pikti, įsivelia į muštynes, įklimpsta į narkotikus, kaip į visaverčio lytinio gyvenimo pakaitalą, nuleisdami „garą“ niokoja nuosavybę (užslėptas įniršis) ar net žudo. W. Reichas sako, kad „paauglių nusikalstamumas yra matoma užslėptos vaikų ir paauglių seksualinės krizės išraiška. Galima prognozuoti, kad jokia visuomenė neišspręs šios paauglių psichopatologijos problemos tol, kol neįsidrąsins ir neįgys žinių apie vaikų ir paauglių lytinio gyvenimo reguliavimą lytinių santykių skatinimo būdu“ (Ibid., 271 psl.).

 

Dėl tos pačios priežasties aišku, kad „gaujų“ problemos sprendimas irgi glūdi seksualiniame paauglių išlaisvinime. Žinoma, mes netvirtiname, kad pačios gaujos slopina seksualinį aktyvumą. Priešingai, viena iš pagrindinių paauglių įsitraukimo į gaujų veiklą priežasčių neabejotinai yra viltis gauti daugiau galimybių seksui. Tačiau gaujoms būdinga manija atsitiktiniams santykiams, pornografijai, sadizmui ir kitoms tamsiosioms sekso pusėms rodo, kad iki tol, kol vaikai pasiekia tinkamą gaujoms amžių, juose, dažniausia dėl nusistačiusios prieš seksą represinės aplinkos, jau būna išsivystę liguisti antriniai impulsai. Šių impulsu pasireiškimai visai nėra tai, ką anarchistai vadina seksualine laisve. Anarchistiniai siūlymai paauglių išlaisvinimui remiasi prielaida, kad nevaržomas seksualumas ankstyvoje vaikystėje yra būtina sąlyga sveikai paauglių seksualinei laisvei.

 

Taikant šiuos pastebėjimus dabartinei visuomenei, turi būti aišku, kad paaugliai ne tik privalo turėti plačias galimybes naudotis privačiu kambariu netrikdomai seksualinei veiklai su savo partneriais, bet ir tėvai turėtų aktyviai skatinti tokį elgesį galvodami apie savo vaikų sveikatą ir laimę (žinoma, kartu skatindami domėtis ir saugiu seksu, kontracepcija, gerbti savo partnerį). Partnerio pagarba čia yra esminė. Maurice’as Brintoonas pastebėjo, kad nusistovėjusioje visuomenėje seksualinio išsilaisvinimo pastangos sukels dvejopą reakciją: tiesioginę opoziciją ir bandymą atsinaujinti. Bandymas atsinaujinti atrodys kaip „seksualumo atskyrimas nuo individo ir pavertimas to savaime suprantamu dalyku, o tada šios atsiradusios spragos bus energingai užpildomos siekiant komercinės naudos. Taigi šiuolaikiniam jaunimui laisvinantis iš autoritarinės ir patriarchalinės šeimos gniaužtų, susiduriama su laisvo seksualumo įvaizdžiu, kuris iš tikro yra tik tikslingas jo iškraipymas“. Tai galima stebėti visur – nuo seksualumo naudojimo reklamoje iki sekso industrijos.

 

Deja, tokia seksualumo plėtra yra visiškai priešinga anarchistų trokštamam sveikam seksualumui. Taip yra todėl, kad „seksas pristatomas kaip vartojimas. Bet lytiniai instinktai skiriasi nuo kitų instinktų, nes juos gali patenkinti tik kitas, gebantis galvoti, veikti ir kentėti žmogus. Modernaus kapitalizmo sąlygomis seksualumo atskyrimas yra dalis visuotino susvetimėjimo proceso, kai žmonės paverčiami objektais (šiuo atveju – seksualinio vartojimo objektais), o jų santykiuose pranyksta žmogiškasis turinys. Nediskriminuojanti, neprievartinė seksualinė veikla dar nėra seksualinė laisvė, nors tai jau galėtų būti laikoma pasiruošimu jai (o represinė moralė – ne). Iliuzija, kad atskirtas nuo žmogaus seksas jau yra seksualinė laisvė, yra tik dar vienas kliuvinys kelyje į lyčių lygybę. Seksualinė laisvė numato kitų autonomijos supratimą ir įgyvendinimą“ („The irrational in politics“, 60-61 psl.).

 

Todėl į seksualinį paauglių išlaisvinimą anarchistai žiūri kaip į laisvų individų ugdymą kartu mažinant tragiškas seksualinės priespaudos pasekmes. Turime pastebėti, kad tokia priespauda taip pat padeda dehumanizuoti individus, nes skatina žiūrėti į kitus kaip į objektus. Patriarchalinėje visuomenėje taip visų pirma žiūrima į moteris.

 

destricted

 

Bet argi šis rūpestis paauglių seksualiniu išlaisvinimu nėra nukrypimas nuo svarbesnių klausimų, kurie turėtų rūpėti anarchistams, pavyzdžiui, ekonomikos restruktūrizavimo?

 

Sakyti paaugliams, kad jų seksualinė laisvė yra tik jų pačių reikalas, būtų kaip įžeidimas. Daugelis paauglių turi gerai išlavintą socialinę sąžinę ir entuziastingai domisi ekonominio išnaudojimo, skurdo, socialinės atskirties, aplinkosauginėmis ir panašiomis problemomis.

 

Visgi anarchistams reikėtų vengti požiūrio, būdingo marksistams ir leninistams, kad spontaniški pokalbiai apie jaunimo seksualines problemas yra „nukrypimas nuo klasių kovos“. Toks požiūris yra ekonomistinis (nekalbant apie jo paslėptą asketiškumą), nes remiasi prielaida, kad ekonomika turi būti revoliucinių ir socialinių pokyčių dėmesio centre. Be abejo, ekonomikos restruktūrizavimas yra svarbus, bet be masinio seksualinio išsilaisvinimo jokia dirbančiųjų klasės revoliucija nebus visavertė. Vadinamojoje laisvoje visuomenėje nebus pakankamai vienodos charakterio struktūros, būtinos sukurti ilgalaikei darbininkų kontroliuojamai ekonomikai, žmonių, kurie į laisvę žiūrėtų atsakingai. Bandant dirbtinai sukurti tokią ekonomiką ir neparuošus tinkamos psichologinės terpės jos augimui, netrukus bus pasukta link naujų hierarchijos bei išnaudojimo formų.

 

Maža to, išsiveržimas iš psichologiškai žalojančios seksualinės priespaudos daugeliui paauglių yra pagrindinis jų gyvenimo tikslas. Todėl ne tiek jau daug jų susidomės anarchistų „laisvės“ judėjimu, jei jo atstovai apsiribos tik sausomis diskusijomis apie pridėtinę vertę, darbo santykius ir pan. Todėl seksualiniai klausimai ir problemos turi būti įtraukti į įvairiapuses totaliai dominuojančios sistemos atakas. Paaugliai turėtų jausti, kad anarchistai yra seksualinių malonumų pusėje ir nėra asketiški revoliucionieriai, reikalaujantys pasiaukojimo „vardan revoliucijos“. Turėtų būti pabrėžiama, kad sugebėjimas patirti visišką seksualinį pasitenkinimą yra esminis revoliucijos siekis. Iš tikro, „nuolatinis abejojimas ir iššūkiai autoritetams kalbant apie seksą ir šeimą tik prisidės prie abejonių ir iššūkių autoritetams kitose srityse, pavyzdžiui, kalbant apie tai, kas turi vyrauti darbo procese ar kas turi apspręsti darbo tikslus. Abiem atvejais pabrėžiamas individų autonomiškumas ir jų svarba priimant jų gyvenimui svarbius sprendimus. Abiem atvejais atskleidžiamos klaidinančios sąvokos, nesugebančios atsispirti racionalumui, bet itin stipriai įtakojančios mūsų mastymą ir elgesį. Sąmoningo revoliucionieriaus užduotis turėtų būti atskleisti abu šiuos iššūkius, atkreipti dėmesį į jų griaunantį turinį ir paaiškinti jų tarpusavio ryšius“ (Maurice Brinton, Op. Cit., 62 psl.).

 

Jau anksčiau pastebėjome, kad ikipatriarchalinėje visuomenėje, besiremiančioje primityvaus komunizmo socialine tvarka, vaikai naudojosi visiška seksualine laisve ir kad vaikystės asketizmo idėja atsirado matriarchalinėms klaninėms visuomenėms pereinant į patriarchalines visuomenes. Šie pokyčiai socialiniame požiūryje į vaikų seksualumą leido atsirasti į autoritetus orientuotai charakterio struktūrai. Etnologiniai tyrimai parodė, kad ikipatriarchalinėse visuomenėse darbo ir gyvenimo kolektyve prigimtis glaudžiai siejasi su laisvu vaikų ir paauglių seksualumu, t.y. nesant prievartinių taisyklių, įspraudžiančių vaikus ir paauglius į specifines lytinio gyvenimo formas, sukuriamas psichologinis pagrindas laisvanoriškai integracijai į kolektyvą ir savanoriško darbo drausmei. Šis istorinis faktas paremia prielaidą, kad visuotinai teigiamas požiūris į seksą yra būtina sąlyga gyvybingam libertariniam socializmui.

 

Psichologija taip pat teigia, kad tėvų, mokytojų ar valdančių autoritetų kuriamos kliūtys vaikiškam ar paaugliškam seksualumui turi būti sugriautos. Mums, anarchistams, tinkamiausias būdas yra tiesioginis veiksmas. Todėl turime drąsinti paauglius patiems kurti savo gyvenimą. Tai tikrai nebus kliūtis įsilieti į anarchistų gretas. Priešingai, jei jie palaipsniui išspręs savo privataus kambario problemas, jie galės dar kryptingiau ir su dar didesniu malonumu dirbti kituose socialiniuose projektuose. Priešingai nei Froido sekėjai, W. Reicho idėjas pripažįstantys psichologai tvirtina, kad peržengus tam tikrą ribą, perteklinė seksualinė energija negali būti pakeista darbu ar kokia kita tikslinga veikla, o, tiesą sakant, tik trukdo darbui versdama asmenį nuolatos fantazuoti ir neleisdama susikaupti.

 

Šalia tiesioginių veiksmų anarchistai taip pat gali remti legalią vaikų ir paauglių seksualumo apsaugą (beprotiškų įstatymų, apibrėžiančių išprievartavimus, atšaukimas galėtų būti vienas pavyzdys) – lygiai taip pat, kaip jie remia įstatymus, ginančius darbuotojų teises į streiką, skyrybas ir pan. Tačiau W. Reichas sako, kad „jokiomis aplinkybėmis naujoji lytinio gyvenimo tvarka nebus kuriama autoritetų dekretais“ (Ibid., 279 psl.). Tai buvo leninistų iliuzija. Greičiau ji bus kuriama iš apačios į viršų, palaipsniui, kartu plačiai skleidžiant žinias apie nepalankų asmeninį ir socialinį seksualinės priespaudos poveikį, o tai galų gale padės visuomenei priimti libertarinius vaikų ugdymo ir švietimo modelius.

 

Visuomenė, kurioje žmonės gali patirti seksualinę laimę, bus tokia, kurioje žmonės bus linkę mylėtis, o ne kariauti, ir tai bus geriausia saugumo garantija. Tada, remiantis ne neapykanta ir kerštu, o džiaugsmu, į priekį gaivališkai pajudės ir anarchistiniai ekonomikos bei politinės sistemos restruktūrizavimo projektai. Tik tuomet bus galima apsiginti nuo reakcingų išpuolių, nes dauguma bus už laisvę ir galės atsakingai ja naudotis, o ne pasąmoningai ilgėsis autoritarinės tėvo figūros, nurodančios, ką ir kaip daryti.

 

Todėl rūpestis paauglių seksualiniu išlaisvinimu (ar vaikų ugdymu, ar libertariniu švietimu apskritai) ir atitinkamai veiksmai yra kertinis socialinės kovos bei pokyčių akmuo. Jokiu būdu negalima į tai žiūrėti kaip į „nukrypimą“ nuo „svarbių“ politinių ir ekonominių problemų, kaip linkę manyti kai kurie „rimti“ revoliucionieriai. Kalbėdama apie praktinį darbą, nuveiktą Mujeres Libres grupės Ispanijos revoliucijos metu, Martha A. Ackelsberg sako:

 

„Pagarba vaikams ir tinkamas jų auklėjimas buvo gyvybiškai svarbūs revoliucinių pokyčių procesams. Nemokšiškumas padarė žmones ypatingai pažeidžiamus priespaudos ir kančių. Švietimas paruošė žmones socialiniam gyvenimui. Autoritarinės mokyklos (ar šeimos), paremtos baime, ruošė žmones būti paklusniais autoritarinei valdžiai, o visuomenėje be dominavimo reikės visai kitokių mokyklų“ („Free women of Spain“, 133 psl.).

 
(Pabaiga)
 

Vertė RB, 2009 09 03

Visas tekstas anglų kalba: www.infoshop.org

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti