Matysite Hitlerį kaip savo ausis. Apie menamą ir realų fašizmo pavojų
teorija

eurofasizmas        Šiandien galima išgirsti tūkstantį ir vieną fašizmo apibrėžimą. Vieni šiuo žodžiu švaistosi itin plačiai ir dažnai nepagrįstai, kiti fašistu vadina tik virtuvėje užsidariusį kuklų ksenofobą. Tarp įvairiausių apibrėžimų pats velnias koją nusilaužtų, todėl pabandysime išsiaiškinti, kas yra tas fašizmas ir ar mums tikrai gresia ultradešinioji teroristinė diktatūra.

 

Reikėtų iš karto išskirti dvi skirtingas totalitarinio nacionalizmo formas – judėjimo praktiką ir pačią ideologiją. Nors fašizmo teorija ir praktika kartais sutampa, tačiau dažniausiai pastebimas didžiulis skirtumas tarp to, ką fašistai kalba, ir to, kokią politiką vykdo. Jų žodžiai nevirsta darbais, o daugelis atliekamų veiksmų prieštarauja ideologinėms nuostatoms.

 
Antikapitalistinis „flirtas“
 

Totalitariniai nacionalistai (fašistai) sujungė radikaliąją „kairiąją“ retoriką su dešiniuoju, konservatyviu turiniu. Tačiau su kairiaisiais jie nė trupučio nežaidė ir organizavo prieš juos nukreiptus smogikų būrius. 

„Vokietija bus laisva tik tada, kai 30 milijonų kairiųjų ir 30 milijonų dešiniųjų ims suprasti vieni kitus“ (Josepho Gebbelso kalba, pasakyta Cvikau 1926 metais). Po septynerių metų jie ėmė vykdyti valstybinį terorą prieš kairiuosius. Nacistai ieškojo „tarpusavio supratimo“ tik tol, kol nesukaupė pakankamai jėgų. Jų kolegos iš Italijos nesigėdijo save vadinti „socialiniais revoliucionieriais“. Skelbdami skambias deklaracijas apie „avangardo dvasią“, jie išsprendė konfliktą tarp valstybės ir katalikų bažnyčios sukurdami iracionalų Romos imperijos kultą. Nacionalistai pasisakė už integraciją ir įsigudrino sujungti antikapitalistinę retoriką su teroru prieš kooperatyvus, kurie realiai priešinosi kolonijinei politikai ekonomikos sferoje. Karinė Japonijos vadovybė ir stambiosios monopolijos buvo persmelktos „antikapitalistine“ dvasia netgi po to, kai jos išvaikė profsąjungas ir įvedė totalitarinį režimą. Žodžiais smerkdami išnaudotojišką laisvosios rinkos sistemą, japonų fašistai karo išvakarėse šalį pavertė galingiausia kapitalistine valstybe.

Ultradešinieji sustabdė klasių kovą privertę dirbančiuosius įstoti į valstybei ir kapitalui lojalias „profsąjungas“. Jie pirmieji įvedė tripartizmą (valstybės, darbo ir kapitalo sąjungą), kuris, beje, būdingas ir šiandieniniam „demokratiniam“ kapitalizmui. Skirtumas tik tas, kad fašistinio korporatyvizmo santvarkoje profsąjungos yra monopolinės organizacijos, lojalios vyriausybei, o pati valstybė yra totalitarinė. Verslo kompanijose klesti tokia pat hierarchija, kompanijos savininkas vadovauja savo darbininkams lygiai taip pat, kaip fiureris visai nacijai.

 

Nacistai, iki pat šiol rituališkai neigdami bankinę „palūkanų normos“ sistemą, Trečiojo Reicho biudžeto politikoje išpūtė milžinišką finansinių valstybės įsipareigojimų burbulą. Šių įsipareigojimų jie tiesiog negalėjo įvykdyti, nes jų sukurta militarizuota ekonomika buvo paremta banalia spekuliacijų schema. Hitlerio buhalteriai elgėsi panašiai, kaip šiuolaikiniai Amerikos bankininkai, – jie klastojo ataskaitas ir iki pat karo (krizės) vedžiojo už nosies indėlininkus.

 

1933 metais atėję į valdžią nacistai iš karto įjungė pinigų spausdinimo mašiną ir uždraudė skelbti finansinius biudžeto rodiklius. Jie pririšo satelitinių šalių pinigų sistemas prie reichsmarkės kurso ir stimuliavo ekonomiką tuščiais popierėliais. Jie suteikė privilegijas „savo“ korporacijoms ir išnaudojo užsieniečių darbą, dirbtinai sumažindami jų darbo užmokestį, o „sutaupytus“ pinigus dėdami į savo bankus. Kitaip tariant, nacistai vykdė pačią paprasčiausią kapitalistinės ekonomikos politiką. Atmetę prievartinio darbo institutus pamatysime, jog iš pricipo nėra jokių skirtumų tarp JAV ir nacistinės Vokietijos ekonomikos sistemų. Formaliai skiriasi tik imperializmo kaina. Fašistinis imperializmas kruvinesnis, nors toks pat veidmainiškas, kaip ir „demokratinis“..

 

Ir fašizmas, ir demokratinė sistema tarnauja stambiojo kapitalo interesams. Tad kyla logiškas klausimas: „Kam tas fašizmas buvo reikalingas? Nejaugi neįmanoma jo išvengti?“

 

millionen stehen hinter mir

 

Fašizmas kaip „neišvengiamas blogis“ vakar ir šiandien

 

Vokietijos ir Italijos ultradešiniųjų politika buvo nukreipta labiau prieš kairiuosius, o ne prieš „žydų sąmokslą“, „mondializmą“ (geopolitinę globalizaciją – vert. past.), „asfalto dvasią“, „degeneratyvią kultūrą“ ar kitus ideologinius fantazmus. Antikomunizmas gimė anksčiau nei bolševikinė komisarų diktatūra. Apie grėsmę keliančius komunistus galima išgirsi jau 19-ame amžiuje. Būtent „komunistavimu“ buvo kaltinami Čikagos kankiniai (1886 m. gegužės 1-ąją suimti ir nužudyti anarchistai – vert. past.). Aštuonių valandų darbo dienos reikalavimas tais laikais buvo vertinamas kaip socialistų suokalbis, keliantis realią grėsmę kapitalizmui.

 

Valdantieji visada ieško priešų. Fašistinė isterija irgi kilo iš buržuazinės paranojos. 1917-ųjų revoliucijos charakteris, tiesą sakant, nulėmė tik reakcionierių retorikos formą, o ne jos turinį. Fašistus nervino kapitalistinės savinaikos tendencijos, tačiau jie nesiryžo atsisakyti išnaudojimo, hierarchijos ir valstybės – tokių širdžiai brangių senų gerų laikų atributų. Technologinė ekonomikos bazė ir kapitalistinė jos struktūra galiausiai nulėmė, kad fašistai ėmė vykdyti visiškai buržuazinę politiką.

 

Beje, nereiktų nė trupučio abejoti realiais fašistinių veiksmų tikslais. Fašistų maištas ar „taiki pergalė“ gali įvykti tik ten, kur valdžia ir valdantieji sluoksniai yra labai išgąsdinti. Po Pirmojo imperialistinio karo dalį Italijos kontroliavo profsąjungos ir municipalitetai, kuriuose dominavo kairieji. Valstybė neįstengė numalšinti streikų ir gamyklų užėmimų, kuriuos praktikavo profsąjungos, kontroliuojamos gana kairių socialistų, komunistų ir anarchistų. Profsąjungos turėjo savisaugos būrius, kurie lengvai triuškino policiją, tačiau neįstengė susidoroti su jungtinėmis valstybės ir fašistų pajėgomis.

 

Streikininkų veiksmai parodė valstybės silpnumą, dėl kurio ji nepajėgė atsispirti darbininkų jėgai. Kaip tik dėl to – siekdamas numalšinti darbininkų judėjimą – Mussolinis už prancūzų pinigus ėmė formuoti „patriotų“ gaujas iš „viduriniosios klasės“ atstovų. Smulkūs prekeiviai, tarnautojai ir kiti buržua po karo pasijuto apgauti – jų uždarbis nepadidėjo, užtat smarkiai išaugo algos tų darbininkų, kurie priklausė radikalioms ar reformistinėms profsąjungoms. Karo sužlugdyta šalies ekonomika turėjo įtakos visiems sluoksniams, tačiau didžiausius nuostolius patyrė būtent biurgeriai. Tuo tarpu stambus kapitalas kovojo prieš proletarus, tačiau šios dvi pusės negalėjo viena kitos įveikti: kairiesiems neužteko jėgų nuversti valdžią, o kapitalas neįstengė numalšinti darbo judėjimo.

 

Fašizmas užgimė kaip savanoriškas policijos pagalbininkas. Gatvėse įsiplieskė aršūs, bet valdžiai itin naudingi mūšiai, atsirado politinė jėga, galinti suvienyti patriotiškai nusiteikusius tamsuolius ir uždusinti kairiuosius. Vėliau paaiškėjo, kad šitos gaujos gali pačios užimti valdžią, o ją užėmusios – neberiboti savo veiksmų buržuaziniais įstatymais ir žiauriai numalšinti socialinę revoliuciją. Beje, nedidelis pilietinis karas pramonės centruose tęsėsi netgi valdžią užėmus ultradešiniesiems. Vis dėlto didžioji kairiųjų ir profsąjungos narių dalis buvo priversta palikti Italiją.

 

Vokietijoje nacistų pergalę irgi sąlygojo buržuazijos ir dešiniųjų radikalų suokalbis. Šalis virte virė. Komunistai, socialdemokratai, karingai nusiteikę „kairieji komunistai“ ir anarchosindikalistai buvo aiškiai stipresni už dešiniuosius. Valdžia baiminosi, kad dėl kairiųjų veiksmų šalis bus prijungta prie SSRS kaip dar viena respublika. Tai ne fikcija, o visiškai reali įvykių prognozė, jei rinkimuose būtų nugalėję komunistai. Beje, vokiečių bolševikams pavyko pritraukti ne mažiau liumpenizuotų smulkiaburžuazinių elementų nei naciams. Vargu, ar bolševikams būtų pasisekę, tačiau baimės akys didelės. Ypač jei bijoma ne tik dėl savo gyvybės, bet ir dėl kapitalo. 

Kad ir kokie antisemitai būtų naciai, tačiau jie ėmėsi „žydų klausimo“ tik tada, kai jiems prisireikė perdalinti rinką ir pinigų srautus, kad padidintų savo pajamas, užimtų vietas valstybės aparate ir universitetuose. Tai yra, užpildytų „partijos draugais“ visą valdžios vertikalę ir prisikimštų savo kišenes. Jei ekonominė padėtis nebūtų tokia bloga, vargu ar būtų žengta toliau, tikriausiai būtų pasitenkinta keliais pogromais. Tačiau ekonominė situacija vertė kovoti dėl rinkų tą „etninę kriminalinę bendruomenę“, kokia iš tikro buvo „arijų“ valstybė.

 

Ispanijoje šūviai buvo girdimi visus tris dešimtmečius iki ultradešiniųjų perversmo. Iberijos darbininkai ir valstiečiai nenorėjo taikstytis su aristokratų ir buržua valdžia, o monarchija buvo ypač konservatyvi ir pasitaikius progai nė kiek nesikuklino atvirai naudoti ginklą prieš „apačias“. Sparčiai kairėjo netgi nuosaikūs respublikonai, matę represijų aukas ar patys jomis tapę. Pačią galingiausią darbininkų organizaciją sukūrė anarchosindikalistai, tačiau dešiniųjų maištas buvo lengvai prognozuojamas. Rinktis nebuvo iš ko – arba socialinė revoliucija, arba nacionalinė kontrrevoliucija. Ir kontros nuskandino revoliuciją kraujyje.

 

„Pasaulio bendruomenė“, t.y. turtingų ir stiprių valstybių klubas, iš pradžių sutiko su Mussolinio diktatūra, po to bandė „raminti“ Hitlerį ir stengėsi niekaip „nesikišti“ į Ispanijos diktatoriaus Franco reikalus. Kitaip tariant, pasaulio galingieji tiesiog panaudojo fašistus prieš maištaujančius darbininkus. Priešinga padėtis susiklostė Britanijoje ir Prancūzijoje – fašizmas šiose šalyse buvo sutriuškintas darbininkų rankomis. Darbininkai tiesiog juos mušė. Tačiau ne taip, kaip dabartiniai „antifa“. Jie išvaikydavo fašistų demonstracijas ir neleisdavo dešiniesiems įsitvirtinti darbininkų terpėje. Tai buvo sisteminga kova – ne tik „antifašistinė“, bet ir antikapitalistinė.

 
Hitleris? Nesulauksit
 

Šiandien nėra tokios klasių kovos, kuri būdinga pirmajai XX amžiaus pusei. Kapitalizmas lūžta nuo savo paties svorio. Dirbantieji pasyvūs arba tūno užsidarę konservatyvių iliuzijų belangėje. Kapitalizmui kairieji negrasina, kita vertus, nėra tokių radikalių dešiniųjų, į kuriuos verta investuoti. Fašizmo pavojaus, atrodo, nėra – niekas netiki, kad rytoj smogikai užgrobs valdžią. Toks sapnas gali prisisapnuoti nebent geltonsnapiui nacistui.

 

Valdžia jau žino, kaip „gydytis“ nuo klasių kovos, tačiau supranta, kad toks „gydymas“ pasitelkus fašistus yra daug pavojingesnis už pačią ligą. Šiandien valdžia esant reikalui fašizuojasi pati. Valstybėms, kurios nuo pat krizės pradžios aktyviai bando apsaugoti stambiojo kapitalo interesus, šiandien nieko nereiškia „protingai“ pasinaudoti kai kuriomis fašizmo idėjomis. Neveltui Juščenka apdovanojo karinį nusikaltėlį Šuchevičių (SS kapitonui Romanui Šuchevičiui šiemet suteiktas Ukrainos didvyrio vardas – vert. past.), neveltui Berlusconis suvienijo savo partiją su Mussolinio pasekėjais iš Gianfranco Fini partijos. Neveltui Putinas cituoja Iljiną – šis filosofas pernelyg nesižavėjo nacistų radikalizmu, tačiau manė, jog jie pateikė ir daug naudingų idėjų. Nejaugi atėjo Iljino metas?

 

Poryt mes galime prabusti pasaulyje, kuriame paties Hitlerio ir Mussolinio nebus, tačiau jų idėjos bus įgyvendintos „be jokių ypatingų priemonių“. Jūsų niekas nelies, jei tik jums nešaus į galvą idėja pasisakyti prieš valdžią. Distrofiškus protestus numalšinti įstengs net skustagalviai berniukai viščiukų kaklais ir gaidžio smegenimis. Jie ir bus naujoji „pilietinės visuomenės“ versija. Policinės „pilietinės visuomenės“. Be perstojo kvailai plepantys liberalai taps nereikalingi, nes vietoj valdžios atstovų su žmonėmis „neformaliai“ bendraus nacistai. Smūgį švelninančios apsaugos gali ir neprisireikti, juk taip patogu, kai fašistinis kastetas dabar valdžios kumštyje. Lotynų Amerikoje taip tęsiasi jau pusšimtį metų, šiandien Kolumbijos profsąjungų aktyvistus žudo vyriausybės kontroliuojami „paramilitares“. Kapitalui taip paprasčiau ir pigiau...

 
Ukrainos kairiųjų portalas livasprava.info
Vertė en arche
2009 09 26

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti