Hakim Bey: „Kapitalizmo technopatokratija griauna bendruomenes“ (interviu, 2009)
teorija

hakim bey        Technologija, kapitalo triumfas, tai, ką aš vadinu technopatokratija, yra liguista mechanizmų valdžia. To, kas atrodė kaip absoliutus neokonservatyvaus ir neoliberalaus globalaus kapitalizmo triumfas, viso to, ir net kapitalizmo, jau nebeįmanoma net kritikuoti. Staiga jis tapo lygiai taip pat natūralus kaip vanduo ar oras, tapo savaime suprantama mūsų visuomenės dalimi. Internetas ir kitos šiandieninės bendravimo priemonės, mano nuomone, griauna bendruomenę, nors panašu, kad dauguma žmonių galvoja visiškai priešingai. Bendruomenė remiasi fizine realybe, o ne komunikavimo įrenginiais. Kai girdžiu kalbant apie internetinę bendruomenę, man norisi vemti! Tai tas pats, kas kalbėti apie kariuomenę kaip apie malonius kaimynus, skolinančius vieni kitiems druskos ir degtukų. Bet tai juk supistos ginkluotos okupacinės pajėgos, kurias savo pinigais išlaikome mes! Padėk policijai ir primušk save pats! Ir žinoma, kad Amerika žengia viso to priešakyje. Mes sukūrėme televizinę-automobilinę priemiesčių kultūrą, kuri yra ne kas kita, o susvetimėjimas, nes tu nežinai, kas gyvena šalia tavęs. Tokia yra mūsų visuomenė! Taip atrodo visuomenės naikinimas. Tai susiskaldymas...

 
                
 

Daugelio europiečių klausiau, kodėl šiuo požiūriu Amerika kitokia? Didelė mįslė, kodėl Amerikoje 50-60% žmonių lanko bažnyčią. Europoje tokių yra tik apie 2%. Iš kur šis milžiniškas skirtumas? Kai tik mano kelyje pasitaikydavo protingesnis europietis, vis klausdavau apie tai, kol galų gale surinkau keletą įdomių ir man visai netikėtų atsakymų. Vieno prancūzo paklausiau: „Ar tai dėl kavinių? Ar jos yra tie socialiniai klijai?“. Jis atsakė: „Ne, dabar jau ne“. „Tuomet kas gi?“. Ir jis atsakė: „Visų pirma, visos Europos šalys yra mažos ir jos kalba skirtingomis kalbomis. Taigi, jei keiti darbą, nepersikeli už 5000 km kaip Amerikoje. Persikeli už 100 km ir vis dar gali savaitgaliais aplankyti namiškius, gimines ar draugus. Didelė šeima Europoje reiškia žymiai daugiau nei čia, Amerikoje. Čia didelė šeima seniai sunaikinta, daugiausia kapitalo jėgomis“. Man, užaugusiame akademinėje aplinkoje, tai lengvai suprantama. Tu gauni darbą šiaurės Dakotoje vienai kadencijai ir važiuoji! Ir daugiau niekada nebepamatai savo artimųjų, tėvų, pusbrolių... Toks gyvenimas. Jus visada yra elektroninis paštas, todėl ir suartėji su elektroniniu paštu, o ne su artimaisiais...

 

                

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.


O žmogau, jei kas mane slegia mąstant apie Amerikos kairiuosius, tai tas faktas, kad kas 10 metų mes vėl turime išrasti ratą. „Ak! Turi omenyje tai, kad XIX amžiuje buvo lygiai taip pat besijaučiančių žmonių? Kokia staigmena!“ Bet nei aukštojoje mokykloje, nei koledže apie tai nekalbama. Reikia būti nepriklausomu mokslininku, kokiu, mano nelaimei, aš ir esu. Reikia išvengti spaudimo, kai tau pradėjus savo tyrimus, skyriaus vadovas sako: „Pss, pss... Pameni? Kadencija. Gali negauti kitos kadencijos, jei įklimpsi į visą šitą komunistinį anarchistinį mėšlą“. Ši kontrolė yra reali. Ir viso to pasekmė – niekas nieko nežino, todėl jiems ir nerūpi. Jie nesuvokia, kad iš jų buvo atimta teisė studijuoti. Žinoma, lyginant su šešiasdešimtaisiais įvyko šiokių tokių pokyčių. Šešiasdešimtaisiais įvyko tam tikra akademijos radikalizacija. Vis dar tebedėsto kai kurie marksistai. Dalis jų skyrė dėmesio šioms idėjoms ir pakankamai stipriai paveikė mane. Po daugelio metų sutikau Jesse Lemischą, kuris šešiasdešimtaisiais parašė kelias knygas apie radikalius Amerikos revoliucijos jūreivius. Ne išsilavinę buržujai stumdėsi su žmonėmis ir daužė nosis britų kareiviams, o girti jūreiviai. J. Lemischas parašė puikią esė „Jack Tar“ – tuo metu taip buvo vadinamas vidutinis jūreivis, radikalioji Amerikos revoliucijos figūra. Šešiasdešimtųjų mokslininkai nuveikė tikrai daug ir įkvėpė mane judėti toliau...

 

                

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

                                   

Gerai, pasistengsiu neišsiplėsti su savo apibrėžimais. Terminas „trirasinė izoliacija“ nėra labai elegantiškas. Jį sukūrė eugenikai. Jie buvo apsėsti rasių maišymosi idėjos ir įžiūrėjo ją net ten, kur ja net nekvepėjo. Kai kurios iš tų grupių, galbūt vien juodaodžių, vien baltaodžių ar indėnų, įgijo tam tikrą reputaciją dėl klaidingo išankstinio kaimynų nusistatymo ir eugenikos, kaip pseudomokslo apie trirasį maišymąsi. Naujajame Pasaulyje paprastai kalbama apie tris rases – baltuosius, juodaodžius ir indėnus. O, pavyzdžiui, baltieji, gyvenantis į šiaurę nuo Niujorko, daugiausia buvo olandai. Mes iš anksto spėjame, kad jie greičiausiai buvo neturtingi, neprivilegijuoti, galbūt atstumtieji. Jie įsikūrė kalvose, galbūt ėmė į žmonas juodaodes ar indėnes, taip, tai įmanoma. Kai kuriais atvejais būtent taip viskas ir vyko. Bet kuriuo atveju, jie tapo atskira žmonių grupe. Mano draugė gyveno Pensilvanijoje, vienoje iš tokių grupių. Ji pasakojo, kad jie net kalbėjo sava kalba. Turiu galvoje savą dialektą, kurį suprasti kitiems žmonėms nebuvo lengva. Taigi būdami labai uždari, jie beveik išnyko. Bet XIX-XX a., kai viskas tapo žinoma, kai nebeliko neištyrinėtų vietovių, apie tas grupes sužinojo ir toliau gyvenantys žmonės, kurie į juos ėmė žiūrėti kaip į žemesnius, keistus, tarpusavyje besikryžminančius kalniečius, kurie keistai kalba ir pan.

 

                

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.


Jūsų ką tik cituoti neokonservatoriai mėgsta kartoti, kad nėra tokio reiškinio, kaip pirminė medžiotojų-rinkėjų bendruomenė ir, kad negalima įrodyti, kad kokia nors dabar etnografiškai žinoma medžiotojų-rinkėjų bendruomenė visada tokia ir buvo. Jie tvirtina, jog faktiškai visos aplinkybės liudija, kad jie perėjo prie medžiotojų-rinkėjų ekonomikos po to, kai patyrė nesėkmę žemės ūkyje. Jie sako, kad ši hipiška idėja apie medžiotojų ir rinkėjų visuomenę yra nonsensas. Neva jie yra tik nevykę žemdirbiai. Mes neturėtume sukti galvos dėl medžiotojų-rinkėjų, nes jie atstovauja nesėkmę. Taigi, kai aš pirmąkart išgirdau apie perėjimo teoriją, baisiai pasiutau. Nes aš „esu“ hipis. Aš esu šešiasdešimtųjų žmogus ir nieko čia nepadarysi. Marshallas Sahlinsas, „Man the Hunter“, Pierre‘as Clasteris – visi šie žmonės iškilo šešiasdešimtaisiais, ir visi jie yra mano draugeliai. Kažkuria prasme aš vis dar tebesu jų pasekėjas. Todėl ši perėjimo idėja man buvo svetima. Maniau, kad tai kvaila! Bet tada ėmiau apie tai galvoti ir pasakiau sau: „Ką gi, o jei tai tiesa? Kas tada? Ar tai reikštų, kad jie pralaimėjo? O gal tai reikštų, kad jie pabandė tokį gyvenimo būdą ir pamatė, kad šūdas gaunasi?! Ir jie nutarė vėl grįžti prie medžioklės ir rinkimo, nes tokiu būdu jie gali būti laisvi, gali išsivaduoti nuo savo vado, kuris paima jų atliekamus grūdus ir dėl to tampa stiprus bei įtakingas... “

 

                

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.


Jei atskirai išskirtume žemės ūkį, tai kaip tik jis yra pagrindinė problema. Kita vertus, suvokiame, kad yra įvairios žemės ūkio kultūros, pavyzdžiui, yra tokia sodininkystė, kurios moderni versija būtų permanentinė kultūra (daugiamečių augalų auginimas). Charlesas Fourieras, buvo vienas pirmųjų, ėmusių kritikuoti žemės ūkį. Jis suprato, kad civilizuotas žemės ūkis griauna bendruomenes ir skurdina žmones (išskyrus valdančiuosius). Jis siūlė mums pereiti prie sodininkystės – būtų auginami tik nedideli grūdinių kultūrų plotai, o grūdai būtų naudojami tik specialiems tikslams, pavyzdžiui, kepti jo taip mėgiamus mažus pyragaičius. Grūdai jau nebebūtų pagrindinė prekė, nes šiai prekei pagaminti reikalingas visas tas žiauriai neproduktyvus žemės ūkis (turint minty laisvą ir malonų bendruomeninį gyvenimą). Būtent todėl jis taip stipriai akcentuoja sodininkyste besiremiantį žemės ūkį.

 
                

 
Vertė RB
2009 09 30