Darius Pocevičius. Tamsioji partizaninio pasipriešinimo pusė
teorija

mindaugas pocius kita menulio puse        Nesu profesionalus istorikas, tačiau kaip ir dauguma kritiškai mąstančių Lietuvos gyventojų esu įsitikinęs, kad per pastaruosius 20 metų yra perdėm ideologizuojami ir romantizuojami tam tikri mūsų šalies istorijos puslapiai, susiję su tautiniais aspektais. Vyresni žmonės, spėję pagyventi prie abiejų valdžių – sovietinės ir tautinės, – gali pastebėti įdomią paralelę: istoriniai įvykiai šiandien interpretuojami lygiai taip pat angažuotai, kaip ir sovietmečiu, pasikeitė tik interpretatorių žiūros taškas. Sovietų istorikai visus įvykius vertino socialiniu rakursu ir į pirmą vietą iškėlė darbininkijos, kaip socialinės klasės, kovą už savo hegemoniją, o lietuvių istorikai į tuos pačius įvykius žvelgia per nacionalinę prizmę ir pabrėžia tautos, kaip kultūrinio darinio, kovą už savo išlikimą ir dominavimą.

 

Idėjinis istorikų angažuotumas ir, sakyčiau, trumparegiškumas neleidžia aprėpti viso vaizdo – bendrą vaizdą tiesiog užgožia į pirmą planą dirbtinai iškeltos „didvyriškos proletariato kovos“ ir „herojiško tautos pasipriešinimo“ detalės. Už istorinės žiūros lauko ribų lieka daugybė svarbių istorinių faktų, todėl istoriografijoje automatiškai atsiranda „aklos zonos“ ir „tamsios dėmės“. Sovietų laikais niekas nenorėjo kalbėti apie proletariato diktatūros sukeltas represijas, šiandien lygiai taip pat sėkmingai „užmirštama“ negatyvi tautinio judėjimo pusė – smetonmečio konclageriai, nacionalistų vykdytas holokaustas, partizanų teroras prieš taikius gyventojus.

 

Pastaruoju metu imta kalbėti net apie „kolektyvinę lietuvių tautos amneziją“ – tauta neva pati nenori prisiminti tamsiųjų savo istorijos dėmių. Tačiau manau, kad būta ir šią amneziją sukėlusio anestetiko – sąmoningo istorijos kastravimo pačių istorikų rankomis. Bendrą oficialiosios istoriografijos atstovų nusiteikimą ir jų politinį angažavimąsi puikiai iliustruoja kad ir trumputis dialogas, pateiktas 2006 m. išleistame meinstryminiame B. Gailiaus darbe „Partizanai tada ir šiandien“:

 

Vytautas Ališauskas: Šiandien turi būti visiškai aiškiai pasakyta, kad partizanai yra herojai, ir jokių šnekų čia negali būti. Kiekvienas kitas, kas sako kitaip...

Nerijus Šepetys: ...kalba antivalstybiškai.

Vytautas Ališauskas: Taip, kalba antivalstybiškai.

 

Per pastaruosius 20 metų apie „šviesiąją“, t.y. herojiškai romantišką tautinio judėjimo pusę prirašytos tonos storų istorinių foliantų, tuo tarpu „tamsioji“ šio judėjimo pusė, jei neapgauna atmintis, yra bandoma nagrinėti vos 2 Lietuvos istorikų darbuose. Tai 2007 m. išleista VDU istorijos katedros magistro Modesto Kuodžio knyga „Varniai, Dimitravas, Pabradė: koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklos Lietuvoje 1927–1940 m.“, kurioje aprašomi 9-erius metus nepriklausomoje Lietuvoje veikę konclageriai su beveik 2000 kalinių, ir ką tik knygynuose pasirodžiusi Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotojo Mindaugo Pociaus knyga „Kitamėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944-1953 metais“, kurioje teigiama, kad Lietuvos partizanai, apkaltinę kolaboravimu, mirtimi nubaudė 8 852 tikrus ir tariamus kolaborantus bei jų artimuosius, tarp jų – apie 300 vaikų.

 

Pastaroji knyga, nors ir parašyta žmogaus, aiškiai pritariančio tautinio valstybingumo idėjai, jau spėjo susilaukti griežtos skaitytojų ir profesionalių istorikų kritikos. Patriotiškai nusiteikę interneto komentatoriai jau spėjo M. Pocių tiesiai ir šviesiai pakrikštyti „Judu“, o minėtasis N. Šepetys, nepateikdamas jokių svarių argumentų, „Naujajame židinyje-Aiduose“ pavadino knygą „nelabai pavykusiu lunariniu projektu“. Įdomu, kad šis kritikas, prieš kelis metus teigęs, jog partizanų heroizmo neigimas yra antivalstybiškas, šiandien lyg niekur nieko įrodinėja, kad partizanai apskritai nėra heroizuojami: „M. Pociaus puolamas partizanų kaip „šventų didvyrių“ mitas šiandien Lietuvoje nei yra kuriamas, nei juolab dominuoja“.

 

Kokius gi partizaninio pasipriešinimo istorijos mitus bando paneigti „Kitos mėnulio pusės“ autorius? Ogi labiausiai įsišaknijusius mūsų sąmonėje ir, atrodo, net nekvestionuojamus. Juk daugelis Lietuvos žmonių nė nemirktelėję pasakys, kad pokario partizanai buvo pakilę į šventą kovą prieš sovietinius okupantus ir kolonistus, kad jie garbingai ir pasiaukojamai kovojo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, kad jų kova išreiškė didingus visos tautos tikslus bei siekius. Na, o jei šioje kovoje ir buvo kokių „perlenkimų“, pavyzdžiui, nekaltų žmonių žudynių, – pridurs jie, – tai tas žudynes rengė partizanais apsimetę stribai ar enkavėdistai arba jos įvyko partizaninio pasipriešinimo pabaigoje, kai judėjimas jau šiek tiek išsigimė. Kaip tik tokia partizaninio pogrindžio samprata vyrauja mūsų sąmonėje – mūsų, kurie pastaruosius 20 metų aktyviai dalyvavo politiniame ir socialiniame šalies gyvenime, domėjosi svarbiausiais įvykiais, skaitė laikraščius, žiūrėjo televiziją ir naršė internetą, t.y. gavo nemenką tautinio judėjimo heroizavimo (tautinės propagandos) dozę.  

 

Pabandysiu svarbos tvarka išvardyti tuos įsisenėjusius mitus apie partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje, kurių vienokį ar kitokį paneigimą įžvelgiau M. Pociaus knygoje „Kitamėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944-1953 metais“.

 

1 mitas. Pagrindiniai Lietuvos partizanų priešai buvo sovietiniai okupantai

 

Taip, partizanai kovojo ir prieš sovietinius okupantus, tačiau pagrindinis jų atakų taikinys buvo kolaboravimu su okupantais įtariami Lietuvos gyventojai – vietiniai kaimuose gyvenantys lietuviai. Šį faktą įrodo 1944-1953 m. partizaninio pogrindžio antpuolių metu padarytų nuostolių analizė:

 

partizanu padaryti nuostoliai

 

partizanu padaryti nuostoliai 2

 

Diagrama sukurta pagal knygoje „Kita mėnulio pusė“ pateiktą lentelę, p. 353-354.

 

Taigi antpuolių metu pokario partizanai nukovė beveik 12 000 žmonių, tačiau okupantai tame skaičiuje sudaro tik 5 proc. Likusieji 95 proc. aukų – daugiausia lietuviai (stribai, partiniai ir sovietiniai aktyvistai, civiliai). Įdomu ir tai, kad 75 proc. aukų sudarė kolaboravimu kaltinti beginkliai gyventojai – 8 852 žmonės (K. Girnius savo knygoje „Partizanų kovos Lietuvoje“ (Chicago, 1987) nurodė, jog žuvo nuo „7 000 iki 10 000 paprastų žmonių“).

 

Knygos autorius teigia: „Statistinės analizės metodu gautas okupantų, tikrų ir tariamų kolaborantų nuostolių balansas yra netikėtas, griaunantis iki šiol istorijos politikos formuotą ir gyvuojantį įvaizdį apie partizanų kovų pobūdį. Skyriuje išdėstyta medžiaga leidžia teigti, kad sovietams pavyko įvairiais prievartiniais ir ideologiniais būdais patraukti savo pusėn nemažą gyventojų dalį ir supriešinti su pogrindžiu bei jį remiančia visuomene, primesti kaimo bendruomenei pilietiniam konfliktui būdingus elementus.” (p.195).

 

Gana iškalbinga partizanų pasirinktos strategijos – kovoti ne prieš atvykėlius okupantus, o prieš vietinius kolaborantus – dinamika. Partizanų antpuoliai prieš enkavėdistus ir sovietų valdžios pareigūnus buvo nukreipti tik pačioje partizaninio judėjimo užuomazgoje – 1944 m. Tačiau netrukus šis santykis pakito civilių gyventojų nenaudai. Antpuoliai prieš civilius savo viršūnę pasiekė 1947 m. – tais metais buvo nužudyta apie 2 200 kolaboravimu kaltintų civilių ir jų artimųjų, tuo tarpu okupantų partizanai iš viso nukovė tik 136. Žinoma daug atvejų, kai paimti nelaisvėn raudonarmiečiai būdavo paleidžiami, o kartu sulaikyti vietiniai aktyvistai – sušaudomi. Kodėl ginkluotai kovai su valstybės saugumo darbuotojais ir kariškiais partizanai neskyrė tiek dėmesio, kiek jo buvo skirta kolaboravimu kaltintų civilių gyventojų persekiojimui?

 

Autorius aiškina, kad partizanai tikėjo greit kilsiančiu karu ir laikėsi jėgų taupymo taktikos. Kautynių su SSSR valstybės saugumo kariuomene pobūdis buvo ne puolamasis, o gynybinis, nes partizanai nesiekė savo jėgomis išstumti priešą iš šalies teritorijos. todėl nesivėlė į daug nuostolių atnešančius susirėmimus ir nepuldinėjo reguliariosios okupantų armijos dalinių. Paradoksas, tačiau stribams, t.y. „liaudies gynėjams“, ir okupantui padedantiems tautiečiams partizanai jautė kur kas didesnę neapykantą nei patiems okupantams.

 

Knygoje pateiktas įdomus Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Ukrainos partizanų strategijos palyginimas. Lietuvos, Latvijos, Estijos partizanų strategija buvo panaši – naikinti vietinius kolaborantus, tuo tarpu Vakarų Ukrainoje daug labiau buvo kovojama su okupantų represinėmis struktūromis. 1944–1945 m. ukrainiečiai tikėjosi savo jėgomis išstumsią okupacinę kariuomenę, todėl kovėsi su NKVD kariuomenės ir sovietinės armijos daliniais žymiai dažniau nei lietuviai.

 

Tad prieš „saviškius“ nukreiptą Lietuvos partizanų kovos strategiją reiktų laikyti klaidinga ir žalinga – partizanų represijos prieš civilius akivaizdžiai padarė destruktyvų trauminį poveikį ne tik to meto, bet ir šiandieninei visuomenei. Dėl tokios strategijos pasirinkimo autorius kaltina partizanų vadų neįžvalgumą: „Partizanų vadų nesugebėjimas adekvačiai įvertinti besiklostančios tarptautinės padėties, ribotos galimybės valdyti ir keisti kovos taktiką buvo ne jų kaltė, o neįžvalgumo pasekmė bei likimo tragedija“ (p. 349), tačiau manau, kad toks verdiktas yra aiškiai per švelnus..

 

2 mitas. Partizanai naikino tik kolaborantus ir nelietė niekuo dėtų žmonių

 

M. Pociaus nuomone, nė viena pasipriešinimo istorijos problema nėra tokia skaudi ir taip prieštaringai interpretuojama, kaip kolaboravimu kaltintų šeimų žudymai. Autorius išvardija daugybę pavyzdžių, liudijančių, kad pokario Lietuvos partizanai naudojo plataus masto represines akcijas, kurias galima prilyginti terorui. Jis išskiria dvi represijų prieš šeimas rūšis: 1) visos šeimos arba kelių (ne mažiau kaip dviejų) jos narių sušaudymas, kai žūdavo tik suaugusieji, 2) visos šeimos arba kelių (ne mažiau kaip dviejų) jos narių sušaudymas, kai žūdavo suaugusieji ir vaikai. Dažniausiai būdavo nužudomi vyras ir žmona, tačiau kartais būdavo sušaudomi ir broliai, seserys, tėvai, tetos, dėdės, seneliai ir net nepilnamečiai vaikai: „Iš viso pokario metais Lietuvoje žuvo ne mažiau kaip 300 vaikų ir nepilnamečių iki 18 m. Tai teoriniai apskaičiavimai, bet greičiausiai jie artimi tiesai. Atsakomybė už didžiąją šių aukų dalį, deja, krenta ant pogrindžio struktūrų narių.“ (p. 259).

 

Autorius apgailestauja, kad įrodyti daugelio nužudytų žmonių kaltę ar nekaltumą šiandien iš viso neįmanoma. Jis tikisi, kad padėtis pasikeis, kai atsivers (jei atsivers!) KGB archyvas Maskvoje, kur laikomos slaptųjų bendradarbių asmens ir darbo bylos, dokumentai apie žuvusius informatorius, tačiau mano, kad apie dalies partizanų veiksmus galima spręsti jau dabar: „Atskirų pogrindžio narių ar jų grupių teroristiniai veiksmai yra sunkūs tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, tai yra nusikaltimai žmoniškumui bei karo nusikaltimai“ (p. 349)..

 

Taigi, kiek tiksliai iš 8 852 civilių, nužudytų per partizanų antpuolius, buvo nubausti „teisingai“ (nerandu kitokio žodžio), mes greičiausiai niekada nesužinosime, tačiau autorius pateikia keletą prielaidų, leidžiančių teigti, jog nemaža dalis šių aukų buvo niekuo neprasikaltusios. Jis įrodo, kad partizanų karo lauko teismai buvo rengiami stalinistinių „troikų“ pavyzdžiu, o nuosprendžiai dažniausiai būdavo surašomi jau įvykdžius egzekuciją arba iš viso nesurašomi. Partizanai naudojo ir ydingą stalinistinę „kolektyvinės atsakomybės“ koncepciją: prieš sovietų valdžią prasikaltus vienam šeimos nariui, būdavo ištremiama visa šeima, atitinkamai, kolaboravimu įtarus vieną šeimos narį, partizanai sunaikindavo ne tik jį, bet ir jo artimuosius.

 

Nors knygoje išskiriami ypatingai žiaurūs Dainavos apygardos partizanų veiksmai, tačiau teigiama, jog šeimų su vaikais žudymų atvejų daugiau ar mažiau galime aptikti visuose Lietuvos regionuose, visose apygardose. Tokią šeimų baudimo koncepciją pateisino ir LLKS ginkluotųjų pajėgų vadas A. Ramanauskas-Vanagas. Jo manymu, saugumiečiams dažnai dirbdavo visi šeimos nariai: „Kartais iš šalies žiūrint gali atrodyti, kad vienas ar net keli sulikviduoti šeimos nariai buvo geri ir teisingi piliečiai. O iš tikrųjų jie buvo patys pavojingiausi šnipai.“ (p. 278).

 

Į partizanų didvyriškumą ir jų terorą prieš taikius gyventojus autorius, kaip ir pridera istorikui, žiūri dvilypiai. Pavyzdžiui, tame pačiame 292-ajame knygos puslapyje pateikiami du itin skirtingi partizanų veiklos vertinimai:

 

„Tūkstančiai partizanų garbingai, vyriškai ir pasiaukojamai kovojo dėl Lietuvos nepriklausomybės, žuvo, apsupti priešo nusižudė, pateko į lagerius, tačiau nepažeidė teisingumo, nesusitepė nekaltu krauju, niekada neįvykdė žmogžudystės.“

 

„Šeimų žudymai buvo ne tik aklo keršto ar savivalės aktai (pogrindžio visuomenines teisines normas pažeidžiantys ekscesai), bet ir sąmoningai pasirinktas teroristinis kovos metodas, tai yra tikslingai, norint sukelti siaubą, paniką valdžios rėmėjams ir atgrasyti juos nuo išdavikiškos veiklos, laikyti įsitempusius bei paklusnius pogrindį remiančius ar neutralius civilius gyventojus, buvo sušaudomi menkai prasikaltę arba niekuo nekalti režimo pagalbininkų šeimos nariai.”

 

Akivaizdu, kad toks vertinimų prieštaringumas nėra sveikintinas ir skaitytojui kelia tik paniką, kurią išskaidyti galėtų tolesni išsamūs istorikų tyrimai.

 

 3 mitas. Taikius gyventojus žudė ne partizanai, o jais apsimetę stribai, enkavedistai ar specialiųjų grupių agentai smogikai

 

 Politiškai angažuotų istorikų ir pačių politikų paveiktoje Lietuvos visuomenėje iki pat šiol paplitęs mitas, kad šeimų žudymai yra partizanais apsimetusių agentų smogikų darbas. Tačiau autorius teigia, kad specialiosioms NKVD-NKGB-MGBgrupėms niekada nebuvo keliamas uždavinys sunaikinti civilių šeimas, norint sukompromituoti partizanus. „Neaptikta jokių svarių įrodymų, dokumentų, kalbančių apie tai, kad, siekiant visuomenę nuteikti prieš partizanus, saugumiečių įsakymu smogikai specialiai būtų sušaudę visai niekuo dėtą šeimą” (p. 266). Autorius įrodo, kad specialiosios grupės, vaizduodamos laisvės kovotojus, kartais išžudydavo partizanų rėmėjų šeimas, tačiau šios aukos buvo pateikiamos ne kaip laisvės kovotojų darbas, o kaip susirėmime su kariuomene žuvę „banditai“: sušaudyti civiliai buvo numetami viešose vietose ir išniekinami kartu su žuvusiais partizanais.

 

Autorius išvardija keletą nesėkmingų smogikų bandymų apsimesti partizanais. Tarp jų ir ir 1946 m. balandžio 16–18 naktinius įvykius Joniškio apskrityje, Skaistgirio valsčiuje. Girti smogikai šio valsčiaus vienkiemiuose sušaudė 10 civilių, tarp kurių buvo valdžiai lojalių žmonių. Žudikai nieko nebijojo – plėšė, reikalavo pinigų, šaudė raketas ir visiškai nesislapstė. Šie agentų veiksmai buvo savavališki ir netikėti patiems valstybės saugumo karininkams, kurie bijodami savo vadovybės, bandė tai pavaizduoti kaip partizanų darbą. Tačiau šmeižtas neprilipo, nes vietiniai gyventojai buvo įsitikinę, jog žudynės yra stribų darbas. Autorius daro išvadą: „Šis pavyzdys tikriausiai yra vienas iš nedaugelio, kai specialioji grupė, apsimetusi partizanų būriu, sunaikino nekaltus, pogrindžio nerėmusius žmones. Panašių atvejų daugiau nėra žinoma. Partizanams primesti net tokius painius šeimų žudymus būdavo sunku, nes vietiniai gyventojai, laisvės kovotojų, ryšininkų, rėmėjų padedami, gana greitai demaskuodavo agentus smogikus.“ (p. 270).

 

4 mitas. Taikių gyventojų žudynės vyko partizaninio pasipriešinimo pabaigoje, kai  judėjimas išsigimė

 

Dalies visuomenės sąmonėje egzistuoja mitas, kad partizaninis pasipriešinimas, ilgą laiką buvęs tyras ir nesuteptas nekaltu krauju, išsigimė tik paskutiniais judėjimo metais, t.y. 1952-1953 m., kai partizanai moraliai degradavo ir ėmėsi beprasmių žudynių. Tuo tarpu šios knygos autorius įrodo, kad buvo visiškai atvirkščiai – partizanų veiksmai ilgainiui gerokai sušvelnėjo. Per 1946 ir 1947 m. partizanai puldami sunaikino 2029 ir 2191 civilį, tuo tarpu 1952 ir 1953 m. – atitinkamai 71 ir 13.

 

Jau nuo 1949 metų partizanų karo lauko teismų veikla aprimo, kolaborantai buvo sušaudomi tik išaiškėjus akivaizdžiai išdavystei ar itin uoliam valdžios nurodymų vykdymui, pavyzdžiui, teismo keliu persekiojant ūkininkus, nusavinant jų turtą ir pan. Matydami kraujo liejimo beprasmiškumą, partizanų vadai nutarė nesiimti kraštutinių smurto priemonių. Vietoje mirties bausmės sušaudant dažnai būdavo liepiama pasirašyti pasižadėjimą, kad vienas ar kitas sovietinis kolaborantas visam laikui išvyks į miestą vienas arba su šeima. Komjaunuoliai, kolūkių pirmininkai ir vietinės administracijos darbuotojai būdavo paliekami ramybėje, jei tik likdavo neutralūs.

 

Vytauto apygardos štabo viršininkas Vincas Žaliaduonis-Rokas 1949 m. pabaigoje savo daliniams rašė: „Dar ir dabar dauguma partizanų klaidingai mano, kad jeigu kas iš lietuvių tarnauja kokioje nors įstaigoje, tai jis jau komunistas, jis yra didžiausias mūsų priešas, kuris reikia naikinti be pasigailėjimo. Tas ypač ryškiai buvo jaučiama pradžioje mūsų partizaniškos kovos ir to pasėkoje buvo sunaikinta nemaža žmonių, kurie nieko bendro neturėjo su komunizmu, su mūsų priešu, o buvo toki pat lietuviai kaip ir mes. Dar blogiau! Šis mūsų neapgalvotas žingsnis daugelį mūsų tautiečių nugręžė nuo mūsų, įdavė jiems ginklą į rankas prieš mus. Patys pasidarėme sau daugiau priešų ir pradėjome brolžudišką kovą visai be reikalo.“ (p. 330-331).

 

5 mitas. Partizanų veiksmai pristabdė Lietuvos rusinimą ir kolonizavimą

Daugelis žino, kad lyginant tris Baltijos respublikas, tautiniu požiūriu palankiausia demografinė padėtis XX a. pabaigoje susiklostė Lietuvoje, kurioje 1990 m. gyveno tik 19,4 proc. kitataučių (Estijoje jų buvo 39,5 proc., o Latvijoje – net 48 proc.). Tokio tautinio „grynumo“ nuopelnai dažnai priskiriami Lietuvos partizanams, kurie veikė kur kas aktyviau nei pogrindžio kovotojai Latvijoje ar Estijoje. Tačiau knygos autorius teigia, jog partizanai Lietuvoje vykusios kolonizacijos ir rusifikacijos beveik nepaveikė. Jie sustabdė kitataučių skverbimąsi į Lietuvos kaimus, tačiau atvykėliai į juos ir taip nesikėlė – kaimai liko lietuviški ir vėliau, kai ginkluoto pogrindžio nebeliko. Nors niekas netrukdė kitataučiams juose apsigyventi, vis dėlto kolonistai pirmiausia kūrėsi didžiuosiuose miestuose, kur galima buvo gauti darbą ir butą. Autoriaus nuomone, Latvijoje ir Estijoje kitataučių apsigyveno daugiau todėl, kad ten buvo kur kas geresnės infrastruktūrinės sąlygos plėtoti pramonę ir industrializuoti miestus.

 

1945–1951 m. į Lietuvą iš kitų Sovietų Sąjungos respublikų – RSFSR ir Baltarusijos – atvyko maždaug 130 tūkst. žmonių. Knygos autorius mano, kad jokio tikslingos kolonizacijos plano sovietų valdžia nebuvo parengusi – tai buvo natūralios, spontaniškos migracijos procesai. Kitaip manė tuometiniai partizanų vadai, kitataučių gausėjime įžvelgę slaptą Maskvos kolonizacijos ir asimiliacijos planą. Jau 1945 m. Lietuvos pogrindis ėmėsi radikalių priemonių šalinti iš savo teritorijos atvykėlius. Naikinti, išstumti kolonistus mėginta beveik visuose Lietuvos regionuose, susidorojimų su atskiromis rusų grupėmis ar šeimomis pasitaikė visame krašte. Įdomu, kad kovos su kolonizacija aukomis tapo ne tik atvykėliai rusai ir baltarusiai, bet ir keliaujantys čigonai bei vietiniai rusų sentikiai.  

 

Partizanų vykdyto etninio valymo mastas buvo gana nedidelis, pvz., 1947-aisiais, didžiausių represijų prieš sovietų valdžios rėmėjus metais, partizanai sunaikino tik 63 rusus civilius, tačiau autorius tokius veiksmus ne be pagrindo prilygina genocido užuomazgoms: „Partizanų vykdytos kolonistų naikinimo akcijos turi sunkaus tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimo (genocido) požymių“ (p. 298).

 
***
 

Taigi trumpai apžvelgiau 5 mūsų visuomenėje paplitusius mitus, kurie trukdo susidaryti bent kiek objektyvesnę nuomonę apie pokario laikotarpį. Žinoma, skaitant storą, daugiau nei 400 puslapių veikalą, panašių mitų galima atrasti ir daugiau.

 

Autorius nepalieka nuošalėje kur kas senesnio sovietinių istorikų mito apie klasių kovą – paprastos liaudies karą prieš buržuazinius nacionalistus. Jis paneigia propagandinę sovietų dogmą, kad partizanai buvo „kapitalistai bei stambūs žemvaldžiai, siekę atkurti buržuazinę santvarką“. Šią dogmą M. Pocius kildina iš sovietinių istorikų ideologinio angažavimosi ir paprasčiausio informacijos trūkumo: „Net Lietuvos komunistų partijos ideologams ar istorikams nebuvo leista susipažinti su represinių struktūrų archyvų fondais. Tyrinėtojai daugiausia naudojosi faktografiniu požiūriu kur kas skurdesniu komunistų partijos archyvu.“ (p. 18).

 

Sugriaunamas ir kitas sovietinėje epochoje suvešėjęs mitas apie pokario kovas kaip pilietinį karą. Jau minėjau, jog autorius pripažįsta, kad „sovietams pavyko įvairiais prievartiniais ir ideologiniais būdais [...] primesti kaimo bendruomenei pilietiniam konfliktui būdingus elementus“. Tačiau kartu jis griežtai pabrėžia, jog „Lietuvoje vykęs pasipriešinimas SSSR okupacinei valdžiai nebuvo pilietinis karas, nors sovietų valdžia bandė jį imituoti ir tokio karo elementų būta. Stalino režimas galėjo išsilaikyti tik padedant didžiulei valstybės saugumo kariuomenei.” (p. 343).

 

Skaitant šį mano tekstą turbūt gali susidaryti klaidinga nuomonė, kad autorius yra drąsus ir įžūlus mitų griovėjas. Taip anaiptol nėra. M. Pocius joks radikalas, greičiau nuosaikių ir konservatyvių pažiūrų žmogus, o pati knyga parašyta akademiniu, tačiau gana paprastu stiliumi, joje gausu faktografinės medžiagos, fotografijų ir archyvinių pokario Lietuvos gyvenimo detalių. Pavyzdžiui, žingeidžiam skaitytojui tikrai bus įdomu sužinoti, kad partizanų persekiojamų asmenų sąrašuose kartais buvo nurodomi gana pikantiški kaltinimai: „šnipas, partijos narys, stribas, vagis, sifilitikas“ (p. 154). Arba pamėginti atsakyti į klausimą, kodėl vienas partizanų rinktinės vadas išleido įsakymą, kuriame kalbama apie „sukomunistėjusius“ vaikus: „Mažamečių vaikų, iki 10-ties metų amžiaus, nežiūrint jų sukomunistėjimo, NAIKINIMĄ GRIEŽČIAUSIAI DRAUDŽIU!“ (p. 281).

 

M. Pociaus knygoje „Kita mėnulio pusė“ neišvengta tam tikrų ideologinių pastarojo 20-mečio štampų ir savicenzūrai būdingos puskalbės. Susidaro įspūdis, kad kai kuriais klausimais autorius tiesiog bijo garsiau prabilti. Leidinys mirgėte mirga mums įprastomis šaunių ilgaplaukių partizanų fotografijomis, nes jis turbūt pabijojo įdėti nors vieną nuotrauką, kurioje būtų pavaizduotos partizanų aukos. Todėl šią knygą laikau tik pirmuoju nedrąsiu bandymu objektyviau pažvelgti į tikrai prieštaringą ir kupiną paslapčių fenomeną – pokario partizanų pasipriešinimą Lietuvoje.

 

Kita vertus, autorių kuo puikiausiai suprantu – jau pačioje knygos pradžioje jis įspėja apie jam pačiam gresiančius nemalonumus: „Apie partizanų žiaurumus sovietmečiu buvo rašyta tiek daug, jog šmeižto atvirkštinis poveikis jaučiamas iki šiol – niekas nenori gilintis, tirti ar rašyti šia „tabu“ tylomis paskelbta tema. Tyrėjas bematant gali būti apšauktas partizanų juodintoju, falsifikatoriumi, geriausiu atveju – įtartas blogais ketinimais.“ (p. 19).

 

Ką gi, lauksime profesionalių istorikų cecho reakcijos, kuri greičiausiai bus neigiama. Tą liudija straipsnio pradžioje minėta N. Šepečio žinutė „Naujajame židinyje-Aiduose“, kurioje priekaištaujama autoriui, kad šis „naiviai ar trumparegiškai remiasi įvairiausio žanro ir tipo čekistų dokumentais“. N. Šepetys kažkodėl nutyli, kad M. Pocius remiasi ne vien tarnybiniam naudojimui skirtais represinių struktūrų dokumentais, saugomais Lietuvos ypatingajame archyve, bet ir originaliais partizanų dokumentais, laikomais tame pačiame LYA, Genocido aukų muziejaus fonde bei Tremties ir rezistencijos muziejaus archyve. Knygoje laisvės kovotojų archyvų medžiaga buvo lyginama su represinių struktūrų dokumentais, nušviečiančiais tuos pačius įvykius. O apie čekistų dokumentus M. Pocius atsiliepia taip: „Netikslumų, aplaidumo, atidumo stokos ženklų saugumiečių dokumentuose apstu. Išskyrus vienintelį atvejį, neteko aptikti sufalsifikuotų dokumentų.“ (p. 44).

 

Žinoma, istorikų cecho reikalai ir jų tarpusavio kova dėl įtakos manęs nedomina. Mane labiau neramina istorikų įtaka realiam gyvenimui. Štai neseniai teko apsilankyti Plungės viešojoje bibliotekoje ir Skuodo muziejuje. Bibliotekoje buvo surengta didžiulė tarpukario Plungės žydų istorinių nuotraukų paroda, kurioje savo nuostabai neradau nė vienos sušaudytų žydų nuotraukos, nors už kelių kilometrų esančiuose Kaušėnuose buvo nužudyta apie 2 tūkst. Plungės žydų. Skuodo muziejus įrengta standartinė partizaninio judėjimo istorijos ekspozicija, kurią peržiūrėjus nekyla nė menkiausia abejonė dėl partizanų šaunumo ir didvyriškumo. Muziejaus prižiūrėtojos pasiteiravau, ar archyvuose yra bent viena nuotrauka su partizanų nužudytų civilių vaizdais. Ši atsakė, kad tokių fotografijų yra ne viena, tačiau jų rodyti „nenori valdžia“. Ji papasakojo ir apie gretimą Daukšių kaimą, kurio gyventojai pasipiktino partizanų atminimo monumento statyba, nes jų nuomone, vietiniai partizanai „žudė saviškius lietuvius“.

 

Taigi gyvoji istorinė atmintis dar neprarasta. Tačiau netrukus pokario laikų amžininkų nebeliks ir gyvąją atmintį pakeis knyginė ir dokumentinė. Apmaudu, jei ji bus tokia pat iškastruota, kokia atrodo šiandien.

 

Balsas.lt, 2009 10 21

 

Komentarai  

 
+1 # pirma karta ciakostia Y-m-d H:i
tai kur gi dingo tie 25 000 pokaryje zuvusiu civiliu gyventoju, apie tai nesenai dar juk skelbe paleckis and. Co. Liko 8000 - irgi nera zuvusiu komjaunimo ar kolkozu , apylinkiu pirmininku skaiciaus. ( jie nesiskaite part. aktyvu )
Dar idomiai skamba tie likviduoti 67 kolonistai - " genocido uzuomazga" - tai kaip tada pavadinti 1941 metu tremima ?
Dar naiviau skamba teiginys, kad Partiznai neturejo jokios itakos stabdant Lietuvos kolonizacija ir rusifikacija. Tai buvo kaip tik lemiamas veiksns, ypac po Osprutu operacijos, nes dar Makiavelis yra pasakes - jeigu kolonistas neturi rysio, santykio su zeme ( agroukiu) - jis negali isileisti saknu, ir kolonijoje jauciasi nesaugiai.
Nors zinoma, jeigu knyga parase profanas , zmogus neistorikas, nieko nuostabaus, kad yra kliauzu.
 
 
+2 # iš 25 000 liko 8 852pinčius Y-m-d H:i
Po ranka turiu šią knygą, tad galiu atsakyti, kur dingo 25 000 civilių gyventojų:

Sovietinėje istoriografijoj e įvairūs autoriai paskelbė skirtingus žuvusių nuo partizanų rankos žmonių skaičius. Rimantas Stanislovaitis gana objektyvioje disertacijoje "Nuverstųjų klasių pasipriešinimo slopinimo funkcijos įgyvendinimas Sovietų Lietuvoje 1940–1951 m." (beje, dėl LKP CK ideologų neigiamo nusistatymo gynęs uždarame posėdyje Tartu) nurodė, jog, vykdydami kovines užduotis, žuvo 709, buvo sužeisti 331 ir dingo be žinios 118 stribų. S. Laurinaitis, A. Rakūnas savo darbuose mini, kad pokario metais nuo „buržuazinių nacionalistų rankų Lietuvoje žuvo daugiau kaip 13 tūkstančių žmonių“. Juozas Jermalavičius, kiti LKP ideologai, prasidėjus atgimimui, spaudoje ir per radiją nurodydavo, jog „banditai“ pokario metais nužudė apie 25 tūkst. žmonių. Tuomet ne be LKP CK ir Valstybės saugumo komiteto iniciatyvos buvo stengiamasi reaguoti į straipsnius, naujai nušviečiančius pokario įvykius. Išpūsti skaičiai turėjo tikslą sukelti abejones kitokiu ginkluotos rezistencijos vertinimu, daryti neigiamą įspūdį. Remdamasis Lietuvos ypatingajame archyve saugomu suklastotu dokumentu, J. Jermalavičius pateikė išsamius, bet visiškai išgalvotus nukentėjusių žmonių skaičius. Toks preciziškas aukų suskaičiavimas savaime kėlė didelių abejonių. Vėliau buvo įrodyta šiuos skaičius esant suklastotus" (p. 21)
 
 
-2 # durniui kostiaityrinėtojas Y-m-d H:i
"apie tai nesenai dar juk skelbe paleckis"
Tai Paleckis ar Pocius?

"Dar naiviau skamba teiginys, kad Partiznai neturejo jokios itakos stabdant Lietuvos kolonizacija"
Tu debilas, ir prieštvaninių autorių citatos tavęs neišgelbės. Jokie industriniai migrantai masiškai nesikelia į kaimus, jiems ten paprasčiausiai nėra kas veikti. Imant Latvijos pavyzdį - ar daug rusų gyvena kaimuose aplink Rygą ir Liepoją? O pačioje Rygoje ir Liepojoje?

"Nors zinoma, jeigu knyga parase profanas , zmogus neistorikas"
Tai gal pirma išmok skaityti, tik paskui pradėk rašinėti savo neprofaniškas pastabas.
 
 
+1 # fekaliju tyrinetojuikostia Y-m-d H:i
blogai, kad tau neuztenka proto ir ziniu paskaityti rusu spauda, ar paziureti, koki skaiciu paleckio organizuotoje konferencijoje minejo diukovas, paleckis ir tt.

kalba eina ne apie migrantus, o apie kolonistus, kurie yra atkeliami, ar tu nematai skirtumu tarp migrantu ir kolonistu ?
beje, sssr 1948 metu Zenevos konvencijoje yra pasizadejusi nekeisti okupuotu teritoriju nac. sudeties.

- cituoju : "Nesu profesionalus istorikas, tačiau kaip ir dauguma kritiškai mąstančių Lietuvos gyventojų esu" - pati straipsnio pradzia. na ir kuris gi is musu nemoka skaityti:-) ?
 
 
-2 # fekaliniam daunui kostiaityrinėtojas Y-m-d H:i
Blogai, kad tau neužtenka proto ir žinių suprasti, jog Mindaugas Pocius nėra Diukovo pseudonimas.

Kas dėl "kolonistų, o ne migrantų", tai pradžiai reikėtų įrodyti, jog tokių turėjo būti, ir daug. Tiek daug, kad jie galėjo pakeisti Lietuvos gyventojų etninę sudėtį.
Latvijos ir Estijos gyventojų tautinė sudėtis tikrai smarkiai pasikeitė. Bet deja, deja - tai įvyko būtent dėl banalių industrinių migrantų, ne dėl mitinių kolonistų, antplūdžio.
Migrantai keliasi į didelius miestus, o miškiniai su automatais bėgioja po miškus ir kaimus - ar daug migrantų bijos miškinių, net jei žinos apie jų egzistavimą?

Cituoju: "ir ką tik knygynuose pasirodžiusi Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotojo Mindaugo Pociaus knyga „Kitamėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944-1953 metais“";
"Kokius gi partizaninio pasipriešinimo istorijos mitus bando paneigti „Kitos mėnulio pusės“ autorius?".
Ir visa, kas toliau parašyta paties Pocevičiaus - tai tik minėtos Mindaugo Pociaus knygos recenzavimas, ar pristatymas skaitytojui, ar santrauka, ar vadink kaip nori.

Žodžiu, debilas lieka debilu net ir išmokęs skaityti
 
 
-1 # imbecilu sudu tyrinetojuikostia Y-m-d H:i
kur tu daune matai, kad pociu lyginciau su diukovu ? pocius kaip tik paneige diukovo ir paleckio teigini apie mitinius 25 000 zuvusiu civiliu

pasigooglink, ir suprasi, kuom skiriasi migrantai nuo kolonistu. Kolonistai - tai is salies agresores i okupuota teritorija atkelti asmensy, turintys visokeriopa vlstybes- agresores palaikyma. Ar zinai,kad lietuviu tautybes asmenys pasu netrejo iki 1954 metu, ar zinai,kad lietuviui buvo neimanoma soveitemeciu prisiregistuoti Vilniuje, ar klaipedoj? cia kalbi niekus.

as tau cituoju, ka Poceviscius pats apie save kalba - jog nera istorikas.
 
 
+3 # ATS: imbecilu sudu tyrinetojuipetras Y-m-d H:i
banditai lieka banditais,deja
 
 
-2 # baudžiamosios psichiatrijos aukai kostiaityrinėtojas Y-m-d H:i
Tai jau Pocius pasidarė tau geras?:-) Nekui tada ant jo loti ir vadinti profanu.

"lietuviui buvo neimanoma soveitemeciu prisiregistuoti Vilniuje, ar klaipedoj?"
Tokiu atveju, 1990 m. Vilniuje turėjo gyventi beveik 100 procentų rusų ir lenkų. Nevartok narkotikų, kenkia sveikatai.

Aš tau cituoju tave patį: "Nors zinoma, jeigu knyga parase profanas , zmogus neistorikas"
Darius Pocevičius neparašė knygos "Kita mėnulio pusė". Darius Pocevičius nėra Mindaugas Pocius. Jis tik rašo apie Mindaugo Pociaus knygą.
O Kostia niekaip to nesupranta. Nes Kostia yra debilas silpnaprotis.
 
 
-4 # !!slavik Y-m-d H:i
virai , ti partyzanai buvo paparasciausi fashystai!!! o pries fashystus reikia kovoty!!!
 
 
-2 # sovietų pastangos nenuėjo veltuiRen Y-m-d H:i
gerai sovietinė propaganda išplovė smagenis :D
 
 
-1 # nykstantiems tyrinetojo smegenu likuciamskostia Y-m-d H:i
Pocius man ir nebuvo blogas:-)

prisimink tautine Vilniaus arba Klaipedos tautine sudeti iki 1990 metu. O Vilniuje lietuviui gauti darba, buta ar pan. buvo neimanoma. Lietuviai 1989 metais Vilniuje tesudare 40% visu gyventoju.

tad jeigu nori ka nors pasakyti svaraus, visada argumentuok.
 
 
+1 # narkotikai yra blogistyrinėtojas Y-m-d H:i
Žiūrėk tu man.
Citata iš Pocevičiaus straipsnio: "Tačiau knygos autorius teigia, jog partizanai Lietuvoje vykusios kolonizacijos ir rusifikacijos beveik nepaveikė."
Citata iš Kostios sąmonės srauto: "Dar naiviau skamba teiginys, kad Partiznai neturejo jokios itakos stabdant Lietuvos kolonizacija ir rusifikacija. Tai buvo kaip tik lemiamas veiksns".
Tai ar Pocevičius apverčia aukštyn kojomis Pociaus knygos teiginius, ar Kostia yra dundukas, net nesuprantantis, su kuo jis ginčijasi? Bijau, kad antras variantas.

Prisimink Vilniaus tautinę sudėtį iki 1940 metų. Jei neklystu, lietuviai nesudarė net vieno pilno procento. Iš kur tie 40 procentų lietuvių 1989? Sekant tavo kliedesiais, jų ten neturėjo būti iš viso.

"tad jeigu nori ka nors pasakyti svaraus, visada argumentuok"
Aukso žodžiai. Bet nepakenktų ir pačiam jais vadovautis.
 
 
-1 # sudmaliui tyrinetojuikostia Y-m-d H:i
tai tu nesupranti - tik aklai cituoji knygos autoriu, kuris gal but tau yra autoritetas - man jokiu budu ne. Aklai tiketi istorijos interpretavimu - mazu maziausia kvaila. Nejau tu manai, kad vos tik iseina knyga, ir ja jau tikima ? knygos, straipsniai kaip tik duoda fundamenta diskusiui, kuri tu paverti i turgaus lygio barni.
As tvirtinu, kad tik partizaninis karas sustabde kolonizacija ir rusifikacija.

del Vilnias 40% lietuviu gyventoju - o kiek tavo nuomuone turejo ju buti ? Vilnius juk jau priklause Lietuvai, jame buvo ministerijos, institutai, tad naturalu, kad per 50 metu jame etniniu lietuviu padidedavo nors per 1%.
 
 
0 # imitacijos! Y-m-d H:i
Atrodo kad Pocių labai norima (ir jis pats to labai nori) padaryti kankiniu, esą jį puls, "Maskvos agentu" vadins... Jums ką, romantika tai kvepia? Už ką čia kažką taip vadint, jei jokios realios konfrontacijos su šiuometine ideologija nėra? Imitacijos ir vaikų žaidimai. Toli jums iki to garbingo vardo, paminėto kabutėse, toli ;-)
 
 
-1 # sfwefrwapistukas Y-m-d H:i
užgauliojantis komentaras pašalintas
 
 
+2 # Anarchistai sudurniavo?Anarchistai sudurniavo? Y-m-d H:i
Kas tas tyrinėtojas? :-)

Čia kažkokie anarchistai komunistai siautėja.

Kolonistas ir imigrantas - kaip galima nesuvokti? Juk kolonistą per prievartą atkelia iš Rusijos, o imigrantas tai savo noru.

Talinas ir Ryga? Kodėl geriau? Gal todėl greičiau keitė sudėti, nes Stalinas mirė?

Tai tegu tas Pocius ar koks ten, apklausia ruselius, jų gimines, pavarto rusiškus laikraščius, kaip tada žmonės jautėsi, ar bijojo partizanų.

Daro kažkokias išvadas jaunas žmogus, kuris tuo metu nieko nežinojo realiai. Ir dar "tyrinėtojas" rašo...keista iš tikrųjų. Čia nebent patikimas šaltinis būtų pats kolonistas rusakalbis, kuris pabijojo vykti į Lietuvą, nes girdėjo, kad rusus žudo.

Kolonistas ir imigrantas :-) Anarchistai, komunistai ir kiti kažkaip tai nesuvokia ką rašo. Anglijoje Lietuviai yra kolonistai? Ar imigrantai?
 
 
-1 # imigrantai ir kolonistai M. Pociaus knygojepinčius Y-m-d H:i
Kryptingi migracijos procesai Lietuvoje prasidėjo dar pirmosios sovietų okupacijos metais. 1941 m. sausio 10 d. Maskvoje buvo pasirašytas SSSR ir Vokietijos vyriausybių susitarimas dėl Vokietijos piliečių bei vokiečių tautybės asmenų perkėlimo iš Lietuvos SSR į Vokietiją, o Lietuvos piliečių bei lietuvių, rusų ir baltarusių tautybių asmenų – iš Vokietijos į Lietuvą. Remiantis šiuo susitarimu iš Suvalkų krašto į Lietuvą atsikėlė gyventi 9,3 tūkst. rusų bei baltarusių.

Iki šiol nei Lietuvoje, nei užsienyje nėra surasta Pabaltijo respublikų tikslingos kolonizacijos planą patvirtinančių dokumentų. Tai negali būti taip stipriai saugoma paslaptis, jog kolonizacijos sumanymą nušviečiantys dokumentai iki šiol būtų niekam neprieinami. Todėl peršasi logiška išvada, kad toks planas neegzistavo. Kitas reikalas – natūralios, spontaniškos migracijos procesai. Juos reikėtų tirti aiškinantis visą priežasčių kompleksą.

Antrasis pasaulinis karas visiškai suniokojo Sovietų Sąjungos ūkį. Šimtai tūkstančių Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos gyventojų neteko pastogės, gyvenimo šaltinio. Be to, dėl 1946 m. sausros paliko badmiriauti tūkstančiai Polocko, Kursko, Oriolo, Briansko ir kitų sričių kolūkiečių, kurie patraukė į Pabaltijo kraštus . Šiose respublikose augančiai miestų industrijai reikėjo darbo jėgos, buvo didelė jos paklausa. Daugiausia atvykėlių apsigyveno Vilniaus ir Klaipėdos miestuose. Iš viso 1945–1951 m. į Lietuvą iš kitų Sovietų Sąjungos respublikų, daugiausia šiaurės vakarinių RSFSR sričių ir Baltarusijos, atvyko gyventi maždaug 130 tūkst. žmonių. Kolonistai visada ir visur pirmiausia kūrėsi didžiuosiuose miestuose, kur galima buvo gauti darbą ir butą, o ginkluoto pogrindžio beveik nebuvo arba jis veikė labai ribotai. Atvykėliai Vilniuje ir Klaipėdoje jautėsi gana saugiai, prieš juos praktiškai nebuvo vykdoma jokių akcijų. Adaptuotis mieste buvo kur kas geresnės sąlygos nei kaime.

Visai kitokia padėtis buvo kaimo vietovėse, kur įsitvirtinti, gyventi būdavo žymiai sunkiau. Kitataučiai į provinciją vykdavo stichiškai, tačiau labai negausiai. Latvijoje ir Estijoje rusai taip pat nesiveržė į periferiją, o apsistojo didžiuosiuose miestuose. Į kaimus daugiausia atklysdavo įvairūs elgetos, suvargę, apiplyšę ir alkani. Jie prašydavosi priimami dirbti pas ūkininkus. Atėjūnai tapdavo samdiniais – darbininkais, pramokdavo kalbos. Tie, kurių nepriimdavo paprasti kaimiečiai, įsitaisydavo į valdiškus ūkius, buvusius dvarus, administruojamu s sovietų valdžios. Partizanai į šiuos atvykėlius žiūrėjo įtariai. Iš dalies pagrindas jų bijoti buvo, nes kartais valstybės saugumo darbuotojai pasinaudodavo tokiais asmenimis kaip informatoriais ar maršrutiniais agentais. Be to, partizanai kitataučių gausėjime įžvelgė Maskvos slapto kolonizacijos ir asimiliacijos plano įgyvendinimą.
 
 
0 # imigrantai ir kolonistai M. Pociaus knygoje (2)pinčius Y-m-d H:i
Naikinti, išstumti kolonistus mėginta beveik visuose Lietuvos regionuose. Matyt, vieną iš pirmųjų prieš rusus nukreiptą plataus masto baudžiamąją operaciją partizanai įvykdė 1947 m. balandžio 30 d. Ukmergės aps. Deltuvos valsčiuje. Tuomet Vyčio apygardos partizanai puolė tarybinį ūkį. (60 pav.) Šio sovchozo vedėjas Timofejevas, jo sūnus ir sargas Bogdanovas, būdami savisaugos grupės nariais, pasipriešino ginklu. Matyt, tai laisvės kovotojus stipriai supykdė – jie nukovė 13 tarybinio ūkio rusų tautybės narių. Deja, kautynių metu žuvo 5 vaikai nuo 6 mėn. iki 15 m. amžiaus. Kai kurie pastatai kartu su lavonais buvo sudeginti.

Tokių smurto prieš rusus pavyzdžių galima pateikti nemažai, tačiau kovos su kolonizacija aukomis tapo ne tik jie. Nuolat keliaujantys ir ilgai vienoje vietoje neužsibūnantys čigonai atsidurdavo ypatingos rizikos lauke. 1946 m. liepos 7 d. Merkio rinktinės Varėnos bataliono kovotojai Rudnios valsčiaus Kašėtų kaime sunaikino šnipinėjimu įtartą čigonų šeimą . Žiaurus susidorojimas su keliaujančių čigonų grupe įvyko 1947 m. liepos 13 d. Alytaus aps. Miroslavo valsčiaus Aniškių apylinkėse. Nuo Alytaus Simno link keliavusios čigonės Gudelių kaime sustojo paprašyti duonos, kitos nuėjo paburti. Vienai iš čigonių beburiant, į trobą užėjo ginkluotas vyriškis ir paprašė dokumentų. Apkaltinęs vagyste, nusivedė moterį į kitą sodybą, kur keturi jo bendrininkai jau buvo surinkę kitus čigonus. Sulaikytus žmones pasodinę į vežimą, partizanai pradėjo šaudyti. Saugumiečių duomenimis, Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės DLK Kęstučio grupės penki partizanai, kuriems vadovavo J. Baranauskas ir J. Kuzmickas, sušaudė 25 metų Mariją Sinkevičienę, Mariją Orlovskają (8 m.), Nikolajų Aleksandravičių (16 m.), Magdės Aleksandravičie nės sūnų Mykolą (17 m.) ir Antaną (4 mėnesių). Nužudytųjų kūnus bei negyva apsimetusią M. Aleksandravičie nę nusikaltėliai suvertė į vežimą ir nugabeno į vienkiemį. Pagrobę du arklius su vežimu ir 5000 rublių, partizanai dingo.

Smurtas išsiliedavo ne tik ant atklydėlių ar atkeltųjų, bet ir ant vietinių kitataučių. Rokiškio aps. Juodupės valsčiaus Armonių kaime 1948 m. balandžio 20 d. partizanai sušaudė 5 vietinius rusus . Tokių faktų Aukštaitijoje žinoma ir daugiau. Rusai sentikiai, kurių dauguma nuo seno gyveno Rytų Lietuvoje, simpatizavo naujajai valdžiai santykinai daugiau nei lietuviai, o į pogrindį žiūrėjo gana nepalankiai. Sunku be specialaus tyrimo paaiškinti, kur slypi šio lojalumo šaknys. Tikriausiai priežasčių reikėtų ieškoti tarpukario Lietuvos vyriausybės nacionalinėje politikoje (etnocentristin ėje ideologijoje) ir vokiečių okupacijos metų realijose. Žinoma, kad į stribus iš sentikių kaimų išėjo žymiai daugiau jaunimo nei iš lietuviškų kaimų.
 
 
+3 # Geras analitinis straipsnistikras lietuvis Y-m-d H:i
Pokaryje miškiniai nužudė apie 30 000 lietuvių, kurių sąrašus keletą metų spausdino laikraštis Opozicija.
 
 
+2 # sdost Y-m-d H:i
Skaiciau jau sia knyga.Gal ir geras jos pasirodymas, nes issauke diskusijas, deja, su pykciu, bet...per daug remtasi kgb bylomis, buvo galima paimti interviu is vietiniu ar is tu paciu gyvu likusiu partizanu bei vrm/kgb darbuotoju, buvusiu stribu, pasipriesinimo judejimo atstovu ir pan.
Su daug kuo nesutinku.Visu pirma, aklas remimasis kgb kurptomis bylomis yra absurdiskas.nez inau kiek is jusu skaitete bylas, taciu vertinant si reiskini lietuvos istoriograijoje , manau, butina bent akies krasteliu perzvelgti kgb bylas.man yra teke skaityti giminaiciu bylas ( viso apie 15), tarp ju - labai man artimu zmoniu.5 metu senele nuteista, nes .... netikejo markso lenino mokslu.atsipras au, bet 5 metu mergaite ar isvis pajegi suprasti ta mesla? na, su savo seima, tevu priesaky( 25 metus favo) nuteista buvo 10 metu.po to pabego, vel sugavo, vel nuteise..taip iki 1958m...Beje, barakuose bene pirmieji augino bulves, ismoke to ir vietinius ( atsilipimai apie vietinius sibiro rusus - labai silti ir geri), o zinot ka uz tai gavo? Ogi isbuozinima, mat prakuto" ir Sibire :-)))
Del partizanu.nezin au, bet pas mane kaime jie gerbiami.Galiu pateiki tam tikru pavyzdziu : Migucioniu kaime ( dzukijoje) nukauta patekus i pasala 17 nkvdistu,prie Ginakiemio apie 11 nkvdistu su partiniais veikejais-aktyv istais ir kitame kaimelyje panasus skaiciai, beje, byloje jie didesni( siusti vietiniam igaliotiniui),o i Maksva pasiustame raporte, greiciausiai, mazesni, mat bijojo gauti velniu ir sustepti savo tarybini mundura :-) is viso pagal byla nukauta apie 44 nkvdistu, tarp ju ir stribu ir pora artiniu aktyvistu.aplin kiniuose kaimuose, kur karaliavo vickacka -zaibas, mano ziniomis, nei vienas lietuvis nebuvo nuskriaustas, nors opozicija ( tas propagandinis komunistinis sikpopierius) rase,jog neva vienostribo seima partizanu buvo ziauriai nuzudyta.Velgi, tas stribelis tarnavo tarpukary pas mano prosenelius,kur iuos veliau pats issiunte i lageri, tai mano ziniomis,partiz anai jo seimos neliete, o pats darbo zmogus nebvo isnaudotas...ek sploatacines politikos nevykde tos buozes :-))


Beje, kodel neminit Kalniskes musio? Pagal vietiniu gyventoju pasakojimus,api e 400 nkvdistu lavonu...
Galima pamineti bylas, kur su partizanais nieko bendro neturi.pvz, nelegali tarpukario spauda.uz ja gauni 10 metu...
tarkim, dedei kazkodel pripaise tarnavima vermachte, nes rado jo draugo, kuris uvo mobilizuotas vokieciu i, beros, prieslektuvine divizija, atsiusta nuotrauka, kur stovi prie ginklu su vokiska uniforma...taig i, eme, ir pridejo "troika", kad susidejes su nacistais buvo, nors nei rusu, nei vokieicu nebuvo mobilizuotas, o pakankamai aktyviai kovojo pries visas valdzias:-) negi, gerbiamieji, pagal tokia "byla" ir faktines jos aplinkybes, darysime isvada apie savanoriska lietuvu tarnavima vermachte?
 
 
-3 # to dostdp Y-m-d H:i
Dėl kaltinimo, kad "per daug remtasi kgb bylomis". Taip, M. Pocius savo knygoje greta partizanų dokumentų remiasi ir KGB bylomis. Tačiau:

1. Jis, remdamasis šiomis bylomis, pateikia panašius skaičius kaip tie, kurie tokiomis bylomis nesirėmė (M. Pocius nurodė, kad nužudyti 8 852 beginkliai gyventojai, o K. Girnius, kuriam KGB bylos buvo neprieinamos, nurodė, jog žuvo nuo „7 000 iki 10 000 paprastų žmonių“).
2. Tie KGB dokumentai, kuriais remtasi, autoriaus manymu, yra gana patikimi, nes jie buvo skirti ne visuomenei, o vidiniam tarnybiniam vartojimui (T.y. mažai tikėtina, kad kagėbistai vienas kitam slaptai melavo pateikdami aukų skaičių).
3. KGB bylomis remiasi visi be išimties Lietuvos istorikai, nes kitos pusės - partizanų - vykdyta apskaita buvo labai fragmentiška ir netiksli.

Dėl Kalniškės mūšio.

Šiame straipsnyje buvo pateikti skaičiai tik apie PARTIZANŲ ANTPUOLIŲ METU nukautus žmones, jame nepateikti skaičiai, rodantys nukautus žmones MGB operacijų metu. O Kalniškės mūšis buvo būtent MGB operacija: enkavėdistai su stribais apsupo partizanus, o šie tik gynėsi. Taigi straipsnyje pateiktoje lentelėje ir diagramoje Kalniškės mūšio aukos iš viso neminimos.

Represinių struktūrų, partinių ir sovietinių aktyvistų nuostoliai MGB operacijų metu pateikti M. Pociaus knygoje atskira lentele:

Nukauta NKVD-NKGB-MGB darbuotojų 162
Nukauta MVD darbuotojų, milicininkų 26
Nukauta NKVD-MVD-MGB kariuomenės ir sovietinės armijos karininkų 362
Nukauta NKVD-MVD-MGB kariuomenės ir sovietinės armijos kareivių 318
Nukauta stribų 792

Taigi MGB operacijų metu partizanai, besigindami nuo enkavėdistų ir stribų, nukovė 868 okupantus ir 792 stribus (savo antpuolių metu partizanai nukovė 638 okupantus). Štai į šį skaičių ir turėjo pakliūti 400 žuvusiųjų iš sovietų pusės per Kalniškės mūšį.

Kalniškės mūšis įvyko 1945 metais. M. Pociaus knygoje suskaičiuota, kad per 1945 metus partizanai MGB antpuolių metu (besigindami) nukovė 285 okupantus ir 420 stribų - iš viso 705 žmones. Jei oficiali Kalniškės mūšio statistika teisinga, išeitų, kad per vieną dieną partizanai nukovė 400 žmonių, o per likusias 364 dienas - dar 305.
 
 
0 # apie vieną mitą+ Y-m-d H:i
Tai, kas remiasi vien pasakojimais, negali būti laikoma statistika.
NKVD raporto apie Kalniškės mūšį vertimas ir aptarimas: http://www.antraspasaulinis.net/e107_plugins/content/content.php?content.779
Labai trumpai nuo savęs.
Nelabai tikėčiau, jog karininkas išdrįs tarnybiniame dokumente ŠIMTĄ kartų sumažinti savo dalinio nuostolius. "Vietinių gyventojų pasakojimai", bijau, šiuo atveju beverčiai. Bene juos buvo pakvietę skaičiuoti po mūšio likusių lavonų?
 
 
+1 # muziejininkasedma Y-m-d H:i
Ar gerb. Autoriui teko būti KGB (Genocido aukų muziejuje) Vilniuje?
 
 
0 # ATS: Darius Pocevičius. Tamsioji partizaninio pasipriešinimo pusėRasa Y-m-d H:i
Sveiki, gal kas nors parduoda sia knyga?
 
 
0 # šiaip mintysRen Y-m-d H:i
žinant iin keistą komunistų mastyseną, gali būti, kad net jiems ir vykdant tikslią apskaitą, jie irgi galėjo klysti ne bendrame skaičiūje, tačiau vieną ar kitą žūtį priskirdami ne tai stovyklai, kuriai priklauso. Žinoma, tai kardinaliai nepakeistų skaičių, tačiau žvelgiant į atskirus atvejus tai galėtų parodyti kitokį vaizdą.
Juk ką gali žinoti, gal civilis nebuvo civilis, o tik tokiu apsimetė. Gal vyksdė slaptą operaciją.
Be to, ne visi rašytiniai šaltiniai išlikę, tad nenuostabu, kad liudininkų pasakojimai skiriasi nuo ataskaitų.
KGB tiklumas. Net ir KGB'istai buvo žmonės ir turėdavo prastų ir tingių dienų, tad gal ir patingėdavo paskaičiuoti tikliau ar dėl mažo įvykio išvis rašyti ataskaitą.

Ir žinoma, negalima vertinti įvykio apėmusio visą šalį per šeimos istoriją, nes ji gali būti pavienis atvejis, o ne bendra tendencija.